Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. liepos 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. R. ieškinį atsakovui R. Š. dėl tėvystės nustatymo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo ir atsakovo R. Š. pareikštą priešieškinį dėl sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo, institucija, teikianti išvadą - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaikų teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė patikslintu ieškiniu bei patikslinusi savo reikalavimus teismo posėdžio metu prašė pripažinti, kad atsakovas R. Š. yra vaikų D. R., gim. (duomenys neskelbtini), ir K. R., gim. (duomenys neskelbtini), biologinis tėvas, o jie yra jo biologiniai vaikai; nustačius tėvystę, vaikams palikti pavardes R. ir R.; nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškove, priteisti iš atsakovo dukros K. išlaikymui kas mėnesį po 400 Lt iki jos pilnametystės ir išlaikymo įsiskolinimą už 36 mėnesius – 13 500 Lt ir sūnaus D. išlaikymui ¼ dalį atsakovui priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakovu santuokos nebuvo sudarę; nuo 1994 m. kartu gyveno jam priklausančiame bute, (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) gimė sūnus D. R.. Kartu kaip šeima gyveno iki 2003 m., po to atsakovas išvažiavo dirbti į Ispaniją. 2004 m. rudenį su vaiku nuvažiavo į Ispaniją pas atsakovą, ten kartu gyveno iki 2005 rugpjūčio mėnesio, kadangi buvo nėščia ir 2005 m. rugsėjo mėnesį turėjo gimti vaikas, ji grįžo į Lietuvą. (duomenys neskelbtini) gimė dukra K. R.. Santykiai su atsakovu nutrūko, kai jo sesuo atėjo į butą, esantį (duomenys neskelbtini) ir paprašė jos išsikraustyti. Vaikų gimimo liudijimuose atsakovas neįrašytas vaikų tėvu.

Atsakovas atsiliepimu prašė ieškinį atmesti; pateikė priešieškinį, kuriuo prašė nustatyti sūnaus D. R. gyvenamąją vietą ir toliau kartu su jo tėvu – atsakovu nesant procesinio ir materialaus pagrindo keisti vaiko gyvenamąją vietą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su ieškove gyveno jo motinai priklausančiame bute nuo 1994 m.; (duomenys neskelbtini) gimė sūnus D., kuris nuo pat gimimo gyvena su atsakovu, atsakovo motinai V. Š. (mirusi (duomenys neskelbtini)) priklausančiame bute, (duomenys neskelbtini), pamokų ruošai ir laisvalaikiui jam yra skirtas atskiras kambarys ir sukurtos visos sąlygos mokymuisi bei poilsiui, nesutiko su ieškovės reikalavimais dėl išlaikymo priteisimo sūnui D. ir jo gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove. Ieškinio dalyje dėl tėvystės pripažinimo K., išlaikymo jai priteisimo, nepripažino nurodydamas, kad mergaitė yra ne jo biologinis vaikas.

Bylos nagrinėjimo metu, 2010-04-08, šalys įformino D. R. tėvystę. Pagal šalių pateiktą berniuko gimimo liudijimą Vilniaus m. CMS įregistravo atsakovą vaiko tėvu, todėl bylos nagrinėjimas dėl berniuko tėvystės nustatymo nutrauktas.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaikų teisių apsaugos skyrius pateikė išvadą, jog nustačius tėvystė, neprieštarautų dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su motina, proporcingo vaikų poreikiams išlaikymo priteisimo.

Vilniaus m. 2 apylinkės teismas 2010-07-14 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies;

bylos nagrinėjimą dėl D. R., gim. (duomenys neskelbtini), tėvystės nustatymo nutraukė;

pripažinto atsakovą R. Š. vaiko K. R., gim. (duomenys neskelbtini), tėvu, o vaiką K. R. – atsakovo R. Š. vaiku;

nustatė nepilnamečių vaikų K. R., gim. (duomenys neskelbtini), ir D. R., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su motina L. R.;

priteisė iš atsakovo R. Š. nepilnamečių vaikų K. R., gim. (duomenys neskelbtini), ir D. R., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, po 350 Lt kiekvienam vaikui nuo 2009-07-07 iki vaikų pilnametystės ir 10 800 Lt išlaikymo įsiskolinimą; paskyrė vaikams priteisto išlaikymo lėšų tvarkytoją uzufrukto teise vaikų motiną L. R.;

likusią ieškinio dalį atmetė; priešieškinį atmetė;

priteisė iš atsakovo, R. Š. į valstybės biudžeto pajamas 560 Lt išlaidų už antrinė teisinę pagalbą, 252 Lt žyminio mokesčio ir 32,34 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Dėl ieškinio

