Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2017-06-08 · Civilinė byla Nr. e2A-1160-656/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-06-08
Bylos Nr.
e2A-1160-656/2017
Teisminio proceso Nr.
2-39-3-01098-2015-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Jadvyga Mardosevič, Andrius Ignotas, Alma Urbanavičienė
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės, Lietuvos valstybei
Ieškovas
UAB „Meteorit turas“
Trečiasis asmuo
UAB „Tukompa“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Susisiekimo ministerija
Kategorijos
  • 3.2.3.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2A-1160-656/2017Teisminio proceso Nr. 2-39-3-01098-2015-3Procesinio sprendimo kategorija: 3.2.3.9. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLietuvos Respublikos vardu2017 m. birželio 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro pranešėjas Andrius Ignotas, teisėjos Alma Urbanavičienė ir Jadvyga Mardosevič, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Meteorit turas“ patikslintą ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei ir Lietuvos valstybei dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys: UAB „Tukompa“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Susisiekimo ministerija, nustatė

Žemesnės instancijos teismas

Ginčo esmė

Ieškovas nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 20 d. apie 20 val. 17 min., Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) plente, prie autobusų stotelės „Turniškės“, ant važiuojančio autobuso (duomenys neskelbtini) priklausančio ieškovui, užvirto pušis. Šio įvykio metu buvo padaryta žala autobusui: išmuštas priekinis stiklas, sudaužytas šoninis veidrodėlis, išmuštas liukas, įlenktas stogas, ant stogo sugadinta oro kondicionavimo sistema, autobuso gale išmuštas gabaritų šviestuvas. Ieškovas nurodė, kad vien už priekinio stiklo keitimą jis sumokėjo 1621,87 euro (5600 Lt). Patikslintu ieškiniu (2016 m. rugsėjo 22 d.) ieškovas iš atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės prašė solidariai priteisti 1621,87 eurų kompensaciją už padarytą žalą ir 930,21 eurų bylinėjimosi išlaidas kuriuos ir prašė priteisti kaip patirtą žalą. Nurodė, kad įvykio metu buvo padarytos sugadinto autobuso ir nuvirtusio medžio nuotraukos kuriose matyti, kad 1) lūžusios pušies kamienas nuo pat apačios buvo labai pasviręs į kelio pusę; 2) žemiau lūžio vietos kamienas po kampo dar labiau pasviręs į kelio pusę; 3) apvalios kamieno lūžio vietoje ribos rodo, kad lūžio vietoje kamienas yra ištinęs. Pušis nuvirto pati dėl prarastos pusiausvyros ir blogos pušies kamieno būklės. Vilniaus miesto savivaldybė nurodė, jog medis augo valstybinio miško 26 kvartalo 16 sklypo pakraštyje, ieškovas solidarią atsakomybę atsakovams kildino iš įstatymu numatytos pareigos nevykdymo ar netinkamo vykdymo kaip valstybinio miško savininkui ar jo valdytojui ir kaip valstybinio kelio savininkui ar jo valdytojui.1999 m. birželio 9 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 757 „Dėl Valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo“ kelias Nr.102 Vilnius-Švenčionys-Zarasai yra valstybinis krašto kelias. Pagal Kelių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą valstybinio krašto kelio apsaugos zona yra 50 metrų. Atstumas nuo nuvirtusios pušies kamieno iki kelio asfalto dangos buvo 4,2 m. Tais atvejais, kai nukritęs medis auga kelio apsaugos zonoje, atsakomybės už žalą, padarytą jam nukritus, subjektas, pagal įstatymus ir teismų praktiką, yra kelius prižiūrintis juridinis asmuo. Vilniaus miesto savivaldybė valdanti valstybinės reikšmės krašto kelią Nr.102 Vilnius-Švenčionys-Zarasai iki 16,3 km turi jį tinkamai prižiūrėti ir atsako už žalą, padarytą dėl netinkamos kelio priežiūros.Nuvirtusi pušis augo kelio apsaugos zonoje, ji buvo nulenkta, kreiva ir deformuota, pavirtusi į kelio pusę, tad akivaizdžiai kėlė grėsmę eismo saugumui. Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teisė priklauso žemė priskirta valstybinės reikšmė miškams, valstybinės reikšmės keliams. Pagal Kelių įstatymo 4 straipsnio 2 dalį Valstybinės reikšmės keliai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei. Valstybė yra savininkas ir miško, kuriame augo autobusą apgadinęs medis, ir kelio, kurio apsaugos zonoje augo, todėl yra atsakinga už padarytą žalą solidariai su Vilniaus miesto savivaldybe. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad pagal teisės aktus neatsako už valstybinių miškų priežiūrą. Valstybinės reikšmės keliai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei, o juos turto patikėjimo teise įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka valdo, naudoja ir jais disponuoja Susisiekimo ministerijos įsteigtos valstybės įmonės ar jos įgaliota Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (Keliu įstatymo 4 straipsnio 2 dalis).2011 m. rugpjūčio 20 d. maždaug 2,5 m aukštyje stipraus vėjo buvo nulaužta sveika auganti pušis ir tai įvyko dėl nenugalimos jėgos, kadangi pagal 2012 m. sausio 13 d. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos pažymą Aviacinės meteorologijos centro Vilniuje duomenis 2011 m. rugpjūčio 20 d. buvo liūtinis lietus, pūtė gūsingas pietvakarių vėjas, vidutinis jo greitis. Ši aplinkybė šalina atsakovų atsakomybę.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Aplinkos ministerijos, prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad medis neaugo valstybinės reikšmės miške. Nurodė, kad Nemenčinės plento gatvės raudonosios linijos yra 10 metrų pločio nuo asfaltuotos Nemenčinės plento dalies į kraštą. Atsakovo atstovas pastebėjo, kad, kaip nurodyta ieškinyje, nuvirtęs medis augo nuo asfaltuotos Nemenčinės plento dalies nutolęs per 4,2 metro atstumą. Dėl Nemenčinės plento raudonųjų linijų teritorijoje augusio medžio nuvirtimo pretenzijos reikštinos tik Vilniaus miesto savivaldybei.Vien faktas, kad medis buvo šiek tiek palinkęs, atsakovo nuomone, nesudarė pagrindo teigti, kad medis kėlė grėsmę eismo saugumui ir, kad kelio prižiūrėtojas turėjo pareigą tokį medį pašalinti. Ieškinyje, atsakovo teigimu, nenurodyta, kokią teisės akto nuostatą pažeidė kelio prižiūrėtojas nenukirsdamas šiek tiek kreivai augusio sveiko medžio. Atsakovo atstovo nuomone, nagrinėjamu atveju civilinė atsakomybė dėl nuvirtusio medžio netaikytina remiantis CK 6.253 straipsnio 1 dalimi. Nurodė, kad sveikas medis 2,5 m aukštyje nulūžo esant pavojingam meteorologiniam reiškiniui - liūtiniam lietui ir pučiant gūsingam vėjui (dėl lietaus metu įgyto papildomo svorio ir gūsinio vėjo buvo nulaužtas sveikas medis), todėl atsakovo nuomone, kad nagrinėjamu atveju atsakomybė netaikoma dėl nenugalimos jėgos.Atsakovo atstovas apie turto sugadinimą sužinojo tik gavęs ieškinį, todėl ieškovas praleido trejų metų ieškinio senatį reikti Lietuvos valstybės atžvilgiu ieškinį dėl žalos atlyginimo ir prašė ją taikyti.Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė ieškinį atmesti.Trečiasis asmuo Susisiekimo ministerija prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad valstybinės reikšmės krašto kelio Nr.102 Vilnius-Švenčionys-Zarasai atkarpa turi gatvės (gatvių) statusą. Už kelio priežiūrą atsakinga Vilniaus miesto savivaldybė (pagal Kelių priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 „Dėl Kelių tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau - Kelių priežiūros tvarkos aprašas) 6 punktą ir 8.1 papunktį). Vadovaujantis Kelių priežiūros tvarkos aprašo 12.3 papunkčiu Kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo kirsti, genėti (prižiūrėti) kelio juostoje augančius medžius ir kitus želdinius, pašalinti medžius, keliančius pavojų saugiam eismui. Taip pat neleisti, kad kelio juostoje ir kelio apsaugos zonoje būtų sodinami, augtų želdiniai, keliantys grėsmę saugiam eismui. Atsakyti dėl susidariusios žalos turėtų Vilniaus miesto savivaldybė kaip kelio prižiūrėtoja. Trečiasis asmuo ieškovo pusėje, nereiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Tukompa“ nurodė, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, ginčo pušis augo miesto kelio apsaugos zonoje ir raudonųjų linijų zonoje, kurias prižiūrėti pareiga tenka atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei. Nuvirtęs medis buvo pavojingos būklės ir todėl buvo poreikis jį nedelsiant šalinti siekiant apsaugoti asmenis ar turtą. Prašė ieškinį tenkinti, žalos atlyginimą ieškovui priteisiant iš minėto atsakovo.

