- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-06-10
- Bylos Nr.
- e2A-384-569/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-01071-2019-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Lina Muchtarovienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „IDO SYSTEMS“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „WinArt“
- Kategorijos
- 2.1.1.16pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.10.5.1Sutartinė atsakomybė
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „IDO SYSTEMS“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „WinArt“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „IDO SYSTEMS“ dėl kainos už neveikiančią programinę įrangą grąžinimo, nuostolių, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „WinArt“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB „IDO SYSTEMS“ 2791,47 Eur skolą už neveikiančią programinę įrangą, 300,00 Eur nuostolius, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad UAB „WinArt“ pagal PVM sąskaitas – faktūras Nr. (duomenys neskelbtini) (2018-02-09), Nr. (duomenys neskelbtini) (2018-05-22) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (2018-06-27) įsigijo iš atsakovės programinę įrangą – autoserviso administravimo sistemą „ (duomenys neskelbtini) “, įskaitant darbuotojų apmokymą dirbti su šia programine įranga, ir sumokėjo atsakovei už programinę įrangą iš viso – 2 791,47 EUR pridedant PVM (iš jų 2355,87 Eur, pridedant PVM už programinę įrangą, ir 435,60 Eur, pridedant PVM už darbuotojų apmokymus). Pirkėjo patalpose trijose darbo vietose buvo įdiegta programinė įranga, prie kurios buvo galima prisijungti nuotoliniu būdu. Programinę įrangą savo veikloje ieškovė naudojo iki 2018-09-21, o 2018-09-21 programinė įranga nustojo veikti ir nuo 2018-09-21 prie jos ieškovės darbuotojai nebegalėjo prisijungti. Paspaudus programos „(duomenys neskelbtini)“ nuorodą ir mėginant prisijungti, visose naudojamose darbo vietose, kuriose įdiegta programinė įranga, buvo rodoma, kad prisijungimas negalimas.
2. Ieškovė telefonu kreipėsi į atsakovę dėl įvykusių programinės įrangos nesklandumų šalinimo, tačiau atsakovė atsisakė suteikti ieškovei bet kokį programinės įrangos aptarnavimą ir trūkumų šalinimą ir nei mokamai, nei nemokamai programinės įrangos nesklandumų nešalino, ieškovės nekonsultavo, sistemos atnaujinimų neatliko, todėl ieškovė negalėjo naudoti šios programinės įrangos savo veikloje. Neveikiant autoserviso administravimo sistemai, ieškovės darbinė veikla buvo sutrikdyta.
Šalies argumentai
3. Atsakovė UAB „IDO SYSTEMS“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad atsakovė yra teisėta išimtinių turtinių teisių į programinę įrangą „ (duomenys neskelbtini) “ turėtoja. Nesutiko su tuo, kad ieškovė įsigijo programinę įrangą nuosavybės teise, o ne jai buvo suteiktos licencijos programinės įrangos teisėtam naudojimui. Nurodė, kad ieškovė už programinės įrangos licencijų įsigijimą atsakovei atliko mokėjimus: 2018-02-09 PVM sąskaitos faktūros (duomenys neskelbtini), 2018-05-22 PVM sąskaitos faktūros (duomenys neskelbtini), 2018-06-27 PVM sąskaitos faktūros (duomenys neskelbtini) pagrindu (2355,00 Eur su PVM (785x3)), už darbuotojų mokymus ieškovė sumokėjo 2018-02-09 PVM sąskaitos faktūros pagrindu (435,60 Eur su PVM). Ieškovė, įsidiegdama programinę įrangą, patvirtino, jog perskaitė ir sutinka su Galutinio vartotojo licencinės sutarties sąlygomis. Programinės įrangos galutinis įdiegimas buvo techniškai galimas tik ieškovei patvirtinus, jog ji susipažino su galutinio vartotojo licencijos sąlygomis ir įsipareigojo tų sąlygų laikytis. Todėl visiškai nepagrįsta ieškovės nurodyta aplinkybė, jog ieškovė jokios licencinės sutarties nepasirašė, jokia licencinė sutartis nebuvo pateikta/pridėta prie įrangos, licencinės sutarties sąlygos nebuvo skelbiamos atsakovės internetinėje svetainėje. Ieškovė nesąžiningai nurodo aplinkybę, neva atsakovė atsisakė suteikti ieškovei bet kokį programinės įrangos aptarnavimą ir trūkumų šalinimą, ieškovės nekonsultavo nei dėl programinės įrangos neveikimo, nei dėl duomenų dingimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2020 m. vasario 5 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės UAB „IDO SYSTEMS“ ieškovei UAB „WinArt“ 1177,94 Eur už programinę įrangą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 1177,94 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2019-02-14 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 664,65 Eur bylinėjimosi išlaidas. Likusią ieškinio dalį atmetė. Priteisė atsakovei iš ieškovės 1009,25 Eur bylinėjimosi išlaidas.
