- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-17
- Bylos Nr.
- 2A-286-258/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32220-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Kisielienė, Liuda Uckienė, Vidas Stankevičius
- Atsakovas
- A. A. G., G. G.
- Ieškovas
- J. L., L. L.
- Kategorijos
- 2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, Liudos Uckienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo A. A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. L. ir L. L. ieškinį atsakovams A. A. G. ir G. G. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
ieškovai J. L. ir L. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydami pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento tarp atsakovo A. A. G. ir atsakovės G. G. sudarytas 2009-01-16 dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. 71, kuria dovanotas 0,1150 ha ploto žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos kaina 74 693,00 Lt, esantis Trakų r. sav., (duomenys neskelbtini); taip pat 2009-09-16 dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. 2335, kuria dovanotas 5,000 ha ploto žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Molėtų r. sav., (duomenys neskelbtini)
Nurodė, kad ieškovai 2008-11-10 ieškiniu kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą, prašydami priteisti iš VšĮ „Viešuma” 94 365,00 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. VšĮ „Viešuma“ iškėlus bankroto bylą, buvo nagrinėjamas bankroto byloje. Vilniaus apygardos teismo 2009-06-11 nutartimi ieškovų ieškinys atsakovui bankrutuojančiai VšĮ „Viešuma” 94 365,00 Lt sumai buvo patenkintas. Žinodamas apie VšĮ „Viešuma” pareikštą ieškinį ir grėsmę būti patrauktam atsakovu asmeniškai, A. A. G. 2009 metais visą savo vardu registruotą nekilnojamąjį turtą perleido tretiesiems asmenims, tame tarpe sudarydamas 6 dovanojimo sutartis savo dukters atsakovės G. G. naudai: 2009-01-16 padovanotas garažas (boksas), kurio vidutinė rinkos vertė 16 400,00 Lt; 2009-01-29 - žemės sklypas, kurio vidutinė rinkos vertė 74 693,00 Lt; 2009-04-03 - butas, kurio vidutinė rinkos vertė 302 000,00 Lt; 2009-07-21 - žemės sklypas, kurio vidutinė rinkos vertė 4 300,00 Lt; 2009-09-15 - žemės sklypas, kurio vidutinė rinkos vertė 45 249,00 Lt; 2009-09-16 - žemės sklypas, kurio vidutinė rinkos vertė 19 574,00 Lt. Perleisdamas visą savo turtą tretiesiems asmenims atsakovas A. A. G. tapo nemokus. Ieškovai tvirtina, kad konkrečiu atveju kreditorių (ieškovų) teisių pažeidimui pašalinti reikalinga pripažinti negaliojančiais sandorius, kurių vertė 56 167,18 Lt.
Atsakovė G. G. su ieškovų ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir nesąžiningą.
Atsakovas A.A. G. su ieškovų ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad deliktinės atsakomybės atveju skolininko prievolė atlyginti žalą atsiranda nuo žalos padarymo momento. Jokių reikalavimų A. A. G. iki 2012 m sausio 20 d. pareikšta nebuvo, jokių ieškovų pinigų ar turto jis pasisavinęs nebuvo ir tai, kad 2008 metais dirbo įmonės direktoriumi, nesudaro pagrindo teigti, kad A. A. G. privalėjo prisiimti asmeninę atsakomybę už vykdomų statybos sutarčių kokybę, todėl apie būsimą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-2085-160/2013 ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimą jis negalėjo žinoti, o juo labiau žinoti apie savo prievolę ieškovams bei savo suvaržytas teises disponuoti asmeniniu turtu.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškovų ieškinį tenkino. Pripažino negaliojančia 2009-01-16 dovanojimo sutartį, kuria dovanotas 0,1150 ha ploto žemės sklypas, esantis Trakų r. sav., (duomenys neskelbtini), nuo jos sudarymo momento. Taip pat pripažino negaliojančia 2009-09-16 dovanojimo sutartį, kuria dovanotas 5,000 ha ploto žemės sklypas, esantis Molėtų r. sav. (duomenys neskelbtini), nuo jos sudarymo momento.
