- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-05-29
- Bylos Nr.
- 2S-321-258/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rita Kisielienė
- Ieškovas
- AAS ,,Gjensidige Baltic“
- Atsakovas
- I. K.
- Kategorijos
- 44.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Kisielienė, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AAS ,,Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AAS ,,Gjensidige Baltic“ filialo ieškinį atsakovei I. K., dėl dalies išmokų priteisimo, trečias asmuo UAB ,,City Car“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AAS ,,Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas prašė priteisti iš atsakovės I. K. 2 710,60 Lt draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines palūkanas bei turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, jog 2012 m. rugsėjo 5 d., tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta sutartis Nr. SGB 1270323, kuria buvo apdrausta transporto priemonės NISSAN ALMERA, v/n (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė už eismo įvykio metu padarytą žalą (toliau – draudimo sutartis). Y. Z., 2012 m. spalio 18 d. vairuodamas automobilį NISSAN ALMERA, v/n (duomenys neskelbtini), sukėlė eismo įvykį, kurio metu apgadino automobilius TOYOTA, v/n (duomenys neskelbtini) ir MAZDA, v/n (duomenys neskelbtini) Ieškovas atlygino 5 421,20 Lt dydžio nuostolius, susijusius su eismo įvykio metu padaryta žala. Sudarydamas sutartį, ieškovas įvertino riziką ir paskaičiavo draudimo įmoką, atsakovė patvirtino, jog transporto priemonės NISSAN ALMERA, v/n (duomenys neskelbtini), nevairuos asmenys, jaunesni nei 30 metų amžiaus. Eismo įvykio metu jo kaltininkas Y. Z. buvo jaunesnis nei 30 metų amžiaus, todėl perdavimas tokiam asmeniui valdyti transporto priemonę laikytinas rizikos padidėjimu, atsakovė privalėjo ieškovui pranešti apie rizikos padidėjimą (sutarties 1.6; 2.2.2p), tačiau to nepadarė. Dėl šios priežasties ieškovas, remiantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu įgijo teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Remiantis Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 62.1p. atsakingas draudikas turi teisę reikalauti grąžinti iki 50 proc. išmokėtos draudimo sumos, jeigu sudarant draudimo sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui, arba nesuteikė atsakingam draudikui jo prašomos teisingos informacijos ir 62.2p. iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka, ieškovas įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą.
Atsiliepimas
Atsakovė I. K. atsiliepime į ieškinį, su juo nesutiko, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad ji nedalyvavo sudarant 2012 m. rugsėjo 5 d. draudimo sutartį numeris SGB 1270323. Atsakovės teigimu, Y. Z. yra jos sūnus, tačiau jis nėra įgaliotas asmuo, kuris atsakovės vardu, kaip transporto priemonės valdytojas, galėtų sudaryti sutartis ir jas tvirtinti. Dėl šios priežasties nei sutartyje, nei draudimo polise nėra jos parašo. Todėl atsakovė nežinojo apie iš sutarties kylančias teises ir pareigas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimu ieškinys buvo atmestas. Iš ieškovo AAS “Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS “Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, valstybei priteista 19,45 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.