5. Teismas nustatė, kad dar iki licencinės sutarties sudarymo šalys buvo sudariusios kompiuterinės programos laikinojo naudojimo sutartį, ieškovei, kaip vartotojai, buvo suteikta galimybė išbandyti programos galimybes. Šalys pripažino, kad atsakovė apmokė ieškovės darbuotojus dirbti su šia programa. Ieškovė taip pat pagrįstai tikėjosi gauti kvalifikuotą pagalbą programinės įrangos naudojimosi laikotarpiu.
6. Teismas nurodė, kad ieškovė apie 6-8 mėnesius naudojosi programine įranga, jos darbuotojai buvo apmokyti naudotis programine įranga, todėl ieškinys dėl visos sumos grąžinimo yra nepagrįstas. Be to, nebuvo nustatyta, kad programinė įranga yra nekokybiška, kad ieškovė negali jos naudotis dėl programos trūkumų.
7. Teismas vertino, kad ieškovės negalėjimą naudotis iš atsakovės įsigyta programine įranga lėmė ne atsakovės neteisėti veiksmai, o pašalinės aplinkybės – dingusi elektra, po ko, kaip teigė liudininkai - IT specialistai, programa iš ieškovės kompiuterių negalėjo dingti, tačiau dėl tam tikro gedimo nepasileido. Ieškovės darbuotojai laiku nesulaukė tinkamos pagalbos, o nebūdami tos srities specialistais, nesugebėjo tinkamai atkurti programos darbo.
8. Teismas sprendė, kad atsakovė turi atsakyti už tai, jog ji, puikiai suprasdama, kad tik ji gali pašalinti trūkumus, dėl kurių programa pas ieškovę neveikia, atsisakė tai padaryti, faktiškai nepalikdama ieškovei jokių galimybių įranga naudotis, nes tik pats autorius gali nustatyti savo programos trūkumus ir priežastis, dėl ko ji neveikia.
9. Teismas darė išvadą, kad ieškovė turėjo galimybe ir naudojosi programa apie 8 mėnesius, įvykus gedimui ir dingus elektrai, programa nebepasileido, tačiau atsakovė ieškovę tuo metu dar konsultavo, ne atsakovė, o ieškovė įsidiegė naują programos versiją, dėl ko buvo prarasti duomenys, bet atsakovė dar kartą suteikė ieškovei 3 licencijas naudotis programa. Ieškovė nesugebėjo atstatyti programos darbo, tarp šalių įvyko konfliktas ir atsakovė atsisakė visiškai bendradarbiauti su ieškove ir ją aptarnauti, kas ir įtakojo tai, jog ieškovė vienašališkai nutraukė sutartį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
10. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „IDO SYSTEMS“ prašo: panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 5 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškinys iš dalies, t. y. priteista iš atsakovės ieškovei 1174,94 už programinę įrangą, 6 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; perskirstyti šalims bylinėjimosi išlaidas, priteisti atsakovės išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Ieškovė, savo kompiuteriuose įsidiegdama elektroninėje erdvėje (atsakovės internetinėje svetainėje) visiems asmenims prieinamą ir atsakovei priklausančią programinę įrangą „(duomenys neskelbtini)“ ir programinės įrangos įsidiegimo metu patvirtindama, jog sutinka su visomis Galutinio vartotojo licencinės sutarties sąlygomis, sudarė Licencinę sutartį. Ieškovė, sumokėdama už licencijas atsakovei, tik įgijo teisę naudotis programine įranga, neįgydama į ją nuosavybės teisės. Todėl teismas sutartį netinkamai kvalifikavo programinės įrangos pirkimo-pardavimo sutartimi. Sutartis kvalifikuotina neišimtine licencine sutartimi, pagal kurią ieškovė turėjo pareigą sumokėti licencinį mokestį, atlygintinai įgijo teisę naudotis programine įranga, todėl sudaryta sutartis saugoma LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo.