Teismas nurodė, kad kreditorius neturi įstatyminės pareigos nuolat sekti ir domėtis sandoriais, kuriuos sudaro jo skolininkai, duomenys apie asmens turtą fiziniams asmenims nėra teikiami įsiskolinimo išieškojimo tikslais. Ieškovams net ir domintis atsakovo A. A. G. turtu viešajame registre, vien įrašas Nekilnojamojo turto registre apie sudarytas ginčijamas dovanojimo sutartis, negalėjo ieškovams suteikti pakankamos informacijos, leidžiančios spręsti apie savo teisių galimą pažeidimą. Teismas konstatavo, kad ieškovai tik po Vilniaus apygardos teismo 2013-08-28 nutarties priėmimo sužinojo ar turėjo sužinoti, kad sudaryti dovanojimo sandoriai pažeidžia jų teises, todėl vienerių metų ieškinio senaties termino nepraleido.
Teismas konstatavo, kad atsakovė G. G., būdama A. A. G. dukra, žinojo apie tai, kad atsakovas turi finansinių įsiskolinimų. To teismo posėdyje atsakovė nepaneigė. CK 6.67 str. išvardyti nesąžiningumo prezumpcijos atvejai; prie jų priskiriami ir tie, kai skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. Todėl atsakovo atliktas vertingo nekilnojamojo turto neatlygintinis perleidimas savo dukrai ne tik buvo nesąžiningas veiksmas CK 6.67 str. 1 p. požiūriu, bet neabejotinai pažeidė ieškovo (kreditoriaus) teises ir teisėtus interesus, nes atsakovas A. A. G. sumažino savo mokumą. Remiantis nustatytų aplinkybių pagrindu, teismas sprendė, kad egzistuoja visos actio Pauliana ieškiniui patenkinti reikalingos sąlygos, todėl ieškinį tenkino ir pripažinimo negaliojančiomis ginčijamus sandorius.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliantas (atsakovas) A. A. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimą, ir atsižvelgiant į taisytinus trūkumus, grąžinti bylą nagrinėti pirmos instancijos teismui, arba ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia argumentais:
1. Nepagrįstas teismo motyvas, kad ankščiau minėtais teismų sprendimais, ieškovai turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į apeliantą nuo šių sandorių sudarymo momento. Iki 2012 m sausio 20 d. ieškovai savo reikalavimus dėl žalos už netinkamai įvykdytą statybų rangos sutartį reiškė tik įmonei vykdžiusiai šią sutartį, jokių reikalavimų iki tol pareikšta atsakovui kaip įmonės vadovui nebuvo. Teismas neteisingai nustatė reikalavimo teisės atsiradimo momentą.
2. Įmonė bankrutavo tik 2009 m. liepos 2 d. (Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 2 d. nutartimi pripažino VšĮ „Viešuma“ pabaigą), kai dauguma sandorių jau buvo įvykdyta. Įstatymas neriboja asmens teisės disponuoti jam priklausančiu turtu, esant aplinkybei, kad šis dirba įmonės vadovu ir galimai kažkada bus pareikštas ieškinys įmonei ir ši taps nemoki. Taip samprotaujant nei vienas įmonės vadovas negali atlikti veiksmų susijusių su jam priklausančio turto perleidimu. Reikalavimas atsakovui buvo pareikštas tik 2012 m sausio 20 d.
3. Nekilnojamas turtas - 0,1150 ha ploto žemės sklypas, esantis Trakų r. sav., (duomenys neskelbtini), buvo atsakovo ir jo sutuoktinės D. G. įgytas santuokoje kaip bendrasis jungtinis turtas nors įteisintas tik vieno sutuoktinio vardu. Santuoka nutraukta tik 2011-02-25. Ginčijamą turto perleidimą abu sutuoktiniai, įvykdė 2009 m. sausio mėn. 16 d. Kaip ir priklauso bendros jungtines nuosavybės teise valdomą turtą abu sutuoktiniai perleido dukrai sandoryje dalyvaudami abu kaip dovanotojai. Tačiau naikinant šį sandorį sutuoktinė D. G. į bylą įtraukta nebuvo, t.y teismas sprendimu pasisakė ir dėl 1/2 dalies jai priklausiusio turto sandorio, t.y. jos materialinių teisių ir pareigų, todėl teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl absoliučių negaliojimo pagrindų.
