- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-30
- Bylos Nr.
- 1A-373/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Šiukšta, Violeta Ražinskaitė (pran.), Elena Vainienė
- Nukentėjusysis
- V. J.
- Nuteistasis
- J. S.
- Advokatai
- Rima Keblienė
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. birželio 9 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. (J. S.) pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 146 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 3 dalyje, 181 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:
pagal BK 146 straipsnio 2 dalį – 1 metams ir 4 mėnesiams;
pagal BK 180 straipsnio 3 dalį – 3 metams;
pagal BK 181 straipsnio 2 dalį – 1 metams ir 6 mėnesiams;
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Iš J. S. priteista 104,99 Lt V. J. turtinei žalai atlyginti.
Iš J. S. ir M. B. solidariai priteista 10 000 Lt V. J. neturtinei žalai atlyginti.
Iš J. S. priteista 200 Lt, o iš M. B. – 120 Lt teisinių paslaugų ir atstovavimo išlaidoms atlyginti.
Tuo pačiu nuosprendžiu M. B. nuteistas pagal BK 146 straipsnio 2 dalį ir išteisintas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 2 dalį, tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
J. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su M. B. bei kitais asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, ir su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu 2008 m. liepos 17 d., nuo 17.40 val. iki 24 val., (duomenys neskelbtini), panaudodami fizinį smurtą, neteisėtai atėmė nukentėjusiajam V. J. laisvę, panaudojant šaunamąjį ginklą prieš nukentėjusįjį jį apiplėšė, taip pat neturėdamas teisėto pagrindo atvirai savo naudai vertė nukentėjusįjį perduoti turtą, o būtent:
2008 m. liepos 17 d., apie 17.40 val., bendrininkui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, pakvietus V. J. tariamai pasikalbėti, apgaule įsiviliojo į automobilį ,,Chrysler Town Country“, valst. Nr. XXXXXXXX stovėjusį (duomenys neskelbtini), ir, V. J. į šį automobilį įsėdus, M. B., J. S. bei bendrininkas, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, neleisdami išlipti nukentėjusiajam V. J., neteisėtai jam atėmė laisvę. Tęsdami nusikalstamus veiksmus, bendrininko, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, vairuojamu šiuo automobiliu V. J. prieš jo valią vežė link (duomenys neskelbtini) namo. M. B. nukentėjusiajam į kaklą įrėmus šaunamąjį ginklą – pistoletą ir pagrasinus šauti bei tuo metu J. S. rankomis apieškojus V. J. drabužių kišenes, ar jis neturi šaunamojo ginklo, J. S. apieškojęs V. J. pagrobė piniginę, 10 litų, 4,99 Lt vertės „Maxima“ ir 10 Lt vertės „Norfa“ nuolaidų korteles, išduotas V. J. vardu, taip J. S. iš nukentėjusiojo V. J. pagrobė svetimą 24,99 Lt vertės turtą. Po to (duomenys neskelbtini), asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, iš automobilio ,,BMW 5201“, valst. Nr. XXXXXXXX persėdus į automobilį ,,Chrysler Town Country“, valst. Nr. XXXXXXXX o J. S. iš automobilio ,,Chrysler Town Country“, valst. Nr. XXXXXXXX persėdus į automobilį ,,BMW 5201“, valst. Nr. XXXXXXXX bei su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu važiuojant paskui automobilį, kuriuo M. B. ir asmenys, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, vežė nukentėjusįjį prieš jo valią, M. B. panaudojus fizinį smurtą – automobilyje pistoleto rankena smogus nukentėjusiajam V. J. į galvą pakaušio srityje, vežė į (duomenys neskelbtini), kur M. B., J. S., asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui apstojus nukentėjusįjį ratu, taip atėmus galimybę laisvai pasišalinti ar pabėgti, prieš V. J. panaudojo fizinį smurtą – M. B. su J. S. sudavė ne mažiau kaip septynis smūgius rankomis ir kojomis, o asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, sudavė keletą smūgių šlepete nukentėjusiajam V. J. į įvairias kūno vietas, tuo jam nežymiai sutrikdydami sveikatą. J. S., tęsdamas nusikalstamą veiką, neturėdamas teisėto pagrindo, pagrasino panaudoti bei panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, o būtent, pridėjęs peilį nukentėjusiajam prie kaklo ir grasindamas nupjauti pirštus, vertė V. J. perduoti turtą – pasakyti banko mokėjimo kortelės PIN kodą bei vertė ateityje, t. y. 2008 m. liepos 18 d., savo naudai perduoti jam svetimą V. J. priklausantį turtą – 500 litų ir dujinį revolverį.
