Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-1239-764/2025

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2025-02-11
Bylos Nr.: eI3-1239-764/2025
Teisminio proceso Nr.: 3-64-3-00130-2024-8
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Eglė Žulytė-Janulionienė, Gitana Butrimaitė, Egidija Puzinskaitė
Pareiškėjas: E. N.
Atsakovas: Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI3-1239-764/2025Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00130-2024-8Procesinio sprendimo kategorijos: 12.12; 55.1.3 (S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMAS2025 m. vasario 11 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. N. skundą atsakovei Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl mokesčių administratoriaus nurodymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja E. N. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2024 m. sausio 25 d. nurodymą Nr. (7.1) 0706-204; 2) priteisti pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškina, kad 2021 m. spalio 15 d. pareiškėja ir AS Nordmet, egistracijos valstybė Estija (toliau – Pardavėjas) sudarė notarinę pirkimo – pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), kurios pagrindu pareiškėja už 27 000 Eur įsigijo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esantį adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas). 2024 m. sausio 25 d. pareiškėja gavo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Mokesčių administratorius) nurodymą Nr. (7.1) 0706-204, kuriuo nurodoma pareiškėjai iki 2024 m. vasario 6 d. pateikti užsienio apmokestinamiesiems vienetams išmokėtų pajamų (sumų) ir nuo jų apskaičiuoto pelno mokesčio deklaracijos FR0313 formą, už mėnesį kurį buvo išmokėtos išmokos už žemės sklypo įsigijimą (deklaracija teikiama per EDS) (toliau – Nurodymas). Nurodyme pareiškėja įspėjama, kad už Nurodymo nevykdymą pareiškėja gali būti traukiama administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 505 straipsnį. Mokesčių administratoriaus Nurodymas yra nepagrįstas ir neteisėtas – priimtas: nenustačius visų reikšmingų aplinkybių; nesurinkus pakankamai duomenų reikalingų Nurodymui pagrįsti; neatitinka teisinio reglamentavimo ir gero administravimo principo.

