Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-10-20 · Administracinė byla Nr. A-62-2815-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-10-20
Bylos Nr.
A-62-2815-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Irmantas Jarukaitis
Pareiškėjas
T. Ž.
Atsakovas
Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Administracinė byla Nr. A62-2815/2011
Teisminio proceso 3-63-3-00727-2010-4
Procesinio sprendimo kategorija 24 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. spalio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. Ž. skundą atsakovams Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriui R. V. dėl sprendimo panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo, metinių palūkanų priteisimo, baudos skyrimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2010 m. liepos 9 d. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje (toliau – ir Tarnyba) buvo gautas pareiškėjos T. Ž. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A.2.9-2912-730/2010 ir baudžiamojoje byloje, taip pat prašymas Tarnybos direktoriui nusišalinti nuo pareiškėjos prašymo nagrinėjimo.

Tarnyba 2010 m. liepos 13 d. raštu Nr. (1.7)-SR-2465 informavo pareiškėją, kad, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio 13 punktu, Tarnyba paprašė Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) nustatyti, ar Tarnybai 2010 m. liepos 7 d. pateiktoje pareiškėjos metinėje gyventojo (šeimos) pajamų ir turto deklaracijoje (toliau – ir Deklaracija) yra deklaruojami teisingi duomenys apie pareiškėjos turtą ir pajamas.

Žemesnės instancijos teismas

Tarnyba 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPB-125-10 atsisakė pareiškėjai teikti antrinę teisinę pagalbą, nustačiusi, kad pareiškėjos Deklaracijoje už 2009 m. liepos 1 d. – 2010 m. birželio 30 d. laikotarpį yra deklaruotos ne visos deklaruojamu laikotarpiu gautos pajamos. Sprendime nurodyta, kad ši faktinė aplinkybė nustatyta remiantis Tarnyboje 2010 m. liepos 27 d., 2010 m. rugpjūčio 19 d. ir 2010 m. rugsėjo 13 d. gautais Klaipėdos AVMI atsakymais į Tarnybos prašymą.

II.

Pareiškėja T. Ž. skundu (b. l. 8-12) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, kuriuo prašė panaikinti Tarnybos 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-125-10, kuriuo pareiškėjai atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A.2.9-2912-730/2010; priteisti iš atsakovų solidariai 500 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 5 proc. metinių palūkanų nuo šios sumos nuo skundo padavimo teismui dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; už piktnaudžiavimą savo tarnybine padėtimi, sąmoningą vilkinimą, atsisakymą atlikti savo pareigas, visišką neveikimą skirti Tarnybos direktoriui R. V. baudą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja skunde nurodė, kad Tarnybai buvo pateikta Deklaracija už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d., užpildyta Klaipėdos AVMI vyr. specialisto M. A. Jokių pretenzijų Klaipėdos AVMI dėl pateiktos Deklaracijos neturėjo. Pareiškėja pažymėjo, kad 2010 m. liepos 9 d. pateiktame prašyme Tarnybai prašė nušalinti Tarnybos direktorių R. V. nuo jos prašymo išsprendimo, nes tarp pareiškėjos ir R. V. dviejų metų laikotarpiu vyksta nuolatinis interesų konfliktas, R. V. pareiškėja visiškai nepasitiki. Pareiškėja nurodė, jog Tarnybos direktorius tyčia užklausė Klaipėdos AVMI, ar pateiktoje Deklaracijoje visi duomenys teisingi, užvilkindamas prašymo nagrinėjimą, tyčia nenusišalino nuo prašymo nagrinėjimo, tuo keršydamas pareiškėjai ir jos vaikui. Nors pareiškėja Deklaraciją su mokesčių inspekcijos žyma, kad ji teisinga, Tarnybai pristatė 2010 m. liepos 7 d., tačiau Tarnybos direktorius tyčia atsisakė skubiai spręsti antrinės teisinės pagalbos suteikimą, akivaizdžiai pažeisdamas pareiškėjos teisę į gynybą. Pareiškėja pažymėjo, kad visas jos turtas ir pajamos yra areštuotos, savo pajamomis ji nedisponuoja, todėl naujos Deklaracijos pateikimas Tarnybai 2010 m. liepos 7 d. net nebuvo būtinas. Pareiškėjos teigimu, ji tiesiogiai nukentėjo nuo neteisėtų Tarnybos direktoriaus veiksmų, nes buvo praleistas terminas apskųsti 2010 m. gegužės 25 d. neteisėtą Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutarimą, kuriuo jai pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 181 straipsnio 1 dalį paskirta administracinė nuobauda – įspėjimas. Pareiškėja nurodė, jog advokato pagalba jai administracinio teisės pažeidimo byloje būtina, nes ji dar turi teisę atnaujinti minėtos bylos nagrinėjimą. Pareiškėja paaiškino, kad dėl atsakovų veiksmų ir neveikimo patyrė 500 000,00 Lt neturtinės žalos, kurią prašo atlyginti.