Šalies argumentai
Nuteistasis J. S. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti: pagal BK 146 straipsnio 2 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį išteisinti nesant jo veikoje šių nusikaltimų sudėties, o pagal BK 181 straipsnio 2 dalį taikyti BK 75 straipsnį ir bausmės vykdymą atidėti.
Nurodo, jog teismas, pripažindamas jį kaltu ir nuteisdamas pagal BK 146 straipsnio 2 dalį bei 180 straipsnio 3 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes jo veiksmuose nėra šių nusikalstamų veikų subjektyviosios ir objektyviosios pusės. Apelianto tik paprašė padėti ,,pamokyti“ nukentėjusįjį V. J. dėl merginos, o dėl laisvės atėmimo ir plėšimo tartasi nebuvo, jie to neketino daryti. Vienintelis nusikaltimo objektas, į kurį kėsintasi – nukentėjusiojo subjektyvi teisė bendrauti su mergina. Nukentėjusysis V. J. susitarė su M. B. susitikti ir aiškintis dėl merginos, pats atvyko prie automobilio, niekieno neverčiamas į jį įsėdo kartu su atvykusia mergina I. G., kuri teisme parodė, kad V. J. savo noru važiavo aiškintis dėl merginos. Apeliantas su jais įsėdo į automobilį. M. B. įrėmus V. J. pistoletą į galvą, apeliantas, kaip buvo tartasi, apieškojo V. J., ar šis neturi pistoleto. Pistoleto nerado, tačiau kišenėje rado piniginę, kurią išėmė ir padėjo prie V. J. automobilyje parodyti, jog šis kišenėse daugiau nieko neturi. Po to su I. G. iš automobilio išlipo. Tuo apelianto veiksmai baigėsi. Nei nukentėjusysis, nei liudytojai nenurodė, kad apeliantas paėmė piniginę. V. J. teisme nebuvo apklaustas dėl jo duotų prieštaringų parodymų. Nukentėjusysis teigė, jog piniginę paėmė M. B., o ją vėliau miške grąžino M. K. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo aiškintasi, kaip piniginė pateko V. K.
Dėl nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 2 dalyje, apeliantas savo kaltę pripažįsta ir sutinka su už jį paskirtos bausmės dydžiu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusiojo atstovė prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo J. S. apeliacinis skundas atmetamas.
Nuteistasis skundžia tik veikas, dėl kurių pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 146 straipsnio 2 dalį ir BK 180 straipsnio 3 dalį, todėl remdamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.
Teisėjų kolegijos nuomone, J. S. kaltė padarius ginčijamas nusikalstamas veikas įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas dėl šių veikų išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir, tinkamai kvalifikavęs veikas, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl šių veikų pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 146 straipsnio 2 dalį
Pagal BK 146 straipsnio 2 dalį baudžiamas tas, kas neteisėtai atėmė žmogui laisvę, jeigu nebuvo žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių, ir tai padarė panaudodamas smurtą arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei ar sveikatai, arba laikydamas nukentėjusį asmenį nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas.