Teigia, jog mokesčių administratorius davė Nurodymą pareiškėjai pateikti užsienio apmokestinamiesiems vienetams išmokėtų pajamų (sumų) ir nuo jų apskaičiuoto pelno mokesčio deklaracijos FR0313 formą, už mėnesį kurį buvo išmokėtos išmokos už Žemės sklypo įsigijimą. Mokesčių administratorius turi teisę duoti nurodymus deklaravimo klausimais (MAĮ 33 str. 1 d. 7 p.), tačiau pareiškėja turi pareigą vykdyti tik teisėtus Mokesčių administratoriaus nurodymus (MAĮ 40 str. 1 d. 2 p.), kaip ir teisę atsisakyti vykdyti neteisėtus Mokesčių administratoriaus nurodymus (MAĮ 36 str. 1 d. 8 p.). Šiuo konkrečiu atveju Mokesčių administratoriaus Nurodymas nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, kurių pagrindu pareiškėja privalo pateikti deklaraciją. Nurodymas grindžiamas vienintele aplinkybe - Žemės sklypo įsigijimu. Tačiau vien aplinkybė, kad pareiškėja įsigijo Žemės sklypą iš Estijoje registruotos įmonės dar nesukuria pareiškėjai mokestinės prievolės, teikti deklaraciją ir išskaičiuoti bei sumokėti pelno mokestį. Pareiškėja, kaip fizinis asmuo nepatenka į Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – PMĮ) 52 straipsnio 1 dalyje išvardintų asmenų sąrašą, kuriems privaloma teikti deklaracijas (MAĮ 9 str.). Visi mokesčių įstatymų neaiškumai turi būti aiškinami mokesčių mokėtojo naudai. Kaip jau minėta pareiškėja yra fizinis asmuo ir neturi tiesioginės pareigos mokėti pelno mokesčio (PMĮ 3 str. 1 d.; MAĮ 13 str. 1 d. 18 p.). PMĮ 37 straipsnyje įtvirtintos specialios sąlygos, kada pareiga išskaičiuoti ir sumokėti pelno mokestį gali būti perkelta išmokas išmokėjusiam asmeniui t.y. netiesioginis apmokestinimas, egzistuojant PMĮ 37 straipsnyje nurodytoms specialioms sąlygoms. PMĮ 4 straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatyta, kad mokesčio bazę sudaro užsienio vieneto ne per nuolatines buveines Lietuvos Respublikos teritorijoje gautos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje - pajamos už parduotą, kitokiu būdu perleistą nuosavybėn arba išnuomotą nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, esantį Lietuvos Respublikos teritorijoje. Gaunamų užsienio vieneto pajamų apmokestinimo tvarką reglamentuoja PMĮ 37 straipsnis, kuriame įtvirtinta, kad pelno mokestį prie pajamų šaltinio nuo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytų pajamų (sumų), išskyrus PMĮ 37(1) straipsnyje nustatytą atvejį, išskaičiuoja ir sumoka į biudžetą išmokas išmokėjęs asmuo – Lietuvos vienetas, nuolatinė buveinė arba nuolatinis Lietuvos gyventojas. Šiuo atveju užsienio vieneto pajamos pripažįstamos taikant PVMĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą principą (pajamos pripažįstamos faktišku pajamų gavimo momentu). Sisteminė nurodytų teisės aktų analizė suponuoja pagrindą konstatuoti, kad užsienio vieneto pajamos apmokestinamos pelno mokesčiu pagal PMĮ 37 straipsnį egzistuojant specialių sąlygų visetui: 1) užsienio vienetas veikia ne per nuolatinę buveinę Lietuvoje; 2) užsienio vienetas parduoda nekilnojamąjį turtą esantį Lietuvoje; 3) nekilnojamasis turtas parduodamas nuolatiniam Lietuvos gyventojui. Viena iš PMĮ 37 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kuri turi būti nustatyta yra užsienio vieneto veikimo buveinės vieta. Teigia, kad mokesčių administratoriaus Nurodyme apskritai nėra jokių duomenų apie Pardavėjo veiklos, buveinės vietą. Priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus (MAĮ 73 str. 1 d.). Pareiškėja neturėjo pagrindo savarankiškai teikti deklaracijos ir išskaičiuoti mokesčių pagal PMĮ 37 straipsnį, kadangi objektyviai nežinojo ir negalėjo žinoti, kad Pardavėjas veikia ne per nuolatinę buveinę Lietuvoje ir, kad dėl to gali kilti pareiškėjai mokestinė prievolė.

