- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-10-03
- Bylos Nr.
- I-3626-968/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- Ž. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Rytis Krasauskas, viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas Ž. B. su skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už tai, kad jo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K neatitiko teisės aktų reikalavimų.
2. Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2016-06-15 iki 2016-11-14 buvo laikomas Lukiškių TI-K higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjui trūko vietos kamerose. Kamerose buvo laikomi du asmenys, ir taip nepakankamą kameros plotą dar užėmė baldai ir sanitariniai įrenginiai. Sanitarinis mazgas buvo neuždaras, atitvertas tik 1,5 m sienele ir įrengtas šalia įėjimo durų. Dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo pareiškėjas galėjo būti stebimas prižiūrėtojų tuo metu, kai naudojosi sanitariniu mazgu, dėl to juto pažeminimą. Dėl blogai įrengtos ventiliacinės sistemos kameroje nuo sanitarinio mazgo sklido nemalonus kvapas. Pareiškėjas buvo laikomas pusrūsyje įrengtoje kameroje, kurioje dėl drėgmės veisėsi pelėsis, pareiškėjui kilo kvėpavimo sutrikimų. Naktį lojantis šuo kėlė triukšmą, trukdė užmigti. Kamerose dėl blogai įrengtų langų buvo šalta. Pareiškėjas negalėjo tinkamai pasirūpinti savo higiena, nes kamerose nėra tekančio šilto vandens. Į dušą buvo vedamas tik 1 kartą per savaitę, o maudytis buvo leidžiama tik 15 minučių. Duše įrengtas ventiliatorius pučia šaltą orą, todėl yra didelė tikimybė susirgti plaučių uždegimu. Dėl blogai veikiančios vandens nutekėjimo sistemos duše pareiškėjui nuolat kildavo baimė susirgti odos grybeline infekcija. Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, gryname ore būti galima buvo tik valandą per parą. Lyjant lietui nuteistieji nenorėjo eiti pasivaikščioti, o jam pasibaigus ir prašant išvesti į lauką, buvo atsisakoma, nurodant, kad jau buvo siūlyta. Pareiškėjas nurodo, kad suimtųjų prašymus ar klausimus pareigūnai ignoravo. Minėtos kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, žeminančios, antisanitarinės, pareiškėjas nuolat patyrė negrįžtamus neigiamus išgyvenimus, diskomfortą, emocinę depresiją, nesijautė žmogumi. Dėl to Lukiškių TI-K įpareigotina visus pažeidimus pašalinti. Pareiškėjui turi būti atlyginta patirta neturtinė žala.
Atsiliepimas
3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 16–22) prašo pareiškėjo skundą atmesti. Nurodo, kad pagal pateiktus duomenis matyti, kuriais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis minimalus kameros plotas pilnai atitiko teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo, sporto kiemeliais, biblioteka, bažnyčia, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir programomis. Lukiškių TI-K kamerų įrengimas, sanitarinio mazgo įrengimas atitinka reikalavimus, nustatytus Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas) direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 (toliau – Eksploatavimo taisyklės). Nuolatinis nuteistųjų stebėjimas yra jų elgesio kontrolės dalis, Eksploatavimo taisyklės nenustato reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą nuo stebėjimo akučių. Lukiškių TI-K pareigūnai su visais laikomais asmenimis bendrauja griežtai laikydamiesi jiems privalomų etikos taisyklių. Nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas. Jame yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, o karšto vandens tiekimo į gyvenamąsias kameras teisės aktai nenumato. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė prausti duše visą kūną ne rečiau kaip kartą per savaitę iki 15 minučių, siekiant užtikrinti nuteistųjų privatumą, dušuose įrengtos pertvaros. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji, jie aprūpinami būtinu inventoriumi ir priemonėmis. Lukiškių TI-K sudarytos sutarties su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ pagrindu atliekami kenkėjų ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra ir profilaktiniai patikrinimai. Lukiškių TI-K visose kamerose įrengtos taburetės, stalai, lentynos maisto produktams laikyti, sanitarinio mazgo patalpa, kurios matmenys apie 0,56 kv. m. Lukiškių TI-K kamerų langai vėdinimui pritaikyti, gyvenamosios kameros vėdinamos per langus, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Nuteistųjų teisę pasivaikščioti gryname ore nustato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnis, atsižvelgiant į grupę, kuriai priskirti nuteistieji, pasivaikščiojimas gryname ore gali trukti nuo vienos iki dviejų valandų. Pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti 1,2 m pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Nagrinėjamu atveju nėra visų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei kilti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti po 5 000 Eur neturtinės žalos už tai, kad laikotarpiu nuo 2016-06-15–2016-11-14 jis buvo laikomas Lukiškių TI-K per mažo ploto kamerose, sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino pareiškėjo privatumo, kamerose buvo drėgna, šalta, veisėsi pelėsis, nebuvo karšto vandens, pareiškėjui nepakako vieną kartą per savaitę nusimaudyti duše, dušo patalpos kėlė grėsmę sveikatai, pareiškėjui nepakako 1 valandos per parą pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščiojimo kiemeliai per maži, Lukiškių TI-K pareigūnai esant lietui neužtikrino pareiškėjo teisės pasivaikščioti gryname ore, nereagavo į prašymus.
5. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
6. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, prašymo Nr. 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, prašymo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracines bylas Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).
7. Pareiškėjas skunde nurodo, kad laikotarpiu nuo 2016-06-15 iki 2016-11-14 jis buvo laikomas teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis. Iš Lukiškių TI-K atsiliepimo ir į bylą pateiktų duomenų (b. l. 16–22, 24–25) matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016-06-23 iki 2016-11-13 (2016-11-14 paleistas teismo posėdžių salėje). Teismas neturi pagrindo abejoti šiais duomenimis, todėl vadovausis jais, spręsdamas šioje byloje pareiškėjo keliamą ginčą. Skunde pareiškėjas nenurodo savo teisinio statuso, tačiau iš jo įskaitos kortelės matyti, kad Lukiškių TI-K jam buvo taikomas suimtojo teisinis statusas (žr. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) 12 straipsnio 1 dalį).
8. Remiantis Lukiškių TI-K atsiliepimo duomenimis ir šioje byloje pateiktais rašytiniais įrodymais (b. l. 24–25), nustatyta, kad pareiškėjas: 2016-06-23 atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo laikomas kameroje Nr. 108 (plotas 7,38 m²) vienas; 2016-06-24 perkeltas į kamerą Nr. 312 (plotas 7,67 m²) ir tą dieną laikomas vienas; 2016-06-25 – 2016-06-26 buvo laikomas kameroje Nr. 312 su dar vienu asmeniu; 2016-06-27 perkeltas į kamerą Nr. 162 (plotas 7,94 m²), kurioje buvo laikomas su dar vienu asmeniu; 2016-06-28 perkeltas į kamerą Nr. 111 (plotas 7,45 m²), kurioje buvo laikomas su dar vienu asmeniu; 2016-06-29 buvo perkeltas į kamerą Nr. 162 (plotas 7,94 m²) ir joje buvo laikomas vienas arba su dar vienu asmeniu iki 2016-07-13; 2016-07-14 perkeltas į kamerą Nr. 145 (plotas 7,94 m²) ir joje laikomas iki 2016-08-18 vienas arba su dar vienu asmeniu; 2016-08-19 perkeltas į kamerą Nr. 197 (plotas 7,94 m²) ir joje laikomas iki 2016-08-22 vienas arba dar su vienu asmeniu; 2016-08-23 perkeltas į kamerą Nr. 284 (plotas 7,15 m²), kurioje tą dieną buvo vienas, o laikotarpiu 2016-08-24–2016-09-14 laikomas su dar vienu asmeniu; 2016-09-15 perkeltas i kamerą Nr. 183 (plotas 7,94 m²) ir iki 2016-11-13 šioje kameroje laikomas vienas arba dar su vienu asmeniu, 2016-11-14 pareiškėjas paleistas į laisvę. Įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 144 dienas.
9. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 m².
9.1. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K, nacionalinės teisės aktų reikalavimų neatitinkantis plotas nebuvo užtikrintas 22 paras, t. y. nuo 2016-08-24 iki 2016-09-14 pareiškėjui būnant dar su vienu asmeniu gyvenamojoje kameroje Nr. 284 (plotas 7,15 m²) teko mažiau nei 3,6 m² bendro kameros ploto.
9.2. Pareiškėjas teigia, kad kamerose trūko vietos ir dėl to, kad dalį ploto užėmė baldai ir sanitarinis mazgas. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad gyvenamosiose kamerose įrengtos sanitarinio mazgo patalpos išmatavimai yra apie 0,56 m². LVAT suformuotoje praktikoje buvo laikomasi pozicijos, kad pagal Įsakymo 1.3.1 punkto nuostatas skaičiuojant asmeniui tenkantį plotą, kameros inventorius (baldai, sanitarinis mazgas ir pan.) pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus yra įskaitomas į kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, kameros bendras plotas (pagal techninius duomenis) dalijamas iš joje esančių asmenų skaičiaus (žr., pvz., LVAT 2017-03-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017). Tačiau naujausioje EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2016-10-20 sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), kurioje vertinta, ar asmeniui tekęs per mažas kalinimo plotas (mažiau nei 3 m² asmeniui tenkančio ploto daugiavietėje kameroje) prilygo kankinimui Konvencijos 3 straipsnio prasme, EŽTT paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr. LVAT 2017-03-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).
9.3. Patikrinus teismo konstatuotu pažeidimo laikotarpiu (žr. sprendimo 9.1. punktą) pareiškėjui tekusį kameros plotą, apskaičiuotą metodika, kai iš bendro ploto atimamas sanitarinio mazgo užimamas plotas, matyti, kad šiomis dienomis pareiškėjui tenkantis kameros plotas nepažeidė iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kilusios 3 m² minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto ribos. Atsižvelgiant į aptartą metodiką, patikrinus likusiu laikotarpiu pareiškėjui tekusį plotą tomis dienomis, kai jis buvo laikomas dar su vienu asmeniu, matyti, kad nacionalinėje teisėje nustatytos minimalios 3,6 m² ribos neatitiko pareiškėjui tenkantis plotas kameroje Nr. 312 (2016-06-25–2016-06-26 pareiškėjui teko apie 3,55 m²) ir kameroje Nr. 111 (2016-06-28 pareiškėjui teko apie 3,44 m²), tačiau net ir šiomis dienomis pareiškėjui tenkantis plotas atitiko iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kilusį 3 m² standartą. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K neužtikrino pareiškėjui teisės aktų reikalavimus atitinkančio ploto gyvenamojoje kameroje Nr. 284 22 paras (2016-08-24 –2016-09-14), pareiškėjo galimybes judėti papildomai apsunkino ir bendros erdvės pojūtį mažino kameroje esantys baldai, todėl reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K, susijusių su gyvenamojo ploto reikalavimais, iš dalies pripažintinas pagrįstu.
10. Pareiškėjas teigia, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, juo naudojantis nebuvo užtikrinamas privatumas. Atsiliepime Lukiškių TI-K nurodo, kad teisės aktuose nėra nustatytas reikalavimas atskirti sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto, sanitarinis mazgas atitvertas 1,5 m aukščio pertvara; pažymėjo, kad Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu laikosi teisės aktų reikalavimų, vadovaujasi mandagumo ir etikos principais. Lukiškių TI-K pateiktame 2018-07-05 tarnybiniame pranešime (b. l. 91) nurodoma, kad nuteistieji per stebėjimo akutes (langelius) stebimi siekiant užkirsti kelią drausmės pažeidimams, priežiūros specialistai kameros duris atidaro tik įsitikinę, kad tai padaryti yra saugu ir nebus pažeistas asmens privatumas.
10.1. Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklės, kurių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 134:2015). Šioje higienos normoje nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimai.
10.2. Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. EŽTT 2015-01-27 sprendime, priimtame byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą. Atviras tualeto įrengimas kameroje ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis išlieka visą laiką visiškai matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/akutę (žr., pvz., 2009-03-12 sprendimą byloje Makarov prieš Rusiją, 2007-07-19 sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2012-01-10 sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją ir kt.). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015-03-10 sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 punktus).
10.3. LVAT praktikoje pripažįstama, kad tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2017-07-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017-07-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017-06-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017).
10.4. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas gyvenamosiose kamerose vienas arba kartu su kitais asmenimis. Kaip nurodė pareiškėjas ir Lukiškių TI-K, šiose gyvenamosiose kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto atitverta 1,5 m sienele. Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė pagrindo nukrypti nuo LVAT suformuluotos praktikos vertinant sanitarinio mazgo izoliavimą nuo likusio kameros ploto. Taigi, nesant duomenų, kad sanitarinis mazgas buvo pilnai atitvertas nuo gyvenamojo kameros ploto, darytina išvada, kad visu buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista, o šiuo aspektu pareiškėjo reikalavimas pripažintinas pagrįstu.
11. Pareiškėjas neturtinę žalą prašo priteisti ir todėl, kad kamerose buvo drėgna, veisėsi pelėsis, buvo šalta. Sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, be kita ko, tardymo izoliatoriuose ir kalėjimuose, nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015, kurios 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Šios higienos normos 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas); laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka (35 punktas). Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 3 punktą, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Pareiškėjas skunde neneigia, kad galėjo kameras vėdinti per jose įrengtus langus, o Lukiškių TI-K atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nėra privaloma atsižvelgiant į tai, kad kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus.
11.1. Iš teismui pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – VSC) patikrinimų aktų ir fizikinių veiksnių tyrimų protokolų (b. l. 61–63, 66–68, 69–70, 73–74, 75–78,79–81, 85–83, 84–86) matyti, kad juose užfiksuoti Lukiškių TI-K atliktų patikrinimų duomenys nesusiję su vertinamu laikotarpiu, kamera Nr. 108 tikrinta 2016-04-22 (t. y. iki pareiškėjui atvykstant į Lukiškių TI-K), tačiau Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimų, susijusių su oro temperatūra ir drėgme, švara, sienų būkle, nustatyta nebuvo (žr. b. l. 61–63). VSC 2016-06-13 patikrinimo akte (b. l. 73–74) konstatuota, kad kameroje Nr. 108 oro temperatūra ir bendra dirbtinė apšvieta atitinka higienos normas.
11.2. VSC teismui pateiktais duomenimis (b. l. 9–10), pareiškėjas su skundais dėl jo laikymo sąlygų atitikimo sveikatos saugos ir higienos reikalavimams į VSC nesikreipė. Lukiškių TI-K į bylą pateiktas tarnybinis pranešimas (b. l. 60) patvirtina, kad dėl netvarkingų, nešvarių gyvenamųjų kamerų ar netvarkingų įrenginių pareiškėjas su skundais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė taip pat. Teismo vertinimu, skunde pareiškėjo nurodyti neatitikimai, susiję su bendra kamerų būkle ir tvarka, yra abstraktūs ir nekonkretizuoti. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo reikalavimai dėl higienos neatitinkančių laikymo sąlygų atmestini.
12. Pareiškėjas skunde nurodo, kad jog buvo priverstas gyventi antisanitarinėmis sąlygomis, nes galimybė nusiprausti po šiltu dušu suteikiama tik vieną kartą per savaitę 15 minučių, o gyvenamosiose kamerose nėra tekančio šilto vandens.
12.1. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas (18 punktas); laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše (44 punktas). Atsižvelgiant į minėtas nuostatas, Lukiškių TI-K neprivalo užtikrinti karšto vandens tiekimo į gyvenamąsias patalpas, t. y. kameras, todėl minėtas pareiškėjo skundo reikalavimas laikytinas nepagrįstu.
12.2. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) (akto redakcija, galiojusi nuo 2016-04-01) 107 punktas nustatė, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsižvelgiant į minėtas nuostatas ir pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės nusiprausti duše ne rečiau kaip 1 kartą per savaitę, nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Taip pat atmestini pareiškėjo skundo teiginiai dėl nehigieniškų, sveikatai kenksmingų sąlygų dušo patalpose. Pareiškėjas teigia, kad duše bijojo užsikrėsti plaučių uždegimu, kitomis infekcinėmis odos ligomis, t. y. galimus dušo patalpų neatitikimus siejo ne su realiai padaryta žala, o su grėsme savo sveikatai. Įvertinus šių teiginių hipotetinį pobūdį, nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, susijusių su pareiškėjo teisės nusiprausti duše užtikrinimu ir tinkamu įgyvendinimu.
13. Pareiškėjas skundžiasi, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, gryname ore būti galima buvo tik valandą per parą. Dėl prastų oro sąlygų nuteistieji nenorėjo eiti pasivaikščioti, o kai oras pagerėdavo, jų nevesdavo pasivaikščioti, nors ir prašydavo. SVĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo trukdoma pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore, to nenurodė ir pareiškėjas. Aplinkybės, kad pareiškėjas dėl prastų oro sąlygų atsisakydavo pasinaudoti 1 valandos trukmės pasivaikščiojimu gryname ore, nesudaro pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, nes minėtos SVĮ nuostatos neįpareigoja Lukiškių TI-K, atsižvelgiant į oro sąlygas, keisti pasivaikščiojimų suteikimo tvarką ir trukmę. Pareiškėjas raštu į Lukiškių TI-K dėl galimų jo teisės pasivaikščioti gryname ore pažeidimų nesikreipė (žr., b. l. 60). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimai šiuo klausimu atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat teismas atmeta pareiškėjo argumentą dėl per mažo pasivaikščiojimų kiemelių ploto, nes Eksploatavimo taisyklių 21–22 punktuose, kuriuose nustatyti esminiai kiemelių įrengimo reikalavimai, nėra numatyta reikalavimų, susijusių su minimaliu šių kiemelių plotu.
14. Pareiškėjas teigia, kad dėl jo laikymo Lukiškių TI-K antisanitarinėmis, nehumaniškomis sąlygomis pablogėjo jo emocinė sveikata, negrįžtamai sutrikdyta psichika. Į bylą pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (b. l. 27–59) duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K sveikatos priežiūros specialistus dėl psichinės sveikatos sutrikimų ar negalavimų nesikreipė. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl jo psichikos sutrikdymo atmestini kaip abstraktūs ir nepagrįsti.
15. Apibendrinus aukščiau išdėstytas išvadas, konstatuotina, kad pareiškėjas visą jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį (144 paras) buvo laikomas kamerose, kuriose netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, iš jo 22 paras pareiškėjui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kitokio pobūdžio pažeidimų ginčo laikotarpiu teismas nenustatė. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų, neužtikrinant pareiškėjo teisės į minimalų asmeniui tenkantį kameros plotą bei privatumą, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 1 440 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti priteistina 1 440 Eur suma.
16. Pareiškėjas skunde išdėstė daugiau argumentų, susijusių su jam nepriimtinomis laikymo sąlygomis Lukiškių TI-K (pvz., per langus girdimo išorinio triukšmo), tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 ir 133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo Ž. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)) skundą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 440 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus keturiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti.
Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.