4. Buvusi atsakovo sutuoktinė D. G. nebuvo ieškovų skolininkė ir neprivalėjo susilaikyti nuo turto sandorių sudarymo minėtu laiku. Todėl jos teisių apribojimas sudarant ginčijamą sandorį dalyje jai priklausiusio turto yra nepagrįstas ir neteisėtas.
Atsiliepimas
Ieškovai J. L. ir L. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo tokius argumentus:
1. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika, atsakovo A.A. G. kaip VšĮ „Viešuma“ dalininko ir vadovo atsakomybė ieškovams atsirado neįvykdžius šalių 2008-06-30 sudarytos statybos remonto rangos sutarties, kurios įvykdymo terminas nustatytas 2008-09-01. Dėl žalos atlyginimo ieškovai į teismą kreipėsi 2008-11-10 ieškiniu VšĮ „Viešuma“. Ieškovai reikalavimo teisę į atsakovą A.A. G. galėjo įgyti ir įgijo tik tuomet, kai 2009-07-02 Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo nustatytas VšĮ „Viešuma“ nepajėgumas patenkinti kreditoriaus interesus ir Vilniaus apygardos teismo 2013-08-28 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2085-160/2013 buvo patvirtinti A.A. G. kaip įmonės vadovo neteisėti veiksmai, lėmę žalos (nuostolių) atsiradimą, ir jo didelė kaltė.
2. Nepagrįstas atsakovo A.A. G. apeliacinio skundo motyvas, kad teismas sprendimu nusprendė dėl neįtrauktų į procesą asmenų. CK 1.75 str. 2 d. reglamentuoja, kad neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais, to paties straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu tą patį daiktų ar daiktines teises įgijo keli asmenys, tačiau vienas asmuo sandorį įregistravo. o kiti ne, tai laikoma, kad daiktą ar daiktines teises įgijo sandorį įregistravęs asmuo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Dėl 2009-09-16 dovanojimo sutarties, kuria apeliantas A. A. G. padovanojo savo dukrai G. G. 5,000 ha ploto žemės sklypą, esantį Molėtų r. sav., Mindūnų sen., Pastovėlio k.
Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju buvo nustatytos visos būtinosios actio Pauliana sąlygos. Teisėjų kolegija, sprendžia, kad minėta pirmosios instancijos teismo išvada dėl aptariamo sandorio yra iš esmės pagrįsta.
Apelianto teigimu, teismas neteisingai nustatė reikalavimo teisės atsiradimo momentą, bei nepagrįstai sprendė, kad ankstesniais teismų sprendimais ieškovai turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į apeliantą. Iki 2012 m sausio 20 d. ieškovai savo reikalavimus dėl žalos už netinkamai įvykdytą statybų rangos sutartį reiškė tik įmonei vykdžiusiai šią sutartį, jokių reikalavimų iki tol pareikšta atsakovui kaip įmonės vadovui nebuvo. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų – kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Atsižvelgiant į tai, kad kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą.
Šiuo nagrinėjamu atveju kreditoriai (ieškovai) turėjo pareigą įrodyti ir įrodė, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu (2009-09-16) jie turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą, kaip juridinio asmens VšĮ „Viešuma“, kuri dėl nemokumo negali įvykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, dalyvę (CPK 178 str.). Taikant CK 6.66 straipsnį, kreditorius yra ne tik tas asmuo, kuris įgyja reikalavimo teisę į skolininką sutarties pagrindu, bet ir tas asmuo, kurio reikalavimo teisė į skolininką atsiranda iš deliktinės atsakomybės ir kuris įgyja teisę reikalauti, kad skolininkas įvykdytų savo prievolę pagal įstatyme ar sutartyje nustatytus reikalavimus.
CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai.