Nurodo, kad Sutartis, kurios pagrindu pareiškėja įsigijo Žemės sklypą sudaryta notarine forma (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.74 str. 1 d. 1 p., 6.393 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 34 straipsnyje įtvirtinta, kad notaro dokumentai turi būti parašyti aiškiai ir tiksliai, su dokumento turiniu susiję terminai, datos ir skaičiai parašyti nors vieną kartą žodžiais. Juridinių asmenų pavadinimai turi būti ne mažiau kaip kartą parašyti nesutrumpinti ir nurodyti jų adresai. Notaro patvirtintoje Sutartyje apskritai nėra jokių duomenų apie Pardavėjo buveinę t.y. nenurodytas buveinės adresas, nurodyta tik Pardavėjo registracijos šalis (Estija). Vien tik iš tokių duomenų t.y. pagal šalį, kurioje įregistruotas juridinis asmuo, neįmanoma nustatyti užsienio subjekto buveinės vietos. Sutartyje nėra net užuominų, kad sudarius sandorį Pareiškėja turės mokėti mokesčius, priešingai Sutarties 5.1.5 punkte Pardavėjas patvirtino, kad visi mokesčiai yra sumokėti. Kitos aplinkybės, taip pat nesudarė pagrindo vertinti, kad Pardavėjas veikia ne per nuolatinę buveinę Lietuvoje dėl ko gali kilti mokestinė prievolė pareiškėjai. Pardavėjas pardavinėjo ne vieną žemės sklypą (duomenys neskelbtini)., tęstinį laikotarpį (ilgiau nei 6 mėn.) ir galimai toliau pardavinėja žemės sklypus. Notarinę Sutartį sudarė Pardavėjo atstovas G. K.. Faktinių aplinkybių kontekste sąžiningai veikianti pareiškėja objektyviai nežinojo, negalėjo žinoti ir numatyti, kad Pardavėjas parduoda Žemės sklypą veikdamas ne per nuolatinę buveinę Lietuvoje ir Pareiškėjai gali kilti mokestinė prievolė. Šiuo konkrečiu atveju taikytina įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė – įrodyti aplinkybes, kad Pardavėjas veikė ne per nuolatinę buveinę Lietuvoje turi tas, kuriam lengviau tai padaryti. Pareiškėjai (fizinis asmuo) negali būti priskirta pareiga įrodyti aplinkybes dėl užsienio subjekto veikimo nuolatinės buveinės, nes jos atveju tai reikštų neįmanomas įrodyti aplinkybes. Tuo tarpu Mokesčių administratoriui įstatymas įtvirtina teisę gauti tokius duomenis (MAĮ 25 str. 1 d. 16 -17 p., 28 str., 30 str. ir kt.) ir įpareigoja teikti mokesčių mokėtojui informaciją susijusią su jo prievole apskaičiuoti, deklaruoti ir mokėti mokesčius (MAĮ 36 str. 1 d. 1 p.). Mokesčių administratoriaus Nurodymas, kuriame nėra nustatytų PMĮ 37 straipsnyje įtvirtintų sąlygų viseto t.y. nėra pagrindimo dėl deklaracijos FR0313 formos pateikimo, neatitinka apmokestinimo aiškumo principo (MAĮ 9 str.) ir negali būti laikomas teisėtu. Pažymėtina, kad pareiškėja apie tai, jog privalo pateikti deklaraciją, kas reiškia ir atitinkamai mokesčio apskaičiavimą ir sumokėjimą, sužinojo tik po 2 (dviejų) metų ir 4 (keturių) mėnesių nuo Sutarties sudarymo (2021 m. spalio 15 d.) gavusi Mokesčių administratoriaus Nurodymą. Vienas iš Valstybinės mokesčių inspekcijos uždavinių yra padėti mokesčių mokėtojams įgyvendinti savo teises ir atlikti pareigas, kuris įgyvendinamas Mokesčių administratoriui vykdant funkcijas (MAĮ 19 str. 1 d. 1 p ir 2 str.). Mokesčių administratoriaus pareiga nepažeisti mokesčių mokėtojo teisių (MAĮ 33 str. 1 d. 3 p.). Tačiau šiuo konkrečiu atveju, kada yra itin retai pasitaikanti situacija, fiziniam asmeniui įsigyjant žemės sklypą iš užsienio vieneto ir įstatymas nustato specialias apmokestinimo sąlygas (PMĮ 37 str.) t.y. galimai egzistuojant netiesioginio apmokestinimo sąlygoms, Mokesčių administratoriaus nepagrįstai ilgas delsimas (daugiau, kaip du metus) informuoti privatų fizinį asmenį (pareiškėją) dėl galimai atsiradusios mokestinės prievolės yra akivaizdus pareiškėjos teisių pažeidimas (MAĮ 36 str. 1 d. 1 p.) ir negali būti pateisinamas senaties terminais įtvirtintais MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje. Faktinių aplinkybių kontekste toks Mokesčių administratoriaus neveikimas gali būti vertinamas tik, kaip nerūpestingumas ir neatsakingumas (bonus pater familias) ir negali būti pateisinamas, kadangi nesuderinamas su gero administravimo principu. Teisę į gerą administravimą apima kiekvieno asmens teisę būti informuotam apie nustatytas faktines aplinkybes. Mokesčių administratorius Nurodyme įspėja pareiškėją, kad už Nurodymo nevykdymą ji gali būti traukiama administracinėn atsakomybėn pagal ANK 505 straipsnį už kliudymą įstatymų įgaliotiems pareigūnams įgyvendinti jų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose jiems nustatytas teises ar atlikti jiems pavestas pareigas, šių pareigūnų teisėtų nurodymų ir reikalavimų, <...> nevykdymą ar netinkamą vykdymą <...>, nepateikimą pareigūnams informacijos, duomenų ar dokumentų arba klaidingų ar tikrovės neatitinkančių informacijos ar duomenų pateikimą, <...>, kas užtraukia baudą asmenims nuo 80 iki 780 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad Nurodymas yra neteisėtas, jis turi būti panaikintas, kad nesukeltų neigiamų padarinių pareiškėjai ateityje.