II.Teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė visiškai ir sprendime nurodė, kad 102 kelio/Nemenčinės plento raudonosios linijos nesutampa (ir 2011 m. rugpjūčio 20 d. nesutapo) su valstybinės reikšmes miško riba, kas reiškia, kad ginčo pušis neaugo valstybinės reikšmės miške. Remiantis Kelių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktu, vietinės reikšmės kelių apsaugos zonos yra po 10 metrų nuo kelio briaunų į abi puses. Nemenčinės plento raudonosios linijos taip pat yra 10 metrų pločio pagal Vilniaus miesto savivaldybės pateiktą vidinės sistemos žemėlapio ištrauką. Kaip nustatyta, byloje nėra ginčo dėl to, kad nuvirtęs medis augo nuo asfaltuotos Nemenčinės plento dalies nutolęs per 4,2 metro atstumą. Teismas daro išvadą, kad ginčo medis pateko ne į valstybinės reikšmės miškų plotą, ne į kelio apsaugos zoną, o būtent į gatvės raudonųjų linijų teritoriją. Teismas sprendė, kad dėl Nemenčinės plento raudonųjų linijų teritorijoje augusio medžio atsakomybė kyla kelią prižiūrinčiam subjektui. Kelių priežiūros tvarkos aprašo 12.3 punkte nustatyta, kad kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo kirsti, genėti (prižiūrėti) kelio juostoje augančius medžius ir kitus želdinius, pašalinti medžius, keliančius pavojų saugiam eismui; neleisti, kad kelio juostoje ir kelio apsaugos zonoje būtų sodinami, augtų želdiniai, keliantys grėsmę saugiam eismui. Be to, 42 punkte nustatyta, kad už kelių priežiūrą atsakingi asmenys ir pareigūnai, pažeidę jo reikalavimus arba nesiėmę reikiamų priemonių, kad laiku būtų uždraustas arba apribotas eismas kelių ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę saugiam eismui, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Kelių priežiūros tvarkos aprašo 6 punktu ir 8.1 papunkčiu Vilniuje visų gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas atlieka ir kelių (gatvių) vertę apskaito savivaldybė. Taip pat Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 2016 m. gegužės 27 d. rašte Nr. 100-2-216 „Dėl informacijos pateikimo“ pateikta informacija ieškovui, kad minėtą ginčo kelio Nr. 102 Vilnius-Švenčionys-Zarasai dalį iki 16,3 km ties autobusų stotele „Turniškės“ valdo Vilniaus miesto savivaldybė. Įvykio vieta patenka į Vilniaus miesto savivaldybės gatvės raudonąsias linijas ir priežiūra dėl kelio toje vietoje priklauso minėtam atsakovui. Nagrinėjamu atveju žalos atlyginimo tinkamu subjektu šioje byloje yra atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, todėl ieškinys Lietuvos valstybės atžvilgiu atmetamas.CK 1.125 str. 8 d. nustatytas sutrumpintos trejų metų ieškinio senaties terminas. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo Lietuvos valstybei pareikštas 2016 m. rugsėjo 22 d., o įvykis įvyko 2011 m. rugpjūčio 20 d. Teismas konstatuoja, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Pagal Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Kelius prižiūrinčio asmens civilinė atsakomybė už saugaus eismo kelyje neužtikrinimą atsiranda bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais. Tai žala, neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų bei kaltė. Pagal bendrąsias įrodinėjimo nuostatas žalą, neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį turi įrodyti ieškovas. Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo toks rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (Civilinio kodekso 6.248 straipsnio 3 dalis). Ieškovas atsakovo neteisėtus veiksmus įrodinėjo pareigos prižiūrėti medžius (želdinus) kelio apsaugos zonoje nevykdymu ar netinkamu vykdymu, todėl būtina nustatyti ar byloje yra pakankamai duomenų atsakovo neteisėtiems veiksmams (ar neveikimu) konstatuoti.LR Aplinkos ministro 2010 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. Dl-79 patvirtintų miško kirtimo taisyklių 3 priede prie kirstinų medžių yra priskirtini kreivi medžiai. Prie kirstinų medžių priskiriami „kreivi, su dviem ir daugiau viršūnių, nenormaliai stipriai išsivystę, arba atsilikę augimu medžiai, jeigu jie nenaudingi kitais atžvilgiais“. Kaip matysi iš į bylą pateiktų foto nuotraukų, tokių požymių nulūžusi pušis neturėjo. Trečiojo asmens UAB „Tukompa“ atstovai, t. y. medžių priežiūros srities profesionalai, apžiūrėję įvykio vietą konstatavo, kad lūžo visiškai sveika pušis. Vien faktas, jog medis nuvirto ant važiuojančios transporto priemonės, yra nepakankamas kelius prižiūrinčio asmens civilinei atsakomybei kilti. Ieškovas nepateikė pakankamai įrodymų pagrindžiančių būtinybę atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei nukirsti ginčo pušį, todėl konstatuoti minėto atsakovo neteisėtų veiksmų (ar neveikimo) fakto buvimą nėra pagrindo. Neįrodžius bent vienos civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo ieškinio tenkinimui. Ieškovas pateikė Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie aplinkos ministerijos informacijos skyriaus 2012 m. sausio 13 d. pažymą apie hidrometeorologines sąlygas įvykio metu. 2011 m. rugpjūčio 20 d. buvo stebėtas liūtinis lietus, todėl konstatavo, kad eismo įvykis įvyko esant pavojingam meteorologiniam reiškiniui - liūtiniam lietui ir pučiant gūsingam vėjui (protarpiais siekiant iki 12 m/s). Nesant nustatytos aplinkybės, kad ginčo pušis buvo nesveika, pažeista ar pan., labiau tikėtina, kad medžiui sušlapus ir taip įgijus papildomo svorio, nuo stipraus vėjo gūsio jis buvo nulaužtas visiškai sveikas. Nurodytos aplinkybės atitinka CK 6.253 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąlygas, t. y. atsakovas negalėjo išvengti, kontroliuoti ir pašalinti sudėtingų oro sąlygų, dėl kurių nuvirto medis ir sukėlė žalą transporto priemonei, todėl atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė savivaldybės visiškai atleidžiama nuo civilinės atsakomybės, kadangi žala atsirado dėl nenugalimos jėgos.

