Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-08-13 · Civilinė byla Nr. 2A-111-881/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-08-13
Bylos Nr.
2A-111-881/2014
Teisminio proceso Nr.
2-02-3-10893-2011-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vilija Mikuckienė
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės
Ieškovas
AB „LESTO“
Kategorijos
  • 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-111-881/2014Teisminio proceso Nr. 2-02-3-10893-2011-2Procesinio sprendimo kategorija: 45.5. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugpjūčio 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-23007-101/2013 pagal ieškovo AB „LESTO“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, R. G..

Teisėja, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB „LESTO“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 689,05 Lt skolos už suvartotą elektros energiją, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tiekė elektros energiją Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiam butui, esančiam (duomenys neskelbtini). Per laikotarpį nuo 2010 m. liepos 26 d. iki 2011 m. birželio 6 d. už suvartotą elektros energiją susidarė 689,05 Lt įsiskolinimas.

Atsiliepimas

Atsakovė prašė ieškinį atmesti, remdamasi tuo, kad ieškovo tiektos elektros energijos vartotoja buvo buto nuomininkė R. G., kuri ir turėtų padengti skolą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė ieškovui iš atsakovės 689,05 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (689,05 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011 m. gruodžio 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 73 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nurodė, kad pagal Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 (toliau – Taisyklės), 96 punktą, tuo atveju, jei su visuomeniniu tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją elektros energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimą, kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 83 punkte. Anot teismo, nurodytasis teisinis reguliavimas reiškia, kad nepaisant to, kas naudojasi objektui teikiama elektros energija, jeigu su tuo asmeniu nėra sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo sutartis, elektros energijos pirkimo–pardavimo santykių dalyviu turėtų būti laikomas objekto savininkas. Toks aiškinimas atitinka kasacinio teismo praktiką, kad iš Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 83 punkto formuluotės matyti, jog savininko pareiga atsiskaityti už elektros energiją kyla esant bent vienai iš alternatyvių sąlygų, t. y. kai sutarties su visuomeniniu tiekėju nesudaryta arba kai vartotojo neįmanoma nustatyti. Todėl byloje nustačius, kad savivaldybei priklausančio buto nuomininkas nebuvo sudaręs sutarties su savivaldybe, - ši aplinkybė pagal Taisyklių 83 punktą (šiuo metu galiojančių Taisyklių 96 punktą) yra pakankama atsirasti buto savininko prievolei atsiskaityti už suvartotą elektros energiją, faktinis elektros energijos vartojimas neturi juridinės reikšmės ir nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013).

