- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-11-20
- Bylos Nr.
- I-3694-643/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- R. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 8 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde nurodė (b. l. 1), kad laikotarpiu nuo 2015 m. liepos mėn. iki 2017 m. gegužės mėn. pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kadangi buvo laikomas drausmės grupės kamerų tipo patalpose pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto, t. y. 3,6 kv. m, reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, kamerose žmonių buvo tiek, kiek jose įrengta lovų. Sanitarinis mazgas, kuris įrengtas kaip atskira patalpa, bei kamerose esantys baldai užima papildomą plotą, kuris negali būti įskaičiuojamas į bendrą kameros plotą. Dėl šio pažeidimo pareiškėjas turėjo ribotas galimybes laisvai judėti. Be to, pareiškėjo kamerose nebuvo įrengtas iškvietimo mygtukas, todėl pareiškėjas, norėdamas iškviesti prižiūrėtoją, buvo priverstas belsti į metalines duris ir kęsti skausmą. Anot pareiškėjo, dėl šių aplinkybių jam teko kreiptis į psichiatrą bei vartoti stiprius antidepresantus. Neteisėti atsakovo veiksmai pareiškėjui sukėlė depresiją, emocines kančias, pablogėjo bendravimas, buvo pažemintas jo orumas.
Atsakovo atstovas atsiliepime (b. l. 7–11) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti.
Paaiškino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko jam paskirtas nuobaudas dėl Vilniaus PN bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimų šiose kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose: Nr. 2K, Nr. 4K, Nr. 12K, Nr. 14K, Nr. 15K, Nr. 18K (11 korpusas 1 aukštas, kamerų tipo patalpos); Nr. 3D, Nr. 6D.
Atkreipė dėmesį, kad kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose Nr. 2K, Nr. 4K, Nr. 12K, Nr. 14K, Nr. 15K, Nr. 18K, Nr. 3D, Nr. 6D pareiškėjas buvo laikomas ne Vilniaus PN administracijos valia, šiose patalpose jis atliko nuobaudas, kurios jam buvo skirtos už įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus. Ar pareiškėjas pateks, ar ne į šias pašalpas, priklausė tik nuo jo valios, nes pagrindas nuteistajam bausmę atlikti kamerų tipo patalpose ar drausmės grupėje atsiranda padarius nusižengimą ir pažeidus pataisos įstaigos tvarką, įtvirtintą teisės aktuose.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodytose patalpose buvo laikomas nepažeidžiant nustatytų ploto reikalavimų. Gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, dydis visose pataisos įstaigos drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 papunktyje nustatytą normatyvą (3,6 kv. m). Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 papunkčio reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti. Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų.
Vilniaus PN nuomone, sanitarinis mazgas, esantis drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ar kamerų tipo patalpose, privalo būti įskaičiuotas į bendrą šių patalpų naudojamą plotą, kadangi sanitariniu mazgu naudojasi tik išimtinai toje patalpoje esantys nuteistieji. Patalpa yra pastato dalis, atribota nuo jo likusios dalies atitvaromis iš visų pusių, turinti išėjimą į lauką arba kitas patalpas. Vilniaus PN kamerų tipo patalpos ir drausmės grupės gyvenamosios patalpos turi tik vieną išėjimą, t. y. išėjimą į bendrąjį sektoriaus koridorių. Sanitarinis mazgas, esantis kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, neturėtų būti teismo įvertintas kaip atskira patalpa.
Skundžiamos aplinkybės dėl tariamai per mažo patalpų ploto negalėjo pareiškėjui sukelti intensyvią ir ilgai trunkančią slogią emocinę būseną, sukeliančią papildomų nepatogumų ir neigiamų išgyvenimų, stipresnių nei tie, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami bausmę už inkriminuotą nusikaltimą, tam skirtose pataisos įstaigose.