III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai

Ieškovas UAB „Meteorit turas“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį patenkinti visiškai priteisiant žalą solidariai iš abiejų atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybės bei prijungti prie bylos papildomus įrodymus Lietuvos valstybinės reikšmės kelių schemą, Vilniaus regiono valstybinės reikšmės kelių schemą.Byloje nepaneigti duomenys apie tai, kad visas kelias Nr.102 Vilnius-Švenčionys-Zarasai, įskaitant jo vietą, kurioje įvyko byloje nagrinėjamas eismo įvykis, yra valstybinės reikšmės krašto kelias. Pagal Valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo, kuris patvirtintas 1999 m. birželio 9 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 757 „Dėl Valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 284 redakcija) II skyriaus „Krašto keliai“ 2 p. kelias Nr.102 Vilnius-Švenčionys-Zarasai yra valstybinis krašto kelias, kurio bendras ilgis yra 162,94 km. Šiame sąraše nėra išimties, kad šio kelio ruožas iki 16,30 km, esantis Vilniaus miesto teritorijoje, yra ne valstybinės reikšmės kelias. Jeigu šis kelias tik nuo 16,30 km taško būtų laikomas valstybinės reikšmės keliu, tai Valstybinės reikšmės kelių sąraše jo ilgis būtų ne 162,94 km, o 146,64 km.VĮ „Vilniaus regiono keliai“ tinklalapyje http://www.vilniausrk.lt buvo rasta Vilniaus regiono valstybinės reikšmės kelių schema, kurioje matyti, kad per Vilniaus miestą nutiesti magistraliniai (pažymėti raudona spalva) ir krašto keliai (pažymėti mėlyna spalva). Mėlyna spalva pažymėtas ir kelias iš Vilniaus miesto centro per Nemenčinę, toliau per Švenčionys, t.y. kelio Nr.102 Vilnius-Švenčionys-Zarasai dalis.Nurodė, kad teismas ginčijamame sprendime, nustatydamas nuvirtusio medžio buvimo vietą, nepagrįstai padarė išvadą, kad nuvirtęs medis nuo asfaltuotos Nemenčinės plento dalies nutolęs 4,2 metro atstumu, pateko ne į valstybinės reikšmės miškų plotą, ne į kelio apsaugos zoną, o būtent į Nemenčinės plento raudonųjų linijų teritoriją. Apeliantas nurodė, kad pušies augimo vieta buvo kelio apsaugos zonoje.Teismas spręsdamas apie būtinybę atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei nukirsti ginčo pušį, nepagrįstai vadovavosi paties atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės pažymoje nurodytais duomenimis apie tai, kad nulaužto medžio būklė buvo įvertinta UAB “Tukompa“ kaip sveikas medis.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad vien faktas, jog medis nuvirto ant važiuojančios transporto priemonės, yra nepakankamas kelius prižiūrinčio asmens civilinei atsakomybei kilti. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad ieškovas nepateikė pakankamai įrodymų pagrindžiančių būtinybę atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei nukirsti ginčo pušį, ko pasėkoje nepagrįstai konstatavo minėto atsakovo neteisėtų veiksmų (ar neveikimo) nebuvimą.Teismas nepagrįstai visiškai atleido atsakovą nuo civilinės atsakomybės dėl nenugalimo jėgos aplinkybių pagal CK 6.253 str. 1 d. Teismas, remdamasis 2012 m. sausio 13 d. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos informacijos skyriaus pažyma apie hidrometeorologines sąlygas Nr. (8.42)-B8-146, nepagrįstai konstatavo, jog 2011 m. rugpjūčio 20 d. stebėtas liūtinis lietus ir gūsingas vėjas (protarpiais siekiantis iki 12 m/s) yra neišvengiamos bei atsakovo nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos.Lietuvos klimatinės sąlygos yra tokios, jog būna stipresnių vėjų, kurie gali padaryti žalos, tačiau tai savaime nėra netikėta ar nenuspėjama, todėl kiekvienas rūpestingas inžinerinio statinio valdytojas, vykdydamas savo pareigas, turi ir gali tai numatyti bei privalo imtis priemonių žalai išvengti. Įtvirtintų reikalavimų kelių priežiūrai vykdymas yra viena esminių pareigų, kurios laikydamasis kelio prižiūrėtojas gali pagrįstai tikėtis, kad pavojingai palinkęs medis bus atsparus Lietuvoje įprastoms klimato sąlygoms.Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Apelianto UAB „Meteorit turas" apeliacinį skundą dėl Sprendimo dalies, kuria Vilniaus miesto savivaldybės atžvilgiu ieškinys buvo atmestas, panaikinimo netenkinti ir atmesti; dėl likusios Sprendimo dalies teisėtumo spręsti pagal byloje nustatytas aplinkybes, aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką.Nurodė, kad valstybinės reikšmės keliai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei, o juos turto patikėjimo teise įstatymu ir kitų teisės aktu nustatyta tvarka valdo, naudoja ir jais disponuoja Susisiekimo ministerijos įsteigtos valstybės įmonės ar jos įgaliota Lietuvos automobiliu keliu direkcija prie Susisiekimo ministerijos (LR kelių įstatymo 4 str. 2 d.). Atsižvelgiant į šią teisės normą akivaizdu, kad valstybinės reikšmės kelias Nr. 102, priešingai nei savo 2016-05-27 rašte bei atsiliepime nurodė LR susisiekimo ministerija, kaip valstybinės reikšmės kelias negali būti valdomas Vilniaus miesto savivaldybės. Pažymėtina, kad ginčo