Atsiliepimas

Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, taip pat atstovaujantis ir atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjos T. Ž. skundą (b. l. 40-43) prašė skundo netenkinti.

Tarnyba nurodė, jog abejonių dėl pareiškėjos deklaruotų duomenų teisingumo sukėlė Tarnybos nustatyti faktai dėl pareiškėjos neteisingai deklaruoto turto ir pajamų anksčiau pateiktose Deklaracijose, todėl Tarnyba 2010 m. liepos 7 d. raštu Nr. (1.22)-SR-2353 kreipėsi į Klaipėdos AVMI su prašymu patikrinti ir nustatyti, ar pareiškėjos Deklaracijoje pateikti duomenys apie turtą ir pajamas yra teisingi. Tarnyba atkreipė dėmesį, kad 2010 m. liepos 13 d. raštu informavo pareiškėją apie tai, kad kreipėsi dėl Deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumo patikrinimo bei kad pateiktas 2010 m. liepos 9 d. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą bus išnagrinėtas po to, kai bus gautas atsakymas iš Klaipėdos AVMI. Tarnyba nurodė, kad 2010 m. rugsėjo 13 d. buvo gautas Klaipėdos AVMI 2010 m. rugsėjo 6 d. raštas Nr. (18.17)-L2-6472 apie tai, kad deklaruotos ne visos deklaruojamu laikotarpiu pareiškėjos gautos pajamos. Tarnyba 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPB-125-10 atsisakė suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą administracinio teisės pažeidimo byloje. Tarnyba atkreipė dėmesį, kad pareiškėja Tarnybai teikiamose Deklaracijose ne pirmą kartą savo turtą ir pajamas deklaravo neteisingai, dėl to Tarnyba jai nepagrįstai buvo suteikusi antrinę teisinę pagalbą penkiose bylose. Tarnyba nurodė, jog pareiškėja nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių jos nurodomą patirtą neturtinę žalą. Tarnybos nuomone, jei pareiškėja ir patyrė kokių nors neigiamų išgyvenimų, tai jie buvo mažareikšmiai, o juos sukėlė ne Tarnybos veiksmai, o pačios pareiškėjos nenoras bendradarbiauti su Tarnyba. Tarnyba pažymėjo, jog skundžiami Tarnybos veiksmai nėra neteisėti, delikto šiuo atveju nėra, todėl civilinė atsakomybė nekyla. Tarnyba nurodė, jog pareiškėjos reikalavimas paskirti Tarnybos direktoriui baudą yra akivaizdžiai nepagrįstas, nes teisinė atsakomybė asmeniui gali atsirasti tik dėl priešingo teisei, kalto veikimo ar neveikimo, už kurį įstatymai numato teisinę atsakomybę, tuo tarpu Tarnybos direktorius skundžiamo akto priėmimo procedūrose veikė teisėtai ir pagrįstai.