Atsiliepimas

Atsakovė Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, jog su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad mokesčių administratorius negali sutikti su pareiškėjos teiginiu „<...> galimai egzistuojant netiesioginio apmokestinimo sąlygoms, Mokesčių administratoriaus nepagrįstai ilgas delsimas (daugiau, kaip du metus) informuoti privatų fizinį asmenį (pareiškėją) dėl galimai atsiradusios mokestinės prievolės yra akivaizdus pareiškėjos teisių pažeidimas (MAĮ 36 str. 1 d. 1 p.) ir negali būti pateisinamas senaties terminais įtvirtintais MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje.“. Mokesčių administratorius objektyviai negali realiu laiku stebėti visus asmenų sudaromus sandorius bei nustatyti jiems tenkančias prievoles. Atliekant mokestinės stebėsenos veiksmus buvo nustatyti neatitikimai bei 2023 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. (17.70-40) RES-154612 pareiškėja informuota (perskaitė 2023 m. rugsėjo 13 d.) apie esančią prievolę pateikti pelno mokesčio deklaraciją FR0313 formą iki 2023 m. rugsėjo 27 d. Rašte nurodytos aplinkybės bei kokiu pagrindu pareiškėja turi prievolę pateikti deklaraciją. Pareiškėjai neįvykdžius Vilniaus AVMI prašymo, buvo 2024 m. sausio 25 d. surašytas skundžiamas Mokesčių administratoriaus nurodymas Nr. (7.1) FR0706-204, kuris buvo siunčiamas tiek el. paštu, tiek per Mano VMI portalą (Mano VMI portale perskaitytas 2024 m. vasario 1 d.). Institucijos nuomone, Mokesčių administratoriaus nurodymas yra pakankamai išsamus, atsižlėgus į aplinkybę, jog pareiškėja jau anksčiau buvo informuota apie esančią prievolę. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, jog nors Mokesčių administratoriaus nurodymas ir nebuvo įvykdytas, tačiau administracinio nusižengimo protokolas už ANK 505 str. 1 d. pažeidimą nebuvo surašytas bei nuobauda nebuvo paskirta.

Nurodo, jog pareiškėja buvo aiškiai informuota apie esančią prievolę, kad pagal PMĮ 37 str. nuostatas pelno mokestį prie pajamų šaltinio nuo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytų pajamų (sumų), išskyrus šio Įstatymo 37¹ straipsnyje nustatytą atvejį, išskaičiuoja ir sumoka į biudžetą išmokas išmokėjęs asmuo — Lietuvos vienetas, nuolatinė buveinė arba nuolatinis Lietuvos gyventojas. Šiuo atveju užsienio vieneto pajamos pripažįstamos taikant šio Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą principą. Pagal PMĮ 52 str. 1 d. nuostatas, kai užsienio vieneto pajamos yra apmokestinamos pelno mokesčiu šio Įstatymo 37 straipsnyje nustatyta tvarka, pelno mokestį išskaičiuojantis asmuo — Lietuvos vienetas arba nuolatinė buveinė užpildo deklaraciją ir pateikia ją vietos mokesčio administratoriui, kurio veiklos teritorijoje yra arba privalo būti įregistruotas mokesčio mokėtoju mokestį išskaičiuojantis asmuo. Pagal užsienio apmokestinamiesiems vienetams išmokėtų pajamų (sumų) ir nuo jų apskaičiuoto pelno mokesčio deklaracijos FR0313 formos užpildymo taisyklių 3.2 punktą mokestį išskaičiuojantis asmuo — tai Lietuvos Respublikos juridinis asmuo, Lietuvos Respublikoje veikiančio užsienio valstybės juridinio asmens ar kitos organizacijos nuolatinė buveinė arba nuolatinis Lietuvos gyventojas, kurie pagal PMĮ privalo nuo išmokų užsienio valstybių juridiniams asmenims ar organizacijoms prie pajamų šaltinio išskaičiuoti pelno mokestį. Mokesčių administratoriaus nurodymas laikytinas teisėtu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Nurodymo teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad 2021 m. spalio 15 d. pareiškėja ir AS Nordmet, egistracijos valstybė Estija sudarė notarinę pirkimo – pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu pareiškėja už 27 000 Eur įsigijo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini).