10.2. Teismas darė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė programa naudojosi apie 8 mėnesius, nes tai neatitinka byloje esančių šią aplinkybę patvirtinančių objektyvių duomenų.
10.3. Pagal sutarties 8.1.p. Vartotojas gali nutraukti šią Sutartį, bet kada, visam laikui ištrindamas, sunaikindamas arba savo lėšomis grąžindamas programinę įrangą, visas atsargines kopijas ir visą susijusią medžiagą, gautą iš Tiekėjo (atsakovės). Ieškovė, nutraukusi sutartį, sutarties 8.1 p. nurodyto ieškovei įpareigojimo nėra įvykdžiusi, nėra pateikusi atsakovei duomenų apie tinkamą šios sutarties sąlygos įvykdymą.
10.4. Ieškovė prašė priteisti 2791,47 Eur skolą (grąžinti kainą už nekokybišką programinę įrangą (ieškinio dalykas)). Todėl ieškovei teko pareiga įrodyti, kad atsakovei priklausanti programinė įranga yra nekokybiška ir nuo 2018-09-24 neveikė dėl atsakovės kaltės. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog programa neveikė, todėl teismas neturėjo pagrindo daryti tokių išvadų.
10.5. Teismas padarė byloje esančiais duomenimis nepagrįstą išvadą, jog atsakovės atstovas E. R. atsisakė suteikti ieškovei bet kokį programinės įrangos aptarnavimą ir trūkumų šalinimą, atsisakė bendradarbiauti neva po žodinio šalių atstovų konflikto telefonu. Teigė, jog buvo atsisakoma priimti bet kokią informaciją apie nusiskundimus programa ar prašymus, o atsisakymas nesuteikti ieškovei jokios pagalbos yra nepateisinamas. Tačiau bylos duomenų visuma leidžia daryti visai priešingą išvadą.
Žemesnės instancijos teismas
10.6. Teismas sprendė, jog ieškovės negalėjimą naudotis iš atsakovės įsigyta programine įranga lėmė ne atsakovės neteisėti veiksmai, o pašalinės aplinkybės – dingusi elektra, o atsakovei atsakomybė kyla todėl, kad ji suprasdama, kad tik ji gali pašalinti trūkumus, atsisakė tai padaryti. Tačiau teismas nenurodo, kokiu būdu, nesant techninių galimybių atstatyti ieškovei jos pačius ištrintus duomenis, atsakovė galėjo tai padaryti, t. y. „pašalinti trūkumus“. Teismas pakankamu įrodymu, jog programa „nepasileidžia“, laikė antstolio Mareko faktinių aplinkybių protokolą. Teismas tokią nepagrįstą išvadą darė nevertinęs byloje esančių duomenų visumos.
10.7. Teismas visiškai netyrė ir nevertino (nors teismo posėdžio metu nurodė tokių išvadų poreikį nagrinėjamoje byloje) atsakovės pateiktų specialių žinių IT srityje turinčių asmenų rašytinių išvadų apie priežastis, galėjusias lemti programinės įrangos neveikimą.