Taigi, atsižvelgęs į bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencijos tęstinumą, teismas sprendė, kad atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei priklausančio buto nuomininkei R. G. nesudarius elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, prievolė sumokėti tiekėjui (ieškovui) skolą už suvartotą elektros energiją tenka buto savininkei – savivaldybei (atsakovui) (CK 6.2 str., CK 6.383 str. 2 d., Taisyklių 96 p.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 96 p. aiškiai apibrėžia, jog jei yra įmanoma nustatyti vartotoją, atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją pareiga nėra perkeliama objekto savininkui. Nors ginčo laikotarpiu butas nuosavybės teise priklausė atsakovei, o ieškovas ir trečiasis asmuo nebuvo sudarę rašytinės elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties, pats ieškovas nustatė, kad elektros energijos tiesioginė vartotoja buvo R. G.. Taigi tarp ieškovo ir R. G. konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis. Tokiu atveju atsakovė negali atsakyti už kito asmens prisiimtus įsipareigojimus, tai prieštarautų protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijams, pažeistų atsakovės teises ir teisėtus interesus. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-932-302/2013. Įstatymų leidėjas pareigą atsiskaityti už pateiktą energiją nustatė abonentui (vartotojui), kuris yra galutinis elektros energijos vartotojas (CK 6.383 str. 1 d., 6.388 str.). Tuo tarpu ministro įsakymu patvirtintų taisyklių 96-97 punktuose nustatyta atsiskaitymo už elektros energiją tvarka galimai prieštarauja CK 6.245 straipsnio 5 daliai, CK 6.383-6.388 straipsniuose bei Elektros energetikos įstatyme įtvirtintam reglamentavimui. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tarp ieškovo ir atsakovės nėra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.210 straipsnio nuostatas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas AB „LESTO“ ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, skirti apeliantei 10 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą teise teikiant nepagrįstus apeliacinius skundus. Nurodo, kad teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, visapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus bei priėmė teisingą sprendimą. Teismas laikėsi materialinės ir proceso teisės normų reikalavimų, nenukrypo nuo LAT suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Tuo tarpu atsakovė nuolat skundžia visus jai nepalankius pirmosios instancijos teismo sprendimus, visiškai neatsižvelgdama į tai, jog apeliacinės bei kasacinės instancijos teismų pozicija šios kategorijos bylose yra aiški, pavyzdžiui, LAT 2013 m. kovo 20 d. nutartyje, priimtoje civ. byloje Nr. 3K-3-163/2013.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovo ieškinį patenkino (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teismas taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, kuriam subjektui – buto savininkui ar nuomininkui – tenka pareiga atsiskaityti už bute suvartotą elektros energiją.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. kovo 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013, išaiškino, kad sprendžiant šį klausimą taikytinos specialiosios elektros energijos tiekimo santykius reglamentuojančios normos, įtvirtintos Elektros energijos teikimo ir naudojimo taisyklėse (toliau ir Taisyklės). Nors nurodytoje byloje kasacinis teismas pasisakė dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350 patvirtintų Elektros energijos teikimo ir naudojimo taisyklių normų aiškinimo ir taikymo, šiai bylai taikytinos Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintų taisyklių normos yra analogiškos, todėl pateiktas kasacinio teismo išaiškinimas yra aktualus ir nagrinėjamu atveju.

Aiškindamas Taisyklių 83 punktą (šiuo metu – 96 punktas) kartu su 29 punktu (šiuo metu – 18 punktas), kasacinis teismas padarė išvadą, kad pagal bendrąją taisyklę elektros energijos tiekimo gyvenamajam būstui (daugiabučio namo butui) atveju elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra šio būsto savininkas, kuriam ir tenka atsiskaitymo už suvartotą elektros energiją prievolė. Ši prievolė nuomininkui gali pereiti tik tuo atveju, jeigu su nuomininku sudaryta rašytinė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis. Faktinis elektros energijos vartojimas neturi juridinės reikšmės ir nėra teisinis pagrindas nuomininko ir elektros energijos tiekėjo pirkimo–pardavimo santykiams atsirasti (žr. taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2014; 2014 m. gegužės 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2014).

Taigi, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, savivaldybei priklausančio buto nuomininkei R. G. nesudarius rašytinės elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, prievolė sumokėti tiekėjui (ieškovui) skolą už suvartotą elektros energiją tenka buto savininkei – savivaldybei (apeliantei).

Apeliantės teiginys, kad Taisyklių 97 punktas galimai prieštarauja įstatymų normoms, šiai bylai jokios teisinės reikšmės neturi, nes apeliantės atsakomybė už būsto nuomininko suvartotą elektros energiją nagrinėjamu atveju kyla ne Taisyklių 97 punkto, bet 96 ir 18 punktų pagrindu. Kad įstatymų normoms prieštarautų Taisyklių 96 punktas, apeliantė nepagrindė.

Atmestinas taip pat apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš apeliantės 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nagrinėjamu atveju konstatuota apeliantės pareiga atsiskaityti už suvartotą elektros energiją, taigi priteistos metinės palūkanos atitinka kasacinio teismo praktikoje įvardytas jų taikymo sąlygas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006; 2014 m. gegužės 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2014).

Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovės apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo.

Ieškovo prašymo skirti apeliantei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis teismas netenkina, nes sprendžia, kad byloje nėra tokių įrodymų, kurie patvirtintų apeliantę piktnaudžiavus procesine teise paduoti apeliacinį skundą, t. y. kad paduodama apeliacinį skundą apeliantė siekė kitų, nei pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimas, tikslų.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja Vilija Mikuckienė