III.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, 2011 m. sausio 14 d. sprendimu nusprendė pareiškėjos T. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Dėl Tarnybos 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-125-10 teisėtumo ir pagrįstumo, išanalizavusi Įstatymo 3 straipsnį, 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 4 straipsnio 2 dalį, 11 straipsnio 2 dalį, 13 straipsnio 1 dalį, 18 straipsnio 11 ir 13 dalis, 23 straipsnio l dalies 2 punktą, Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo (toliau – ir GTDĮ) 7 straipsnį (įstatymo redakcija galiojusi prašymo pateikimo metu, t. y. 2009 m. sausio 13 d.), 2004 m. vasario 9 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko įsakymu Nr. VA-13 patvirtintų „Metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos FR0001 formos ir jos priedų užpildymo, teikimo ir tikslinimo taisyklių“ (toliau – ir Taisyklės) (Taisyklių redakcija galiojusi nuo 2009 m. vasario 15 d. iki 2010 m. kovo 24 d.) 8 punktą, 9.1 punktą, 9.2-9.7 punktus, 15 punktą, 150 punktą ir 156.1 punktą bei byloje pateiktą medžiagą, teisėjų kolegija konstatavo, kad Tarnyba ginčijamą sprendimą nutraukti antrinę teisinę pagalbą pagrįstai grindė Įstatymo 23 straipsnio l dalies 2 punkte numatytu pagrindu. Teisėjų kolegija nurodė, kad pareiškėjos teiginys, jog Deklaracijas pildė Klaipėdos AVMI deklarantas, Valstybinė mokesčių inspekcija turi centralizuotas duomenų bazes apie asmenų turtą ir pajamas, todėl už Deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumą yra atsakinga ne ji, o Klaipėdos AVMI deklarantas, yra nepagrįstas, kadangi Deklaracijos pateikimo tvarką reglamentuojantys aktai numato, kad mokesčių administratoriaus žyma ant Deklaracijos patvirtina Deklaracijos priėmimo iš asmens faktą, o ne Deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą. Už pateiktos informacijos teisingumą yra atsakingas asmuo, deklaruojantis turtą ir pajamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A146-769/2008; Nr. A146-755/2008). Teisėjų kolegijos vertinimu, Tarnybai nustačius, kad asmuo sąmoningai pateikė neteisingus duomenis, kyla ne teisė, o pareiga nutraukti antrinės teisinės pagalbą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad Tarnyba pagrįstai nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Įstatymo 23 straipsnio l dalies 2 punktą, paaiškėjus, kad pareiškėja sąmoningai pateikė neteisingą informaciją apie savo turtą. Teisėjų kolegija nurodė, kad Įstatyme nepateiktas piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba, materialiomis ar procesinėmis teisėmis sąvokos išaiškinimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-964/2010 yra nurodęs, kad minėta definicija, o ypač aspektas dėl piktnaudžiavimo susijęs su valstybės garantuojama teisine pagalba, aiškintina pasitelkiant teisės aiškinimo taisykles. Vienas iš dažniausiai taikomų teisės aiškinimo būdų – kalbinis. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (kompiuterinis variantas) žodžio „piktnaudžiauti“ reikšmę pateikia kaip naudojimąsi kuo piktam, neleistiną naudojimąsi turimomis teisėmis. Tai reiškia, kad toks elgesys, kai siekiama pasinaudoti turimomis arba galimai suteiktinomis teisėmis, nors tai neleistina ar siekiama pasinaudoti teisėmis piktam. Nagrinėjamu atveju, anot teismo, pareiškėja siekė antrinės teisinės pagalbos administracinio teisės pažeidimo byloje, pateikdama neteisingus duomenis apie pajamas, tuo pačiu ji piktnaudžiavo ir valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ar procesinėmis teisėmis. Teisėjų kolegija konstatavo, jog nereikšminga laikytina aplinkybė, kad pareiškėjos deklaruota pajamų suma 5 367,00 Lt neviršija valstybės nustatyto dydžio, kuriam esant galima gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, nes konstatuota, kad pareiškėja sąmoningai pateikė neteisingą informaciją apie savo pajamas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad Tarnyba ginčijamą sprendimą nutraukti antrinę teisinę pagalbą pagrįstai grindė ir Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytu pagrindu. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjos skunde nurodyto argumento, jog Tarnybos direktorius nepagrįstai nenusišalino nuo jos skundo nagrinėjimo, nors tarp Tarnybos direktoriaus ir pareiškėjos yra interesų konfliktas, konstatavo, kad Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 25 straipsnyje nurodytos priežastys galėtų būti laikomos Tarnybos direktoriaus nušalinimo/ nusišalinimo pagrindu, tačiau tik tuo atveju, jeigu būtų įrodyta, jog jos turėjo įtakos šio asmens objektyvumui priimant skundžiamą sprendimą. Teisėjų kolegija nurodė, jog Tarnybos atsisakymas tenkinti pareiškėjos prašymus dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, nesudaro įstatyminio pagrindo Tarnybos direktoriaus nušalinimui (nusišalinimui). Nesant reikalavimo nusišalinimo atsisakymą įforminti atskiru sprendimu, teisėjų kolegija konstatavo, jog Tarnybos vadovo nenusišalinimas nuo pareiškėjos prašymo nagrinėjimo atitinka aukščiau aptartą teisinį reguliavimą, šį prašymą išsprendžiant skundžiamame sprendime. Teisėjų kolegijos vertinimu, Tarnybos direktorius pagrįstai nenusišalino nuo pareiškėjos prašymo nagrinėjimo, nenustačius įstatyme numatytų nusišalinimo pagrindų. Dėl neturtinės žalos (500 000,00 Lt) atlyginimo bei reikalavimo priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos reglamentuoti Lietuvos Respublikos civilio kodekso (toliau – ir CK) 6.245-6.250 ir 6.271 straipsniuose. Remdamasi aukščiau išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija nurodė, kad skundžiami Tarnybos veiksmai nėra neteisėti, delikto šiuo atveju nėra, todėl civilinė atsakomybė nekyla. Nenustačiusi, kad dėl Tarnybos veiksmų ar neveikimo pareiškėjai būtų atsiradusi neturtinė žala, reikalavimo dėl palūkanų priteisimo teisėjų kolegija netenkino. Dėl baudos skyrimo Tarnybos direktoriui teisėjų kolegija konstatavo, kad reikalavimas nepatenka į teismo kompetencijos ribas. Pažymėjo, jog teismo teisė skirti baudas yra apibrėžta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 84 straipsnyje ir tai yra susiję su procesinių normų ar teismo įpareigojimų vykstant procesui ignoravimu, tačiau teismui net ir nustačius įstatymo pažeidimus nėra suteikti įgalinimai taikyti pareiškėjos prašomas poveikio priemones. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalies nuostatas teisę gauti iš kitos šalies išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėja neturi teisės į turėtų išlaidų atlyginimą, kadangi jos skundas nebuvo patenkintas.