atsitikimas įvyko valstybinės reikšmės krašto kelio Nr. 102 Vilnius-Švenčionys-Zarasai, kuris yra įtrauktas į 1999 m. birželio 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 757 patvirtintą valstybinės reikšmės kelių sąrašą, atkarpoje.Apeliantas pateikia prieštaringą poziciją, kas tokiu atveju turi būti atsakingas už Nemenčinės plento kaip valstybinės reikšmės kelio priežiūrą - viena vertus, Apeliantas įrodinėja, kad gatvės ir kelio sąvokos yra skirtingos teisinės paskirties ir jų tapatinti negalima, kita vertus, apeliaciniame skunde nurodoma, kad pagal Kelių priežiūros tvarkos aprašą 8.1 p. visų Vilniaus miesto savivaldybėje esančių gatvių (bet ne valstybinės reikšmės kelių) taisymo bei priežiūros darbų užsakovo funkcijas atlieka Savivaldybė, todėl Savivaldybė privalėjo vykdyti Nemenčinės plento kaip valstybinio reikšmės kelio ruožo iki 16,30 km priežiūros darbų užsakovo funkcijas.Apelianto siekis perkelti valstybinės reikšmės kelio priežiūros funkcijas Savivaldybei yra prieštaraujantis teisės aktų reikalavimams. Nėra duomenų, kad kelio priežiūra buvo perduota savivaldybei. Tai patvirtina savivaldybės neteisėtų veiksmų nebuvimą, kadangi tokie veiksmai negalėjo būti atlikti neturint pareigos prižiūrėti Nemenčinės plentą ar jo apsaugos zonoje esančius medžius.Ieškovas neįrodė ginčo pušies tariamo pavojingumo žmonėms ir jų turtui.Apeliantas prašo teismo turtinę žalą priteisti iš abiejų atsakovų solidariai, nes pagal CK 6.6 str. 1 d., solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis ir ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Apeliantas nenurodė, kokiu įstatyminiu ar susitarimo pagrindu yra reikalaujama būtent solidariosios atsakovų atsakomybės, bet ir savo apeliaciniu skundu pats paneigia tokios atsakomybės taikymo galimumą, nurodydamas, kad Lietuvos Respublika yra kelio, kuriame įvyko eismo įvykis savininkė ir būtent šis subjektas privalėjo užtikrinti eismo dalyvių saugumą valstybinės reikšmės Nemenčinės plente.Apeliantas nepateikė tinkamo Automobilio apžiūros akto ir ieškinyje apskritai neįrodinėjo patirtos žalos dydžio pagrįstumo. Neapteikė duomenų ir skaičiavimų kaip natūralus nusidėvėjimas yra proporcingas transporto priemonės ridai ir senumui. Nuostoliai turi būti realūs ir atstatyti nukentėjusį asmenį į padėtį buvusią prieš pažeidimą, tačiau neturi pagerinti jo būklės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad įvykio metu buvo ekstremalaus meteorologinio reiškinio aplinkybės. Eismo įvykis įvyko esant pavojingam meteorologiniam reiškiniui - liūtiniam lietui ir pučiant gūsingam vėjui (protarpiais siekiant iki 12 m/s). Medžiui sušlapus, taip įgijus papildomo svorio, nuo stipraus vėjo gūsio jis buvo nulaužtas visiškai sveikas.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Aplinkos ministerijos, prašė apeliacinį skundą atmesti, nes ieškovas praleido trijų metų ieškinio senaties terminą atsakovo Lietuvos valstybės atžvilgiu.Jei įrodoma visos civilinės atsakomybės sąlygos dėl nuvirtusio medžio padarytos žalos, atsakomybė už medžio, kėlusio grėsmę eismo saugumui, padarytos žalos augusio tiek raudonųjų linijų teritorijoje, tiek kelio apsaugos zonoje, kylą kelia prižiūrinčiam subjektui (nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybei). Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės solidarumas neįrodytas.Ieškovas neįrodė nuostolių realumo, įrodymų, kad transporto priemonė buvo atkurta būklė, kuri buvo iki eismo įvykio. Vien faktas, kad medis buvo palinkęs , nesudaro pagrindo teigti, kad jis gresia eismo saugumui ir jį reikia pašalinti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo nenugalimos jėgos buvimo aplinkybę, nes sveikas medis nulūžo esant pavojingam meteorologiniam reiškiniui – liūtiniam lietui ir pučiant gūsingam vėjui (dėl lietaus metu įgyto papildomo svorio).Trečiasis asmuo LR Susisiekimo ministerija prašė apeliacinį skundą atmesti ir nurodė, kad Susisiekimo ministerija valstybinės reikšmės krašto kelią valdo tik nuo 16,3 km, o už ruožo Vilniaus mieste priežiūrą atsakinga Vilniaus miesto savivaldybė, nes šis kelio ruožas yra gatvė. Ieškovo su apeliaciniu skundu pateikta schema nėra teisės akto priedas ir nepatvirtina kelio valdymo. Teismas pagrįstai nurodė, kad Nemenčinės plento raudonųjų linijų teritorijoje augęs medis pateko ne valstybinio miško ar kelio apsaugos zonos teritoriją. Atsakomybė už kelio raudonųjų linijų zonoje augančio medžio priežiūrą tenka kelią prižiūrinčiam subjektui Vilniaus miesto savivaldybei.Teismas pagrįstai neatnaujino ieškinio senaties terminui reikalavimams, pareikštiems Lietuvos valstybei.Trečiasis asmuo UAB“Tukompa“ prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir priteisti skolą iš kelią prižiūrinčio subjekto Vilniaus miesto savivaldybės, nes pirmos instancijos teismas netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, netyrė ir nevertino tokio pobūdžio ginčams reikšmingų aplinkybių, susijusių su nenugalimos jėgos aplinkybių egzistavimu (force majeure).

