Vilniaus apygardos teismo nutartis

2018-03-22 · Civilinė byla Nr. e2S-1509-864/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-03-22
Bylos Nr.
e2S-1509-864/2018
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-35529-2017-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Ramunė Mikonienė
Pareiškėjas
V. B. P., A. P.
Kategorijos
  • 3.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.4.2.7.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2S-1509-864/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-35529-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.2.7; 3.4.2.7.4. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. kovo 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėja Ramunė Mikonienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. B. P. ir A. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-1465-1066/2018 pagal pareiškėjų sutuoktinių V. B. P. ir A. P. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys – antstolis G. B., antstolė I. K., antstolis D. B., antstolis V. M., antstolis R. K., antstolė B. P., antstolė I. B., antstolis A. B., antstolė D. M., antstolis R. V., antstolė N. Š.-S., antstolis D. K., antstolis D. Š., antstolis I. G., V. V., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, AB „Energijos skirstymo operatorius“, J. J., E. K., A. K., UAB „Antakalnio būstas“, S. S., UAB „Vilniaus energija“, M. K., UAB „Bitė Lietuva“, AB „Telia Lietuva“, UAB „Denticija“, AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“, UAB „Vilniaus vandenys“, UAB „Apsaugos komanda“, UAB „Skolų rizikos sprendimai“, UAB „Sergel Group“, Vilniaus apskr. VPK, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, Lindorff Oy filialas, BAB bankas „Snoras“.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

P. V. B. P. ir A. P. (toliau – pareiškėjai) kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydami iškelti jiems bankroto bylą ir bankroto administratoriumi skirti UAB „Karaliaučiaus grupė“. Nurodė, jog pareiškėjų skolos sudaro 1 834 485,18 Eur, turto vertė -72 291 Eur, o pareiškėjų pajamos yra tik A. P. gaunama 368 Eur pensija. Paaiškino, jog įsipareigojimų įvykdyti negali, todėl būdami nemokūs, kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teigė, kad kreipiasi dėl bankroto bylos iškėlimo pasikeitus faktinėms aplinkybėms po to, kai Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. liepos 15 d. nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjams bankroto bylą (nustačius, kad pareiškėjų turto užtenka prievolėms įvykdyti). Šiuo metu, lyginant su aplinkybėmis, kurių pagrindu dėl bankroto kreiptasi 2016 metais, pareiškėjų teigimu, turto masė yra sumažėjusi 715 200 Eur (dėl turto perdavimo kreditoriams vykdymo procese), o skolos padidėjusios dėl to, kad kreipiantis dėl bankroto pirmą kartą nebuvo įskaičiuotos palūkanos, netesybos, vykdymo išlaidos, kt. Nurodė, kad šiuo metu turto masė sumažėjo reikšmingai, o skolos padidėjo. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime nurodė, kad vieno iš pareiškėjų skola suinteresuotam asmeniui šiuo metu yra 585,63 Eur.Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime nurodė, kad 2017 m. gruodžio 7 d. duomenimis Mokesčių apskaitos informacinės sistemos (MAIS) apskaitos prievolės A. P. neturi, o V. B. P. mokestinė nepriemoka sudaro 1 195,17 Eur valstybės biudžetui. Teigė, jog vadovaujantis 2017 m. gruodžio 8 d. Antstolių informacinės sistemos duomenimis, A. P. atžvilgiu yra užvestos šešios vykdomosios bylos, o V. B. P. atžvilgiu užvestos keturios vykdomosios bylos antstolių kontorose Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos naudai. Suinteresuotas asmuo A. K. atsiliepime nurodė, kad su atitinkamu pareiškimu iškelti pareiškėjams bankroto bylą nesutinka. Suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjai negali būti laikomi sąžiningais, dėl ko jiems neturėtų būti sudaryta galimybė išvengti prievolių savo kreditoriams įvykdymo, be to egzistuoja ir pagrindai, dėl ko jiems neturėtų būti keliama bankroto byla. Suinteresuotas asmuo S. S. atsiliepime nurodė, kad su pareiškimu dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo susipažino, su juo sutinka, prašė įtraukti jį į kreditorių sąrašą.Suinteresuotas asmuo V. V. atsiliepime paaiškino, kad su pareiškėjais sudarė paskolos sutartį, kurios pagrindu suinteresuotas asmuo pareiškėjams paskolino 573 000 Eur sumą, kadangi pareiškėjai turėjo nekilnojamo turto, o 2011 m. kovo 1 d. buvo sudaryta ir nekilnojamojo turto hipotekos sutartis. Nurodė, kad pareiškėjai gavo visą susitartą sumą, nors jie tvirtina kitaip. Teigė, jog nesutinka su pareiškime išdėstytais teiginiais, kad pareiškėja 2010-2011 metais sirgo sunkia depresijos forma ir kad tai neleido jai tinkamai įvertinti kreditoriaus pasiūlymo rizikos. Nurodė, kad 2013 m. vasario 28 d. baigėsi paskolos sutarties terminas, o pareiškėjai nepasinaudojo paskolos sutarties 7 punktu, kuris numato, kad ,,šalių susitarimu paskolos grąžinimo terminas gali būti pratęstas“. Teigė, jog per visą laikotarpį kreditorius buvo klaidinamas, kad nekilnojamasis turtas greitai bus parduotas ir visos investuotos lėšos grąžintos. Nurodė, kad pareiškėjų veiksmai su suinteresuotu asmeniu ir su kitais kreditoriais leidžia abejoti jų sąžiningumu. Pažymėjo, kad su pareiškimu nesutinka.Antstoliai D. B., B. P., V. M., I. G., Š.-S., I. K. bei suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius prašė bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. sausio 17 d. nutartimi atmetė pareiškėjų pareiškimą dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog šioje byloje ginčo nėra, kad pareiškėjų įsipareigojimai, kurių mokėjimo terminai suėję, ženkliai viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas. Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2FB-21709-820/2016 pareiškėjams jau buvo atsisakyta kelti bankroto bylą, konstatavus, kad jų turto pakanka atsiskaityti su kreditoriais. Teismas padarė išvadą, jog šiuo metu pareiškėjams kreipiantis pakartotinai dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo faktinės aplinkybės pasikeitė, kadangi remiantis pareiškėjų pateiktais duomenimis, jų solidari skola sudaro 1 801 997,24 Eur, o turtas gerokai sumažėjo – iki 72 291 Eur. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjų turtas sumažėjo, nes vykdymo proceso metu buvo perduoti keli objektai kreditoriams, mažinant skolas. Skundžiamoje nutartyje teismas padarė išvadą, kad šiuo metu solidari pareiškėjų skola kreditoriams sudaro 1 801 997,24 Eur sumą, o kiekvieno atskirai (įskaitant solidarias skolas) – 1 906 285,67 Eur A. P. ir 1 813 494,89 Eur V. B. P.. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad didžiąją dalį pareiškėjų skolos sudaro 1 685 083,55 Eur skola suinteresuotam asmeniui V. V., kuri yra solidari, nes paskola paimta šeimos poreikiams tenkinti. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kreipiantis dėl bankroto bylos iškėlimo pirmą kartą (2016 metais), buvo nustatyta, kad skola suinteresuotam asmeniui V. V. sudaro 573 311,48 Eur, tačiau su šiuo kreditoriumi atsiskaitant turtu buvo padengta 715 200 Eur skolos, o likusi 1 685 034,20 Eur skola atsirado dėl to, kad buvo skaičiuojami delspinigiai pagal 2011 m. vasario 28 d. paskolos sutartį. Nurodė, kad savo ruožtu likusi šiuo metu pareiškėjų solidari skola BAB bankui SNORAS - 65 257,74 Eur. Kiti pareiškėjų kreditoriai – M. K. su 62 450,26 Eur reikalavimu pareiškėjui, E. K. su 40 416,50 Eur reikalavimu pareiškėjui, A. K. su 23 416,34 Eur reikalavimu pareiškėjui. Atsižvelgiant į tai, bei įvertinus aplinkybes, kad V. B. P. šiuo metu niekur nedirba, o bendras jų gaunamas pajamas sudaro tik pareiškėjui A. P. pervedama 368 Eur dydžio pensija, kurios dalį nuskaito antstoliai, teismas padarė išvadą, kad iš šios sumos ir (ar) likusio turto pareiškėjai neturi ir neturės realių galimybių per protingą terminą grąžinti kreditoriams susidariusių skolų. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjų argumentas, kad lėšos pasiskolintos, t. y. sandoriai vyko daugiau kaip prieš 3 metus, todėl nenagrinėtini vertinant sąžiningumą, nėra visiškai pagrįstas, kadangi, jeigu nėra patikimų duomenų, kad šios lėšos buvo išleistos, realu, kad jos gali būti pareiškėjų kontrolėje iki šiol, ir todėl pareiškėjai galėtų būti laikomi nesąžiningais dabartinėje situacijoje. Teismas taip pat padarė išvadą, kad byloje nėra ir patikimų įrodymų, kad pareiškėjai realiai naudojasi šiomis lėšomis.Skundžiamoje nutartyje konstatuota, jog pareiškėjai imdami paskolas elgėsi labai neatsakingai. Teismas sprendė, jog, įvertinus pareiškėjų patirtį versle, turimą išsilavinimą, tokie pareiškėjų veiksmai racionaliai nepaaiškinami. Teismo vertinimu, pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo, be kita ko, pareiškėjai neatskleidė ir tikrųjų nemokumo priežasčių. Pirmosios instancijos teismas kaip nepagrįstus laikė ir pareiškėjų argumentus dėl delspinigių pagal paskolos sutartį su suinteresuotu asmeniu V. V. neginčijimo. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie liudytų apie pareiškėjų pastangas ginčyti delspinigių dydį. Teismo vertinimu, pareiškėjų pasyvus elgesys šiuo požiūriu gali būti laikomas nesąžiningu elgesiu, nes tokiu būdu sąmoningai nekeičiama nemokumo būsena. Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju labiausiai tikėtina, kad pareiškėjas turi kitų pajamų ir (arba) naudojasi turtu, kurių teismui ir kreditoriams neatskleidžia, dėl ko toks pareiškėjas negali būti laikomas sąžiningu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėjai atskiruoju skundu prašo teismo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2FB-1465-1066/2018 panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti pareiškėjų prašymą iškelti fizinių asmenų bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskirti UAB „Karaliaučiaus grupė“. Pareiškėjų nuomone, Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte numatytos teisės normos taikymas yra apibrėžtas laike, dėl ko šiuo atveju teismas nepagrįstai vertino pareiškėjų sandorius, kurie buvo sudaryti daugiau nei prieš trejus metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ir priežastinio ryšio tarp tariamų pareiškėjų nesąžiningų veiksmų ir prašymo iškelti bankroto bylą. Teigia, jog skundžiamoje nutartyje nurodytas pareiškėjų neveikimas nulėmė pareiškėjų nemokumo būseną ir buvo pagrindu kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau negalėjo būti pagrindu atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Pažymi, kad aiškindamas FABĮ 1 straipsnio 1 dalį teismas vertino tik vieną iš fizinių asmenų bankroto taikymo sąlygų - nemokaus fizinio asmens nesąžiningumą, o aiškindamas šios teisinės kategorijos sąvoką, rėmėsi filosofiniais – teoriniais samprotavimais, nors, pareiškėjų nuomone, FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad nesąžiningumas pirmiausia turi būti apibrėžtas laike, o jo požymiai – sudaryti sandoriai ir kreditoriaus interesams žalingi veiksmai turi būti tyčiniai ir sąmoningi, siekiant išvengti pareigos vykdyti prievoles. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo iškelti pareiškėjams fizinio asmens bankroto bylą, nesant šiai išvadai pagrįsti jokių įrodymų ir iš esmės remdamasis vien gandais ir prielaidomis.Suinteresuotas asmuo A. K. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo teismo atmesti pareiškėjų atskirąjį skundą ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį nepakeistą. Suinteresuoto asmens teigimu, pirmosios instancijos teismas atsisakė pareiškėjams kelti bankroto bylą ne dėl sandorių, kurie buvo sudaryti prieš daugiau kaip trejus metus, bet dėl pareiškėjų veiksmų (neveikimo), kurie buvo atlikti per paskutinius trejus metus iki pareiškimo padavimo. Pažymi, kad pareiškėjų sandorius, sudarytus prieš daugiau nei trejus metus, teismas vertino tik toje apimtyje, ar pareiškėjai atskleidė teismui tikrąsias nemokumo priežastis bei ar nenuslėpė nuo teismo bei kreditorių turto. Nurodo, kad šiuo atveju teismas sprendė, jog pareiškėjai nuslėpė nuo kreditorių turtą ir pajamas, o tai, suinteresuoto asmens nuomone, taip pat yra pagrindu atsisakyti pareiškėjams kelti bankroto bylą. Suinteresuoto asmens teigimu, vien tai, kad paskolos sutartys buvo sudarytos prieš trejus metus, nereiškia, jog teismas neturi vertinti, kur buvo panaudoti pagal atitinkamas paskolos sutartis gauti pinigai. Suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjų neveikimas suinteresuoto asmens V. V. atžvilgiu (prieštaravimų dėl delspinigių dydžio nereiškimas, neprašymas taikyti senatį, neginčijamas delspinigių skaičiavimo ir laikotarpių, kai vykdomas išieškojimas), tikintis, jog vis tiek įsiskolinimai šiam kreditoriui bus nubraukti bankroto proceso metu, akivaizdžiai patvirtina pareiškėjų nesąžiningumą. Nurodo, kad būtent pareiškėjų neveikimas šio kreditoriaus atžvilgiu padarė tiesioginę žalą visiems kreditoriams, o toks neveikimas pasireiškė būtent per paskutinius trejus metus iki pareiškimo teismui pateikimo. Suinteresuoto asmens nuomone, šiuo atveju susidaro įspūdis, kad per M. ir A. K. bei V. V. pareiškėjai siekė perimti turtą. Pažymi, kad pareiškėjai sąmoningai nesiėmė atitinkamų jiems prieinamų veiksmų, kuriuos bet kuris protingas asmuo būdų atlikęs, siekdami visas savo skolas paprasčiausiai nurašyti, dėl ko tokie veiksmai ir buvo pagrindu atsisakyti kelti pareiškėjams bankroto bylą. Atkreipia dėmesį, jog jeigu pareiškėjai nebūtų prisiėmę nepagrįstai įsipareigojimų vien tik V. V. (kaip jie teigia), pareiškėjų turėto turto būtų pakakę atsiskaityti su visais kreditoriais, įskaitant ir M. ir A. K., kuriems labai tikėtina, jog pareiškėjai nėra skolingi. Atsižvelgiant į tai, suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjų nesąžiningas neveikimas V. V. atžvilgiu yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje dėl ko pareiškėjai tapo nemokūs.Pažymi, kad pareiškėjų teiginiai, jog prašydami jiems iškelti bankroto bylą pirmiausia siekia, kad iš likusio turto būtų patenkinti ne vieno kreditoriaus, bet proporcingai ir visų likusių kreditorių interesai, yra absoliučiai deklaratyvūs ir nepagrįsti.Suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjai nuslėpė nuo teismo ir kreditorių (būsimo administratoriaus) aplinkybes, kur išleido skolintas lėšas, dėl ko nežinant apie tai, kur buvo išleistos lėšos, nebus galimybės ginčyti atitinkamus pareiškėjų sudarytus sandorius.Suinteresuotas asmuo V. V. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo teismo atmesti pareiškėjų atskirąjį skundą ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį nepakeistą. Nurodo, kad apeliantų teiginiai dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo yra deklaratyvūs ir pagrįsti atskirų teismo nutarties teiginių išėmimu iš konteksto ir jų citavimu, o ne išsamia jų analize. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto prasmę, akcentuodamas pareiškėjų nesąžiningumą ir detaliai įvertindamas tai patvirtinančius įrodymus, taip pat ir pasiremdamas kasacinio teismo praktika. Suinteresuotas asmuo E. K. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo teismo atmesti pareiškėjų atskirąjį skundą ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį nepakeistą. Paaiškina, kad 2007 m. sausio 1 d. pasirašė su pareiškėju paskolos sutartį 36 203 Eur sumai, pagal kurią pareiškėjas įsipareigojo grąžinti paskolos sumą iki 2007 m. balandžio 15 d. Nurodo, kad savo ruožtu pareiškėjas laiku negrąžino paskolos sumos, nors suinteresuotas asmuo ir prašė grąžinti skolą. Teigia, kad pagal pareiškėjų pareiškime nurodytas aplinkybes, akivaizdu, jog pareiškėjų veiksmuose yra sukčiavimo požymių. Suinteresuoto asmens nuomone, šiuo atveju nėra žinoma, kur investuotos tokios didelės pinigų sumos. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai nesiėmė jokių priemonių turimai skolai grąžinti. Teigia, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja akivaizdūs tyčinio bankroto požymiai.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nuspręsta atsisakyti iškelti pareiškėjams bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. FABĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą jei nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytas atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų sąrašas yra baigtinis. Fizinio asmens bankroto bylą iškelti atsisakoma jei teismas nustato, kad pareiškėjas yra nesąžiningas (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2-4 punktai), mokus (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktas), kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo pakartotinai nesuėjus įstatyme nustatytam terminui (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punktas), arba paaiškėja, kad fiziniam asmeniui yra iškelta neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kurio dalyvis yra fizinis asmuo, bankroto byla (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 6 punktas).Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjų solidarūs skoliniai įsipareigojimai sudaro 1 801 997,24 Eur sumą (kiekvieno atskirai - 1 906 285,67 Eur A. P. ir 1 813 494,89 Eur V. B. P.) ir atitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą reikalavimą, t. y. teismas iš esmės konstatavo pareiškėjų nemokumą. Kadangi byloje ginčo dėl šios aplinkybės nekyla (CPK 12, 178 straipsniai), apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu plačiau nepasisako.Remiantis bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti pareiškėjams bankroto bylą iš esmės FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu, nustatančiu, kad teismas atsisako iškelti bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (straipsnio redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. sausio 1 d.). Taigi byloje keliamas šioje teisės normoje įtvirtintų sąlygų kaip pagrindo atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą egzistavimo klausimas.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai yra nesąžiningi, nes nepateikė duomenų apie skolintų pinigų investavimo faktą bei aplinkybes, neatsakingai ėmė paskolas (t. y. prisiėmė įsipareigojimus, kurie nebuvo būtini), neatskleidė pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo tikrųjų nemokumo priežasčių, elgėsi pasyviai dėl skaičiuojamų delspinigių nuginčijimo, tikėtinai turi kitų pajamų ir (arba) turto apie kurį nėra žinoma teismui ir kreditoriams. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada iš esmės negalima sutikti.Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Kasacinis teismas yra nurodęs, jog nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, jei jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui, t. y. turi būti konstatuotas nesąžiningumo ir nemokumo priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014; 2015 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015; kt.).Kasacinis teismas teisės aiškinimo ir taikymo klausimu yra išaiškinęs, kad įstatymo tikslą atitiktų toks FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjo elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jo nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015). Nagrinėjamu atveju pareiškėjų pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo buvo priimtas 2017 m. lapkričio 21 d., taigi aktualus laikotarpis, per kurį turėtų būti vertinamas pareiškėjų sąžiningumas - nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki 2017 m. lapkričio 21 d. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad veiksmų vertinimo apibrėžtumas laike yra aiškus ir jo aiškinimas plečiamai neatitiktų FABĮ paskirties. Įvertinus ginčo nutarties turinį, nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo pareiškėjų nesąžiningumą, be kita ko, padaręs išvadas, jog byloje nėra duomenų apie skolintų 2007-2012 metais pinigų panaudojimo aplinkybes, o pareiškėjų sudaryti sandoriai iš esmės nebuvo būtini. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios pirmosios instancijos teismo analizuotos aplinkybės dėl skolintų pinigų panaudojimo fakto bei sandorių sudarymo (ne)būtinumo yra laikytinos esant vertinamojo pobūdžio aplinkybėmis, kurios gali būti analizuojamos tokio pobūdžio bylose sandorių sudarymo bei vykdymo aspektu, sprendžiant pareiškėjų (ne)sąžiningumo klausimą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, analizuodamas aplinkybes dėl skolintų pinigų panaudojimo fakto bei sandorių sudarymo (ne)būtinumo, tokiu būdu faktiškai vertino pareiškėjų sudarytus sandorius, kurių pagrindu pareiškėjai skolinosi atitinkamas pinigų sumas, - sprendė apie sandorių sudarymo metu galėjusį egzistuoti (ne)būtinumą šiuos sandorius sudaryti bei pareiškėjų ketinimus šiuos sandorius vykdyti. Pagal bylos medžiagą, šioje byloje vertinti pareiškėjų sandoriai faktiškai buvo sudaryti 2007-2012 metais. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors duomenys apie skolintų lėšų panaudojimą bei aplinkybė dėl sandorių sudarymo (ne)būtinumo gali būti reikšmingi, sprendžiant dėl asmens, siekiančio bankroto procedūros, sąžiningumo, tačiau šie duomenys bei aplinkybė dėl sandorių sudarymo (ne)būtinumo turi būti analizuojami tik tokiu atveju, jeigu sandoriai, (įskaitant ir tuos, kurių pagrindu buvo skolintos lėšos) buvo sudaryti per FABĮ nustatytą vertinamąjį 3 metų laikotarpį. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjai skolinosi pinigus 2007-2012 metais sudarytų sandorių pagrindu, darytina išvada, jog tokiu atveju pareiškėjų (ne)sąžiningumas negali būti vertinamas 2007-2012 metais sudarytų sandorių, įskaitant ir aplinkybės dėl duomenų apie skolintų pinigų panaudojimą, aspektu. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjų nesąžiningumo, pastariesiems nepateikus byloje duomenų apie skolintų pinigų panaudojimą bei atitinkamai sudarius sandorius, kurie nebuvo būtini, laikytina esant nepagrįsta, kadangi tokiu būdu teismas plečiamai aiškino FABĮ nuostatas dėl pareiškėjų veiksmų vertinimo apibrėžtumo laike, o tai prieštarauja FABĮ paskirčiai. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad iškėlus bankroto bylą, bankroto administratorius turi patikrinti asmens sudarytus sandorius per 36 mėnesius (FABĮ 12 straipsnio 3 dalis), ir nustačius asmens nesąžiningumą, įskaitant ir pajamų slėpimą, tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimą, gali kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nutraukimo (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 12 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Teisę kreiptis dėl bankroto bylos nutraukimo, esant pagrindui asmenį laikyti nesąžiningu (pavyzdžiui, paaiškėjus, kad pareiškėjai pateikė neteisingą informaciją apie turimą turtą, pajamas ir pan.), turi ir kreditoriai (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 24 straipsnio 9 punktas).Apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstą laiko ir kitą pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, jog pareiškėjai šiuo atveju yra nesąžiningi dėl pasyvaus elgesio, kadangi nesiėmė jokių veiksmų nemokumui sumažinti. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant FABĮ, gali būti pripažįstamas nesąžiningu, tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti). Vertinant asmens galimybę bankrutuoti, taip pat aktualus ir jo nesąžiningas elgesys, kai asmuo, jau būdamas nemokus, reikšmingai padidina savo nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog pareiškėjai nagrinėjamu atveju nesiėmė jokių aktyvių veiksmų mokėtiniems delspinigiams pagal 2011 m. vasario 28 d. paskolos sutartį sumažinti, dėl ko tokį pasyvų elgesį teismas vertino kaip nesąžiningą. Pagal bylos medžiagą nustatyta, jog pareiškėjams yra kilusi pareiga mokėti delspinigius pagal 2011 m. vasario 28 d. sudarytą paskolos sutartį su suinteresuotu asmeniu V. V., kuris ir turi didžiausią reikalavimo teisę pareiškėjų atžvilgiu šios sutarties pagrindu. Taigi, akivaizdu, jog pareiškėjų įsipareigojimai dėl delspinigių mokėjimo buvo įtvirtinti jau 2011 metais sudarytame sandoryje, t. y. žymiai ankstesniu negu FABĮ nustatytu vertinamuoju pareiškėjų sąžiningumo laikotarpiu sudarytame sandoryje, dėl ko nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti apie šio sandorio sudarymo metu galimai buvusį pareiškėjų (ne)sąžiningumą bei šio sandorio sudarymo (ne)būtinumą. Ši aplinkybė suponuoja išvadą, jog mokėtinas pareiškėjų delspinigių dydis (0,2 proc. per dieną) buvo įtvirtintas jau 2011 metais sudarytame sandoryje, dėl ko akivaizdu, jog šiuo metu atsiradusi pareiga dėl susiklosčiusių aplinkybių mokėti tokio dydžio delspinigius yra ne dėl FABĮ įtvirtintu vertinamuoju trejų metų laikotarpiu atliktų pareiškėjų galimai nesąžiningų veiksmų kreditorių atžvilgiu, bet sudaryto 2011 metais sandorio pagrindu. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjai dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi į teismą ir 2016 metais, kas liudija, jog pareiškėjai jau 2016 metais, įvertinę savo situaciją, siekė FABĮ pagrindu sudaryti sąlygas turimų kreditorių reikalavimams patenkinti bei užkirsti kelią naujų įsiskolinimų atsiradimui. Pažymėtina, jog, įvertinus aplinkybę, kad pareiškėjo atžvilgiu nuo 2010 metų buvo pradėtos vykdomosios bylos dėl skolų išieškojimo ir jau 2017 metais pareiškėjų atžvilgiu buvo vykdoma virš 20 vykdomųjų bylų dėl skolų išieškojimo, laikytina, jog pareiškėjų situacija lėmė ir ribotas pareiškėjų galimybes imtis veiksmų dėl mokėtinų delspinigių ginčijimo teismine tvarka. Įvertinus bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju iš esmės nėra jokių pagrįstų įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad pareiškėjų pasyvus elgesys dėl delspinigių sumažinimo yra sąlygotas pačių pareiškėjų sąmoningo neveikimo, siekiant didinti savo nemokumą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjų neveikimas nesiimant įstatyme įtvirtintų teisių gynimo būdų delspinigiams sumažinti, nėra vertintinas kaip pareiškėjų nesąžiningumas FABĮ prasme. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas vertina kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad pareiškėjai galimai turi kitų pajamų ir (arba) turto, kadangi ši išvada yra padaryta remiantis tik prielaidomis bei deklaratyviais teiginiais, nesant jokių įrodymų šiai išvadai pagrįsti. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatytų pagrindų pareiškėjų nesąžiningumui konstatuoti. Įvertinus tai, kad apeliacinės instancijos teismas klausimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo negali spręsti, skundžiama nutartis naikintina ir bankroto bylos iškėlimo klausimas grąžintinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

nutarė:

pareiškėjų V. B. P. ir A. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-1465-1066/2018 pagal pareiškėjų sutuoktinių V. B. P. ir A. P. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį, kuria pareiškėjams V. B. P. ir A. P. atsisakyta iškelti bankroto bylą, panaikinti ir bankroto bylos iškėlimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja Ramunė Mikonienė