Nurodė, kad Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose bei kamerų tipo patalpose įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos. Pažymėjo, kad kamerose laikomi nuteistieji nuolat techniškai gadina šias sistemas. Vilniaus PN administracija stengiasi, tačiau dėl objektyvių priežasčių negali užtikrinti, kad minėti mygtukai funkcionuotų nuolat. Taip pat pabrėžė, kad kamerų tipo patalpų lokaliniame sektoriuje visą parą budi pataisos pareigūnai, kurie nuolat tikrina kamerų tipo patalpas ir kontroliuoja minėtose patalpose esamą situaciją. Esant bent menkiausiam pavojui, potencialiai galinčiam kilti nuteistajam, pareigūnai nedelsiant reaguoja į tokius reiškinius bei užtikrina nuteistųjų saugumą.
Papildomai pažymėjo, kad šiuo metu, siekiant sumažinti nuteistųjų vandalizmo atvejus, kamerų tipo patalpose esantys radijo taškai ir pareigūnų iškvietimo sistemos yra sumontuotos į kamerų tipo patalpų išorines metalines duris, todėl nuteistiesiems yra sunkiau sugadinti radijo taškus ir pareigūnų iškvietimo sistemas.
Vilniaus PN nuomone, pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais. Pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio. Taip pat nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybes turėjo įtakos jo fizinei ar psichinei sveikatai. Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam žalos nepadarė, todėl nėra pagrindo pareiškėjui atlyginti neturtinę žalą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo Vilniaus PN sąlygų laikotarpiu nuo 2015 m. liepos mėn. iki 2017 m. gegužės mėn.
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformulavęs taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).
Pareiškėjas teismui pateiktame skunde nenurodė konkrečių kamerų, kuriose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, todėl teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo, remiasi atsakovo atstovo į bylą pateiktais įrodymais. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas šiose kamerų tipo patalpose: Nr. 2K, Nr. 4K, Nr. 12K, Nr. 14K, Nr. 15K, Nr. 18K. Taip pat pareiškėjas buvo laikomas šiose drausmės grupės gyvenamosiose patalpose: Nr. 3D, Nr. 6D (b. l. 8). Kamerų tipo patalpos Nr. 2K plotas – 14,35 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas – 1,60 kv. m), įrengtos 3 miegamosios vietos. Kamerų tipo patalpos Nr. 4K plotas – 13,55 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,57 kv. m), įrengtos 3 miegamosios vietos. Kamerų tipo patalpos Nr. 12K plotas – 14,01 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,84 kv. m), įrengtos 3 miegamosios vietos. Kamerų tipo patalpos Nr. 14K plotas – 13,5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,68 kv. m), įrengtos 3 miegamosios vietos. Kamerų tipo patalpos Nr. 15K plotas – 14 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,67 kv. m), įrengtos 3 miegamosios vietos. Kamerų tipo patalpos Nr. 18K plotas – 30,47 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,71 kv. m), įrengtos 7 miegamosios vietos. Drausmės grupės gyvenamosios patalpos Nr. 3D plotas – 15,44 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas – 1,69 kv. m), įrengtos 4 miegamosios vietos. Drausmės grupės gyvenamosios patalpos Nr. 6D plotas – 14,66 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,60 kv. m), įrengtos 4 miegamosios vietos (b. l. 8, 42–43).
Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN jis buvo laikomas kamerose pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimus.
Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 ,,Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – PĮVTT) 11¹.2 papunktį, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, nurodo, kad jei atsakovo atstovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje, taip pat, koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam, yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui pataisos įstaigų kamerose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs kameros gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016).
Atsakovės atstovas nurodė, kad Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kokiose patalpose ir kokiais laikotarpiais nuteistieji gyvena atlikdami jiems paskirtas laivės atėmimo bausmes, todėl duomenų apie kamerose buvusių asmenų skaičių nepateikė. Nagrinėjamu atveju duomenų, kad kamerose buvo laikoma daugiau asmenų, negu jose buvo įrengta miegamųjų vietų, nėra, o ir pats pareiškėjas nurodė, kad kamerose buvo laikoma tiek asmenų, kiek jose buvo vietų. Atsižvelgiant į tai, teismas, skaičiuodamas vienam asmeniui kameroje tenkantį plotą, laiko, kad kameroje buvo laikoma tiek asmenų, kiek jose buvo miegamųjų vietų.