2024 m. sausio 25 d. pareiškėja gavo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos nurodymą Nr. (7.1) 0706-204, kuriuo nurodoma pareiškėjai iki 2024 m. vasario 6 d. pateikti užsienio apmokestinamiesiems vienetams išmokėtų pajamų (sumų) ir nuo jų apskaičiuoto pelno mokesčio deklaracijos FR0313 formą, už mėnesį kurį buvo išmokėtos išmokos už žemės sklypo įsigijimą (deklaracija teikiama per EDS). Nurodyme pareiškėja įspėjama, kad už Nurodymo nevykdymą pareiškėja gali būti traukiama administracinėn atsakomybėn pagal ANK 505 straipsnį.

Pareiškėja nesutikdama su Nurodymu, kreipėsi į teismą, prašydama jį panaikinti.

Pareiškėja skunde nurodo, kad Mokesčių administratoriaus Nurodymas nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, kurių pagrindu pareiškėja privalo pateikti deklaraciją. Nurodymas grindžiamas vienintele aplinkybe - Žemės sklypo įsigijimu. Tačiau vien aplinkybė, kad pareiškėja įsigijo Žemės sklypą iš Estijoje registruotos įmonės dar nesukuria pareiškėjai mokestinės prievolės, teikti deklaraciją ir išskaičiuoti bei sumokėti pelno mokestį. Pareiškėja, kaip fizinis asmuo nepatenka į PMĮ 52 straipsnio 1 dalyje išvardintų asmenų sąrašą, kuriems privaloma teikti deklaracijas (MAĮ 9 str.). Pareiškėja neturėjo pagrindo savarankiškai teikti deklaracijos ir išskaičiuoti mokesčių pagal PMĮ 37 straipsnį, kadangi objektyviai nežinojo ir negalėjo žinoti, kad Pardavėjas veikia ne per nuolatinę buveinę Lietuvoje ir, kad dėl to gali kilti pareiškėjai mokestinė prievolė.

Teismas atmeta šiuos pareiškėjos teiginius kaip nepagrįstus, kadangi sutiktina su pareiškėja, kad mokesčių administratorius objektyviai negali realiu laiku stebėti visus asmenų sudaromus sandorius bei nustatyti jiems tenkančias prievoles. Atliekant mokestinės stebėsenos veiksmus buvo nustatyti neatitikimai bei 2023 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. (17.70-40) RES-154612 pareiškėja informuota (perskaitė 2023 m. rugsėjo 13 d.) apie esančią prievolę pateikti pelno mokesčio deklaraciją FR0313 formą iki 2023 m. rugsėjo 27 d. Rašte nurodytos aplinkybės bei kokiu pagrindu pareiškėja turi prievolę pateikti deklaraciją. Pareiškėjai neįvykdžius Vilniaus AVMI prašymo, buvo 2024 m. sausio 25 d. surašytas skundžiamas Mokesčių administratoriaus nurodymas Nr. (7.1) FR0706-204, kuris buvo siunčiamas tiek el. paštu, tiek per Mano VMI portalą (Mano VMI portale perskaitytas 2024 m. vasario 1 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, Mokesčių administratoriaus nurodymas yra pakankamai išsamus, atsižlėgus į aplinkybę, jog pareiškėja jau anksčiau buvo informuota apie esančią prievolę.