Vienas iš objektyviosios pusės požymių, kvalifikuojančių šią nusikalstamą veiką, yra smurto panaudojimas prieš nukentėjusįjį, kai dėl panaudoto smurto yra realizuojama pati nusikalstama veika – atimama laisvė nukentėjusiajam. Smurtu šiuo atveju suprantamas tiek psichinis, tiek fizinis kaltininko poveikis nukentėjusiajam, siekiant palaužti jo pasipriešinimą. Šios veikos kvalifikavimui neturi įtakos prieš nukentėjusįjį panaudoto smurto pavojingumas ir nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo mastas – pakanka įrodyti paties smurto panaudojimo faktą.
Nuteistasis J. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad jo veiksmuose nėra šio nusikaltimo požymių.
Toks nuteistojo skundo argumentas prieštarauja byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų visetui.
Nuteistojo kaltė įrodyta ne tik nukentėjusiojo V. J., liudytojo G. P., kito nuteistojo M. B., bet ir paties apelianto parodymais, specialisto išvada, parodymų patikrinimo vietoje protokolais bei kitais byloje esančiais faktiniais duomenimis, kuriuos teismas pagrįstai laikė įrodymais.
Nukentėjusysis V. J., ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas tyrėjos (t. 1, b. l. 37-41, 43-44, 46-47, 48, 49, 50) ir ikiteisminio tyrimo teisėjos (t. 4, b. l. 85-88), aiškiai bei suprantamai išdėstė visą įvykių seką nuo įsėdimo į automobilį ,,Chrysler Town Country“ iki jo nuvežimo į Žaliosios girią. Šie parodymai pirmosios instancijos teisme įstatymo nustatyta tvarka perskaityti ir išsamiai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje, todėl netikslinga jų kartoti. Nukentėjusiojo parodymai patikrinti įvykio vietoje (t. 1, b. l. 51-52).
Apeliantas skunde teigia, jog nukentėjusysis V. J. teisme neapklaustas dėl prieštaringų parodymų, tačiau nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė jo parodymų prieštaringumas.
V. J. iš tiesų pirmosios instancijos teisme neapklaustas, nes buvo išvykęs į užsienį (t. 4, b. l. 75), bet jį apklausė ikiteisminio tyrimo teisėja tuo metu, kai trumpam buvo grįžęs į Lietuvą (t. 4, b. l. 85-88).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas taip pat ėmėsi priemonių kviesti nukentėjusįjį į teismo posėdį, tačiau gautas jo tėvo paaiškinimas, kad V. J. su savo motina išvykęs uždarbiauti į Angliją ir nežinia, kada grįš į Lietuvą.
Teisėjų kolegija neabejoja nukentėjusiojo V. J. parodymais. Jie nėra prieštaringi ir nenuoseklūs, o kai kurie nesutapimai paaiškinami nukentėjusiojo patirtu stresu bei išgąsčiu.
Beje, apeliantas pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog perskaityti nukentėjusiojo V. J. parodymai yra teisingi.
Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad nebuvo susitarimo atimti laisvės nukentėjusiajam, jo tik paprašė ,,pamokyti“ pastarąjį dėl merginos.
Tokie nuteistojo skundo argumentai prieštarauja jo paties ir nuteistojo M. B. pirmosios instancijos teisme duotiems parodymams.
Teisme apeliantas pripažino V. J. atėmęs laisvę. Iniciatyva buvo M. B. Iš anksto buvo sutarta V. J. įsisodinti į automobilį, nuvežti į mišką ir ,,pamokyti“. Jis suprato, jog nukentėjusysis vežamas prievarta.
Nuteistasis M. B. teisme taip pat patvirtino, kad buvo susitarę įsodinti V. J. į automobilį ir pagąsdinti, ,,pamokyti“.
Atmetamas kaip nepagrįstas apelianto skundo argumentas, jog nukentėjusysis pats įsėdo į automobilį ir savo noru važiavo aiškintis dėl merginos.
Šį skundo argumentą visiškai paneigia paties nuteistojo ir liudytojo G. P. parodymai.