Dėl tėvystės

Teismas nustatė, kad vaikas, K., gimė nesusituokusiai motinai ir tėvystė nepripažinta (duomenys neskelbtini). Ieškovė prašė paskirti DNR ekspertizę atsakovo biologinei tėvystei nustatyti, kaip tai numatyta CK 3.148 str. 1 d. Atsakovas ekspertizės atsisakė. Atsakovas nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, dėl kurių ji negali būti skiriama ir atlikta. Todėl teismas tokį atsakovo atsisakymą nuo ekspertizės įvertino kaip jo tėvystės įrodymą (CK 3.148 str. 2 d.). Taip pat teismas nustatė, kad šalys kartu gyveno nuo 1994 metų, vedė bendrą ūkį, (duomenys neskelbtini) jiems gimė sūnus D. R.. 2003 m. atsakovas išvyko dirbti į Ispaniją, o ieškovė liko su vaiku gyventi Lietuvoje; 2004 m. ieškovė su sūnumi D. atvyko pas atsakovą į Ispaniją ir ten su juo kartu gyveno viename bute. Tai, kad ieškovė tuo metu kartu su sūnumi ir atsakovu gyveno viename bute paaiškino teismo posėdyje apklaustas šalių sūnus D.; patvirtina ieškovės pateiktos nuotraukos; laikina sveikatos kortelė, kad ji 2005 m. birželio mėn. dėl nėštumo pas gydytoją kreipėsi ir būdama Ispanijoje bei liudytojų parodymai. Nurodytos aplinkybė patvirtina, kad iki mergaitės gimimo šalys kartu gyveno ne tik Lietuvoje, bet ir Ispanijoje, buvo sugyventiniai, bendrai tvarkė ūkį, bendrai auklėjo sūnų, jį išlaikė, atsakovui buvo žinoma, kad ieškovė pastojo nuo jo būdama Ispanijoje ir laukiasi nuo jo vaiko. Po mergaitės gimimo atsakovas domėjosi mergaite, ją aplankė, pirko dovanų ir faktiškai pripažino savo tėvystę. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė vaiko pradėjimo metu būtų palaikiusi artimus ryšius su kitu asmeniu.

Dėl vaikų gyvenamosios vietos

Dėl mergaitės

Ginčo tarp šalių dėl mergaitės K. R., gim. (duomenys neskelbtini) gyvenamosios vietos nėra. Jos gyvenamoji vieta nustatyta su motina.

Dėl berniuko

Teismas konstatavo, jog abiejų tėvu materialinės sąlygos auginti sūnų yra panašios. Berniukas buvo išklausytas teismo posėdyje; nurodė, kad jo santykiai su abiem tėvais, sesute yra geri; išreiškė norą gyventi darbo dienomis su motina, o išeiginėmis dienomis su tėvu. Teismas konstatavo, jog šalys neturi nuosavo būsto ir neturi pakankamų pajamų, kad sudarytų tinkamas materialines sąlygas berniukui. Ieškovė gauna minimalias pajamas, o atsakovas negauna jokių pajamų. Nors nurodė, kad vaikui yra sudarytos puikios gyvenimo sąlygos atsakovo bute, tačiau, butas nepriklauso atsakovui ir atsakovas negauna jokių pajamų. Dėl to teismas nevertino, kad pas atsakovą berniukui augti ir gyventi yra geresnės sąlygos nei pas ieškovę. Teismas iš liudytojų parodymų, šalių, vaiko paaiškinimų nustatė, kad vaikas gyvena pas abu tėvus, ir pas tėvą, ir pas motiną, yra abiejų tėvų mylimas ir tėvai nevaržo jo pasirinkimo, bei bendravimo su jais. Teismas sprendė, kad berniuko gyvenamosios vietos nustatymas su motina geriau atitiks jo interesus, nes taip nori vaikas, taip bus užtikrinti brolio ir sesers ryšiai, vaikai nebus išskirti. Toks vaiko noras neprieštarauja jo interesams.

