Vilniaus apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo A. P. (A. P.) atskirąjį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 29 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo A. P. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis laikotarpiu nuo 2000 m. iki 2015 m. liepos 1 d. teikė savo nepilnametei dukrai išlaikymą, kuris atitiko teismo 2000 m. spalio 31 d. nutarimo dėl išlaikymo esmę; nustatyti, kad reikalavimo dalis dėl 4 100 Eur išlaikymo įsiskolinimo priteisimo yra nepagrįsta, nes pareiškėjas įrodė, jog suteikė tokį išlaikymą. Kartu pareiškėjas prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti areštuoto turto realizavimą, kol bus išnagrinėtas pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Prašymui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįsti nurodoma, kad pareiškėjo nepilnametės dukros motinos iniciatyva yra pradėtas priverstinio vykdymo procesas dėl išlaikymo išieškojimo ir areštuoto turto – buto – realizavimo procedūra. Šis butas yra vienintelė pareiškėjo ir jo nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta. Nesiėmus prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, iki bus nustatytas išlaikymo teikimo faktas ir apskaičiuota tiksli išlaikymo įsiskolinimo suma, būtų pažeisti pareiškėjo nepilnamečio sūnaus teisės ir teisėti interesai.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. liepos 29 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, sustabdžius išlaikymo išieškojimo vykdymą, būtų galimai pažeistos pareiškėjo nepilnametės dukros teisės. Nutartimi atkreiptas dėmesys, jog pareiškėjo ir jo nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta tik 2016 m. liepos 21 d., likus savaitei iki pareiškimo teismui pateikimo dienos, registruota bute, į kurį yra nukreiptas išlaikymo išieškojimas. Be to, pasak pirmosios instancijos teismo, pareiškėjas nenurodo, kaip jam galimai palankaus sprendimo įvykdymas taps neįmanomu, jeigu nebus taikomos prašomos laikinosios apsaugos priemonės.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pareiškėjo atskirasis skundas, be kitų argumentų, yra grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismo argumentas, jog, taikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų galimai pažeistos pareiškėjo nepilnametės dukros teisės, yra nepagrįstas. Prašymu siekiama sustabdyti ne išlaikymo išieškojimo vykdymą, kaip klaidingai nurodo teismas, o areštuoto turto realizavimą. Pareiškėjo nepilnametės dukros interesai niekaip negali nukentėti, nes yra areštuotas turtas, kas visiškai užtikrina jos galimai pažeistų teisių gynybą. Teismas nepagrįstai visiškai neatsižvelgė į kito pareiškėjo nepilnamečio vaiko interesus. Pareiškėjas turi išlaikyti ir šį nepilnametį vaiką, be to, privalo užtikrinti, kad vaikas turėtų gyvenamąją vietą. Pareiškėjas ir jo nepilnametis vaikas gyvena areštuotame bute nuo šio buto įsigijimo dienos ir deklaravo šį faktą, kad galėtų pateikti teismui oficialius rašytinius įrodymus. Pareiškėjas neturi kito nekilnojamojo turto. Realizavus vienintelį šeimos būstą, kol bus nagrinėjamas pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pareiškėjo nepilnamečiam sūnui būtų padaryta nepašalinama žala. Suinteresuotas asmuo I. P. prašo atmesti atskirąjį skundą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą, be kitų argumentų, yra grindžiamas šiais argumentais:Pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog egzistuoja būtinybė taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Pareiškėjo argumentas, kad areštuotas butas yra vienintelis šeimos būstas, nėra pagrįstas. Pareiškėjas nepateikė duomenų ir todėl nėra žinoma, ar jo sutuoktinė neturi nekilnojamojo turto. Suinteresuoto asmens turimomis žiniomis, pareiškėjo sutuoktinė valdo du butus, žemės sklypą ir namą. Pareiškėjas nebendradarbiauja, vengia prievolės mokėti išlaikymą vykdymo. Pareiškėjas ilgą laiką slapstėsi, todėl teko skelbti jo paiešką.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliacinio (atskirojo) skundo ribų. Nebent viešasis interesas reikalauja peržengti skundo ribas ir, neperžengus šių ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo atskirojo skundo riboms peržengti. Be to, neegzistuoja absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje (Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 3 dalis). Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalis numato sąlygas, kurios yra būtinos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Pagal šią procesinės teisės normą laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, jeigu yra tikėtinai pagrįstas reikalavimas, kuriam užtikrinti teikiamas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir egzistuoja būsimo teismo procesinio sprendimo neįvykdymo / vykdymo pasunkėjimo grėsmė. Reikalavimas Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalies prasme laikomas tikėtinai pagrįstu, jeigu prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas preliminariai išvadai, kad toks reikalavimas, išnagrinėjus bylą iš esmės, gali būti patenkintas, daryti. Apeliantas kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti, kaip jis nurodo, juridinę reikšmę turintį faktą, jog jis teikė savo nepilnametei dukrai išlaikymą. Faktais, turinčiais juridinę reikšmę, laikomi tokie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (Civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 1 dalis). Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (Civilinio proceso kodekso 445 straipsnis). Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2000 m. spalio 31 d. nutarimu priteisė iš apelianto išlaikymą jo nepilnamečiams vaikams. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 29 d. išdavė vaikų motinai vykdomąjį raštą dėl išlaikymo išieškojimo. Pagal šį vykdomąjį raštą buvo pradėtas priverstinio vykdymo procesas.Apeliantas pareiškimu nurodo, jog tikslas, kuriam reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, – nutraukti vykdomąją bylą, pradėtą pagal vykdomąjį raštą dėl išlaikymo išieškojimo. Kas, kitais žodžiais tariant, reiškia, jog apeliantas teikiamu pareiškimu siekia teismo nutarimo dėl išlaikymo išieškojimo įvykdymo fakto nustatymo. Toks faktas apelianto nurodomomis aplinkybėmis negali nustatinėjamas Civilinio proceso kodekso XXVI skyriaus tvarka. Antstolis, jeigu yra pradėtas priverstinio vykdymo procesas, yra kompetentingas nustatyti ir konstatuoti, yra įvykdytas teismo sprendimas ar ne (Civilinio proceso kodekso 634 straipsnis). Teismo vaidmuo sprendimo vykdymo klausimais pasireiškia antstolio procesinės veiklos kontrole (Civilinio proceso kodekso 594 straipsnis) ir tik tiek, kiek numato proceso įstatymas. Kaip nustatyta (nutarties 13 punktas), apelianto atžvilgiu yra pradėtas priverstinio vykdymo procesas dėl išlaikymo išieškojimo. Apeliantas nurodo, jog jis turi įrodymus, patvirtinančius, jog 2002-2015 metais perleido apie 4 100 Eur vaikui išlaikyti. Todėl egzistuoja pagrindas preliminariai išvadai, jog apelianto nurodomas faktas nustatytinas kitokia (ne teismo) tvarka, tai yra vykdymo procese, daryti. Visgi svarbu pažymėti, kad antstolis gali nustatyti aptariamą faktą tik tada, jeigu su tokio fakto nustatymu sutinka asmuo, uzufrukto teise tvarkantis vaikui išlaikyti skirtas lėšas. Antstolis, nesant tokio sutikimo, irgi neturi kompetencijos aptariamam faktui nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016).Be to, apeliacinės instancijos teismo preliminariu vertinimu, faktas, kurio nustatymo siekia apeliantas, nėra juridinę reikšmę turintis faktas (Civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 1 dalis). Civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, jog teismas nagrinėja bylas dėl asmens išlaikymo fakto nustatymo. Tokiais išlaikymo faktais, kurie gali būti nustatyti ypatingosios teisenos tvarka, laikytini faktai, kurie lemia asmeninių ar turtinių teisių atsiradimą, pasikeitimą ar pabaigą (pavyzdžiui, Civilinio kodekso 6.284 straipsnio 1 dalis). Apelianto nurodomo fakto nustatymas nesukeltų tokių teisinių pasekmių. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, darytina preliminari išvada, jog nėra sąlygų, kurios yra reikalingos juridinę reikšmę turintiems faktams nustatyti. Ši išvada sudaro pagrindą pripažinti, jog apelianto reikalavimas nėra prima facie pagrįstas. Apeliantui tikėtinai nepagrindus siekiamo užsitikrinti reikalavimo, negali būti taikomos prašomos laikinosios apsaugos priemonės.Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, išdėstytais argumentais ir išvadomis, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai (nors ir kitais motyvais) atmetė apelianto prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atskirojo skundo argumentai, pripažinus, kad apelianto reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nėra tikėtinai pagrįstas, yra teisiškai nereikšmingi. Todėl apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl apelianto argumentų.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartį nepakeistą.