Ikiteisminio tyrimo metu J. S. parodė, kad M. B. ir M. B. jam paaiškino, jog ateis žmogus, kurį reikia ,,pamokyti“, ir tą žmogų apgaule turės įsodinti į automobilį. Nukentėjusiajam kartu su I. G. priėjus prie automobilio, M. B. jam pasiūlė važiuoti pakalbėti į kitą vietą motyvuodamas, kad neva reikia pavežti apeliantą ir M. B. (t. 2, b. l. 6-8). Be to, M. B. apeliantui pasiūlė prisistatyti M. B. ir G. P. pažįstamais (t. 2, b. l. 14-16).
Liudytojas G. P. ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 121-122) parodė, jog J. S. ir M. B. įsėsdami į automobilį klausė, ar juos gali pavežti ,,iki centro“, nors iš tikrųjų važiavo į mišką.
Taigi išdėstyti parodymai patvirtina, kad V. J. apgaule buvo įsodintas į automobilį ir ši apgaulė leido apeliantui važiuoti kartu su nukentėjusiuoju, taip dalyvauti atimant laisvę.
Kvalifikuojant veiką pagal BK 146 straipsnio 2 dalį pakanka nustatyti, jog prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas bet koks smurtas. Taigi veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, kas konkrečiai iš nuteistųjų, kiek kartų ir kuo sudavė smūgius nukentėjusiajam, kokio laipsnio sveikatos sutrikdymas jam padarytas.
Vertinant bylos duomenis nekyla abejonių, kad J. S. prieš V. J. naudojo smurtą.
Nuteistasis J. S. pirmosios instancijos teisme pripažino, jog prieš V. J. naudojo smurtą, nes norėjo jį ,,pamokyti“, t. y. sudavė jam kelis smūgius, įrėmė peilį į kaklą ir reikalavo pasakyti banko mokėjimo kortelės PIN kodą.
Nuteistasis M. B. teisme taip pat patvirtino miške J. S. nukentėjusiajam kelis kartus spyrus.
Liudytojas G. P. ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 121-122) irgi parodė, kad miške vienas vaikinas, kuris kalbėjo rusiškai (byloje nustatyta, jog tai J. S. ) priėjo prie V. J. ir sudavė jam smūgius į koją, krūtinę, veidą bei galvą.
Teisme liudytojas G. P. patvirtino, kad V. J. miške buvo laikomas prieš jo valią.
Taigi išdėstyti nukentėjusiojo, nuteistųjų ir liudytojo parodymai tarpusavyje neprieštarauja, papildo vieni kitus ir atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo netikėti šiais parodymais.
Nukentėjusiojo V. J. parodymus, jog prieš jį buvo naudojamas smurtas, patvirtina ne tik išdėstyti paties apelianto, nuteistojo M. B., liudytojo G. P. parodymai, bet ir kitų įrodymų šaltinių duomenys.
Specialisto išvados Nr. G 1077/08 (05) duomenys (t. 1, b. l. 26-27) įrodo, kad V. J. nustatytos poodinės kraujosruvos dešiniame antakyje, voke, nosyje, dešinės akies obuolio junginėje, dešiniame skruoste, smakre, lūpose, kairiuose vokuose, kairiame skruoste, krūtinės ląstoje, dešinėje blauzdoje, nubrozdinta viršutinės lūpos oda. Sužalojimai padaryti sumušant išvardintas sritis kietais bukais, ribotą paviršių turinčiais daiktais prieš 4-6 paras iki apžiūros. Sužalojimai padaryti suduodant ne mažiau kaip septynis smūgius, kadangi nustatyta tiek atskirų sužalojimų. Tokie sužalojimai gali būti padaryti tiek smogiant kumščiu, tiek spardant, tiek ir kokiais nors daiktais. Dėl šių sužalojimų V. J. sveikata sutrikdyta nežymiai.
Taigi nuosprendyje ir šioje nutartyje aptartų įrodymų visetas teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, jog nuteistasis prieš V. J. tyčia atliko veiksmus, sudarančius jam inkriminuoto nusikaltimo sudėtį. Dėl to nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad apelianto veiksmuose nėra šios nusikalstamos veikos subjektyviosios ir objektyviosios pusės.
Pirmosios instancijos teismas nuteistojo J. S. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, nes panaudodamas fizinį smurtą kartu su kitais asmenimis neteisėtai atėmė V. J. laisvę.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 3 dalį
Pagal BK 180 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas apiplėšė panaudojęs šaunamąjį ginklą ar sprogmenį arba apiplėšęs pagrobė didelės vertės turtą ar didelės mokslinės, istorinės arba kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, arba apiplėšė dalyvaudamas organizuota grupe.
Skundžiamu nuosprendžiu J. S. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 3 dalį, esant jo nusikalstamoje veikoje plėšimą kvalifikuojančiam požymiui – šaunamojo ginklo panaudojimui.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teisme nuteistasis J. S. pripažino, jog iš anksto buvo sutarta, kad jis apieškos V. J. M. B. įrėmus pistoletą V. J. į galvą, J. S. nukentėjusįjį apieškojo, ar šis neturi ginklo. Ginklo nerado, tačiau V. J. švarko kišenėje rado piniginę, kurioje buvo 10 Lt ir banko mokėjimo kortelės.
Šių aplinkybių nuteistasis neginčija ir savo apeliaciniame skunde, tačiau teigia, jog piniginę paėmė ir padėjo prie V. J. automobilyje, o pats iš automobilio išlipo.
Toks apeliacinio skundo argumentas prieštarauja jo paties parodymams, duotiems teisme ir ikiteisminio tyrimo metu.
Žemesnės instancijos teismas
Teisme nuteistasis J. S. teigė neprisimenąs, kur padėjo piniginę. Jam atrodo, kad piniginę nukentėjusiajam atidavė ar paliko automobilyje.
Apklausiamas pirmą kartą ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 6-8) J. S. pripažino radęs piniginę ir ją pasiėmęs. Po to ją paliko ,,BMW 5201“ automobilyje.
Žemesnės instancijos teismas
Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjos (t. 2, b. l. 14-16) jis taip pat patvirtino, jog išlipdamas iš automobilio ,,Chrysler Town Country“ bei persėsdamas į automobilį ,,BMW 5201“ pasiėmė ir piniginę. Tik vėliau išlipant miške jis piniginę paliko automobilyje ,,BMW 5201“.
Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad nukentėjusysis ir liudytojai nenurodė jį paėmus piniginę.
Nuteistasis M. B. visų apklausų metu tvirtino, jog J. S. apieškojo V. J. Šią aplinkybę pripažino apeliantas. Kiti byloje apklausti asmenys niekada neparodė paėmę piniginę. Jų parodymų nepaneigia jokie bylos duomenys.
Vadinasi, nuteistojo J. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad jis apieškojo V. J. ir paėmė jo piniginę, yra teisingi.
Be to, apeliantas ikiteisminio tyrimo metu bei teisme teigė reikalavęs iš nukentėjusiojo pasakyti banko mokėjimo kortelės PIN kodą, kad paimtų pinigus.
Šios aplinkybės taip pat patvirtina apeliantą plėšimo metu užvaldžius nukentėjusiojo turtą – piniginę, kurioje buvo banko mokėjimo kortelės, nes priešingu atveju nėra jokios prasmės reikalauti pasakyti banko mokėjimo kortelės PIN kodą.
Tiesa, nukentėjusysis V. J. apklausų metu nurodė, jog jį apieškojo ir piniginę paėmė M. B., o liudytoja I. G. parodė, kad nukentėjusįjį apieškojo jaunuolis, sėdėjęs jam už nugaros, kaip nustatyta – M. B.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šiuos nukentėjusiojo ir liudytojos I. G. parodymus motyvuodamas, jog tokių aplinkybių nepatvirtino nei apeliantas, nei M. B., o nukentėjusysis ir liudytoja dėl patirto išgąsčio bei streso šias aplinkybes supainiojo.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai sutinka su tokia teismo išvada, nes neturi pagrindo netikėti J. S. pirminiais parodymais.