Kasacinis Teismas yra išaiškinęs, jog pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalies dispoziciją esant juridinio asmens dalyvio nesąžiningiems veiksmams, pastarasis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Tai reiškia, kad, juridiniam asmeniui dėl įvairių priežasčių negalint įvykdyti prievolės, ją privalo įvykdyti nesąžiningas juridinio asmens dalyvis. Aplinkybė, ar juridinio asmens dalyvis buvo sąžiningas, sprendžiama pagal tai, ar jis nėra atlikęs veiksmų, kurie yra neteisėti, kalti ir turėjo įtakos tam, kad juridinis asmuo negali įvykdyti savo prievolės. Prievolė papildomai atsakyti juridinio asmens nesąžiningam dalyviui atsiranda dėl nesąžiningų veiksmų ir nuostolių atsiradimo. Žalos atlyginimo prievolė atsiranda nuo nuostolių atsiradimo momento. Po nuostolių atsiradimo kreditoriui pareikalavus, kad nuostolius atlygintų pagrindinis skolininkas, ir šiam atsisakius arba kreditoriui per protingą terminą negavus atsakymo iš skolininko į pareikštą reikalavimą, atsiranda kreditoriaus reikalavimo teisė dėl nuostolių atlyginimo į subsidiariai atsakingą skolininką (CK 6.245 straipsnio 5 dalis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012).
Apelianto nesąžiningumas yra konstatuotas tiek Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-12-07 įsiteisėjusiame nuosprendyje, tiek Vilniaus apygardos teismo 2013-08-28 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-2085-160/2013. Pastarojoje byloje teismas, vertindamas 2008-06-30 tarp ieškovo ir VšĮ „Viešuma“ rangos sutarties sudarymo aplinkybes konstatavo, kad VšĮ „Viešuma“ vadovas elgėsi neapdairiai ir nesąžiningai: neturėdama reikiamų darbuotojų įstaiga savo jėgomis remonto darbų atlikti negalėjo; atsakovas nepateikė įrodymų (sutarčių) kad laikantis įstatymų nustatytos tvarkos samdė subrangovus ir jiems sumokėjo pinigus už atliktus darbus bei tikrino atliekamų darbų kokybę ir pagal sutartis siekė, kad nekokybiškai atlikti darbai būtų ištaisyti.
Vykdant teismo sprendimą dėl subsidiariosios juridinio asmens dalyvio atsakomybės išieškojimas į subsidiariojo skolininko turtą gali būti nukreipiamas tik tada, kai yra baigtas išieškojimas iš pagrindinio skolininko turto, ir tik tiek, kiek pagrindinė prievolė liko neįvykdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2011).
Pagal CK 6.66 straipsnio ir 2.50 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygas ir ypatumus, šioje byloje yra aktualu atsakyti į klausimą, nuo kada kreditorius įgyja reikalavimo teisę į subsidiarųjį skolininką. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nuo 2003-02-19 iki 2009-05-14 VšĮ „Viešuma“ direktoriumi buvo apeliantas (baudžiamoji byla b.l. 188).
Ieškovų galiojantis ir neabejotinas reikalavimas atsakovui, kaip vieninteliam VšĮ „Viešuma“ juridinio asmens dalyviui, pagrįstas šiais faktiniais duomenimis: tarp ieškovų ir VšĮ „Viešuma“ 2008-06-30 sudaryta statybos rangos sutartis, pagal kurią laikotarpiu nuo 2008-06-30 iki 2008-09-01 apeliantui buvo sumokėta 49 500 Lt grynųjų pinigų bei perduotos 9014 Lt vertės grindų lentos. 2008-11-10 ieškovai kreipėsi į teismą dėl 94 365 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Pagal apelianto pareiškimą Vilniaus apygardos teismas 2009-04-16 nutartimi iškėlė VšĮ „Viešuma“ bankroto bylą. VšĮ „Viešuma“ pasibaigusia buvo pripažinta Vilniaus apygardos teismo 2009-07-02 sprendimu. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas Vilniaus apygardos teismo 2009-06-11 nutartimi ieškovų ieškinį tenkino, priteisiant ieškovų naudai iš VšĮ „Viešuma“ 94 365 Lt. Informacinės sistemos LITEKO duomenys tvirtina, kad J. L. kreditorinis reikalavimas 94 365 Lt sumai, pripažinus VšĮ „Viešuma“ veiklos pabaigą, nebuvo patenkintas. Taigi ieškovų reikalavimo teisė atsakovui prasidėjo 2008-09-17, užsakovams nutraukus sutartį dėl apelianto neįvykdytų įsipareigojimų ir tęsiasi iki šiol, todėl ieškovai ginčijamo sandorio (2009-09-16) sudarymo metu turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę apeliantui. Todėl remiantis išdėstytu, konstatuotina, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančia ginčo 2009-09-16 sutartį actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 str. 1 d.). Nesant apeliacinio skundo argumentų dėl kitų actio Pauliana sąlygų netinkamo aiškinimo ar taikymo teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Apeliaciniame skunde taip pat nekeliamas ieškinio senaties termino pradžios nustatymo klausimas, todėl apeliacinės instancijos teisme šis klausimas nespręstinas.