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl valstybės atsakomybės

Kaip pagrįstai nurodė Susisiekimo ministerija, vadovaujantis Valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757 „Dėl Valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo" (toliau - Nutarimas Nr. 757), kelias Nr.102 Vilnius- Švenčionys-Zarasai yra valstybinis krašto kelias. Vadovaujantis Nutarimu Nr. 757 valstybinės reikšmės krašto kelią Nr.102 Vilnius-Švenčionys-Zarasai patikėjimo teise valdo naudoja ir juo disponuoja Susisiekimo ministerijos įsteigtos įmonės (šiuo atveju VĮ „Vilniaus regiono keliai") tik nuo 16,30 km, t. y. nuo (Vilniaus rajono riboženklio). Kaip nurodė Susisiekimo ministerija, Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos generalinio direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. V-12 „Dėl tik valstybei nuosavybės teise priklausančio turto priskyrimo valstybės įmonei „Vilniaus regiono keliai" tam tikri valstybinės reikšmės keliai yra priskirti VĮ „Vilniaus regiono keliai". Minėtu įsakymu patvirtintame VĮ „Vilniaus regiono keliai" priskirtų valstybinės reikšmės automobilių kelių sąraše nurodyta, jog kelias Nr. 102 Vilnius-Švenčionys- Zarasai yra priskirtas VĮ „Vilniaus regiono keliai" patikėjimo teise jį valdyti, naudoti ar juo disponuoti nuo 16,3 km. Valstybinės reikšmės krašto kelio Nr. 102 Vilnius- Švenčionys-Zarasai ruožas iki 16,30 km (iki Vilniaus rajono riboženklio) sutampa su gatve (gatvėmis), t. y. ruožas turi gatvės (gatvių) statusą. Kaip nurodė Susisiekimo ministerija, Nutarime Nr. 757 nurodyta, kad iki 16,30 km krašto kelią Nr.102 Vilnius-Švenčionys-Zarasai patikėjimo teise valdo, naudoja ir juo disponuoja kiti subjektai. Ginčo eismo įvykis įvyko prie Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) plente autobusų stotelės (duomenys neskelbtini) (ankstesnis stotelės pavadinimas - (duomenys neskelbtini)), t. y. Vilniaus miesto gatvėje, už kurios priežiūrą atsakinga Vilniaus miesto savivaldybė (pagal Kelių priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11d. nutarimu Nr. 155 „Dėl Kelių tvarkos aprašo patvirtinimo" (toliau - Kelių priežiūros tvarkos aprašas), 6 punktą ir 8.1 papunktį).2016 m. kovo 9 d. Lietuvos automobilių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos interneto tinklalapyje http://www.lakd.lt/ skyriuje „Kelių tinklas" Lietuvos valstybinės reikšmės kelių žemėlapis atnaujintas ir paskelbtas 2016 m. kovo 9 d. Žemėlapį kaip naują įrodymą pateikė apeliantė. Tačiau šis įrodymas nepatviritina valstybės atsakomybės, nes valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašas patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757 „Dėl Valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo". Minimas žemėlapis nėra Nutarimo Nr.757 priedas. Kaip nurodė Susisiekimo ministerija, minėtoje schemoje matyti, kad valstybinės reikšmės keliai pavaizduoti kartu su vietinės reikšmės keliais (gatvėmis), kurie yra valstybinės reikšmės kelių tąsa, tačiau minėta valstybinės reikšmės kelių tąsa nėra valstybinės reikšmės keliai. Kaip skelbiama Ssusiekimo minsiterijos netrenetinio puslapio nuorodojeVĮVilniausregionokeliaihttp://www.vilniausrk.lt/images/stories/documents/Keliu%20sarasas%202015%2001%2001.pdf ši įmonė valdo krašo kelio Nr.102 ruožą nuo 16,300 km.Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškinys valstybės atžvilgiu atmetamas visiškai, nes eismo įvykis įvyko ne valstybės valdomame kelio ruože ir byloje nėra duomenų, kad Lietuvos valstybę atstovaujančio institucijos būtų pažeidusios teisės aktus.