Dėl išlaikymo

Ieškovė pareiškusi ieškinį prašė priteisti išlaikymą mergaitei pinigine išraiška ir turtu, atsakovo buto dalimi, o berniukui buto dalimi. Tačiau atsakovas buto ir kito turto neturi ir ieškovės nurodytas butas (duomenys neskelbtini) priklauso ieškovo seseriai. Patikslinusi ieškinį dėl išlaikymo mergaitei ieškovė prašė priteisti iš atsakovo po 400 Lt išlaikymą ir 13 500 Lt išlaikymo įsiskolinimą. Dėl berniuko išlaikymo ieškinio nepatikslino. Teismas, atsižvelgdamas į teismo posėdyje paaiškėjusias aplinkybes, gindamas vaikų teises ir teisėtus interesus, viršijo pareikštus reikalavimus bei priėmė sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti (CPK 376 str.). Teismas nustatė, kad atsakovas neturi jokio turto ir negauna jokių pajamų, tačiau jis negali atsisakyti vykdyti vaikų išlaikymo prievolės ir pateisinti išlaikymo neteikimą bloga turtine padėtimi. Atsakovas yra sveikas, darbingas vyras, todėl gali dirbti ir užsidirbti sau pragyvenimui ir vaikų išlaikymui. Atsižvelgiant į tai, kad jis turi išlaikyti du vaikus ir šiuo metu nedirba, iš jo priteisiamas išlaikymas vaikams po 350 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Toks išlaikymo dydis užtikrins minimalių, gyvybiškai svarbių vaikų poreikių patenkinimą. Didesnio išlaikymo vaikams negali teikti ir ieškovė (CK 3.196 str. 1d.). Išlaikymas priteistas nuo ieškinio padavimo dienos 2009-07-07, nes išlaikymas vaikams nebuvo teikiamas. Ta aplinkybė, kad vaikas gyveno epizodiškai su atsakovu, nereiškia, kad atsakovas vaiką pilnai išlaikė. Be to, atsakovo teikiamą išlaikymą berniukui, ieškovė įvertino, nes nepareiškė reikalavimo dėl išlaikymo įsiskolinimo išieškojimo berniukui. Mergaitei išlaikymas nebuvo atsakovo teikiamas nuo gimimo, todėl iš atsakovo priteistas išlaikymo mergaitei įsiskolinimas, skaičiuojant po 300 Lt mėnesiui už 3 metus, t. y. 10 800 Lt. Didesnio išlaikymo mergaitei (600 Lt) ieškovė negalėjo teikti pagal savo turimas pajamas bei ji nepateikė teismui įrodymų, kad teikė didesnį negu 600 Lt išlaikymą mergaitei per nurodytą laikotarpį, be to didesnio išlaikymo 2-3 metų vaikui ir nereikėjo.

1. pakeisti Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2010-07-14 sprendimą ir atmesti ieškovės L. R. reikalavimus teismo tenkintus dalyse dėl:

pripažinimo atsakovo R. Š. vaiko K. R., gim. (duomenys neskelbtini), tėvu;

D. R., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos nustatymo su motina L. R.;

periodinių išmokų nepilnamečių vaikų K. R. ir D. R. išlaikymui priteisimą po 350 Lt kiekvienam vaikui nuo 2009-07-07 iki vaikų pilnametystės ir 10 800 Lt įsiskolinimą;

2. nustatyti D. R. gyvenamąją vietą ir toliau su jo tėvu – atsakovu R. Š. (nesant procesinio ir materialaus pagrindo keisti vaiko gyvenamąją vietą);

3. skirti teismo DNR ekspertizę, siekiant patikimai nustatyti K. R., a. k. (duomenys neskelbtini), tėvystę, t. y. apelianto ir vaiko giminystės ryšį;

4. įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyrių pateikti ieškovės ir atsakovo buities sąlygų tyrimo aktus, kadangi pateikus priešieškinį sąlygos nebuvo tirtos ir privalomi dokumentai teismui nepateikti;

5. priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apelianto nuomone, teismas bylą sprendė paskubomis, formaliai, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Teisingumo teismo formuojamos teismų praktikos dėl vaiko teisių gynimo, tėvystės nustatymo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir to nustatymo realaus įgyvendinimo, vaiko teisių į jo vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas užtikrinimo, valstybės institucijų neveiklumo teisminio vertinimo, sprendžiant konkrečius vaiko interesų užtikrinimo klausimus ir t. t., nes vaiko teisių įgyvendinimas ir jo interesų apsauga pirmiausia priklauso nuo jo tėvų. Nurodo, kad teismas ex officio neteisingai ir neteisėtai nustatė, kad atsakovas tik 2009 m. neteikė vaikams išlaikymo, todėl iš jo nuo ieškinio padavimo dienos priteisė išlaikymo įsiskolinimą mergaitei už 3 metus. Teismas turėdamas šalių neginčijamus duomenis, kad išlaikymas sūnui D. R. nuo gimimo iki dabar buvo teikiamas pilnai iš tėvo (atsakovo), o dukters K. tėvystė juridiškai nenustatyta (yra ginčijama), netinkamai taikė CK 3.200 str. bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, kadangi byloje nėra įrodymų, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytu laikotarpiu atsakovas neteikė abiems vaikams išlaikymo. Pažymi, jog išlaikymo įsiskolinimo priteisimui turėjo būti nustatytos reikšmingos aplinkybės: mergaitės poreikiai, kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, tai, kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus. Teismas šių aplinkybių bei ginčo esmės neatskleidė. Pažymi, kad teismo posėdyje apklaustas sūnus nedviprasmiškai nurodė norintis gyventi su tėvu, nekeisti gyvenamosios vietos, mokyklos, draugų; teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė, taip pat ir į tai, kad gyvenant su atsakovu sūnui vienam skirtas atskiras kambarys, tuo tarpu ieškovė gyvena su sugyventiniu, jo motina, pastarajai priklausančiame vieno kambario bute. Apeliantas nesutinka su teismo įrodymų vertinimu, teigdamas, kad teismas nepagrįstai ignoravo apelianto įrodymus bei suteikė pranašumą ieškovės įrodymam; liko neištirtos ieškovės bendravimo su kitu vyru aplinkybės prieš ieškovės antrąjį nėštumą, o apelianto pakviestų į teismo posėdį 9 liudytojų konkretūs ir sąžiningi parodymai įvertinti kaip prielaidos. Teismas neanalizavo nei įrodymų viseto, nei kiekvieno įrodymo įrodomosios reikšmės atskirai. Apelianto vertinimu, teismas spręsdamas tėvystės nustatymo klausimą neįsigilino, kad apeliantas su ieškove santuokos nebuvo sudarę ir niekada neketino tuoktis, akcentavo tik mokslinių įrodymų – DNR ekspertų išvadų, svarbą, nors šeimos santykių bylose teismui skirtas aktyvus vaidmuo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti; priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atkreipia dėmesį, kad apeliacinėje instancijoje prašydamas skirti ekspertizę tėvystės nustatymui, kurią pirmosios instancijos teisme kategoriškai atsisakė atlikti, apeliantas veikia prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Nurodo, kad teismas vaikų gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo klausimus išsprendė teisingai; buvo išklausyta vaiko nuomonė, vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovo nuomonė. Teisėto pagrindo ginčyti priteistos išlaikymo įsiskolinimo sumos atsakovas neturi pagrindo.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, materialinės teisės normų aiškinimu ir taikymu byloje. Nagrinėjama byla dėl tėvystės nustatymo priskiriama prie bylų, kuriose teismas privalo būti aktyvus, turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva, net išeiti už pareikštų reikalavimų ribų tikslu apginti vaiko teises ir teisėtus interesus (CPK 376 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo renkami nauji įrodymai – paskirta ir atlikta DNR ekspertizė, tačiau ekspertizės duomenys teismo išvadų nepaneigė, todėl apelianto skundas atmetamas, sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 185, 263 str.).

