Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kamerų sienos ir lubos yra avarinės ir antisanitarinės būklės, lovos, spintos, kėdės ir kriauklės taip pat prastos būklės. Kamerose nuolat juntamas pelėsių kvapas ir oro trūkumas. Mėnesiui išduodamas vienas 15 m. ilgio tualetinio popieriaus rulonas, kurio kokybė itin prasta, jo užtenka vos kelioms dienoms, į kameras netiekiamas karštas vanduo, dušu leidžiama naudotis tik kartą per savaitę, vos 15 min., dėl to oda pasidengdavo niežais, o teikiama medicininė pagalba buvo neefektyvi, neaiškios kilmės tepalai nepadėdavo. Dėl to nukentėjo pareiškėjo gyvenimo kokybė.

Sanitarinis mazgas neatskirtas nuo bendros patalpos, todėl nesant ventiliacijos, visi žmogaus orumą žeminantys kvapai sklinda į kamerą. Dėl įrengtų grotų langas atsidarydavo tik 0,5 m, todėl nuolat trūkdavo gryno oro, kamerose kaupdavosi drėgmė. Santykinės oro drėgmės lygis siekė 80 proc. Dėl drėgmės pūdavo rūbai.

Pasivaikščiojimų kiemelių plotas yra tik 10 kv. m, juo vienu metu naudojasi keli asmenys, taip pat ir sergantys tuberkulioze, be to, pasivaikščiojimai buvo ribojami viena valanda. Kamerose neleisdavo laikyti kompiuterius, muzikos grotuvus ir pledus, kurie būtų padėję minimalizuoti patiriamus nepatogumus.

Pasak pareiškėjo, ypač slėgė nuolatinis natūralios dieninės ir dirbtinės šviesos stygius, apšvietimas buvo nepakankamas. Maisto kokybė – prasta, kaloringumas – žemas (1300-1500 kcal.), iš laisvėje esančių asmenų maisto nepriimdavo. Dėl netinkamo raciono pareiškėjas buvo paskelbęs bado streiką, tačiau į tai nebuvo sureaguota.

Dėl netinkamų laikymo sąlygų pablogėjo pareiškėjo sveikata, kai kurie susirgimai peraugo į chroniškus, dėl judėjimo trūkumo pareiškėją ėmė kamuoti nugaros ir galvos skausmai, depresija ir dideli dvasiniai išgyvenimai, po pareigūnų grasinimų – nerimas dėl savo ateities.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo reikalavimus ir prašė jį tenkinti.

Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka fiziologines mitybos normas. Juos parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Išvedimo nusiprausti po dušu taip pat pasivaikščiojimo lauke dažnis atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

Atsakovo atstovas pažymėjo, kad vadovaujantis Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašu, siekiant užkardyti konfliktines situacijas tarp nuteistųjų bei siekiant aprūpinti kiekvieną asmenį miegamąja vieta, tuo pačiu mažinant suimtųjų (nuteistųjų) autoagresijos atvejus, kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai turi teisę kiekvieną dieną vykdyti perkėlimus iš vienos kameros į kitą.

Atsakovo atstovo nuomone, teismui pateiktame skunde pareiškėjas neįrodė jam padarytos žalos, skundą grindė abstrakčiais, bendro pobūdžio argumentais, nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė jo patirta žala, todėl pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą Lukiškių TI-K laiko nesąžiningu noru pasipelnyti valstybės sąskaita.

Lukiškių TI-K taip pat nurodė, kad patyrė 5,76 EUR dokumentų kopijų rengimo išlaidas, t. y. bylinėjimosi išlaidas ir prašo jas priteisti.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamos sveikatos priežiūros paslaugų Lukiškių TI-K teikimo ir netinkamų suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K sąlygų per laikotarpį nuo 2013-02-27 iki 2016-02-15.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 18 straipsnio 1 dalį administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos bendrosios kompetencijos teismui. Pažymėtina, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų Lukiškių TI-K suteikimo, yra civilinės teisės reguliavimo dalykas ir negali būti laikomas nei viešuoju, nei vidaus administravimu. Ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, būdami civilinio teisinio pobūdžio, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui. Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti praktikoje, sprendžiant klausimus dėl ginčų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu bei reikalavimų atlyginti žalą dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, teismingumo laikomasi nuostatos, kad sveikatos priežiūros įstaiga, turinti viešosios įstaigos statusą, pati savaime nėra viešojo administravimo subjektas, todėl ginčai dėl jos veiksmų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (Specialiosios teisėjų kolegijos 2006-10-09 nutartis byloje T-77/2006 ir 2009-09-23 nutartis byloje Nr. T-69/2009, 2013-11-26 nutartis byloje T-110/2013). Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo dalis, susijusi su sveikatos priežiūros paslaugų Lukiškių TI-K teikimu, nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, todėl šis skundo pagrindas nevertintinas.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atsižvelgus į jo ribotas galimybes rinkti įrodymus, yra saistomas pareigos nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Tuo tarpu pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Pažymėtina, kad pareiškėjas teismui pateiktame skunde nenurodė konkrečių kamerų, kuriose laikymo sąlygos neatitiko nustatytų reikalavimų ir nepateikė jokių savo teiginius patvirtinančių įrodymų, todėl teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo, remiasi atsakovo atstovo į bylą pateiktais įrodymais.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose jam nebuvo užtikrintas pakankamas gyvenamosios vietos plotas, jam trūkdavo oro.