Dėl savivaldybės atsakomybės

Teismas ginčijamame sprendime, nustatydamas nuvirtusio medžio buvimo vietą, nepagrįstai padarė išvadą, kad nuvirtęs medis nuo asfaltuotos Nemenčinės plento dalies nutolęs per 4,2 metro atstumą, pateko ne į valstybinės reikšmės miškų plotą, ne į kelio apsaugos zoną, o būtent į Nemenčinės plento raudonųjų linijų teritoriją. Byloje nėra duomenų, jog atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė yra patikslinusi Nemenčinės plento apsaugos zoną, kaip tai yra numatyta Kelių įstatymo 12 str. 2 d., todėl Nemenčinės plento apsaugos zona yra tokia, kaip nustatyta Kelių įstatymo 12 str. 1 d. 4 p., t. y. 10 m nuo kelio briaunų į abi puses. Dėl to nulužęs medis, kuris augo 4,2 m nuo asfaltuotos Nemenčinės plento dangos krašto, pateko į Nemenčinės plento apsaugos zoną. Atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-216-421/2016, kad gatvės raudonųjų linijų ir kelio apsaugos zonos yra skirtingos sąvokos, kad jų paskirtis yra skirtinga, bei į tai, kad, nustatant gatvės raudonąsias linijas teritorijų planavimo dokumentuose nėra automatiškai patikslinamos tų gatvių (kelių) apsaugos zonos, tam, kad galima būtų konstatuoti, kad šiuo atveju Nemenčinės plento apsaugos zonos sutapo su jos raudonosios linijomis, pagal Kelių įstatymo 12 str. 2 d., teritorijų planavimo dokumentuose turėjo būti konkrečiai įvardyta, kad yra tikslinamos apsaugos zonos. Byloje tokios faktinės aplinkybės nebuvo nustatytos.Teismas spręsdamas apie būtinybę atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei nukirsti ginčo pušį, nepagrįstai vadovavosi paties atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės pažymoje nurodytais duomenimis apie tai, kad nulaužto medžio būklė buvo įvertinta UAB “Tukompa“ kaip sveikas medis. Pati UAB „Tukompa“ tokių duomenų byloje nepatvirtino. Pagal Kelių priežiūros aprašo 12.3 p. kelius prižiūrintys asmenys privalo kirsti, genėti (prižiūrėti) kelio juostoje augančius medžius ir kitus želdinius, pašalinti medžius, keliančius pavojų saugiam eismui; neleisti, kad kelio juostoje ir kelio apsaugos zonoje būtų sodinami, augtų želdiniai, keliantys grėsmę saugiam eismui. Šiuo atveju atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė turi pasirūpinti medžių priežiūra bei tam būtinais specialistais profesionalais. Byloje yra nustatyta, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su ūkio subjektų grupe – UAB „Tukompa“ ir UAB „Ainava“ 2010 m. birželio 23 d. buvo sudaręs atlygintinų paslaugų teikimo sutartį Nr. A64-69 (3.10.22-UK) dėl Vilniaus miesto valdomų valstybinės reikšmes miško parkų priežiūros ir švaros palaikymo. UAB „Tukompa“ atstovas byloje pateikė paaiškinimus, jog sutartinės paslaugos apėmė įprastinį rutininį darbą, nereikalaujantį specifinių žinių ir gebėjimų, todėl UAB „Tukompa“ nebuvo įdarbinusi medžių priežiūros specialistų. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad vien faktas, jog medis nuvirto ant važiuojančios transporto priemonės, yra nepakankamas kelius prižiūrinčio asmens civilinei atsakomybei kilti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisės aktais kelius prižiūrinčiam juridiniam asmeniui yra nustatyta tiesioginė teisinė pareiga užtikrinti saugų eismą kelyje, kiek jis susijęs su kelio apsaugos zonoje augančiais želdiniais. Medžiui nuvirtus ant kelio yra pagrindas spręsti, kad kelią prižiūrintis subjektas savo pareigas dėl želdinių priežiūros vykdė netinkamai, nes laiku nesiimta reikalingų priemonių, kad grėsmę eismo saugumui keliantys medžiai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. VĮ „Kauno regiono keliai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-513/2013). Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad ieškovas nepateikė pakankamai įrodymų pagrindžiančių būtinybę atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei nukirsti ginčo pušį, ko pasėkoje nepagrįstai konstatavo minėto atsakovo neteisėtų veiksmų (ar neveikimo) nebuvimą. Teismas nepagrįstai paskirstė byloje įrodinėjimo pareigą, perkeldamas ją ieškovui. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog kaltės prezumpciją kelius prižiūrintis subjektas gali paneigti įrodęs, jog padarė visa, ko iš jo gali būti protingai reikalaujama eismo saugumui užtikrinti. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. G. v. VĮ „Kauno regiono keliai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-513/2013). Konstatavus, kad įvykio vietoje už medžių priežiūrą atsakinga atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, pirmos instancijos teismas netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, netyrė ir nevertino tokio pobūdžio ginčams reikšmingų aplinkybių, susijusių su nenugalimos jėgos aplinkybių egzistavimu (force majeure). Kasacinis teismas išaiškino, kad vėjo buvimą nenugalimos jėgos aplinkybe faktą privalo įrodyti nekilnojamojo daikto, kurio dalys padarė žalą, valdytojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2012).Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė nėra pateikusi į bylą jokių objektyvių duomenų apie tai, kad nuvirtusio medžio būklė buvo gera, stovėsena stabili, nematyti pažeidimo, džiūvimo, grėsmingo pakrypimo ir kitokios galimos griuvimo grėsmės arba buvo neįmanoma pastebėti kokių nors kitokių jo trūkumų. Kadangi atsakovas Vilniaus m. savivaldybės turėjo pareigą rūpintis želdiniais, pašalinti nuo kelio nukritusias medžio dalis, tai ji turėjo ir galimybę surinkti įrodymus apie tai, kokios būklės buvo nukritęs medis, ar jo defektus buvo galima laiku pastebėti, ar apie jų avarinę ar pavojų keliančią būklę pranešė (turėjo pranešti) atsakingi asmenys. Iš bylos duomenų matyti, jog atsakovas tokių įrodymų byloje nepateikė. Tokiu būdu, atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė byloje nepaneigė savo kaltės prezumpcijos, neįrodė jos atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl gatvės apsaugos zonoje augančio medžio, šalinančių aplinkybių.UAB „Tukompa“ palaiko apeliacinio skundo argumentus, kad teismas nepagrįstai visiškai atleido atsakovą nuo civilinės atsakomybės dėl nenugalimo jėgos pagal Civilinio kodekso 6.253 str. 1 d. Teismas, remdamasis 2012 m. sausio 13 d. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos informacijos skyriaus pažyma apie hidrometeorologines sąlygas Nr. (8.42)-B8-146, nepagrįstai konstatavo, jog 2011 m. rugpjūčio 20 d. stebėtas liūtinis lietus ir gūsingas vėjas (protarpiais siekiantis iki 12 m/s) yra neišvengiamos bei atsakovo nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos. Teismas netinkamai taikė CK 6.212 str. nuostatas, pripažindami medį nulaužusį vėją nenugalima jėga. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog vienas iš nenugalimos jėgos požymių yra tas, kad tokių aplinkybių nebuvo galima protingai numatyti, šalis negalėjo jų kontroliuoti ar užkirsti joms kelio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-931/2003; 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2010). Vėjas negali būti laikomas nenugalima jėga savaime (per se), nes jo faktą galima protingai numanyti ir tam pasiruošti. Vėjas nenugalima jėga gali būti pripažįstamas tik tada, kai jo kilimas, stiprumas ar mastas toks neįprastai didelis bei nebūdingas atitinkamai geografinei vietovei, kad vidutinis protingai apdairus ir rūpestingas asmuo (bonus pater familias) tokio vėjo atitinkamomis sąlygomis negalėtų numatyti ir tikėtis. Byloje įrodinėtina aplinkybė, ar medį nulaužęs vėjas gali būti laikomas nenugalima jėga, t. y. ar tai buvo ypatingai neįprasto stiprumo vėjas konkrečioje vietovėje, ar atsakovas galėjo tokio stiprumo vėjo tikėtis ir imtis priemonių nuo jo apsisaugoti, ir pan. Iš teismo tirtų įrodymų ir konstatuotų aplinkybių apie liūtinio lietaus ir vėjo padarininius, negalima teigti, kad pasitvirtino atsakovės teiginiai apie nenugalimos jėgos aplinkybes. Ieškovas nurodė, kad vėjas ir liūtinis lietus toje vietovėje nepadarė daugiau jokios žalos. Lietuvos klimatinės sąlygos yra tokios, jog būna stipresnių vėjų, kurie gali padaryti žalos, tačiau tai savaime nėra netikėta ar nenuspėjama, todėl kiekvienas rūpestingas inžinerinio statinio valdytojas, vykdydamas savo pareigas, turi ir gali tai numatyti bei privalo imtis priemonių žalai išvengti. Kelio prižiūrėtojas negali pagrįstai tikėtis, kad palinkęs medis bus atsparus Lietuvoje įprastoms klimato sąlygoms.