Teismas nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 5 d. sutartį sudarė ne pati atsakovė, o jos nepilnametis sūnus Y. Z., kuris apdraudžiant automobilį pateikė savo asmens dokumentus ir transporto priemonės NISSAN ALMERA, v/n (duomenys neskelbtini), techninį pasą. Atsakovės sūnus Y. Z., liudytoja E. G. ir ieškovo atstovas pripažino, jog Y. Z. sudarydamas sutartį nebuvo pilnametis, tačiau atsakovės sūnus buvo tinkamas atsakovės atstovas pagal įstatymą. Teismas nesutikdamas su šiuo argumentu konstatavo, kad šioje situacijoje ne nepilnametis Y. Z., o jo motina atsakovė kaip motina galėjo būti savo nepilnamečio sūnaus atstovė pagal įstatymą (CK 2.5 str. 1 d., 2.132 str. 1 d., 3 d., 3.157 str.1d.). Teismo vertinimu, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovės sūnus, pasirašydamas įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, atstovavo CK 2.137 straipsnio nustatyta tvarka, tai yra pagal įgaliojimą. Įvertinęs tai, kad liudytoja E. G. nurodė, jog atsakovės sūnus, sudarydamas sutartį, įgaliojimo neturėjo, atsakovė nurodė, jog nebuvo išreiškusi valios sudaryti įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (CK 2.133 str. 8 d.), Teismas padarė išvadą, jog ieškovas, sudarė sutartį su dalinai veiksniu fiziniu asmeniu, kuris neturėjo įgaliojimo, nors žinojo, kad pastarasis neturi teisės sudaryti sandorį, todėl visą atsakomybę turi prisiimti sau.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas AAS ,,Gjensidige Baltic“ veikiantis per AAS ,,Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują teismo sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai arba bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui.
Nurodo, kad pareigą sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, taip pat jos sudarymo tvarką bei pareigas, kylančias iš draudimo sutarties, nustato Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau - TPVAPDĮ). Pagal šio įstatymo normas, transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudėju visais atvejais laikomas transporto priemonės savininkas ir būtent jam nustatyta pareiga sudaryti draudimo sutartį (TPVAPDĮ 2 str. 19 p., 4 str. 1 d., 2 d., 3 d.). Automobilio NISSAN v/n (duomenys neskelbtini) savininke draudimo sutarties sudarymo metu buvo atsakovė I. K., kuri privalėjo drausti automobilį pati ar per savo atstovą, o draudikas privalėjo sudaryti draudimo sutartį su savininku, kuris pats ar per savo atstovą pateikė prašymą tokiai sutarčiai sudaryti. Kartu automobilio savininkas ar jo įgaliotas asmuo pateikia visus būtinus dokumentus draudimo sutarčiai sudaryti (TPVAPDĮ 2 str. 19 p., 6 str. 2 d.). Apeliantas pažymi, kad atstovaujant įstatymo pagrindu nėra būtinas įgaliojimas (CK 2.132 str. 2 d.). Apelianto nuomone, reikalavimas pateikti notarinės formos įgaliojimą draudikui kiekvieną kartą kreipiantis dėl privalomojo draudimo sutarties sudarymo, būtų akivaizdžiai neprotingas. Tai apsunkintų draudimo sutarties sudarymo galimybes ir prieštarautų ekonomiškumo ir proporcingumo principams bei skatintų transporto priemonės savininkus ignoruoti įstatymų leidėjo nustatytą pareigą sudaryti privalomojo draudimo sutartį, kas keltų grėsmę eismo dalyviams, įvykus eismo įvykiui. Standartinių draudimo sutarties sąlygų 21 punktas numato privalomus dokumentus pateiktinus sudarant draudimo sutartį. Asmuo juos pateikęs ir yra laikomas transporto priemonės savininko atstovu pagal įstatymą ir turi teisę sudaryti privalomojo draudimo sutartį, o draudikas negali atsisakyti jos sudaryti (TPVAPDĮ 6 str. 2 d.). Atsakovė I. K. prieš draudimo sutarties sudarymą perdavė transporto priemonės NISSAN v/n (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimą Y. Z.. Teismas nustatė, kad registracijos liudijimas buvo perduotas Y. Z., jam ketinant vairuoti minėtą automobilį. Y. Z. atvykęs pas draudiką pateikė registracijos liudijimą, asmens tapatybės dokumentą, o liudytoja E. G. nurodė, kad paklausė Y. Z. apie rizikos faktorius. Šis asmuo pasirinko draudimo sutartyje nurodytą draudimo variantą. Sumokėdamas draudimo įmoką Y. Z., kaip atsakovės I. K. atstovas patvirtino, kad susipažino su draudimo sutarties sąlygomis ir patvirtino, kad visi duomenys šioje sutartyje nurodyti teisingai (sutarties 6.2 p.). Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog būdamas nepilnamečiu negalėjo atstovauti atsakovės I. K.. Apelianto teigimu, sutarties sudarymo metu Y. Z. iki pilnametystės trūko 8 dienų, atsakovė pritarė sudarytam sandoriui (CK 2.136 str. 1 d.). Paskesnis atstovaujamojo pritarimas sandorį padaro galiojantį nuo jo sudarymo (CK 2.136 str. 2 d.). Apelianto manymu, minėtas teisinis reglamentavimas paneigia teismo išvadą, kad Y. Z. negalėjo būti savo motinos, atsakovės I. K. atstovu pagal įstatymą, kadangi būtent ji laikytina savo sūnaus atstove pagal įstatymą (CK 3.157 str. 1 d.). Be to, atsakovė I. K. patvirtino, jog jai buvo žinoma apie jos sūnaus Y. Z. atliktus veiksmus ir nereiškė jokių prieštaravimų dėl sudaryto sandorio. Apelianto teigimu, teismas priimdamas skundžiamą sprendimą, nurodė, kad Y. Z. negalėjo būti atsakovės atstovu, nes neturėjo įgaliojimo, taip pat konstatavo, kad atsakovė nebuvo išreiškusi valios sudaryti draudimo sutartį. Šiuo atveju, apeliantui kyla abejonė, ar sutartis aplamai sukūrė atsakovei I. K. kokias nors teises (nes teismas nustatė, jog sutartis nesukūrė tik pareigų). Teismui konstatavus, jog sutartis atsakovei I. K. nesukūrė ir teisių, tuomet laikytina, kad apeliantas be pagrindo išmokėjo draudimo išmokas nukentėjusiesiems. Tokiu būdu apeliantas įgytų teisę išmokėtas sumas išsiieškoti iš nukentėjusiųjų arba iš atsakovės I. K., kaip pareigos sudaryti draudimo sutartį neįvykdžiusio asmens, ir Y. Z., kaip žalą padariusio asmens (CK 6.50 str.). Todėl apeliantas mano, jog teismo sprendimas gali turėti įtakos draudimo išmokų gavėjams V. P. ir M. D. teisėms ir pareigoms.
Atsiliepimas
Atsakovė I. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamąjį teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad Y. Z. 2012 m. rugsėjo 5 d. sudarydamas draudimo sutartį turėjo tik dalinį veiksnumą ir negalėjo būti nei savo motinos, nei jokio kito asmens atstovu, ką patvirtina ir CK 3.155 straipsnio 1 dalies, 3.157 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatos. CK 2.132 straipsnio nuostatos taip pat numato, kad atstovais gali būti tik veiksnūs asmenys. Todėl nebuvo nė vieno įstatyme nustatyto pagrindo spręsti, kad atsakovė I. K. buvo atstovaujama tinkamai t.y. veiksnaus fizinio asmens. Todėl sutinka su teismo išvada, jog Y. Z. neturėdamas pilno teisinio veiksnumo negalėjo būti savo motinos atstovu. Dėl šios priežasties visą atsakomybę turi prisiimti ieškovas. Atsakovės teigimu, kadangi apeliantui buvo žinoma apie tai, kad sandorį sudarė nepilnametis asmuo, jis turėjo iniciatyvos teisę siekdamas išsiaiškinti ar atsakovė patvirtina sandorio sudarymą. Dėl šios priežasties atsakovė nesutinka su apelianto teiginiu, kad atsakovė turėjo pareikšti prieštaravimą dėl sudarytos sutarties, nes tokia pareiga tenka apeliantui (CK 2.133 str.). Kadangi apeliantas neįvykdė CK 2.133 straipsnyje įtvirtintos pareigos, visos iš draudimo sutarties kylančios pareigos ir pasekmės tenka jam pačiam.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs civilinės bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisinius argumentus, konstatuoja, kad skundžiamasis pirmos instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, dėl netinkamai aiškintų ginčo teisinius santykius reguliuojančių draudimo teisės normų, todėl skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkinamas (CPK 326 str. 1 d. 2p.).