IV.

Pareiškėja T. Ž. apeliaciniu skundu (b. l. 117-118) nesutinka su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 14 d. sprendimu, prašo jį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti kitam pirmosios instancijos teismui, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas ir padarytą žalą.

Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teisėjų kolegija neteisėtai ir šališkai pradėjo nagrinėti administracinę bylą iš esmės pareiškėjai neturint atstovo. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas ignoravo jos teisę bylą vesti per advokatą bei teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį. Pareiškėja pažymi, kad, siekdama apginti savo teises į teisingą bylos nagrinėjimą, galėjo teikti nušalinimą visai teisėjų kolegijai, tačiau, neturėdama advokato, šios savo teisės realizuoti negalėjo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Administracinis ginčas iš esmės kilo dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-125-10, kuriuo pareiškėjai T. Ž. buvo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A.2.9-2912-730/2010 bei baudžiamojoje byloje.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (byloje aktuali 2009 m. balandžio 16 d. įstatymo redakcija Nr. XI-223). Šio įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 punktai). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).

Minėtais ribojimais laikytini ir Įstatymo 11 straipsnio 6 ir 7 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama ar gali būti neteikiama. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prieš nuspręsdama neteikti antrinės teisinės pagalbos, turi įvertinti visumą aplinkybių, šio vertinimo rezultatą tinkamai užfiksuodama priimame sprendime ir jį pagrįsdama teisės normomis. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi teismų praktikoje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz. 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010), nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir Įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus.