Dėl žalos dydžio

Į bylą yra pateikta 2011 m. rugsėjo 15 d. PVM sąskaita - faktūra EGV Nr. 8187, kurioje nurodoma, kad transporto priemonei buvo pakeistas stiklas, suteiktos stiklo klijavimo ir montavimo paslaugos. Taip pat pateiktos įvykio metu darytos fotonuotrauskos, kurios patvirtina, kad įvykio metu buvo sudaužytas stiklas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių įrodymų pakanka žalos padarymo fakto ir nuostolių realumo konstatavimui.Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė pagrįstai nurodė, kad turi būti atlyginta reali žala paskaičiuota atsižvelgiant į automobilio nusidevėjimą. Pagal 2000 m. balandžio 17 d. LR Susisiekimo ministro ir LR Finansų ministro įsakymu „Dėl kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos patvirtinimo", patvirtintą Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką (toliau - Tvarka) transporto priemonės vertinimo dokumentai (Tvarkos 29.1. 29.2, 29.3, 30, 32 ir 33 p.) privalo būti pateikiami raštu. Apeliantas į bylą nepateikė nei pažymos apie autobuso rinkos vertę (taip pat likutinės vertės, neapskaičiavo prekinės vertės neteikimo), nei autobuso įvertinimo ataskaitos (aiškinamojo rašto) bei kalkuliacijos. Tvarkos 59.3 p. numato, kad tam tikrų detalių (pavyzdžiui, priekinio stiklo) natūralus nusidėvėjimas yra proporcingas transporto priemonės ridai ir senumui.Teisėjų kolegija pagal sąskaitos duomenis paskaičiuoja likutinę stiklo vertę. 2011 metais eismo įvykio metu apgadintas 1994 m. gamybos autobusas, todėl jai taikytina 70 procentų nusidevėjimo norma priekiniam stiklui, kurio kaina pagal sąskaitos duomenis buvo 4500 litų, todėl stiklo nuvertėjimas buvo 3140 litų. Atlygintina stiklo kaina 1360 litų su PVM (4500 litų – 3140 litų), taip pat atlyginama medžiagų ir montavimo darbų kaina (165,29 Lt ir 743,80 Lt bei PVM) iš viso 1100 litų.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atlygintina žala iš viso sudaro 2460 litų (712, 47 EUR), t.y. 44 procentai ieškiniu prašomos priteisti sumos.

Bylinėjimosi išlaidos

Kadangi ieškinys tenkinamas iš dalies ieškovui iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės proporcingai priteisiama 529,19 Eur ieškovo patirtų bylinėjiosi išlaidų. Trečiojo asmens teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą išplaukia iš CPK 47 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises ir pareigas. Išimtys, t. y. tos teisės, kurių neturi tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, yra nurodytos CPK 47 straipsnio 2 dalyje, kurioje nėra nurodyta, jog šie asmenys neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, to nenumato ir bylinėjimosi išlaidas reglamentuojančios taisyklės (CPK 79-100 str.). Lietuvos apeliacinio teismo ir Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama ir trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teisė gauti bylinėjimosi išlaidas. Nurodyta, kad bylinėjimosi išlaidos paskirstomos ne tik bylos šalims ir tretiesiems asmenims, pareiškusiems savarankiškus reikalavimus, bet ir tretiesiems asmenims, nepareiškusiems savarankiškų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-06-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2009-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2009, Lietuvos apeliacinio teismo 2011-03-31 nutartis c. b. Nr. 2-751/2011).Iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės trečiajam asmeniui UAB “Tukompa” priteisiamos apeliacinės instancijos teisme patirtos 181,50 Eur bylinėjimosi išlaidos, nes UAB “Tukompa” teisinis interesas byloje buvo priešingas savivaldybės pozicijai.Pradinis ieškinys buvo pareikštas netinkamam atsakovui UAB “Tukompa”. Ieškovui atsisakius ieškinio UAB “Tukompa” atžvilgiu, trečiojo asmens UAB “Tukompa” pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos 363 EUR priteisiamos iš ieškovo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 str. 1 d. 4 p.,

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui UAB „Meteorit turas" iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 712, 47 Eur žalos bei 529,19 Eur bylinėjimosi išlaidų, likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti trečiajam asmeniui UAB “Tukompa” iš ieškovo UAB „Meteorit turas" 363 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti trečiajam asmeniui UAB “Tukompa” iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 181,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Andrius IgnotasAlma UrbanavičienėJadvyga Mardosevič