10.8. Teismas sprendė iš atsakovės priteisti puse ieškovės atsakovei sumokėtos sumos (1177,94 Eur), tačiau visiškai neaišku, kokiu teisiniu pagrindu tokia suma priteista, kodėl sumažinta sutarties kaina. Sutartis apėmė licencijų įsigijimą, nemokamą ieškovės konsultavimą telefonu, tačiau sutartis neapėmė techninio aptarnavimo paslaugos, todėl kainos mažinimas negali būti kaip sankcija atsakovei už neva nebendradarbiavimą (nors byloje esantys duomenys pagrindžia atsakovės bendradarbiavimą), nes tokia atsakovės pareiga iš šalių sutartinių santykių nekilo.
Atsiliepimas
11. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „WinArt“ prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Teismas sprendime tiksliai įvardijo tarp šalių susiklosčiusias faktines aplinkybes ir iš esmės tinkamai įvardino tarp šalių susiklosčiusius civilinius teisinius santykius. Ieškovė niekada neteigė, kad buvo sudaryta tik autorinė licencinė sutartis. Savo apeliaciniame skunde netgi atsakovė pripažino, kad tarp šalių sudaryta sutartis apėmė pirkėjo konsultavimą telefonu, kas prieštarauja jos teiginiui, kad šalis siejo tik licencinėje autorinėje sutartyje nurodyti įsipareigojimai. Nagrinėjamu atveju savo prigimtimi tarp šalių buvo sudaryta mišri - pirkimo - pardavimo ir paslaugų teikimo sutartis, kuri buvo kurį laiką (apie 8 mėnesius) vykdoma.
11.2. Kadangi tarp šalių sudaryta sutartis apėmė ir atsakovės įsipareigojimą teikti programinės įrangos nesklandumų šalinimo paslaugas, ieškovė pagrįstai tikėjosi programinės įrangos aptarnavimo (nesklandumų šalinimo, nuolatinių sistemos atnaujinimų), kaip tai atsakovė skelbė savo internetiniame tinklalapyje pateiktoje ofertoje. Tačiau atsakovė atsisakė programinę įrangą aptarnauti, šalinti jos defektus/nesklandumus, ją naujinti, už programinę įrangą sumokėtų pinigų negrąžino, jokių alternatyvių ieškovės pažeistų teisių gynimo būdų laiku nepasiūlė. Minėti programinės įrangos defektai ir jos aptarnavimo nebuvimas laikytini esminiais jos trūkumais, dėl kurių ji negalėjo būti naudojama pagal paskirtį, o ieškovė iš esmės negavo to, ko tikėjosi, įsigydama programinę įrangą (t. y. įsigyti funkcionuojančią bei kokybišką programinę įrangą ir ją naudoti savo veikloje bei gauti ekonominę naudą). Tai laikytina esminiu sutarties pažeidimu.
11.3. 2018-09-26, 2018-09-27 dienų pokalbiuose atsakovės atstovas kategoriškai atsisakė bendradarbiauti su ieškove ir pagelbėti šalinant su programos naudojimu susijusius nesklandumus, todėl naudotis minėta kompiuterine programa nebuvo jokios galimybės. Todėl atsakovės teiginiai apie naudojimąsi minėta programa iki 2018-11-09 neturi jokio pagrindo.
11.4. Programos ekspertizė teisminio proceso metu atliekama nebuvo ir nė viena iš šalių nepageidavo jos atlikti. Pirmiausia tokia ekspertizė nebuvo reikalinga, kadangi nė viena iš šalių negrindė savo pozicijos pačios programos veikimu – ginčas kilo dėl tinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Kita vertus, nepriklausomo eksperto programos vertinimas, tikėtina, būtų viršijęs ieškinio kainą, o tai prieštarautų bendrajam protingumo principui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuo ja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas.