Ginčo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš atsiliepime į skundą ir Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėse (b. l. 79-86, 126-131) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 112, 185, 153, 160, 114, 160, 116, 129, 124, 175, 109, 327, 104, 374, 333, 120, 186, 286, 108, 138, 113, 155, 121, 164, 166, 112A, 144, 118, 302, 165, 106, 174, 118, 188, 312 257, 311, 254. Vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti 2013-02-27–2013-04-16, 2013-04-24–2013-05-07, 2013-05-15–2013-07-24, 2013-07-26–2013-08-11, 2013-09-02–2013-09-24, 2013-10-03–2013-10-08, 2013-10-23, 2013-10-29–2013-11-06, 2014-03-26–2014-04-07, 2014-08-26, 2014-10-17, 2014-10-21, 2014-10-23–2014-10-26, 2014-11-01–2014-11-03, 2014-11-22–2014-11-24, 2014-12-13–2014-12-14, 2015-01-15–2015-01-27 laikotarpiais.

Teismo vertinimu, oro kamerose trūkumas yra neatsiejama ploto reikalavimų pažeidimo dalis, todėl atskirai šiuo aspektu nepasisakytina.

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose įrengtas sanitarinis mazgas neturėjo atskiros ventiliacijos, nebuvo pakankamai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, todėl kameroje nuolat sklido žmogaus orumą žeminantys kvapai.

Ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) bei nuo 2015-11-01 įsigaliojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015, abi kartu – Higienos normos). HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimui jokie reikalavimai nenustatyti, tačiau 17 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kita vertus, vadovaujantis HN 76:2010 2 punktu ir HN 134:2015 3 punktu, šios Higienos normos yra taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie Higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K Higienos normų įsigaliojimo metu buvo veikianti įstaiga, jam nėra taikomas reikalavimas kamerose įrengti atskiras sanitarinių mazgų vėdinimo sistemas. Todėl teismas neturi pagrindo pripažinti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų neįrengus atskiros sanitarinio mazgo vėdinimo sistemos.

Pareiškėjas nurodė, kad nuolatinė kamerų ir jose laikomų asmenų kaita be perstojo kėlė įtampą bei buvo nuolatinio streso priežastis.

Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtinta tardymo izoliatoriaus administracijos pareiga užtikrinti suimtojo ar nuteistojo izoliavimo reikalavimus, tačiau suimtųjų paskirstymo į konkrečias kameras kriterijai teisės aktuose nėra nustatyti, vadinasi dėl suimtųjų apgyvendinimo konkrečiose patalpose turi teisę spręsti pati administracija. Atsiliepime į skundą atsakovo atstovas nurodė, kad siekiant užkardyti konfliktines situacijas tarp nuteistųjų bei ypatingų įvykių priežasčių atsiradimo įstaigoje, siekiant aprūpinti kiekvieną asmenį miegama vieta bei mažinti nuteistųjų autoagresijos atvejus, Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai turi teisę kasdien vykdyti perkėlimus iš vienos kameros į kitą. Teismo vertinimu, šie atsakovo atstovo nurodyti kriterijai objektyviai pateisinami, siekiant tinkamai atlikti įstatymu pavestą suėmimo vykdymo funkciją.

Tuo pačiu pažymėtina, kad iš atsiliepimo į skundą matyti, jog kameroje Nr. 185 pareiškėjas laikytas 2013-02-28–2013-03-14 laikotarpiu, kameroje Nr. 160 laikytas 2013-03-19–2016-04-16 laikotarpiu, ir 2013-04-25–2013-05-07 bei 2013-05-16–2013-06-18 laikotarpiais, kurių Kameroje Nr. 129 pareiškėjas buvo 2013-06-19–2013-08-11 laikotarpiu, kameroje Nr. 175 – 2013-09-02–2013-09-24 laikotarpiu, kameroje Nr. 188 laikytas 2016-05-29–2016-06-14, kameroje Nr. 312 – 2015-06-15–2015-07-20, kameroje Nr. 257 – 2015-07-21–2015-09-23 laikotarpiu, kameroje Nr. 311 – 2015-09-25–2015-10-19 laikotarpiu, kameroje Nr. 254 – 2015-10-20–2016-02-14 laikotarpiu, t. y. pareiškėjo perkėlimas iš vienos kameros į kitą nebuvo itin dažnas, o trumpus laikymo laikotarpius atitinkamose kamerose įtakojo objektyvios priežastys – pareiškėjo išvykimas iš Lukiškių TI-K. Teisės aktuose nėra nustatytas minimalus asmens vienoje kameroje laikymo terminas, taip pat teisės aktai nenustato draudimo perkelti suimtuosius ir nuteistuosius į kitas kameras. Teismo vertinimu, toks perkėlimas pats savaime nelaikytinas prieštaraujančiu teisės aktams, todėl negali būti laikomas neteisėtu.