Be to, valstybės garantuojama teisinės pagalbos tarnyba, spręsdama klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, privalo laikytis ne tik Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme įtvirtintų nuostatų, bet ir, veikdama kaip viešojo administravimo subjektas, paisyti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis inter alia numato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2009 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2009 m. balandžio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-471/2009) yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą.

Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 6 punkte aiškiai įtvirtintas sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo turinio reikalavimas – nurodyti antrinės teisinės pagalbos suteikimo arba atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pagrindą.

Konkrečiu atveju, išanalizavus skundžiamą Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-125-10, nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu vadovaudamasi Tarnyba atsisakė suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą. Minėtame sprendime nurodyta, kad Tarnyba vadovaujasi Įstatymo 3, 4 ir 18 straipsniu, bet nei viename iš jų nėra įtvirtintos teisės normos, reguliuojančios antrinės teisinės pagalbos neteikimo atvejus: Įstatymo 3 straipsnyje yra numatyti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principai, Įstatymo 4 straipsnyje nustatytos pareiškėjų pareigos, o Įstatymo 18 straipsnyje sureglamentuota antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarka. Kaip pastebėta aukščiau, tokios teisės normos įtvirtintos Įstatymo 11 straipsnio 6 ir 7 dalyje, tačiau Tarnyba nenurodė, kad taiko vieną iš minėtų atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pagrindų, šio pasirinkimo nemotyvavo ir neanalizavo galimybės neteikti pareiškėjai konkrečiu atveju antrinės teisinės pagalbos Įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintų Įstatymo 11 straipsnio 6 ir 7 dalies netaikymo sąlygų aspektu. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad toks Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimas Nr. (1.31)-TPB-125-10 iš esmės neatitinka administraciniam aktui keliamų reikalavimų (Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 6 punktas, VAĮ 8 straipsnio 1 dalis) ir yra naikinamas, o atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba įpareigotinas pareiškėjos 2010 m. liepos 9 d. prašymą Nr. ATP-1243 išnagrinėti iš naujo.

Pažymėtina, kad pareiškėja 2010 m. liepos 9 d. prašyme Nr. ATP-1243 siekė gauti antrinę teisinę pagalbą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A.2.9-2912-730/2010. Iš prijungtos administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. A.2.9-2912-730/2010 matyti, kad minėtoje byloje Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010 m. gegužės 25 d. priėmė nutarimą, kurį pareiškėja apskundė apeliacine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartimi apeliacinį skundą su priedais grąžino pareiškėjai, netenkinęs jos prašymo dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo. Iš pareiškėjos skundo matyti, kad ji siekia atnaujinti procesą minėtoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A.2.9-2912-730/2010, todėl nepaneigta, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas minėtoje administracinio teisės pažeidimo byloje jai vis dar yra aktualus. Be to, iš pareiškėjos 2010 m. liepos 9 d. prašymo Nr. ATP-1243 matyti, kad ji antrinės teisinės pagalbos siekė ne tik administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A.2.9-2912-730/2010, bet ir baudžiamojoje byloje, nurodydama apie būtinybę dalyvauti ikiteisminiame tyrime dėl policijoje suklastoto administracinio teisės pažeidimo protokolo. Šios aplinkybės, Tarnybai nagrinėjant pareiškėjos 2010 m. liepos 9 d. prašymą Nr. ATP-1243 iš naujo, turi būti įvertintos, priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ar, esant pagrindui, atsisakymo ją suteikti.

Pareiškėja, kreipdamasi į teismą, taip pat prašė priteisti 500 000,00 Lt neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimu šio reikalavimo netenkino. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas šioje bylos dalyje iš esmės teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, nenustatęs visų viešosios civilinės atsakomybės taikymo sąlygų.