Dėl nepilnamečio D. R. gyvenamosios vietos nustatymo.

Byloje nustatyta, kad nepilnametis D. R., (duomenys neskelbtini) gimė nesusituokusiems tėvams – ieškovei L. R. ir atsakovui R. Š.; bylos nagrinėjimo metu atsakovas pripažino savo tėvystę sūnaus atžvilgiu. Teismo sprendimu nepilnamečio D. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina L. R.. Atsakovas ginčija šią teismo sprendimo dalį, motyvuodamas, kad tokiu teismo sprendimu iš esmės buvo pažeistos nepilnamečio vaiko teisės, nes jis visą laiką, nuo gimimo gyveno vienoje vietoje, o jo perkėlimui į kitą gyvenamąją vietą jam buvo būtinas parengiamasis laikotarpis, kuris galėjo trukti iki dviejų metų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto argumentai yra visiškai paneigti bylos medžiaga. Apeliantas be pagrindo aiškina vaiko gyvenamosios vietos sąvoką tiesiogiai kaip vaiko gyvenamosios vietos adreso nustatymą; esant ginčui dėl vaiko gyvenamosios vietos, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su vienu iš tėvų (CK 3.174 str.). Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas gyveno kartu ir tvarkė bendrą ūkį atsakovo seseriai G. K. priklausančiame bute, (duomenys neskelbtini); prieš atsakovui išvažiavus dirbti į užsienį, ieškovė liko ten gyventi, išsikraustė kartu su vaikais po mergaitės gimimo (maždaug 2005 m.); atsakovas nuo 2004 m. iki 2007 m. dirbo Ispanijoje. Nepilnametis D. R. gyveno bute (duomenys neskelbtini) su abiems tėvais, tėvui išvykus – su motina; kai ieškovė išsiskyrė su atsakovu ir apsigyveno adresu (duomenys neskelbtini), sūnus liko gyventi su motina; t. y. apelianto argumentai, kad sūnus gyveno kartu su atsakovu jo gyvenamojoje vietoje, ir buvo ieškovės atskirtas nuo tėvo, nepagrįstas įrodymais. Sprendžiant ginčą dėl D. gyvenamosios vietos nustatymo, teismas įvertinęs visas teisiškai reikšmingas tokiam ginčui aplinkybes – tai, kad nei vienas iš tėvų neturi nuosavo būsto (ieškovė gyvena socialiniame bute, atsakovas prašo nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą su juo bute, kuris jam nuosavybės teise nepriklauso), abiejų tėvų turtinę padėtį (ieškovės darbo užmokestis nedidelis, bet pastovus, atsakovas registruotas darbo biržoje nuo 2008 m. duomenų apie gaunamas pajamas nėra), ieškovės galimybes realiai kiekvieną dieną rūpintis vaikais; Vaikų teisių apsaugos tarnybų buities tyrimo aktus (b.l. 44-45, 75-76), tarnybos išvadą bei atsižvelgęs į nepilnamečio D. R. (13 m.) norą nuolat gyventi su mama ir savaitgaliais bendrauti su tėvu (protokolas, b.l. 115), padarė pagrįstą išvadą, kad berniuko gyvenimas su motina geriau atitiks jo interesus. Apeliacinio skundo argumentai šios teismo išvados pagrįstumo ir teisingumo nepaneigė – nors atsakovo atstovas teigė, jog atsakovas neoficialiai dirba ir jo pajamos pakankamos, tačiau nepateikė apeliacinės instancijos teismui duomenų apie atsakovo darbo vietą ir realias pajamas.

Dėl tėvystės nustatymo.

Apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo nustatant tėvystę bei CPK 185 str. nuostatų pažeidimo atmetami. Apeliantas teigia, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes be pagrindo akcentavo tik mokslinių įrodymų – DNR ekspertizės – svarbą, tačiau neištyrė ieškovės L. R. bendravimo su kitu vyru aplinkybės, o liudytojų parodymus apie ieškovės neištikimybę įvertino kaip prielaidas, t. y. praktiškai neanalizavo ir nevertino nei įrodymų viseto, nei kiekvieno įrodymo įrodomosios reikšmės atskirai.

