Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. sausio 25 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-773-829/2023 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Finansų bitė“ ieškinį atsakovui V. Š. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl dalies administravimo mokesčio ir vėlavimo palūkanų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

14. Iš byloje esančių duomenų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad tarp ieškovės (apeliantės) UAB „Finansų bitė“ ir atsakovo V. Š. 2022 m. birželio 13 d. buvo sudaryta paskolos (vartojimo kredito) sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu ieškovė suteikė atsakovui 3 290 Eur paskolą (3 000,48 Eur paskolos suma ir 289,52 Eur paskolos sutarties sudarymo mokestis) 60 mėnesių laikotarpiui. Paskola atsakovui buvo suteikta elektroniniu būdu, naudojantis ieškovės administruojama internetine skolinimo platforma www.finbee.lt. Ieškovė, suteikdama atsakovui paskolą atsakovo 289,52 Eur sutarties sudarymo mokestį be atskiro pavedimo įskaitė į UAB „Finansų bitė“ sąskaitą, o 3 000,48 Eur paskolos sumą / likutį tiesiogiai pervedė atsakovui į asmeninę banko sąskaitą. Atsakovas prisiimtų sutartinių įsipareigojimų nesilaikė, negrąžino suteiktos paskolos ir nemokėjo priskaičiuotų palūkanų, sutarties administravimo mokesčio bei sutarties sudarymo mokesčio, todėl ieškovė 2022 m. lapkričio 1 d. paskolos sutartį vienašališkai nutraukė.

15. Ieškovė UAB ,,Finansų bitė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo V. Š.: 1) 3 000,48 Eur negrąžinto kredito; 2) 176,79 Eur palūkanų, paskaičiuotų nuo 2022 m. liepos 11 d. iki 2022 m. spalio 31 d.; 3) 3,22 Eur vėlavimo palūkanų; 4) 624,15 Eur administravimo mokesčio; 5) 45,87 Eur nuostolių atlyginimo, paskaičiuotų nuo 2022 m. lapkričio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 6 d.; 6) 16 procentų nuostolių atlyginimo (negautas pajamas), skaičiuojamus už nuo 2022 m. gruodžio 7 d. iki paskolos sutarties termino pabaigos, t. y. 2027 m. birželio 10 d., neviršijant bendros 1 212,09 Eur sumos; 7) 289,52 Eur sutarties sudarymo mokesčio; 8) 11,28 Eur delspinigių; 9) 5 procentus dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 10) 726 Eur bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu už akių prašomą priteisti sutarties administravimo mokestį sumažino iki 65,18 Eur, o reikalavimą dėl 3,22 Eur vėlavimo palūkanų priteisimo atmetė, kitus ieškovės reikalavimus tenkino visiškai. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos sprendimo už akių dalimi, kuria jos reikalavimai buvo atmesti.

Dėl sutarties administravimo mokesčio

18. Sutarties bendrųjų sąlygų 1.2. punkte nustatyta, kad mokestis – specialiosiose sąlygose nurodytas administravimo mokestis, išskaidytas visam paskolos terminui, kurį paskolos gavėjas moka organizatoriui už paskolos administravimą pagal paskolos sutartį iki paskolos termino pabaigos, ir yra įskaičiuojamas į įmoką. Pagal su atsakovu sudarytą paskolos sutarties 2.4. punktą, paskolos gavėjas mokės administravimo mokestį kas mėnesį už paskolos administravimą pagal paskolos sutartį iki paskolos termino pabaigos. Jei a) paskolos gavėjas vėluoja mokėti paskolos įmokas ir dėl to yra nutraukiama paskolos sutartis ir kreipiamasi į teismą dėl skolos priteisimo, b) paskola grąžinama anksčiau laiko, c) paskola refinansuojama – tokiais atvejais paskolos gavėjas privalo sumokėti administravimo mokestį už visą likusį paskolos terminą iš karto. Taigi, administravimo mokestis yra viena bendra atsakovo mokama suma, kuri yra išdėstoma per visą sutarties laikotarpį. Šalys sutartyje sulygo dėl 0,58 procentų mėnesinio administravimo mokesčio, kuris yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, mokant kiekvieną mėnesį įmokas.

19. Sutiktina su apeliante, kad ji yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, todėl, veikdama kaip tarpininkė, vykdydama priežiūrą, paskirstydama gaunamas lėšas paskolų davėjams ir kt., turi teisę gauti pajamas, tačiau tokia teisė turi būti įgyvendinama vadovaujantis teisės aktų ir (ar) sutarties nuostatomis.

20. Kaip žinoma, vartojimo kredito sutarties nutraukimas prieš terminą atleidžia abi sutarties šalis nuo tuo metu esančių sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje (CK 6.221 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditorius, vadovaudamasis bendrosiomis nuostolių atlyginimo taisyklėmis, gali reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia įstatyme ar sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos, taip pat ir reikšti reikalavimą atlyginti negautas pajamas, kurias kreditorius pagrįstai galėjo tikėtis gauti sutarčiai esant tinkamai vykdomai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Taigi, bendrąja prasme, nutraukus sutartį, atsakovas yra atleidžiamas nuo administravimo mokesčio mokėjimo, kadangi šis mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo.

21. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos, spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006).

22. Apeliantė, nutraukusi sutartį, nebeturi administruoti mėnesio mokėjimų surinkimo bei paskirstyti atsakovo mokamų įmokų, kaip nurodyta sutarties bendrųjų sąlygų 1.2. punkte, todėl nebegali reikalauti priteisti administravimo mokesčio, kurio tikslas yra atlyginti sąnaudas už darbus, kurių ji po sutarties nutraukimo nebeturi atlikti. Tokiu būdu, apeliantė nepagrįstai bando praplėsti administravimo mokesčio sąvoką, įtvirtintą sutarties bendrosiose sąlygose. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad tarpusavio skolinimo platformoje administruojamos tiek galiojančios, tiek nutrauktos sutartys, tačiau apeliantė nepateikė įrodymų apie tai, kokių ir kiek konkrečių išlaidų buvo patirta administruojant nutraukus su atsakovu sudarytą sutartį. Reikalavimas priteisti sutarties administravimo mokestį, paskaičiuotą po sutarties nutraukimo, yra nepagrįstas, nes ją nutraukus, išnyksta administravimo objektas. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantei iš atsakovės yra priteistos kompensuojamosios palūkanos bei delspinigiai, kurie būtent ir atlygina dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, todėl apeliantės padėtis nebus neproporcingai pabloginama, o apeliantei priteisus visą administravimo mokestį, skaičiuojamą ir po sutarties nutraukimo, neatitiktų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnio 4 dalis).

23. Vadovaujantis šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties nuostatomis, taip pat mokėjimo grafiku, atsakovo iki sutarties nutraukimo (2022 m. lapkričio 1 d.) mokėtinas ir neapmokėtas administravimo mokestis sudaro 65,18 Eur, likusi paskaičiuota ir prašoma priteisti tarpininkavimo mokesčio dalis 558,97 Eur skaičiuojama po sutarties nutraukimo. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendimu už akių priteisė iš atsakovo 65,18 administravimo mokesčio, paskaičiuotą už laikotarpį nuo 2022 m. liepos 10 d. iki sutarties nutraukimo.

Dėl vėlavimo palūkanų priteisimo

24. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl vėlavimo palūkanų priteisimo, motyvuodamas tuo, kad prašomos priteisti vėlavimo palūkanos savo esme yra kompensuojamos palūkanos, todėl jos įskaitytinos į delspinigius. Apeliantė UAB „Finansų bitė“ nesutinka su tokia teismo išvada, teigdama, kad prašomi priteisti delspinigiai šiuo atveju atlieka kompensacinių palūkanų funkciją ir yra numatyti paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 7.5. punkte. Apeliantė teigia, kad prašomos priteisti vėlavimo palūkanos yra mokėjimo palūkanų dalis, kurios apskaičiuotos, praleidus mokėjimo terminą pagal sutarties grafiką iki sutarties termino pabaigos ir atlieka mokėjimo funkciją, dėl to ji turi teisė tiek į kompensuojamas palūkanas (11,28 Eur delspinigius), tiek į mokėjimo palūkanas (3,22 Eur vėlavimo palūkanas).

25. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantė, remdamasi paskolos sutarties 7.1. punktu, prašė priteisti iš atsakovo 3,22 Eur vėlavimo palūkanas, paskaičiuotas taikant 16 procento metinių palūkanų normą už laikotarpį nuo 2022 m. liepos 11 d. iki 2022 m. spalio 11 d. ir, remdamasi paskolos sutarties 7.5 punktu, – 11,28 Eur delspinigius, paskaičiuotus taikant 0,05 procento normą už kiekvieną pradelstą dieną už laikotarpį nuo 2022 m. liepos 10 d. iki 2022 m. spalio 10 d., t. y. prašė priteisti tiek delspinigius, tiek vėlavimo palūkanas apimančius tą patį laikotarpį.

27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintos palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą; antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 straipsnio 2 dalyje) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi ir priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų. Taigi matyti, jog šių palūkanų paskirtis ir funkcijos yra skirtingos. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu vertintinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai.

28. Pagal sutarties bendrųjų sąlygų 1.15. punktą palūkanos yra pinigų suma, kurią paskolos gavėjas moka už naudojimąsi paskolos suma. Pagal sutarties specialiąsias sąlygas atsakovas įsipareigojo mokėti sutartyje numatytas 16 procentų dydžio palūkanas už suteiktą vartojimo kredito sumą pagal mokėjimo grafiką. Šios palūkanos laikytinos mokėjimo (pelno) palūkanomis. Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 176,79 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas iki sutarties nutraukimo dienos. Ginčo byloje dėl šių aplinkybių nėra.

29. Nors apeliantė nurodo, kad vėlavimo palūkanos turėtų būti vertinamos, kaip mokėjimo (pelno) palūkanos, tačiau nesutiktina su tokiu vertinimu. Kompensuojamoji palūkanų funkcija pasireiškia, kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą. Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tos palūkanos, kurios mokamos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, atlieka kompensuojamąją funkciją. Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus lėšomis, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti.

30. Pagal paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 7.1. punktą, paskolos gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti įmoką, palūkanas ir kitus mokėjimus pagal paskolos grąžinimo grafiką, specialiąsias sąlygas ar sutartį, specialiosiose sąlygose nurodytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo įmokos dalies, kurią sudaro paskolos suma kaip atlyginimas už naudojimąsi paskolos suma iki sutarties termino pabaigos ir vadinamos vėlavimo palūkanomis <...>. Pagal sutarties bendrųjų sąlygų 2.1.3 punkto nuostatas, nuo 4 vėlavimo darbo dienos pradedamos skaičiuoti vėlavimo palūkanos bei delspinigiai, kurie skaičiuojami nuo pirmos vėlavimo dienos. Taigi, vėlavimo palūkanos yra nustatytos už mokėjimo termino praleidimą, šios palūkanos atlieka ne mokėjimo, o nuostolių atlyginimo funkciją, todėl jos pripažįstamos kompensuojamosiomis palūkanomis.

31. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės prašomų priteisti vėlavimo palūkanų teisinį pagrindą bei paskirtį – jos mokamos sutarties pažeidimo (termino praleidimo atveju) (sutarties 2.1.3., 7.1. punktai), konstatuoja, kad šios palūkanos, paskaičiuotos nuo termino vykdyti sutartį praleidimo dienos iki sutarties nutraukimo dienos, atlieka ne mokėjimo, o nuostolių atlyginimo funkciją, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai jas pripažino kompensuojamosiomis palūkanomis. Vien aplinkybė, kad vėlavimo palūkanoms ir sutarties bendrosios dalies 1.15. punkte nustatytoms mokėjimo (pelno) palūkanoms apskaičiuoti taikoma ta pati sutarties specialiojoje dalyje nustatyta 16 procentų palūkanų norma, nesudaro pagrindo vėlavimo palūkanų laikyti mokėjimo (pelno) palūkanomis.

32. Kaip jau minėta, apeliantė prašė priteisti iš atsakovo tiek 11,28 Eur delspinigius, tiek 3,22 Eur vėlavimo palūkanas apimančius tą patį laikotarpį, t. y. nuo įsipareigojimų vykdymo termino praleidimo iki sutarties nutraukimo dienos. Tačiau, bendroji taisyklė yra įskaitinių netesybų taikymas, t. y. baudinių netesybų netaikymas arba jų taikymas tik atskirų rūšių sutartims (CK 6.874 straipsnio 1 dalis). CK 6.73 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad netesybos (delspinigiai kaip netesybų rūšis) įskaitomos į nuostolių atlyginimą (analogiška taisyklė – CK 6.258 straipsnio 2 dalyje). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad negali būti kartu skaičiuojamos kompensuojamosios palūkanos ir delspinigiai; kreditoriui iš skolininko reikalaujant atlyginti ir netesybas (delspinigius), ir kompensuojamąsias palūkanas, atlyginama tik didesnioji suma, apimanti mažesniąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-219/2019 72 punktas).

33. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Tai reiškia, kad maksimali netesybų suma už pavėluotą kredito ar jo dalies bei kitų sutartinių įmokų grąžinimą negali būti didesnė kaip 0,05 procento nuo pradelstos sumokėti sumos per dieną, nepaisant to, kokia forma tie mokėjimai išreikšti. Ši taisyklė taikytina ir kompensacinėms palūkanoms, nes pastarosios atlieka analogišką funkciją kaip ir netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 9 d. vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalga).

34. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavęs, jog sutartimi šalys susitarė dėl kompensuojamųjų palūkanų taikymo, taikė CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 2 dalies nuostatas ir kompensuojamąsias palūkanas įskaitė į delspinigius, nes apeliantė neturi teisinio pagrindo reikalauti priteisti ir kompensuojamąsias palūkanas, ir netesybas, kurios abi atlieka kompensavimo funkciją.

Dėl procesinės bylos baigties

35. Apibendrinant tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai ginčo atveju aiškino bei taikė teisės normas, reglamentuojančias vartotojo atsakomybę kredito teisiniuose santykiuose, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Apeliantės UAB „Finansų bitė“ apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti skundžiamą teismo sprendimą, todėl Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. sausio 25 d. sprendimas už akių paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

36. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Apeliantei taip pat neatlyginamos jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

37. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažiau nei 5,00 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai nepriteisiamos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. sausio 25 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.