Iš Vilniaus PN pateiktų duomenų nustatyta, kad kameroje Nr. 2K vienam asmeniui vidutiniškai tenka apie 4,78 kv. m, kameroje Nr. 4K – 4,51 kv. m, kameroje Nr. 12K – 4,67 kv. m, kameroje Nr. 14K – 4,5 kv. m, kameroje Nr. 15K – 4,66 kv. m, kameroje Nr. 18K – 4,35 kv. m, kameroje Nr. 3D –3,86 kv. m, kameroje Nr. 3,66 kv. m. Taigi, kamerose faktiškai pareiškėjui tekęs plotas visiškai atitiko PĮVTT 11¹.2 papunktyje įtvirtintą reikalavimą.
Pareiškėjo teigimu, sanitarinis mazgas neturi būti įskaičiuotas į bendrą kameros plotą. Šiame kontekste pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra išaiškinęs, kad turėtų būti laikomasi ankstesnėse bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016-10-20 sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).
Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai (šiuo atveju PĮVTT) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrina minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkinti plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas.
Nagrinėjamu atveju faktiškai pareiškėjui tekęs kameros plotas, net ir atskaičiavus sanitarinius įrenginius (kamerų tipo patalpose pareiškėjui tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m, drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 3D pareiškėjui teko daugiau nei 3,4 kv. m, o drausmės grupės patalpoje Nr. 6D – daugiau nei 3,2 kv. m), nėra mažesnis, nei minėtame EŽTT sprendime įvardintas 3 kv. m minimalus ploto normatyvas.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, todėl pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad jis Vilniaus PN buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus, atmestini kaip nepagrįsti. Teismas pažymi, jog pareiškėjo argumentai dėl negalėjimo judėti susiję su ploto reikalavimo pažeidimu, todėl teismas atskirai jų nenagrinės.
Pareiškėjas taip pat skundžiasi tuo, jog jo kamerose nebuvo įrengtas iškvietimo mygtukas, todėl jis, norėdamas iškviesti prižiūrėtoją, buvo priverstas belsti į metalines duris ir kęsti skausmą.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 ,,Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Taisyklės), kurių 13.10 papunktyje įtvirtintas reikalavimas drausmės grupės gyvenamuosiuose kambariuose įrengti radijo tašką ir prižiūrėtojo iškvietimo sistemą. Analogiškas reikalavimas įtvirtintas ir kamerų tipo patalpoms įrengti (Taisyklių 16.11 papunktis).
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad visose Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose bei kamerų tipo patalpose yra įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos. Prie atsiliepimo pridėjo pareigūnų iškvietimo sistemos fotonuotraukas (b. l. 44–45).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo Vilniaus PN metu vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu. Be to, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jos pareiškėjas dėl to būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovės atstovas atsiliepime pabrėžė, kad kamerų tipo patalpų lokaliniame sektoriuje visą parą budi pataisos pareigūnai, kurie nuolat tikrina kamerų tipo patalpas ir kontroliuoja situaciją, o esant bent menkiausiam pavojui, pataisos pareigūnai nedelsiant reaguoja bei užtikrina nuteistųjų saugumą. Šiuo atveju pareiškėjo nusiskundimai yra labai abstraktūs, nepagrįsti jokiais juos patvirtinančiais įrodymais. Atsakovės atstovas pateikė duomenis, paneigiančius pareiškėjo teiginius, todėl teismas, nesant Vilniaus PN neteisėtus veiksmus patvirtinančių įrodymų, pareiškėjo nusiskundimus šiuo aspektu atmeta kaip nepagrįstus.
Pareiškėjo teigimu, neteisėti atsakovo veiksmai jam sukėlė depresiją, emocines kančias, pablogėjo bendravimas, buvo pažemintas jo orumas.
Nors iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas buvo konsultuotas gydytojo-psichiatro ir jam buvo paskirtas medikamentinis gydymas (žr. pvz., b. l. 51, 53, 63), tačiau teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė neteisėtų Vilniaus PN veiksmų. Nenustačius neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai kilo dėl Vilniaus PN veiksmų. Kaip minėta, nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais,
nusprendžia:
pareiškėjo R. S. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.