Teismas, civilinėje byloje įvertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Pagal CK 3.148 str. nuostatas pagrindas tėvystei nustatyti yra moksliniai įrodymai (ekspertizių įrodyti giminystės ryšį išvados), ir tik šalims atsisakius ekspertizės, pagrindu tėvystei nustatyti gali būti įrodomieji faktai, patikimai patvirtinantys tėvystę, tokie kaip vaiko motinos ir spėjamo tėvo bendras gyvenimas, bendras vaiko auklėjimas, išlaikymas ir kiti įrodymai; jei atsakovas atsisako ekspertizės, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali tokį atsakovo atsisakymą įvertinti kaip tėvystės įrodymą. Taigi pats įstatymas suteikia DNR ekspertizei prima facie įrodymo reikšmę, todėl skundo argumentas, jog teismas be pagrindo sureikšmino DNR ekspertizės paskyrimo problemą, atmetamas. Pagal bylos medžiagą ieškovė prašė paskirti DNR ekspertizę, atsakovas atsisakė, nepateikdamas jokių reikšmingų motyvų, dėl kurių ji negali būti skiriama ir atlikta. Apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovas turėjo konstitucinę teisę atsisakyti dalyvauti moksliniuose eksperimentuose, kadangi ieškovė nepateikė jokių įrodymų savo reikalavimams pagrįsti, t. y. piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, atmetamas. Dalyvavimas DNR tyrime negali būti vertinamas kaip mokslinis eksperimentas, nes moksliniais tyrimais pagrįsti įrodymai civilinėse bylose dėl tėvystės nustatymo teismų praktikoje priimami apie 20 metų; tokie apelianto motyvai negali pateisinti atsisakymo dalyvauti DNR tyrime; argumentas, kad ieškovė privalėjo įrodinėti atsakovo tėvystę kitomis, nei įstatymo numatytos prima facie įrodinėjimo priemonės, taip pat nepagrįstas ir atmetamas. Esant tokioms bylos aplinkybėms, teismas pagrįstai įvertino atsakovo atsisakymą nuo ekspertizės kaip tėvystės įrodymą (CK 3.148 str. 2 d.); tik abiems šalims atsisakius nuo ekspertizės, teismas, pagal CPK 3.148 str. nuostatas turėjo vertinti kitus pagrindus tėvystei nustatyti – įrodymus, patikimai įrodančius tėvystę, tokius kaip liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus ir pan. Pažymėtina, kad atsakovas, nors apeliaciniame skunde nesutiko su teismo įrodymų vertinimu, pakeitė savo poziciją dėl DNR ekspertizės skyrimo; ekspertizė byloje buvo paskirta ir atlikta. Pagal Vilniaus teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Serologijos ir DNR laboratorijos 2011-07-26 ekspertizės akto Nr. ES 188/11(01) išvadą atsakovas R. Š. yra vaiko K. R. tėvas su 99,99998 proc. tikimybe. Ekspertizės išvada patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą apie R. Š. tėvystę; ekspertizė yra svaresnės įrodomosios reikšmės įrodymas (CK 6.148 str. 1 d., CPK 389 str.); taigi atsakovo liudytojų parodymai, kad K. spėjamu biologiniu tėvu galėjo būti kitas asmuo, ekspertų išvados paneigti negali.

Dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas priteisė abiems vaikams išlaikymą periodinėmis išmokomis po 350 Lt kiekvienam nuo 2009-07-07 (ieškinio padavimo dienos) iki vaikų D. ir K. pilnametystės; nustatęs atsakovo tėvystę mergaitės atžvilgiu, priteisė iš atsakovo 10 800 Lt išlaikymo įsiskolinimą (už trejus metus po 300 Lt per mėnesį); teismas pažymėjo, kad išlaikymo įsiskolinimo sūnui ieškovė priteisti neprašė. Apeliantas ginčija šią teismo sprendimo dalį, motyvuodamas, kad teismas turėdamas neginčijamus įrodymus, kad išlaikymas sūnui buvo teikimas, o tariamos dukros tėvystė nebuvo juridiškai nustatyta, be pagrindo priteisė išlaikymo įsiskolinimą, tuo netinkamai taikė CK 3.200 str. nuostatas bei nukrypo nuo Aukščiausiojo Teismo suformuotos šios normos taikymo ir aiškinimo praktikos. Apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo išlaikymo įsiskolinimo priteisimo atmetami. Pirma, ir teismas, ir pati ieškovė pripažino, kad sūnui išlaikymas buvo teikiamas, todėl išlaikymas D. ir buvo teismo priteistas nuo ieškinio padavimo momento; objektyvių duomenų, kad išlaikymas šalių sūnui būtų teikiamas nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, byloje nėra. Antra, priešingai, nei teigia apeliantas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teismų praktikoje pripažįstama, kad vaiko kilmės iš tėvų patvirtinimas nesiejamas su vaiko gimimo įrašo padarymo data arba su teismo sprendimo, nustatančio tėvystę priėmimo (įsiteisėjimo) data, o vaiko kilmė yra kildinama iš jo gimimo iš konkrečių tėvų ir nuo jo gimimo dienos; pagal CK 3.192 str. 1 d. tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, t. y. nuo vaikų gimimo dienos. CK 3.200 str., apibrėžiantis išlaikymo priteisimo momentą, numato, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Teismas išlaikymą turi teisę priteisti nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-11-17 nutartis civilinėje byloje 3K-3-587/2004, 200501-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2005, 2005-02-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2005, 2006-06-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2006 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas niekada nebuvo pripažinęs ir nepripažįsta K. savo dukra, objektyvių duomenų, kad atsakovas teikė visą laiką jai išlaikymą, byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas pripažinęs atsakovą K. tėvu, pagristai priteisė iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą už trejus metus ir CK 3.200 str. nuostatų aiškinimo bei taikymo nepažeidė; apelianto nurodyta aplinkybė, kad iki teismo sprendimo jis nebuvo pripažinęs K. savo dukra, neturi teisinės reikšmės, nes teisė į išlaikymą iš abiejų tėvų vaikui atsiranda nuo gimimo.

Dėl priteisto išlaikymo dydžio.

Teismas priteisė nepilnamečiams šalių vaikams po 350 Lt išlaikymą periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pareiškimo dienos iki vaikų pilnametystės. Apeliaciniu skundu ieškovas prašė nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą su juo, dėl to teismo sprendimo dalį dėl išlaikymo priteisimo prašė panaikinti ir ieškinį atmesti. Apeliacinės instancijos teisme apelianto atstovas nurodė, kad apeliantas neprieštarauja dėl alimentų priteisimo, tačiau, atsižvelgiant į atsakovo turtinę padėtį (bedarbis) išlaikymas kiekvienam iš vaikų neturi viršyti 200 Lt.