Pareiškėja pažymi, jog notaro patvirtintoje Sutartyje apskritai nėra jokių duomenų apie Pardavėjo buveinę t.y. nenurodytas buveinės adresas, nurodyta tik Pardavėjo registracijos šalis (Estija). Vien tik iš tokių duomenų t.y. pagal šalį, kurioje įregistruotas juridinis asmuo, neįmanoma nustatyti užsienio subjekto buveinės vietos. Faktinių aplinkybių kontekste sąžiningai veikianti pareiškėja objektyviai nežinojo, negalėjo žinoti ir numatyti, kad Pardavėjas parduoda Žemės sklypą veikdamas ne per nuolatinę buveinę Lietuvoje ir Pareiškėjai gali kilti mokestinė prievolė. Pareiškėjai (fizinis asmuo) negali būti priskirta pareiga įrodyti aplinkybes dėl užsienio subjekto veikimo nuolatinės buveinės, nes jos atveju tai reikštų neįmanomas įrodyti aplinkybes. Mokesčių administratoriaus Nurodymas, kuriame nėra nustatytų PMĮ 37 straipsnyje įtvirtintų sąlygų viseto t.y. nėra pagrindimo dėl deklaracijos FR0313 formos pateikimo, neatitinka apmokestinimo aiškumo principo (MAĮ 9 str.) ir negali būti laikomas teisėtu. Pažymėtina, kad pareiškėja apie tai, jog privalo pateikti deklaraciją, kas reiškia ir atitinkamai mokesčio apskaičiavimą ir sumokėjimą, sužinojo tik po 2 (dviejų) metų ir 4 (keturių) mėnesių nuo Sutarties sudarymo (2021 m. spalio 15 d.) gavusi Mokesčių administratoriaus Nurodymą.

Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių, matyti, kad pareiškėja buvo aiškiai informuota apie esančią prievolę, kad pagal PMĮ 37 str. nuostatas pelno mokestį prie pajamų šaltinio nuo 4 straipsnio 4 dalyje nurodytų pajamų (sumų), išskyrus šio Įstatymo 37¹ straipsnyje nustatytą atvejį, išskaičiuoja ir sumoka į biudžetą išmokas išmokėjęs asmuo — Lietuvos vienetas, nuolatinė buveinė arba nuolatinis Lietuvos gyventojas. Šiuo atveju užsienio vieneto pajamos pripažįstamos taikant šio Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą principą. Pagal PMĮ 52 str. 1 d. nuostatas, kai užsienio vieneto pajamos yra apmokestinamos pelno mokesčiu šio Įstatymo 37 straipsnyje nustatyta tvarka, pelno mokestį išskaičiuojantis asmuo — Lietuvos vienetas arba nuolatinė buveinė užpildo deklaraciją ir pateikia ją vietos mokesčio administratoriui, kurio veiklos teritorijoje yra arba privalo būti įregistruotas mokesčio mokėtoju mokestį išskaičiuojantis asmuo. Pagal užsienio apmokestinamiesiems vienetams išmokėtų pajamų (sumų) ir nuo jų apskaičiuoto pelno mokesčio deklaracijos FR0313 formos užpildymo taisyklių 3.2 punktą mokestį išskaičiuojantis asmuo — tai Lietuvos Respublikos juridinis asmuo, Lietuvos Respublikoje veikiančio užsienio valstybės juridinio asmens ar kitos organizacijos nuolatinė buveinė arba nuolatinis Lietuvos gyventojas, kurie pagal PMĮ privalo nuo išmokų užsienio valstybių juridiniams asmenims ar organizacijoms prie pajamų šaltinio išskaičiuoti pelno mokestį.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

Aiškindamas VAĮ (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).

Teismas pažymi, kad Nurodymas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti Nurodymą skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Pažymėtina, kad vien tai, jog pareiškėja nesutinka su Nurodymu nėra pagrindas tokį sprendimą laikyti neatitinkančiu VAĮ 10 str. reikalavimų. Nurodymas pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, Nurodymo turinys leido pareiškėjai identifikuoti ir suprasti nurodytų pareiškėjos teisių ir pareigų apimtį, nustatyti įtakos Nurodymui priimti turėjusias aplinkybes, argumentuotai nesutikti su sprendimo motyvais ir visapusiškai pasinaudoti teise į teisminę gynybą, todėl Nurodymas atitinka administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti Nurodymą pareiškėjos išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundas atmestas, jai patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos E. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjos Gitana ButrimaitėEgidija PuzinskaitėEglė Žulytė-Janulionienė