Be to, pagal nustatytas faktines aplinkybes M. B. realiai negalėjo apieškoti nukentėjusiojo, kadangi viena ranka buvo apkabinęs jo kaklą, o kitoje rankoje laikė ginklą, kurį buvo įrėmęs nukentėjusiajam į galvą.
Taigi pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes J. S. tuo metu, kai M. B. laikė nukentėjusiajam V. J. į kaklą įrėmęs ginklą, šia aplinkybe pasinaudojo, atimdamas iš nukentėjusiojo V. J. piniginę.
Šiuo atveju ginklo turėjimas juo grasinant ir akivaizdžiai demonstruojant, taip nukentėjusįjį įbauginant bei atimant galimybę priešintis, atitinka plėšimo kvalifikuojamąjį požymį – ginklo panaudojimą.
Šios aplinkybės duoda pagrindą J. S. plėšimą kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 3 dalį kaip padarytą panaudojus šaunamąjį ginklą.
Nuteistųjų J. S., M. B., nukentėjusiojo V. J. ir liudytojos I. G. parodymais nustatyta, kad M. B. turėjo dujinį ginklą.
Baudžiamajame kodekse šaunamojo ginklo sąvoka nepateikta, todėl sprendžiant, ar ginklas pripažintinas šaunamuoju, vadovaujamasi kitais teisės aktais.
Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šaunamasis ginklas – įrenginys ar daiktas, sukonstruotas ar pritaikytas kaip ginklas, iš kurio sprogimo, dujų ar oro slėgio, ar kokia nors kita varomąja jėga gali būti paleistas sviedinys (kulka, šratas, strėlė ar kt.), arba kenksmingos, dirginančios medžiagos, skirti mechaniškai, termiškai, chemiškai ar kitaip taikiniui per nuotolį paveikti. Šaunamuoju ginklu laikomos ir pagrindinės šaunamųjų ginklų dalys. Šio įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje apibrėžiamas dujinis ginklas – tai ginklas, iš kurio gali būti paleistos kenksmingos, dirginančios medžiagos, ar jomis užtaisytas užtaisas; taip pat imperatyviai nurodoma, kad dujiniai pistoletai (revolveriai) priskiriami šaunamiesiems ginklams.
Nors šaunamojo ginklo nerasta, tačiau nustatytas jo panaudojimo faktas bei padariniai – nukentėjusysis buvo įbaugintas ir neturėjo galimybės priešintis. Taigi šaunamasis ginklas panaudotas kaip grasinimo priemonė.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika patvirtina, jog, plėšimo metu panaudojus dujinį pistoletą (revolverį), tokie kaltininko veiksmai kvalifikuojami pagal BK 180 straipsnio 3 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164/2007, 2K-254/2008, 2K-238/2009).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 ,,Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 8 punkte teismams išaiškinta, kad vagystė ir plėšimas laikomi baigtais, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią.
Pagal paties nuteistojo parodymus automobilyje ,,Chrysler Town Country“ iš V. J. paimtą piniginę vėliau jis paliko automobilyje ,,BMW 5201“.
Remiantis baudžiamosios teisės teorija ir praktika, plėšimas buvo baigtas, paėmus piniginę, nes nuo tada, o juo labiau išlipęs iš automobilio ,,Chrysler Town Country“ jis įgijo galimybę valdyti pagrobtą turtą, juo naudotis ir disponuoti.
Dėl to veikos kvalifikavimui neturi reikšmės nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, jog piniginę nukentėjusiajam miške grąžino M. K.