Pareiškėja patirtą neturtinę žalą siejo su nepagrįstu atsisakymu suteikti jai antrinę teisinę pagalbą, vilkinimu priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, Tarnybos vadovo nenusišalinimu nuo sprendimo priėmimo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos argumentus dėl Tarnybos veiksmų teisėtumo Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies taikymo aspektu ir nenustatė, kad jis buvo pažeistas, t. y. konstatavo, kad Tarnyba nevilkino priimti sprendimą, taip pat pažymėjo, kad Tarnyba pagrįstai pasinaudojo Įstatymo 18 straipsnio 13 dalyje suteikta teise užklausti papildomos informacijos. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė ir dėl Tarnybos vadovo nenusišalinimo nuo sprendimo priėmimo ir šio klausimo išsprendimo formos teisėtumo. Teisėjų kolegija palaiko pirmosios instancijos teismo išdėstytus motyvus ir jų nekartoja. Nors nagrinėjant administracinę bylą apeliacine tvarka nustatyta, kad atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba veikė netinkamai, t. y. priėmė sprendimą, neatitinkantį administraciniam aktui keliamų reikalavimų (Įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 6 punktas, VAĮ 8 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija pabrėžia, kad norint patenkinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, ne tik neteisėtus valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmus, tačiau ir padarytą žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A146–1135/2010, Nr. A822–331/2011). Pareiškėja nurodė, kad dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų buvo praleistas terminas apskųsti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutarimą, tačiau iš prijungtos administracinio teisės pažeidimo bylos matyti, jog pareiškėja apeliacinį skundą paruošė ir pateikė savarankiškai, tai padarė pavėluotai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartyje konstatuota, kad pareiškėja jokių objektyvių priežasčių, pateisinančių tokį delsimą, nenurodė, o apeliacinį skundą pavėluotai pateikė dėl pačios nepakankamo rūpestingumo ir atidumo. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad terminas apeliaciniam skundui paduoti buvo praleistas dėl Tarnybos kaltės. Pareiškėja taip pat nurodė, kad dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų patiria stresą, išgyvenimus, fizinį skausmą, dvasinius sukrėtimus, emocinius pergyvenimus, neigiamus jausmus, baimę, badą ir skurdą, sugaišo daug laiko gindama savo teises ir patyrė kitą neigiamą poveikį, tačiau minėtos aplinkybės nėra pagrįstos objektyviais įrodymais. Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-376/2007). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos argumentus, administracinės bylos medžiagą, sprendžia jog pareiškėja neįrodė, kad dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų ji patyrė išgyvenimus, kurie savo pobūdžiu ir intensyvumu patektų į atlygintinos neturtinės žalos sampratą.