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas – sutartis. Kartu draudimo sutartis yra ir rizikos sutartis. TPVCAD sutarties kaip rizikos sutarties pobūdis glaudžiai susijęs su TPVCAD sutarties fiduciariniu pobūdžiu. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. TPVCADĮ, atsižvelgiant į sutarties fiduciarinį pobūdį, atskirai įtvirtina draudėjo pareiga pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti (TPDCAPDĮ 6 straipsnio 3 dalis, Standartinių draudimo sutarties sąlygų 14 punktas).Transporto priemonės yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis) ir tai lemia jos valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir atitinkamus reikalavimus jas eksploatuojant (TPVCAPD įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Už draudimo sutarties sudarymą atsakingas yra transporto priemonės savininkas (TPVCAPD įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Draudikas privalo sudaryti draudimo sutartis su šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytais asmenimis, kurie patys ar per savo atstovą pateikė prašymus, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti. Transporto priemonės valdytojas, teikiantis prašymą sudaryti draudimo sutartį, visą būtiną informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, sudarant draudimo sutartį yra laikomas šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų atstovu pagal įstatymą (TPVCAPD įstatymo 6 straipsnio 2 dalis). Bylos medžiaga tvirtina, kad 2012 m. rugsėjo 5 d., draudimo sutartis buvo sudaryta Y. Z. faktiškai atvykus į ASS „Gjensidige Baltic“. Transporto priemonės savininkės Atsakovės I. K. sūnus Y. Z. sudarydamas draudimo sutartį pateikė visus sutarties sudarymui reikalingus dokumentus: prašymą, automobilio techninį pasą, nurodė, kad jis yra nepilnametis, su draudiko atstove aptarė draudimo sutarties sąlygas ir su jomis sutiko. Sutarties 6.2 p. nustatyta, kad Draudėjo (arba draudėjo pavedimu/sutikimu kitų asmenų) atliktas visos arba pirmos dalinės (kai draudimo įmokos mokamos dalimis) draudimo įmokos sumokėjimas yra laikomas Draudėjo patvirtinimu, kad susipažino ir sutiko su šioje sutartyje išdėstytomis sąlygomis. Kaip matyti iš Y. Z. paaiškinimų, buvo nuspręsta apdrausti transporto priemonę NISSAN ALMERA, v/n (duomenys neskelbtini), kad galima būtų atlikti šio automobilio techninę apžiūrą, nes jos neatlikus, automobilio eksploatacija negalima. Y. Z. planavo įsigyti vairuotojo pažymėjimą, ateityje vairuoti pastarąjį automobilį, tačiau neketino jo persiregistruoti savo vardu, žinodamas, kad jam tapus automobilio savininku, automobilio privalomojo draudimo sutarties kaina išaugtų dėl padidėjusios rizikos. Atsakovė I. K. bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu nurodė, kad jos mašina stovėjo nevažiuojanti, sūnus mokėsi vairuoti, laikė teises ir ji davė techninį pasą pasakiusi, kad kai išlaikysi teises galės važiuoti. Sūnus pats draudė automobilį, pats tikėjosi naudotis juo (b.l. 77;92-95). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, jog atsakovė I. K. prieš jos sūnui Y. Z. sudarant draudimo sutartį buvo davusi sutikimą naudotis jai priklausančiu automobiliu NISSAN ALMERA, v/n (duomenys neskelbtini). Šiuo aspektu pažymėtina, kad transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui transporto priemonės neapdraustos TPVCAP draudimu. Transporto priemonės nedraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai draudžiamųjų ir imperatyvių teisės normų reikalavimų pažeidimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d., nutartis civilinėje byloje numeris 3K-3-325/2008). Taigi, Y. Z. norėdamas vairuoti automobilį ir žinodamas, kad automobilis privalo būti apdraustas, turėdamas visus reikiamus dokumentus, sudarė automobilio draudimo sutartį, jo motinos vardu už draudimą sumokėdamas 171 Lt (b.l. 78). Toks sandoris, net vertinant civilinio teisinio veiksnumo aspektu, Y. Z., kaip atsakovės I. K. atstovui, buvo galimas, nes sandorio sudarymo metu iki pilnametystės jam buvo likę 8 dienos (gimimo diena 1994-09-13, sutartis sudaryta 2013-09-05), o tokio amžiaus asmuo yra laikomas turinčiu dalinį civilinį teisinį veiksnumą ir gali sudaryti smulkius buitinius sandorius iš turimų lėšų, kurių buvimą patvirtino ir pati atsakovė I. K. (CK 1.71 str. 1 d., 2.8 str. 2 d., 178 str., 183 str., 185 str.). TPVCAPDĮ 6 straipsnio 9 dalis nustato, kad su draudimo sutartimi susiję draudimo sutarties šalių pareiškimai ir pranešimai turi būti pateikiami raštu. Tuo tarpu, byloje nėra duomenų kad atsakovė I. K. būtų prieštaravusi šio sandorio sudarymui, todėl sandoris sudarytas iki Y. Z. pilnametystės laikytinas sudarytu tinkamo atstovo ir sukuria pareigas transporto priemonės savininkei – atsakovei I. K. (TPVCADĮ 2 str. 19 p., 4 str. 2 d., 6 str. 2 d., CPK 185 str.).
Nagrinėjamu atveju, transporto priemonė buvo apdrausta ir atsakovės sūnaus naudojama. Minėta kad TPVCAPD teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas yra sutartis. Draudimo sutarties 1.5 punkte buvo numatyta sąlyga, jog draudimo rizikos padidėjimu yra laikoma jeigu transporto priemonė yra naudojama asmenų jaunesnių nei trisdešimties metų amžiaus, 1.6. sutarties punkte buvo įtvirtinta atsakovės pareiga pranešti apie rizikos padidėjimą (b.l.13;62), įvertinant riziką: transporto priemonės valdytojų amžiaus grupė – asmenys jaunesni nei 30 metų ir kt., Pagal draudimo sutarties 1.6 punktą draudikas turi teisę reikalauti, jog draudėjas grąžintų išmokėtą draudimo išmokos sumą ar jos dalį, dėl draudžiamojo įvykio padarytos žalos išmokėtos išmokos, padidėjus draudimo rizikai, kuomet, draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo draudiko. Minėta, kad autoįvykio metu atsakovės I. K. sūnui nebuvo sukakę 30 metų amžiaus. Apie sudarytą sandorį atsakovei buvo žinoma, tą pačią dieną kai draudimo sutartis buvo sudaryta (paskambinęs pranešė sūnus), todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog transporto priemonės savininkė atsakovė I. K. turėjo užtikrinti tinkamą automobilio naudojimą, tačiau to nepadarius, konstatuotinas draudimo sutarties sąlygų pažeidimo faktas (CPK 182 str. 5 p.) Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas ir lėmė atsakovei I. K. neigiamų padarinių atsiradimą, suteikiant draudikui (apeliantui) teisę atgręžtiniu reikalavimu į draudėją reikalauti 50 procentų nuo išmokėtos sumos t.y. 2 710,60 Lt draudimo išmokos (TPVCADĮ 22 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 4 d., nutartis civilinėje byloje numeris 3K-3-55/2014, Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje numeris 3A-510-212/2013; Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 12 d. sprendimas civilinėje byloje numeris 2A-527-657/20130).
Nurodytų argumentų ir išvadų pagrindu pirmos instancijos teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovo AAS ,,Gjensidige Baltic“ veikiančio per AAS ,,Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą ieškinį tenkinti.
Dėl atsakovės I. K. atskirojo skundo.
Atsakovė I. K. teismui pateikė prašymą dėl papildomo sprendimo civilinėje byloje numeris 2-13927-734/2013 priėmimo, kuriuo prašė atnaujinti terminą prašymui dėl papildomo teismo sprendimo priėmimo paduoti ir priimti papildomą teismo sprendimą, priteisiant iš atsakovo AAS ,,Gjensidige Baltic“ veikiančio per AAS ,,Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą 500 Lt išlaidas dėl atsakovės I. K. patirtų bylinėjimosi išlaidų (b.l. 106-107).
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartimi atnaujino terminą prašymui dėl papildomo teismo sprendimo priėmimo pateikimo. Prašymą dėl papildomo teismo sprendimo priėmimo atmetė.
Teismas nurodė, kad bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys dokumentai nebuvo pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, o atsakovės pateiktus įrodymus apie patirtas bylinėjimosi išlaidas teismas vertino, kaip patirtas ne nagrinėtoje byloje, o kitoje civilinėje byloje, nes atsakovės bylinėjimosi išlaidas patvirtinančiuose dokumentuose buvo nurodytas kitas bylos numeris – 2-12927-734/2012. Dėl šios priežasties atsakovės I. K. prašymas dėl papildomo teismo sprendimo priėmimo ir patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo buvo atmestas (CPK 98 str. 1 d., 277 str. 1 d. 1 p., 3 p.)
Atsakovė I. K. (toliau –apeliantė), pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2013 m. spalio 28 d. nutarties, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą teismo nutartį ir patenkinti atsakovės I. K. prašymą dėl papildomo teismo sprendimo priėmimo byloje (b.l. 122-124).
Nurodo, kad priimdamas 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovei I. K. klausimo ir netenkino atsakovės I. K. prašymo dėl papildomo sprendimo byloje priėmimo. Apeliantės teigimu, teismas sprendime neišspręsdamas bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimo pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatas. Apeliantės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas teismui buvo pateiktas su 2013 m. kovo 19 d. atsiliepimu, kartu buvo pateikti įrodymai patvirtinantys patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tačiau priimdamas skundžiamą nutartį teismas nurodė, kad pateiktame kasos pajamų orderyje nurodytas ne tas bylos numeris, todėl neturėjo galimybės spręsti, kad išlaidos buvo patirtos šioje civilinėje byloje. Tačiau pateiktame procesiniame dokumente įsivėlė klaida vietoje civilinės bylos numerio 2-12927-734/2013, buvo neteisingai nurodyti metai ,,2012“. Tokia pati klaida įsivėlė ir kasos pajamų orderio kvite. Todėl vien dokumento sudarymo klaida negali užkirsti atsakovei I. K. kelio š bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Juo labiau, kad kiti bylos duomenys – skaičiai nurodyti teisingai (bylos tipas, eilės numeris, teisėjo identifikacinis kodas). Kadangi 2013 m. kovo 21 d., kasos pajamų orderio kvitas yra pateiktas kartu su 2013 m. kovo 19 d. atsiliepimu į ieškinį, jis yra išimtinai tampriai susijęs su nagrinėjama byla (2-13927-734/2013) ir yra skirtas išlaidoms šioje byloje apmokėti. Todėl teismo išvados apie pateiktų atsakovės I. K. įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, nepakankamumą, yra nepagrįstos.
Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs civilinės bylos medžiagą, bei atskirojo skundo teisinius argumentus konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas formaliai vertino faktines bylos aplinkybes bei atsakovės I. K. pateiktus rašytinius įrodymus, ko sekoje netinkamai taikė proceso teisės normas reglamentuojančias papildomo teismo sprendimo priėmimą, todėl skundžiamoji teismo nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta (CPK 263 str., 329 str. 1 d.). Dėl šios priežasties būtų teisinis pagrindas priteisti atsakovei I. K. 300 Lt bylinėjimosi išlaidų patirtų pirmos instancijos teisme (CPK 334-338 str.), nes kaip matyti iš bylos medžiagos, proceso metu apeliantę atstovavo advokatas V. Z., su kuriuo apeliantė buvo sudariusi atstovavimo sutartį. Byloje pateiktas 2013 m. balandžio 29 d., advokato V. Z. pinigų priėmimo kvitas serija LAT numeris 703516, tvirtina, kad apeliantė patyrė 300 Lt bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidų (b.l. 58-59;71) (CPK 178 str.). Ši aplinkybė leidžia apeliacinės instancijos teismui daryti išvadą, jog pirmos instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą svarstyti papildomo teismo sprendimo priėmimo klausimą jau išnagrinėtoje byloje, ir papildomo teismo sprendimo pagalba pašalinti 2013 m. rugsėjo 24 d. teismo sprendimo trūkumus, atmetus ieškovo ieškinį, priteisti atsakovei I. K. 300 Lt patirtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 185 str.).