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
13. Byloje sprendžiama dėl skolos priteisimo ir nuostolių atlyginimą už neveikiančią programinę įrangą.
Faktinės bylos aplinkybės
14. Ieškovė UAB „WinArt“ iš atsakovės UAB „IDO SYSTEMS“ 2018 m. pradžioje įsigijo licencijas, suteikiančias ieškovei teisę programinės įrangos „(duomenys neskelbtini)“ įsidiegimui ir naudojimui, taip pat atlygintinai įsigijo darbuotojų mokymus dėl programinės įrangos naudojimo. Iš pradžių ieškovė įsigijo vieną licenciją, už kurią sumokėjo 2018-02-09, po kurio laiko dar dvi, už kurias sumokėjo 2018-05-22 ir 2016-06-27. Ieškovė už programinės įrangos licencijų įsigijimą atliko mokėjimus atsakovei: 2018-02-09 PVM sąskaitos faktūros (duomenys neskelbtini), 2018-05-22 PVM sąskaitos faktūros (duomenys neskelbtini), 2018-06-27 PVM sąskaitos faktūros (duomenys neskelbtini) pagrindu (2355,00 Eur su PVM (785x3)), už darbuotojų mokymus ieškovė sumokėjo 2018-02-09 PVM sąskaitos faktūros pagrindu (435,60 Eur su PVM). Įsigijus programinės įrangos licencijas bei apmokius ieškovės darbuotojus kaip šia programine įranga naudotis, atsakovės patalpose trijose darbo vietose buvo įdiegta programinė įranga, prie kurios buvo galima prisijungti nuotoliniu būdu. 2018-09-21 įmonėje dingus elektros energijos tiekimui, ieškovė UAB „WinArt“ nebegalėjo naudotis programa „(duomenys neskelbtini)“, kadangi pastaroji nebeveikė – nepavykdavo prisijungti. Ieškovė kreipėsi į atsakovę UAB „IDO SYSTEMS“ jų tinklapyje nurodytu telefono numeriu, kuriuo, esant nesklandumų, skambindavo ir anksčiau dėl įvykusių programinės įrangos nesklandumų šalinimo. Ieškovė 2018-10-08 pateikė atsakovei pretenziją su reikalavimu grąžinti pinigus, nes programa neveikia. 2018-10-11 atsakymu į pretenziją atsakovė nurodė, jog programinė įranga veikia, todėl pinigai grąžinti ieškovei nebus.
Dėl tarp šalių susiklosčiusių civilinių teisinių santykių
15. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčas byloje yra kilęs iš sutartinių pirkimo – pardavimo teisinių santykių. Teismo nuomone, nors ginčo sutartį šalys įvardijo kaip autorinę licencinę, savo esme ginčo sutartis yra pirkimo – pardavimo sutartis, kuria ieškovė siekė įsigyti, o atsakovė parduoti intelektinės nuosavybės produktą, kompiuterinę programą, pritaikytą buhalterinei apskaitai tvarkyti. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.
16. Remiantis LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymu, pagal autorinę sutartį viena šalis (autorius ar jo teisių turėtojas) perduoda arba suteikia autorių turtines teises į literatūros, mokslo ar meno kūrinį arba įsipareigoja sukurti sutartyje nurodytą kūrinį ir perduoti ar suteikti autorių turtines teises į jį kitai šaliai (teisių perėmėjui ar licenciatui), o kita šalis įsipareigoja naudoti kūrinį arba pradėti juo naudotis sutartyje nustatytomis sąlygomis ir sumokėti nustatytą autorinį atlyginimą, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. turtines teises autorius gali perduoti kitiems asmenims pagal autorinę sutartį dėl teisių perdavimo arba suteikti pagal autorinę licencinę sutartį, suteikdamas išimtinę arba neišimtinę licenciją. Licencija laikoma išimtine tik tuo atveju, jei tai tiesiogiai nurodyta sutartyje. Įstatymas nustato, kad licencija – tai autorių teisių, gretutinių teisių ar sui generis teisių subjekto (licenciaro) leidimas, suteikiantis kūrinio, gretutinių teisių ar sui generis teisių objekto naudotojui (licenciatui) teisę naudoti kūrinio, gretutinių teisių ar sui generis teisių objekto originalą arba jo kopijas (licencijos dalyką) nurodytoje teritorijoje tokiu būdu ir tokiomis sąlygomis, kaip numatyta licencinėje sutartyje. Neišimtine licencija licenciaras suteikia licenciatui teisę naudoti licencijos dalyką pasilikdamas teisę suteikti tokią teisę kitiems asmenims ir pats naudoti licencijos dalyką. Išimtinė licencija – tokia licencija, pagal kurią licenciaras, suteikęs licenciatui teisę naudoti licencijos dalyką, netenka teisės suteikti tokias pačias licencijas kitiems asmenims ir neturi teisės pats naudoti licencijos dalyką licenciatui perduotų teisių dalyje.
