Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kilusios dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus ar neveikimą, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas valdžios institucijų pareigūnų / darbuotojų veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijų pareigūnai / darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Tik tokiu atveju, kai pareiškėjas aiškiai nurodo reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, atsakovės Lietuvos valstybės atstovui kyla pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu.

Įvertinus byloje pateiktus pareiškėjo asmens bylos Nr. 0806-18 duomenis (b. l. 13, 14, 42) nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2018 m. kovo 21 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d. (imtinai). Todėl toliau pareiškėjo skundo argumentų pagrindu šis laikotarpis vertinamas CK 6.271 straipsnio prasme.

Dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto normos reikalavimo

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunktyje nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 m² gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose (žr. 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017 ir kt.). Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 32–33) nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpos matmenys – 0,7 m². Įvertinus Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktus duomenis (b. l. 7–8) nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 143 paras, iš kurių pusę paros buvo laikomas kameroje Nr. 105, kurioje vienam asmeniui teko 2,99 m² gyvenamojo ploto (atėmus sanitarinį mazgą). Likusį laikotarpį pareiškėjui teko minimali vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma pagal nacionalinę teisę ir daugiau nei 3 m² gyvenamojo ploto (atėmus sanitarinį mazgą). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 21 d. iki 2018 m. rugpjūčio 20 d. pirmos dienos pusės ir nuo 2018 m. rugpjūčio 20 d. antros dienos pusės iki 2018 m. rugpjūčio 21 d. nenustatytas Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų faktas tiek nacionalinės teisės, tiek Konvencijos prasme. Tačiau laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 105, t. y. 2018 m. rugpjūčio 20 d. pirmos dienos pusėje konstatuotina, kad jo teisė į minimalią vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamojo ploto normą Konvencijos prasme buvo pažeista. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl baldų užstatymo, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Įsakymo 1.3.1 papunktyje nėra numatyta, kad į vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 m² – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Atitinkamai pagal suformuotą administracinių bylų praktiką, tik tokiu atveju, kai yra nustatoma teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą pagal nacionalinę teisę ir tokiu atveju sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Kadangi šiuo atveju nebuvo konstatuotas minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimo pažeidimas pagal nacionalinę teisę, nėra teisinio pagrindo atsižvelgti į kameros Nr. 105, kurioje ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko 2,99 m2 gyvenamojo ploto (atėmus sanitarinį mazgą), baldų užstatymą, pareiškėjo argumentas, kad gyvenamąjį plotą mažino kameroje esantys baldai ir inventorius, atmestinas kaip nepagrįstas. Vertinant dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto normos reikalavimo pažeidimo galimai patirtą neturtinę žalą ir jos dydį, atkreiptinas dėmesys į tai, kad neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę. Esant aplinkybėms, kai pareiškėjas netinkamomis sąlygomis Konvencijos prasme buvo laikomas tik pusę dienos ir tą pačią dieną jis buvo perkeltas į kamerą, kurioje jam buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos aptariamu aspektu nacionalinės teisės ir Konvencijos prasme, darytina išvada, kad šiuo atveju žalos, kilusios dėl nepakankamo gyvenamojo ploto, faktas nėra konstatuotinas.

Dėl privatumo užtikrinimo, naudojantis sanitariniu mazgu, pareiškėjo stebėjimo

Ginčo laikotarpiu galiojusių Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) (2017 m. gruodžio 18 d. redakcija su visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 16.5 papunktyje nustatyta, kad: įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos; sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas; sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis; nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TIĮET) (2016 m. sausio 27 d. redakcija su visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 14.5 papunktyje nustatyta, kad: kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas. Kaip matyti, teisės aktai nenumato reikalavimo įrengti atskirą oro šalinimo sistemą sanitarinio mazgo patalpoje, todėl pareiškėjos argumentai dėl nemalonaus kvapo nagrinėjamu aspektu nevertintini. Įvertinus Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 32–33) pateiktus duomenis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose nuo likusio gyvenamojo ploto sanitarinio mazgo patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara ir gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teismas, atsižvelgęs į aptartą teisinį reguliavimą ir vadovaudamasis suformuota Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose (žr. 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12), 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.) konstatuoja, kad nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele nepažeidžia reikalavimų, įtvirtintų PĮĮET ir TIĮET reikalavimų, visgi toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Nors nurodoma, kad yra įrengtos užuolaidos, tačiau sanitarinį mazgą atskiriantis audeklas (užuolaida) nėra laikomas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų, asmens privatumo užtikrinimo aspektu. Pareiškėjas taip pat skundžiasi, kad yra stebimas, jam naudojantis sanitariniu mazgu. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 32–33) ir atsiliepime (b. l. 7–12) pateiktais duomenimis patvirtino, kad gyvenamųjų kamerų duryse yra įrengtas stebėjimo langelis arba akutė, tačiau nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kad pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu yra užtikrinamas bent minimalus jo privatumas. Įvertinus šias aplinkybes visų nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui minimalaus privatumo, jam naudojantis sanitariniu mazgu, pažeidė jo žmogiškąjį orumą. Asmeniui neužtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu lemia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 70065/13) ir kt.). Šios išvados nenuneigiamos Lukiškių TI-K atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis dėl nuolatinės laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų elgesio kontrolės. Tokia pozicija palaikoma ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.). Todėl konstatuotina, kad pareiškėjo teisė į privatumą ginčo laikotarpiu (iš viso 143 paras) buvo pažeista. Nors šiuo aspektu Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai konstatuotini, tačiau pažymėtina, kad vertinant neturtinės žalos dydį, bus atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas dalį kalinimo laikotarpio atitinkamose kamerose buvo laikomas vienas (žr. Lukiškių TI-K atsiliepimo 1–2 psl.).

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas viso 143 paras ir įvertinus anksčiau konstatuotą pažeidimą, t. y. 143 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu, darytina išvada, kad tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Tai sudaro pagrindą vertinti, kad šiais aspektais egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, todėl pareiškėjo patirta neturtinė žala privalo būti atlyginta pinigine forma.

Dėl neturtinės žalos dydžio

Vertindamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia ne tik į jau anksčiau sprendimo motyvuose nurodytas aplinkybes, bet ir į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Todėl, įvertinęs tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgęs į nustatyto pažeidimo mąstą bei trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui priteistina 500,00 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 15 000,00 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsniu, 84 straipsniu, 86–88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo kalėjimo-izoliatoriaus, pareiškėjui A. M. 500,00 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant Vilniaus apygardos administraciniam teismui.