Tuo tarpu, įvertinęs apeliantės argumentus, susijusius su bylinėjimosi išlaidų pagrindimu ir savalaikiu jų pateikimu pirmos instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantės minimų ir su 2013 m. spalio 18 d. prašymu, dėl papildomo teismo sprendimo priėmimo, pateikiami įrodymai 2012 m. vasario 7 d., atstovavimo sutartis su advokate S. M. bei 2013 m. kovo 21 d., kasos pajamų orderio serija 148-14, numeris 10947 ,,už atsiliepimo civilinėje byloje numeris 2-13927/734/2012 parengimą – 500 Lt (b.l. 108-109), civilinėje byloje iki minėto prašymo dėl papildomo teismo sprendimo pateikimo teismui (2013-10-18), nebuvo. Dėl šios priežasties pirmos instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą atsisakyti priteisti 500 Lt atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų, nes įrodymai patvirtinantys jos patirtas išlaidas nebuvo pateikti pirmos instancijos teismui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 str. 1 d.).
Dėl šios priežasties, konstatuotinas pirmos instancijos teismo padarytas procesinės teisės normų pažeidimas (CPK 98 str., 1 d., 277 str. 1 d., 3 d., 329 str. 1 d.), tačiau atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs ieškovo AAS ,,Gjensidige Baltic“ veikiančio per AAS ,,Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą apeliacinį skundą panaikina skundžiamąjį pirmos instancijos teismo sprendimą ir prima naują sprendimą – ieškinį tenkinti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.), atskirojo skundo tenkinimas (iš dalies), šiuo atveju, nesukuria atsakovei I. K. teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Todėl atsakovei priteisti bylinėjimosi išlaidų nelieka teisinio pagrindo (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d., 185 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas
nusprendė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškovo AAS ,,Gjensidige Baltic“ veikiančio per AAS ,,Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą ieškinį tenkinti.
Priteisti ieškovui AAS ,,Gjensidige Baltic“ veikiančiam per AAS ,,Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą (kodas 300633222, vieningas registro numeris: (duomenys neskelbtini) iš atsakovės I. K. ( a.k. (duomenys neskelbtini) 2710,60 (du tūkstančiai septyni šimtai dešimt litų ir šešiasdešimt centų) Lt sumą, įpareigojant atsakovę I. K. (duomenys neskelbtini) nurodytą lėšų sumą pervesti į AAS ,,Gjensidige Baltic“ veikiančio per AAS ,,Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo atsiskaitomąją sąskaitą numeris (duomenys neskelbtini), AB SEB banke (kodas 70440).
Priteisti ieškovui AAS ,,Gjensidige Baltic“ veikiančiam per AAS ,,Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą (kodas 300633222, vieningas registro numeris: (duomenys neskelbtini) iš atsakovės I. K. ( a.k. (duomenys neskelbtini) 5 procentų dydžio metines palūkanas, pradedamas skaičiuoti nuo 2013-03-06d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 142 (vienas šimtas keturiasdešimt du litai) Lt žyminio mokesčio už ieškinį ir apeliacinį skundą.
Atsakovės I. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 28 d. nutarties tenkinti iš dalies. Tačiau, panaikinus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą, konstatuoti, jog atsakovė I. K. netenka teisės į 300 (trys šimtai litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmos instancijos teisme, atlyginimą.