Dėl 2009-01-16 dovanojimo sutarties, kuria apeliantas ir apelianto buvusi sutuoktinė D. G. padovanojo 0,1150 ha ploto žemės sklypą, esantį Trakų r. sav., Lentvario sen., Dėdeliškių k.
Apeliantas nurodo, kad nekilnojamas turtas - 0,1150 ha ploto žemės sklypas, esantis Trakų r. sav., (duomenys neskelbtini), buvo atsakovo ir jo sutuoktinės D. G. įgytas santuokoje kaip bendrasis jungtinis turtas nors įteisintas tik vieno sutuoktinio vardu. Santuoka nutraukta 2011-02-25, tačiau ginčijamą turto perleidimą abu sutuoktiniai, įvykdė 2009 m. sausio mėn. 16 d. Naikinant šį sandorį sutuoktinė D. G. į bylą įtraukta nebuvo, t.y teismas sprendimu pasisakė ir dėl 1/2 dalies jai priklausiusio turto sandorio, t.y. jos materialinių teisių ir pareigų, todėl teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl absoliučių negaliojimo pagrindų.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, pripažįsta, jog nagrinėjamos bylos dalyje egzistuoja absoliutus skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, įtvirtintas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Remiantis šia įstatymo nuostata, absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Tai susiję su asmens tiesioginio dalyvavimo teismo procese principo įgyvendinimu. Teismų praktikoje nurodyta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, bet tik tais, kai tai susiję su įstatyme nustatytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai.
Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju byloje sprendžiamas klausimas dėl pripažinimo negaliojančia 2009-01-16 dovanojimo sutartis, kuria apeliantas ir apelianto buvusi sutuoktinė D. G. padovanojo jų dukrai 0,1150 ha ploto žemės sklypą, esantį Trakų r. sav., (duomenys neskelbtini)., yra tiesiogiai susijęs ne tik su apelianto, bet ir su D. G. materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Ji turi teisinį suinteresuotumą šios bylos baigtimi, todėl jis byloje turėtų teisę teikti įrodymus dėl bylai reikšmingų aplinkybių, pasisakyti jiems aktualiais klausimais, t. y. teismo sprendimas šioje byloje šiam asmeniui sukelia materialines teises ir pareigas.
Įstatymas draudžia teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis). Šis įstatymo imperatyvas sukuria bylą nagrinėjančiam teismui pareigą, nustačius tikėtiną teisinę sprendimo įtaką ne tik bylos dalyviams, bet ir kitiems asmenims, imtis priemonių įtraukti juos į prasidėjusį procesą trečiaisiais asmenimis. Pirmos instancijos teismas panaikino 2009-01-16 dovanojimo sutartį (b.l. 88) nors šioje sutartyje dovanotojai buvo nurodyti du asmenys, apeliantas ir D. G..
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog išnagrinėjus bylą neįtraukus joje dalyvauti apelianto buvusios sutuoktinės D. G. trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, o tai yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktu nustatytas absoliutus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamo sprendimo dalis, kuria panaikinta 2009-01-16 dovanojimo sutartis, naikintina ir šioje dalyje byla grąžintina pirmos instancijos teismui nurodytais motyvais nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 330 straipsnis).
Išlaidos, susiję su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, yra mažesnės nei nustatyta minimali suma (3 Eur), todėl jos nepriteisiamos (CPK 96 str. 6 d.).
Apeliaciniam teismui nusprendus, kad byla dalyje grąžintina pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pirmos instancijos išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmos instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 punktu apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalis, kuria pripažinta negaliojančia 2009-01-16 dovanojimo sutartis, notarinio registro Nr. 71, kuria dovanotas 0,1150 ha ploto žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis Trakų r. sav., (duomenys neskelbtini), bei priteistas bylinėjimosi išlaidas, panaikinti ir perduoti šioje dalyje bylą iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.