17. Pritartina apeliantei, jog, ieškovė, savo kompiuteriuose įsidiegdama elektroninėje erdvėje (atsakovės internetinėje svetainėje) visiems asmenims prieinamą ir atsakovei priklausančią programinę įrangą „(duomenys neskelbtini)“ ir programinės įrangos įsidiegimo metu patvirtindama, jog sutinka su visomis Galutinio vartotojo licencinės sutarties sąlygomis, sudarė Licencinę sutartį. Sutarties 3.3 p. aiškiai nurodyta, jog programinė įranga yra licencijuota, o ne parduota, 6.1 p. - programinė įranga ir visos teisės, be apribojimų, įskaitant ir nuosavybės teises, priklauso Tiekėjui (atsakovei) ir yra saugomos visų galiojančių nacionalinių šalies, kurioje programinė įranga naudojama, įstatymų.
18. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, vertintina, jog, pirmosios instancijos teismas sutartį netinkamai kvalifikavo programinės įrangos pirkimo – pardavimo sutartimi. Sutartis kvalifikuotina neišimtine licencine sutartimi, pagal kurią ieškovė atlygintinai įgijo teisę naudotis programine įranga.
Dėl skolos priteisimo
19. Ieškovė pateiktu ieškiniu prašė priteisti 2791,47 Eur skolą už neveikiančią programinę įrangą, t. y. grąžinti sumokėtus pinigus už licencijų įsigijimą. Ieškovė UAB „WinArt“ byloje nurodė, kad, negalėdama naudotis įsigyta programine įranga ir nebendraujant atsakovės atstovams, buvo priversta įsigyti kitą programinę įrangą.
20. Bylos duomenimis nustatyta, kad, 2018-09-21 dingus elektros energijos tiekimui ieškovės įmonėje, ieškovė UAB „WinArt“ nebegalėjo naudotis programa „(duomenys neskelbtini)“, kadangi pastaroji nebeveikė - nepavykdavo prisijungti. Ieškovė kreipėsi į atsakovę UAB „IDO SYSTEMS“ jų tinklapyje nurodytų telefono numeriu, kuriuo, esant nesklandumų, skambindavo ir anksčiau dėl įvykusių programinės įrangos nesklandumų šalinimo. Kaip paaiškėjo bylos nagrinėjimo teisme metu, iš pradžių į atsakovės atstovą kreipėsi apskaitininkas E. K., atsakovės atstovas bandė aiškinti jam, kokius veiksmus reikia atlikti, kad programa veiktų, bet programa nepasileido. Ieškovės darbuotojams bandant programą parsisiųsti iš naujo, dingo joje buvę duomenys. Vėliau atsakovės atstovui skambino direktorius A. P.. Buvo reikalaujama atkurti programoje buvusius duomenis bei sutvarkyti programą, kad ji veiktų. Atsakovės atstovui pasakius, kad pati ieškovė įdiegė naują programos versiją, todėl duomenų techniškai atstatyti nebeįmanoma, tarp šalių kilo žodinis konfliktas.
21. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad po šio konflikto atsakovės atstovas E. R. atsisakė suteikti ieškovei bet kokį programinės įrangos aptarnavimą ir trūkumų šalinimą, atsisakė bendradarbiauti. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, kadangi iš 2018-09-26 pokalbių telefonu išklotinės matyti, jog ieškovei telefonu buvo paaiškinta, jog dėl aplinkybės, kad ji prie naujai įsidiegtos programos jungiasi senais slaptažodžiais, ji negali prisijungti. Atsakovė byloje nurodė, kad ieškovės sutikimu, atsakovė nuotoliniu būdu prisijungė prie ieškovės kompiuterių problemos šalinimo tikslu ir nustatė, jog programa perinstaliuota iš naujo, o ne sutrikęs programos veikimas. Nors byloje ieškovės atstovai neigia, kad įdiegė programą iš naujo, tačiau iš 2018-09-26 pokalbių telefonu išklotinės matyti, kad E. nurodžius „Nu tai ten jūsų duomenų bazės buvo tas slaptažodis, ta prasme, senų duomenų. Dabar jūs įsidiegėte naują demo versiją su tuščia duomenų..“, E.: „Nu tarkim persidiegė, ...“. Ir toliau pokalbyje asmuo, vardu E., aiškinosi dėl duomenų bazės, kalbėjo apie seną duomenų bazę, apie failų perkėlimą. Atsižvelgiant į tai, labiau tikėtina, kad ieškovės darbuotojas įdiegė programą iš naujo, t. y. pašalino visą programą ir vėl iš naujo įdiegė. Dėl to, tikėtina, jog atsakovė ieškovei nurodė, kad daugiau jos neaptarnaus dėl to, jog atsakovė nebeturėjo jokių techninių galimybių išspręsti problemos, t. y. atstatyti ieškovės ištrintus kartu su programa duomenis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pagrindo vertinti, kad atsakovė piktybiškai nebendradarbiavo su ieškove ir atsisakė suteikti ieškovei bet kokį programinės įrangos aptarnavimą ir trūkumų šalinimą, nėra.
22. Sutarties 11.1 p. nurodyta, jog tiekėjas neturi jokių įsipareigojimų vartotojui teikti techninę pagalbą, nebent taip būtų atskirai raštu susitarta tarp vartotojo ir tiekėjo. Iš bylos duomenų matyti, kad šalys nėra sudariusios susitarimo dėl techninio aptarnavimo. Sutartis apėmė licencijų įsigijimą, nemokamą ieškovės konsultavimą telefonu, tačiau šalys nesitarė dėl techninio aptarnavimo paslaugos. Todėl vertintina, kad atsakovė tinkamai vykdė visus sutartinius įsipareigojimus ieškovei, netgi daugiau (pašalino nesklandumus, nors tai atlygintina paslauga), nei buvo sulygta sutartimi.
23. Ieškovė pateikė 2018-10-22 antstolio M. P. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame konstatuota, kad programa neveikia, prie jos negalima prisijungti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad faktinių aplinkybių konstatavimo protokole pažymėta, kad programa neveikia, prie jos negalima prisijungti, tačiau nėra aišku, dėl kokių priežasčių negalima prisijungti, tokios aplinkybės nebuvo nustatinėjamos. Todėl iš šio protokolo negalima spręsti, kad programinė įranga yra nekokybiška.
24. Atsakovė į bylą pateikė dvi specialių žinių IT srityje turinčių asmenų rašytinių išvadas. 2019-09-10 IT specialisto E. L. išvadoje nurodyta, kad neprisijungimą prie įrangos „(duomenys neskelbtini)“ galėjo lemti net 7 priežastys, visiškai nepriklausančios nuo atsakovės. 2019-11-04 IT specialistas N. V. išvadoje nurodė, kad programos sutrikimas buvo galimas tik dėl išorinių veiksnių (nepriklausančių nuo pačios programos), programa po 2018-09-24 19:54 val. įdiegimo veikė tinkamai, jei visi kiti elementai (kompiuteris, kompiuterio operacinė sistema, kitos programos bei tvarkyklės, kompiuterinis tinklas ir t.t.) už kurių veikimą atsako pats programos naudotojas (t.y. atsakovė), veikė tinkamai ir tvarkingai.