Netenkinus pareiškėjos reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo, pagrįstai atmestas jos reikalavimas priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas. Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktais argumentais dėl pareiškėjos reikalavimo už piktnaudžiavimą valstybės pareigūno teisėmis, tarnybine padėtimi ir tarnyba, sąmoningą atsisakymą atlikti savo pareigas, visišką neveikimą R. V. įstatymo nustatyta tvarka skirti baudą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja apeliaciniu skundu nepateikė jokių motyvų, susijusių su administracinio ginčo dalyku, o skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą iš esmės grindė tariamai padarytais procesinės teisės pažeidimais. Teisėjų kolegija minėtus pareiškėjos argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Pareiškėja nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išnagrinėjo bylą nedalyvaujant jai bei jos atstovui ir tokiu būdu pažeidė Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 49 straipsnio 1 dalį proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus; pačios šalies dalyvavimas byloje neatima iš jos teisės turėti šioje byloje atstovų. ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais. Taigi minėtos proceso normos nenumato, kad administracinėse bylose ginčo šalies atstovavimas bei jos (ar atstovo) dalyvavimas teismo posėdyje yra privalomas, o Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas negarantuoja besąlygiškos teisės į antrinę teisinę pagalbą administracinėse bylose. Konkrečiu atveju pareiškėja apie teismo posėdį buvo tinkamai informuota, tačiau į posėdį neatvyko, tik 2011 m. sausio 3 d. (teismo posėdis įvyko 2011 m. sausio 4 d.) pateikė prašymą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, teigdama, jog 2010 m. gruodžio 8 d. kreipėsi į Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, tačiau sprendimas dar nepriimtas. Tačiau pirmosios instancijos teismas išsiaiškino, kad Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. SP-4753-(7.3535), išnagrinėjusi Tarnybos persiųstą pareiškėjos prašymą, antrinę teisinę pagalbą atsisakė suteikti. Šiuo aspektu reikšminga ta aplinkybė, kad pareiškėja dėl antrinės teisinės pagalbos nagrinėjamoje administracinėje byloje suteikimo jau buvo kreipusi į Tarnybą. Tokie pareiškėjos veiksmai kelia abejonių dėl jos siekių, tinkamo naudojimosi jai suteiktomis teisėmis. Tuo tarpu ABTĮ 53 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta proceso šalių pareiga savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai. Be to, iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja pirmosios instancijos teismui pateikė išsamų skundą, kuriame išdėstė savo poziciją ir ją pagrindžiančius argumentus, viso proceso pirmosios instancijos teisme metu aktyviai naudojosi procesinėmis teisėmis, reikšdama įvairius prašymus (inter alia dėl pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos nušalinimo) ir pateikdama įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas ištyrė (ABTĮ 81 straipsnis). Pasisakydama dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies taikymo šioje administracinėje byloje, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šios teisės normos yra skirtos garantuoti teisę į gynybą asmeniui, kuris yra valstybės įtariamas ar kaltinamas nusikaltimo padarymu, t. y. kuris yra valstybės persekiojamas. Tuo tarpu pareiškėjos antrinės teisinės pagalbos siekimas šioje administracinėje ginčo byloje nesiejamas su baudžiamaisiais (ar administracinių teisės pažeidimų) teisiniais santykiais, todėl nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos aptariamos nuostatos konkrečiu atveju nepažeidžiamos. Nors Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje teisė į gynybą aptariama plačiau, pagal šioje teisės normoje įtvirtintą reguliavimą imperatyvas užtikrinti nemokamą teisinę pagalbą teisme siejamas su sąlyga, kad tai reikalinga užtikrinti teisę į veiksmingą teisingumą. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus motyvus bei įvertinus tai, kad pareiškėja išdėstė savo argumentus, savarankiškai surašydama ir paduodama apeliacinį skundą, o apeliacinės instancijos teismas į juos atsakė bei pakartotinai įvertino Tarnybos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nėra pagrindo teigti, kad administracinės bylos nagrinėjimas pareiškėjos atžvilgiu buvo neteisingas, objektyviai apribojęs pareiškėjai galimybę tinkamai apginti savo tariamai pažeistus interesus, t. y. kad nebuvo užtikrintas veiksmingas teisingumas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, yra pagrįstas pareiškėjos nesutikimu su priimtu sprendimu, o ne konkrečiomis ir objektyviais įrodymais patvirtintomis aplinkybėmis bei atitinkamais motyvais, paremtais ABTĮ numatytais teisiniais pagrindais. Atsižvelgdama į bylos aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu bei konstatuoti, kad šiuo aspektu buvo pažeistos pareiškėjos procesinės teisės.

Kiti pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nenagrinėti kaip akivaizdžiai nepagrįsti arba nebeturintys reikšmės, atsižvelgiant į priimamo procesinio sprendimo rūšį.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes dėl Tarnybos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau pagrįstai atmetė pareiškėjos reikalavimą priteisti neturtinę žalą bei metines palūkanas. Dėl šios priežasties apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas atitinkamai pakeičiamas.

Pareiškėjos prašymas dėl bylos nagrinėjimo išlaidų atlyginimo paliekamas nenagrinėtas, nes nepateikti šias išlaidas pagrindžiantys įrodymai (ABTĮ 44, 45 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 14 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „Pareiškėjos T. Ž. skundą tenkinti iš dalies. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-125-10 panaikinti ir įpareigoti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Kitoje dalyje skundą atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisIrmantas JarukaitisRomanas Klišauskas