Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. K. skundą atsakovams Lietuvos kariuomenės Karo policijai ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl įsakymų panaikinimo, grąžinimo į tarnybą ir neišmokėto darbo užmokesčio už priverstinį nebuvimą tarnyboje priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje vien aplinkybė, jog skundas paduotas nežymiai praleidus terminą, negali būti pagrindu atnaujinti skundo padavimo teismui terminą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos atstovės nurodytos priežastys dėl nežymaus termino praleidimo negali būti laikomos objektyviomis, nuo D. K. valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos atstovė yra profesionali teisininkė, turinti teisės magistro laipsnį, todėl jai keliami aukštesni rūpestingumo standartai. Esant šioms aplinkybėms, atsižvelgęs į teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti dėl to, kad pareiškėjos atstovė netinkamai aiškino ar taikė teisės aktų nuostatas. Neatnaujinus termino apeliaciniam skundui paduoti, pareiškėjos apeliacinį skundą buvo atsisakyta priimti.

IV.

Pažymi, kad sprendimo apskundimo terminai byloje Nr. I-998-789/2017 buvo nepagrįstai sutrumpėję. Teismas 2017 m. balandžio 5 d. nutartyje pažymėjo, kad paskutinė apeliacinio skundo pateikimo diena buvo 2017 m. kovo 28 d., o spendimo nuorašai šalims buvo išsiųsti 2017 m. kovo 1 d. Taigi, apeliaciniam skundui surašyti ir pateikti buvo 28 dienos, nors įprastai būna 30 dienų. Nežinant teismo sprendimo esmės ir motyvų, apeliacinis skundas negalėjo būti pradėtas rašyti. Nurodo, kad sprendžiant klausimą dėl termino praleidimo priežasčių svarbumo, būtina atsižvelgti ir į termino praleidimo trukmę, į tai, ar prašančioji šalis sąžiningai ir tinkamai naudojasi procesinėmis teisėmis. Teismas turėjo objektyviai įvertinti, kad per klaidą buvo praleista tik viena diena apeliaciniam skundui pateikti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad jeigu apeliacinio skundo padavimo terminas yra praleistas nedaug ir tik dėl tokios atsitiktinio pobūdžio aplinkybės kaip klaida, tai iš esmės sąžiningai pagal procesą elgęsis dalyvis vienos pagrindinių procesinių teisių – teisės apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar nutartį apeliacine tvarka – neturėtų prarasti. Priešinga išvada prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams. Atkreipia dėmesį, kad nebuvo nustatyta, jog D. K. ar jos įgaliota atstovė būtų elgusiosi nesąžiningai ar piktnaudžiavusios procesinėmis teisėmis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad nagrinėjant prašymą dėl praleisto termino procesiniam veiksmui atlikti atnaujinimo, turi būti atsižvelgiama į pasekmes, kurias turės teismo atsisakymas atnaujinti terminą byloje dalyvaujančiam asmeniui, ar nebus pažeistos ir paneigtos pagrindinės bylos šalies teisės. Akcentuoja, kad netenkinus apeliacinio prašymo dėl apeliacinio skundo termino pateikimo atnaujinimo, apeliantė praranda vieną pagrindinių teisių – teisę į teisminę gynybą, kadangi yra užkertamas kelias apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris, jos manymu, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pažymi, kad prioritetas turi būti teikiamas teisminės gynybos aspektui.

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija mano, kad pareiškėjos atskirasis skundas yra nepagrįstas, todėl turi būti atmestas, o pirmosios instancijos teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartis turi būti palikta galioti.

Atsakovas paaiškina, kad, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjos apeliacinis skundas buvo pateiktas praleidus apeliacinio skundo padavimo terminą, o objektyvių priežasčių, dėl kurių apeliacinio skundo padavimo terminas buvo parleistas, D. K. teismui nenurodė. Visos pareiškėjos apeliacinio skundo padavimo termino priežastys turi būti pripažįstamos subjektyviomis, todėl jos nesudaro pagrindo praleistą terminą atnaujinti ir apeliacinį skundą priimti.

Atkreipia dėmesį, kad D. K. naudojasi profesionalia teisine pagalba, todėl atskirajame skunde nurodyti argumentai, kad apeliacinio skundo padavimo terminas buvo praleistas dėl to, kad netinkamai buvo suprastos tam tikros Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normos, nesudaro pagrindo praleistą terminą atnaujinti. Nors administracinis procesas Lietuvos Respublikoje vyksta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylos teisenos įstatymu, o ne Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normomis, visgi tiek Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, tiek Lietuvos Respublikos administracinių bylos teisenos įstatymo normos, reglamentuojančios procesinių terminų skaičiavimą, yra vienodos ir aiškios. Lietuvos Respublikos administracinių bylos teisenos įstatymo 65 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mėnesiais skaičiuojamas terminas baigiasi termino paskutinio mėnesio dieną. Jeigu metais ar mėnesiais skaičiuojamas terminas baigiasi tą mėnesį, kurį atitinkamos dienos nėra, laikoma, kad terminas baigiasi paskutinę to mėnesio dieną. Tokia nuostata reiškia, kad jeigu sprendimas, kuris turi būti skundžiamas per mėnesį nuo priėmimo, buvo priimtas vasario 28 dieną, paskutinė termino diena šiam sprendimui apskųsti yra kito mėnesio 28 diena. Tais atvejais, jeigu kitas mėnesis būtų trumpesnis ir turėtų pavyzdžiui 27 dienas, paskutinė termino diena sprendimui apskųsti būtų to mėnesio 27 diena. Bet koks kitoks terminų skaičiavimo taisyklių aiškinimas neatitiktų nei teismų praktikos, nei teisės mokslo doktrinos, nei šių taisyklių esmės, todėl yra nepagrįstas ir turi būti atmestas kaip nesudarantis pagrindo atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą.

Be to, vien aplinkybė, kad apeliacinio skundo padavimo terminas yra paleistas nežymiai, savaime nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo teismui terminą, jeigu nėra nustatyta kitų svarbių termino praleidimo priežasčių.

Pažymi, kad prie pareiškėjos atskirojo skundo pridėta EPP ekrano kopija šiuo atveju apskritai neturi reikšmės, kadangi teismų informacinėje sistemoje buvo nurodyta, jog sprendimas šioje byloje bus skelbiamas 2017 m. vasario 28 d., o kokia buvo jo gavimo data, nėra svarbu. Pareiškėja, pateikdama EPP ekrano kopijas, kaip tik ir remiasi tuo, kad informacija apie sprendimą per EPP buvo gauta 2017 m. kovo 1 d., todėl ir terminas, pareiškėjos manymu, skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo 2017 m. kovo 1 d., tačiau tokie argumentai yra nepagrįsti, kadangi Lietuvos Respublikos administracinių bylos teisenos įstatymo 132 straipsnio 1 dalis aiškiai nustato, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Pažymi, kad D. K. elgesys, kai apeliacinis skundas neparengiamas ir nepaduodamas per visą mėnesį, nerodo, jog ji procesinėmis teisėmis naudojamasi apdairiai ir atsakingai. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino pareiškėjos skundą, todėl profesionaliai teisininkei parašyti apeliacinį skundą, kurioje skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, neturėtų užtrukti tiek, kad vieno mėnesio terminas šiam skundui pateikti nors ir nežymiai, bet yra praleidžiamas. Mano, kad teismo nutartis atsisakyti priimti pareiškėjos apeliacinį skundą yra pagrįsta bei atitinka teismų praktiką, kurioje nustatyta, jog tik ypatingai svarbios, objektyvios ir nuo apelianto valios nepriklausančios priežastys gali būti pagrindas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Atsakovas paaiškina, kad D. K. 2017 m. kovo 1 d. Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portale paviešinto / įteikto skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje aiškiai nurodyta, kad vieno mėnesio termino apeliaciniam skundui paduoti pradžia yra skundžiamo sprendimo paskelbimo diena, todėl pareiškėjos argumentas, ypač įvertinus aplinkybę, kad ji naudojasi pačios pasirinktos teisininkės atstovavimo teisminiame procese paslaugomis, jog ji nesuprato, nuo kurios dienos turėtų būti skaičiuojamas terminas apeliaciniam skundui paduoti, turi būti atmestas kaip nepagrįstas. Be to, net ir preziumuojant, kad minėtas teismo sprendimas D. K. buvo įteiktas jos nurodytą dieną, t. y., 2017 m. kovo 1 d., pareiškėja turėjo likusį net 27 kalendorinių dienų terminą apeliaciniam skundui pasirengti ir pateikti, tačiau tokia teise į apeliacinį procesą per nustatytą terminą nepasinaudojusi, atskirajame skunde ji nepateikė jokių svarių įrodymų, kad šis laikotarpis nebuvo pakankamas apeliaciniam skundui parengti arba kad rengimo metu ji susidūrė su kokiomis nors kliūtimis. Lietuvos kariuomenės Karo policijos nuomone, D. K. nepateikus įrodymų, kad ji Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą terminą praleido dėl svarbių, objektyvių ir nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, jos atskirasis skundas turėtų būti atmestas.

Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjos pozicija, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas ir taip jai užkirto kelią į teisminę gynybą. Atkreipia dėmesį, kad teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, iš kurių vienas yra kreipimasis į teismą per įstatyme nustatytą terminą. Administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Pažymi, kad D. K. atskirajame skunde nurodyta aplinkybė, jog terminas apeliaciniam skundui paduoti buvo praleistas tik nežymiai (viena kalendorinė diena), savaime nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo teismui terminą, jeigu nėra nustatyta kitų svarbių termino praleidimo priežasčių. D. K. apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimo pateikė tik 2017 m. kovo 29 d., t. y. pavėlavusi, o teikdama prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti, nenurodė jokių tikrai išimtinių, ekstraordinarių, svarbių, objektyvių ir nuo jos valios nepriklausančių, vėlavimą lėmusių aplinkybių, savo interesų tinkamam atstovavimui buvo pasitelkusi teisininkę, tačiau D. K. ir jos atstovė nebuvo pakankamai atidžios, rūpestingos ir aktyvios, gindamos pareiškėjos interesus bei administraciniame procese veikė pasyviai ir būtent dėl to praleido terminą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimui apskųsti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo pareiškėjos atskirąjį skundą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio nuo 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjos apeliacinį skundą, neatnaujinus praleisto termino jam paduoti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnyje nustatyta, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, apeliacinio skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 2 dalis). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis teismų praktikoje laikomos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-85/2012, 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012 ir kt.). Spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, o kokias – nesvarbiomis, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta teismo diskrecijai. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, be kita ko, yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą.

Ginčo dėl to, kad D. K. praleido terminą pateikti teismui apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimo, nėra. Šis sprendimas buvo paskelbta 2017 m. vasario 28 d., tačiau pareiškėja per atstovę elektroninėmis ryšio priemonėmis apeliacinį skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui išsiuntė 2017 m. kovo 29 d., t. y. praleidusi apeliacinio skundo padavimo terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 konstatavo, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą.

Pareiškėja nurodė, kad terminas apeliaciniam skundui paduoti buvo praleistas dėl jos sąžiningo klydimo dėl terminų skaičiavimo ir sprendimo paskelbimo dienos. Be to, apeliaciniam skundui surašyti bei pateikti buvo likusios tik 28 dienos, o terminas apeliaciniam skundui paduoti buvo praleistas tik viena diena.

Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių bylų nagrinėjimą reglamentuojantis įstatymas apeliacinio skundo padavimo teismui termino eigos pradžią tiesiogiai sieja su pirmosios instancijos teismo sprendimo paskelbimo momentu. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nėra įtvirtinta galimybė apeliacinio skundo padavimo teismui termino pradžią pradėti skaičiuoti ne nuo nurodyto momento, todėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas apeliaciniam skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos, nepriklausomai nuo to, kada jis buvo šaliai įteiktas.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad skaičiuodama pirmosios instancijos teismo sprendimo apskundimo terminą, pareiškėjos atstovė galėjo sąžiningai klysti. Administracinėje byloje nėra duomenų, leidžiančių abejoti D. K. ar jos atstovės sąžiningumu, priešingai, jų aktyvus elgesys patvirtina, kad nėra piktnaudžiaujama teise. Išsiaiškinusi, kad apeliacinis skundas buvo pateiktas praleidus nustatytą terminą, pareiškėjos atstovė nedelsdama pateikė prašymą šį terminą atnaujinti. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad terminas apeliaciniam skundui paduoti buvo praleistas dėl svarbios priežasties ir praleistą terminą atnaujinti. Sprendžiant dėl būtinumo atnaujinti praleistą procesinį terminą, atsižvelgiama ir į tai, kad terminas buvo praleistas nežymiai, t. y. viena diena, o jo atnaujinimas ir skundo priėmimas konkrečiu atveju neprieštaraus teisinio saugumo principui, dėl kurio yra nustatytas procesinių terminų institutas. Pažymėtina, kad formaliai pritaikius įstatymą ir neatnaujinus skundo padavimo termino, šios administracinės bylos kontekste būtų pažeista asmens teisė kreiptis dėl teisminės gynybos. Formalus įstatymo normų taikymas, neįvertinus iš to kylančių pasekmių ir susiklosčiusios situacijos, nėra pateisinamas, teisėtas ar protingas.

Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad terminą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimui apskųsti pareiškėja praleido dėl svarbių priežasčių, sutrukdžiusių jai laiku kreiptis į teismą, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino D. K. prašymo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti.

Pareiškėjos D. K. 2017 m. kovo 29 d. apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimo iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio reikalavimus, todėl priimtinas nagrinėti Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 132 straipsnio 2 dalimi, 138 straipsnio 1 dalimi, 139 straipsnio 2 dalimi, 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos D. K. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį panaikinti.

Pareiškėjos D. K. prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti tenkinti.

Atnaujinti pareiškėjai D. K. terminą apeliaciniam skundui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimo paduoti.

Priimti pareiškėjos D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimo panaikinimo nagrinėti apeliacine tvarka.

Išsiųsti apeliaciniame procese dalyvaujantiems asmenims pareiškėjos D. K. apeliacinio skundo nuorašus ir nustatyti keturiolikos dienų nuo apeliacinio skundo nuorašo gavimo dienos terminą pateikti apeliacinės instancijos teismui atsiliepimus į apeliacinį skundą.

Nutartis neskundžiama.