25. Byloje nėra jokių įrodymų, kad programinė įranga yra nekokybiška, kad ieškovė negali jos naudoti dėl programos trūkumų. 2018-09-21 dingus elektros energijos tiekimui ieškovės įmonėje, ieškovė UAB „WinArt“ nebegalėjo naudotis programa „(duomenys neskelbtini)“. Ieškovės duomenys, labiau tikėtina, dingo, kai iš naujo ieškovės darbuotojas perinstaliavo ją. Duomenų atsakovė atstatyti negali, nes jie dingo dėl ieškovės įmonėje įvykusių gedimų – dingusios elektros, programos perinstaliavimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu iš esmės programa veikė ir dabar galėtų veikti, tik be ieškovės sukauptų duomenų, kurie prarasti ne dėl atsakovės kaltės. Šiuo atveju pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovės negalėjimą naudotis iš atsakovės programa lėmė ne atsakovės neteisėti veiksmai, o pašalinės aplinkybės – dingusi elektra. Tačiau nepagrįsti teismo motyvai, jog atsakovei kyla civilinė atsakomybė dėl to, jog ji atsisakė pašalinti trūkumus, nors tik ji viena turi galimybę tai padaryti. Iš bylos duomenų matyti, kad pačios ieškovės darbuotojų ištrintų duomenų atsakovė neturi jokių techninių galimybių atstatyti, todėl negalima teigti, kad atsakovė piktybiškai atsisakė pašalinti trūkumus.
26. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad šiuo atveju nebėra svarbus argumentas, ar programa tinkama, ar netinkama. Pirmosios instancijos teismo nuomone ieškovei buvo suteiktos licencijos naudotis šia programa, ieškovė programa naudojosi, programa veikė, tačiau, įvykus gedimui, kuris nepriklausė nė nuo vienos iš šalių, atsakovė savo neveikimu praktiškai užkirto kelią ir galimybes ieškovei šia įranga naudotis. Tačiau, kaip jau buvo minėta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad programa ir dabar galėtų veikti, tik be ieškovės sukauptų duomenų, kurie prarasti ne dėl atsakovės kaltės.
27. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, vertintina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, priteisiant iš atsakovės puse sumos už programinę įrangą.
Dėl procesinės bylos baigties
28. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie, nagrinėjamu atveju, nėra teisiškai reikšmingi. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei atsižvelgdamas į ankščiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad skundžiamas teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmojoje instancijoje
29. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas priima naują sprendimą – ieškinį atmesti.
30. CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus ieškovės ieškinį, jai neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).
31. Atsakovė pirmosios instancijos teisme patyrė tokias bylinėjimosi išlaidas: 21,00 Eur už vertimą iš anglų kalbos į lietuvių, 133,10 Eur mokestis antstoliui už faktinių aplinkybių konstatavimą, 1610,00 už advokato teisinę pagalbą, viso: 1764,10 Eur.
32. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos apimtį, atsakovės atstovės darbo laiko sąnaudas, paruoštų dokumentų turinį ir apimtį, teismo posėdžių kiekį ir trukmę, Teisingumo ministro įsakymu patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) nustatytus dydžius, sprendžia, kad atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra ne per didelės ir pagrįstos, todėl jas atsakovei priteisia iš ieškovės.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
33. Ieškovės bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinėje instancijoje, patenkinus atsakovės apeliacinį skundą, ieškovei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis). Atsakovė apeliacinėje instancijoje patyrė 527,00 Eur bylinėjimosi išlaidas: 27,00 Eur žyminis mokestis ir 500,00 Eur – advokatei už apeliacinio skundo parengimą. Įvertinęs bylos apimtį, sudėtingumą, atsakovės atstovės paruošto dokumento turinį ir apimtį, advokatės darbo laiko sąnaudas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra ne per didelės, todėl jas priteisia iš ieškovės atsakovei.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nusprendžia:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „WinArt“ ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovei UAB „IDO SYSTEMS“, į. k. 303332936, iš ieškovės UAB „WinArt“ , į. k. 302611744, 1764,10 Eur (vieno tūkstančio septynių šimtų šešiasdešimt keturių eurų 10 ct) bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmojoje instancijoje.
Priteisti atsakovei UAB „IDO SYSTEMS“, į. k. 303332936, iš ieškovės UAB „WinArt“ , į. k. 302611744, 527,00 Eur (penkių šimtų dvidešimt septynių eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.