Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo, vadovaujantis BK 93 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, D. U. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį atleistas ir jam paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas dešimčiai mėnesių, įpareigojant nuo 23.00 iki 6.00 val. būti namuose ir per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti. Baudžiamoji byla D. U. nutraukta.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas S. A., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Taip pat skundžiamas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nuosprendis, kuriuo Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinis skundas iš dalies patenkintas: panaikinta Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžio dalis dėl D. U. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamosios bylos nutraukimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 93 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais.

D. U. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant nuo 23.00 iki 6.00 val. būti namuose.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. U., būdamas nepilnametis, veikdamas kartu su S. A., 2008 m. vasario 24 d., apie 15.00 val., viešoje vietoje, aikštelėje prie parduotuvės „Žara“, esančios ,,duomenys neskelbtini“, elgėsi ypač įžūliai, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai: priėjo prie iš parduotuvės „Žara“ išeinančių I. R. bei T. B. ir D. U. be jokios priežasties tyčia sudavė kumščiu vieną smūgį T. B. į veidą, taip padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą, o S. A. tyčia sudavė kumščiu vieną smūgį I. R. į veidą; šiam nuo smūgio nukritus, abu rankomis ir kojomis mušė bei spardė I. R. ir tokiais savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką;

D. U. tą pačią dieną, apie 19.30 val., ant kelio, prie J. L. priklausančios sodybos, esančios ,,duomenys neskelbtini“, asmeninio konflikto metu, kilusio dėl prie parduotuvės ,,Žara“ 15.00 val. vykusių muštynių, šešis kartus peiliu dūrė I. R. į įvairias kūno vietas, taip padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 93 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, D. U. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį atleido ir paskyrė auklėjamojo poveikio priemonę, o baudžiamąją bylą nutraukė.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl D. U. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamosios bylos nutraukimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį panaikino (nes konstatavo, kad D. U. šį nusikaltimą padarė ne pirmą kartą) ir už tai paskyrė laisvės apribojimo bausmę, o kitą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą.

D. U. pripažinti kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir paskirti laisvės apribojimą aštuoniems mėnesiams, įpareigojant nuo 23.00 iki 7.00 val. būti namuose;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 4 d. nuosprendžiu paskirta bausme už nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės apribojimą vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant D. U. nuo 23.00 iki 7.00 val. būti namuose.

Kauno apygardos teismas konstatavo, kad D. U. už padarytą pirmą nusikaltimą nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas pagrįstai, nes jis, būdamas nepilnametis, padarė nesunkų nusikaltimą pirmą kartą, kaltę visiškai pripažino, gailėjosi. Taip pat šis teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas manyti, jog D. U. ir ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų, nes antrasis nusikaltimas, kvalifikuotas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, buvo tik pirmojo išdava, aiškinantis tarpusavio santykius, padarytas praėjus neilgam laiko tarpui, tik keturioms valandoms po pirmojo nusikaltimo. Todėl šios instancijos teismas sprendė, kad yra visos sąlygos ir pagrindai už pirmą nusikaltimą atleisti D. U. nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 93 straipsnio nuostatomis.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BK 93 straipsnio taikymo

Esminis kasatoriaus argumentas, kad teismas nepagrįstai atleido nuo baudžiamosios atsakomybės D. U. dėl viešosios tvarkos pažeidimo, nes jis nusikalto ne pirmą kartą, yra pagrįstas.

Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai įtvirtinti BK XI skyriuje. Šio skyriaus nuostatos taikomos asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų (BK 81 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 93 straipsnį teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės esant trims būtinoms sąlygoms ir bent vienai alternatyviai sąlygai. Būtinos sąlygos yra šios: pirma, toks asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką dar nesulaukęs aštuoniolikos metų amžiaus; antra, jis turi būti padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą; trečia, jis turi būti padaręs nusikalstamą veiką pirmą kartą. Be to, teismas gali atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį tik nustatęs bent vieną alternatyvią sąlygą, kad jis: 1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba 2) pripažintas ribotai pakaltinamu arba 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad šis teismas nustatė, jog D. U., būdamas nepilnametis, 2008 m. vasario 24 d. padarė du nesunkius nusikaltimus ir vadovaudamasis BK 93 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, atleido nuo baudžiamosios atsakomybės, o bylą nutraukė. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, pagrįstai konstatavo, kad D. U. padarė du atskirus nusikaltimus, kad padarytas antras nusikaltimas nebuvo tęstinis ir nesudarė idealios sutapties su pirmuoju nusikaltimu. Tačiau pripažindamas, kad pirmosios instancijos teismas dėl padaryto pirmojo nusikaltimo pagrįstai D. U. taikė BK 93 straipsnio nuostatas, netinkamai aiškino šiame straipsnyje nustatytą sąlygą – pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, todėl netinkamai taikė šį baudžiamąjį įstatymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2008 m. gegužės 20 d. nutartyje (kasacinė byla Nr. 2K-P-85/2008) išaiškinta, kad pagal BK 93 straipsnį asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealią sutaptį. Beje, minėtoje plenarinės sesijos nutartyje buvo atsižvelgta, kad analogiški teisiniai argumentai, aiškinant, ką laikyti pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, nurodyti ir kasacinėse nutartyse Nr. 2K-395/2005, 2K-543/2006. Kadangi D. U. padarė du nusikaltimus – viešosios tvarkos pažeidimą ir nesunkų sveikatos sutrikdymą, kurie sudaro realią, o ne idealią sutaptį, jo atsakomybės klausimas buvo sprendžiamas vienoje byloje, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad D. U. viešosios tvarkos pažeidimą BK 93 straipsnio prasme padarė pirmą kartą, yra nepagrįsta. Teismas privalėjo duoti teisinį įvertinimą abiem padarytiems nusikaltimams, o ne dirbtinai juos išskaidyti.

Atsižvelgdama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai neturėjo teisinio pagrindo pripažinti, jog D. U. padarė nusikaltimą pirmą kartą. Todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 93 straipsnio nuostatomis, nepagrįstai atleido D. U. nuo baudžiamosios atsakomybės už abi nusikalstamas veikas, o apeliacinės instancijos teismas neištaisė padarytos klaidos dėl padaryto pirmojo nusikaltimo – viešosios tvarkos pažeidimo.

Taigi teismų sprendimai keistini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 93 straipsnio – taikymo (BPK 383 straipsnis).

Skiriant D. U. bausmę pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsižvelgiama į teismų nuosprendžiais nustatytas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, taip pat į prokuroro kasaciniame skunde išdėstytus motyvus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 21 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nuosprendžius pakeisti.

Panaikinti teismų nuosprendžių dalis, kuriomis D. U., vadovaujantis BK 93 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę, ir jam baudžiamoji byla nutraukta.

D. U. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirti laisvės apribojimą šešiems mėnesiams, įpareigojant nuo 23.00 iki 7.00 val. būti namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 4 d. nuosprendžiu paskirta bausme už nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės apribojimą vieneriems metams dviem mėnesiams, įpareigojant D. U. nuo 23.00 iki 7.00 val. būti namuose.