Taigi vertinant nuteistojo J. S. veiksmus daroma išvada, kad jis pasinaudojo nuteistojo M. B., panaudojusio šaunamąjį ginklą, veiksmais.
Byloje nustatyta, jog nebuvo tartasi padaryti plėšimo. Kaltininkai norėjo ,,pamokyti“ nukentėjusįjį, t. y. nuvežti į mišką ir pagąsdinti, tačiau iš anksto buvo sutarę nukentėjusįjį apieškoti, kad įsitikintų, ar jis neturi ginklo. Nuteistasis J. S. žinojo ir matė, jog M. B. turi dujinį ginklą, taip pat matė, kad pastarasis ginklą įrėmė nukentėjusiajam į galvą, tačiau peržengdamas susitarimo ribas pagrobė nukentėjusiojo piniginę. Šiuo atveju ginklo panaudojimas atimant nukentėjusiajam laisvę J. S. veiksmais perėjo į plėšimą, nes jis, peržengdamas susitarimo ribas, pagrobė nukentėjusiojo piniginę. J. S. veiksmai vertinami kaip vykdytojo ekscesas.
Įvertinusi išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino J. S. plėšimo būdu užvaldžius jam svetimą V. J. turtą, t. y. nustatė, kad J. S. realizavo nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymius.
Dėl išdėstytų motyvų nuteistojo J. S. veiksmai atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimą – plėšimą, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 3 dalį.
Dėl bausmių
Teismas motyvavo bausmių skyrimą.
Teismas atsižvelgė, jog J. S. padarė tris nusikalstamas veikas, iš kurių viena skundžiama veika priskiriama prie apysunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 4 dalis), o kita – prie sunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 5 dalis).
Teismas įvertino kaltininko asmenybę: jis neteistas, neturi galiojančių administracinių nuobaudų (t. 2, b. l. 35, 37), charakterizuojamas teigiamai (t. 2, b. l. 35, 36).
Nuteistojo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi dėl neteisėto laisvės atėmimo teismas pagrįstai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Teismas taip pat pagrįstai J. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nusikalstamą veiką, numatytą BK 146 straipsnio 2 dalyje, padarė veikdamas bendrininkų grupe.
Išdėstyti motyvai teismui leido už skundžiamas nusikalstamas veikas kaltininkui paskirti žymiai trumpesnes nei vidutines bausmes.
Teisėjų kolegijos nuomone, J. S. paskirtos bausmės už skundžiamas veikas atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisingos.
Apeliantas prašo už nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą.
Toks prašymas negali būti tenkinamas.
BK 75 straipsnio taikymo klausimas gali būti sprendžiamas tada, kai asmuo nuteistas laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus. Kartu teismas turi nuspręsti, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tokią teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-549/2007).
Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą klausimas dėl bausmės vykdymo atidėjimo gali būti sprendžiamas tik tada, kai kaltininko padaryti nusikaltimai pagal BK 11 straipsnį nepriskiriami sunkių (jau nekalbant apie labai sunkių) nusikaltimų kategorijai, o už juos paskirta ne didesnė kaip nustatyto dydžio laisvės atėmimo bausmė.
Nurodytos bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos yra imperatyvios, jos nustato BK 75 straipsnio taikymo ribas. Pagal baudžiamąjį įstatymą viena iš tokių ribų – sunkaus nusikaltimo padarymas, savaime panaikinantis galimybę taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Dėl to visais atvejais, kai kaltininko veikose, be kitų nusikaltimų, yra sunkaus nusikaltimo sudėtis, BK 75 straipsnio taikyti iš viso negalima.
Nusikaltimas, už kurį J. S. prašo atidėti bausmės vykdymą, priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Be to, jis nuteistas dar už dvi savarankiškas nusikalstamas veikas, viena iš kurių priskirta apysunkių, kita – sunkių nusikaltimų kategorijoms. Taigi nėra teisinio pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatų.
Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n utaria:
nuteistojo J. S. apeliacinį skundą atmesti.