Pagal CK 3.192 str. 2 d. nuostatas išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Įstatyme įtvirtintas proporcingumo tarp vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties principas reiškia, jog vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Sprendžiant nepilnamečio vaiko išlaikymo dydžio klausimą turi būti laikomasi ir vieno iš pagrindinių šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų, įtvirtintų CK 3.3 str. 1 d. – prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principo, kurio esmė nagrinėjamos bylos kontekste yra ta, kad, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo dydžio, teismas privalo pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus; abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje nustatytas orientacinis kriterijus išlaikymo, tenkinančio būtinus vaiko poreikius – teiktino iš abiejų tėvų vieno mėnesio išlaikymo dydis negali būti mažesnis už vieną minimalią mėnesio algą; skundžiamo teismo sprendimo priėmimo dienai tai sudaro 800 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004). Taigi minimalus būtino išlaikymo dydis tokios kategorijos bylose preziumuojamas, jo įrodinėti nereikia; tokios kategorijos bylose tas tėvas, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, kuris rūpinasi vaiku ir realiai prisiima vaiko išlaikymo pareigą, neprivalo teikti įrodymų apie tai, kiek jis išleidžia vaiko įprastiniams kasdieniniams poreikiams –maistui, aprangai, komunaliniams mokesčiams, kelionėms į mokyklą, gydymo įstaigas, mokslui ir pan. tenkinti; įrodymai teikiami apie vaiko poreikius, dėl kurių išlaidos vaiko išlaikymui viršija teismų praktikoje nustatytą orientacinę būtino išlaikymo sumą. Nagrinėjamoje byloje kiekvienam iš vaikų priteista po 350 Lt per mėnesį periodinėmis išmokomis, t. y. mažesnis išlaikymas, nei teismų praktikoje priimtas orientacinis kriterijus. Byloje nustatyta, kad ieškovės darbo užmokestis 700 Lt, ji gauna 243 Lt socialinę pašalpą, t. y. jos pajamos neviršija 1 000 Lt per mėnesį, atsakovas bedarbis ir bylos duomenimis, bedarbio pašalpos negauna. Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs priteisti mažesnio nei orientacinis kriterijus dydžio išlaikymą lygiomis dalimis, atsižvelgė tiek į ieškovės, tiek į atsakovo turtinę padėtį. Nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teismas atsakovas nepateikė duomenų apie savo realias pajamas, taigi keisti teismo priteistą išlaikymą ir dar jį sumažinti nėra pagrindo.

Apeliacinio skundo argumentai, kad tikrasis ieškovės ieškinio dėl tėvystės nustatymo tikslas yra užvaldyti atsakovo motinos palikimo dalį, kad tokio ieškinio pareiškimas yra piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis ir pan. yra teisiškai nereikšmingi nagrinėjamoje byloje, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Apeliacinio skundo argumentas, kad nustačius sūnaus D. gyvenamąją vietą su motina, pažeista atsakovo teisė, galimybė maksimaliai dalyvauti sūnaus auklėjime, kad minimalus bendravimas gali būti nustatytas tik tuomet, kai maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams, atmetamas. Teisėjų kolegija pažymi, jog reikalavimo dėl bendravimo tvarkos nustatymo atsakovas nebuvo pareiškęs (priešieškinys, b.l. 105-106). Pagal bylos medžiagą ginčo tarp šalių dėl bendravimo tvarkos nėra, sūnus laisvai bendrauja su tėvu. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas be pagrindo tapatina reikalavimus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.174 str.) ir dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant (CK 3.175 str.); apelianto argumentai dėl jo teisės bendrauti su vaiku pažeidimo nebuvo pirmosios instancijos teismo nagrinėjimo dalyku ir negali būti apeliacijos dalyku (CPK 312 str.).

Dėl išdėstyto teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).

Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovo į valstybės pajamas priteisiama 440 Lt už ieškovei suteiktą valstybės garantuojama teisinę pagalbą (b.l. 154) (CPK 96, 99 str.).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo buvo paskirta ir atlikta DNR ekspertizė; Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos serologijos ir DNR laboratorija pateikė teismui 1050 Lt PVM sąskaitą-faktūrą TMI DNR0369 dėl apmokėjimo už atliktą ekspertizę. Apeliantas R. Š. 2011-06-15 įmokėjo į teismo depozitinę sąskaitą 900 Lt (b.l. 162), 2011-08-25 Vilniaus apygardos teismo nutarties pagrindu pinigai buvo pervesti į Valstybės teismo medicinos tarnybos sąskaitą. Likusi neapmokėta suma (150 Lt) priteisiama Valstybės teismo medicinos tarnybai iš apelianto R. Š. (CPK 88 str., 91 str. 5 d.).

Iš atsakovo valstybei taip pat priteisiamos dokumentų siuntimo išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (b.l. 153) (CPK 79, 88 str.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo R. Š. (R. Š.) 440 Lt (keturis šimtus keturiasdešimt litų) valstybės biudžetui už ieškovei suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo R. Š. (R. Š.) 150 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt litų) Valstybės teismo medicinos tarnybai už DNR ekspertizės atlikimą.

Priteisti iš atsakovo R. Š. (R. Š.) 15,35 Lt (penkiolika litų, 35 centus) pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme lygiomis dalimis valstybės biudžetui, sumokamų banke į Surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).