Pareiškėjas teigė, kad kameros sienos ir lubos buvo avarinės būklės, kriauklių, lovų, spintų ir kėdžių būklė prasta, nuolat jautėsi pelėsių kvapas.

HN 76:2010 24 punkte ir HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. HN 76:2010 56 punkte ir HN 134:2015 39 punkte įtvirtinta, kad gyvenamosiose kamerose ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Pagal HN 76:2010 62 punktą laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. HN 134:2015 remonto dažnis nėra nustatytas.

Pareiškėjas, teigdamas, kad kamerų sienos ir lubos buvo avarinės būklės, kad jautėsi pelėsių kvapas, o įranga buvo prastos būklė prasta, nepakankami konkretizavo šiuos nusiskundimus, nenurodė, nei kaip pasireiškė avarinė būklė, nei kurios būtent kameros buvo avarinės būklės, nei kuriose jautė pelėsio kvapą. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad už kamerų valymą yra atsakingi patys jose laikomi asmenys, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, vadinasi, pareiškėjas nustatęs pelėsio požymius kamerose, turėjo galimybę ir pareigą juos nuvalyti. Lukiškių TI-K teigė, kad remontas kamerose atliekamas eilės tvarka, atsižvelgiant į turimas lėšas ir darbo resursus. Iš Lukiškių TI-K pateikto kamerų remonto grafiko matyti, kad Lukiškių TI-K atliekamas kamerų remontas, o dalis pareiškėjo kamerų buvo suremontuotos arba tais pačiais metais arba prieš metus. Pareiškėjui neįvardijus konkrečių kamerų, kuriose nebuvo atliktas remontas ir nepakankamai individualizavus nusiskundimą dėl įrangos būklės, šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas teigė, kad kamerose būdavo labai drėgna, santykinė oro drėgmė siekė 80 proc.

Pagal HN 76:2010 26 punktą ir HN 134:2015 16 punktą santykinė oro drėgmė turi būti 35–65 proc. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktuose nurodyta, kad pareiškėjo kamerose Nr. 112, 116 ir 254 (b. l. 45, 50-51, 59-60, 144-145), kuriose tikrinimui panašiu laikotarpiu laikytas pareiškėjas, santykinė oro drėgmė atitiko Higienos normų reikalavimus. Tuo tarpu pareiškėjas pakankamai nekonkretizavo nusiskundimo dėl santykinės oro drėgmės viršijimo, nenurodė laikotarpių ir konkrečių kamerų, kuriose santykinė oro drėgmė buvo viršyta ir kokio prietaiso pagalba nustatė santykinės oro drėgmės lygį, todėl nesant byloje pareiškėjo nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo kamerose buvo viršyta santykinės oro drėgmės norma.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl metalinio tinklo ant lango rėmo į kamerą nepatekdavo pakankamai natūralios dienos šviesos, buvo sudėtinga pasiekti langą. Dirbtinis apšvietimas buvo nepakankamas.

Pareiškėjas teigė, kad kamerose nebuvo tiekiamas karštas vanduo, dušu buvo galima pasinaudoti tik kartą per savaitę, tai blogino jo gyvenimo kokybę.

Pareiškėjas skunde teismui pažymėjo, kad Lukiškių TI-K draudė turėti pledus, kompiuterius, muzikinius grotuvus, vienam mėnesiui buvo išduotas tik vienas rulonas tualetinio popieriaus, jo kokybė prasta.

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su draudimu turėti pledus, kompiuterius, muzikinius grotuvus, pažymėtina, kad pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 83 punktą suimtiesiems leidžiama naudotis sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, radijo imtuvais, kompiuteriais, kompiuterinių žaidimų aparatais, neperrašomais kompaktiniais diskais, kitomis iki 4 GB talpos informacijos ir duomenų laikmenomis ir patalyne (išskyrus pagalvę, čiužinį ir antklodę), jeigu suimtasis raštu atsisako Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nurodytos patalynės. Kompiuteriais suimtieji naudojasi ne ilgiau kaip 3 valandas per parą Kalėjimų departamento direktoriaus nustatyta tvarka. Taigi iš nurodyto reglamentavimo matyti, kad iš esmės Lukiškių TI-K pareiškėjas turėjo teisę turėti kompiuterį ir muzikos grotuvą, tačiau teisės aktai nenumato galimybės suimtiesiems turėti pledus, todėl atsakovui neleidus pareiškėjui turėti nuosavo pledo, teisės aktų nuostatos nebuvo pažeistos. Tuo tarpu pareiškėjas nenurodė, kada kreipėsi į įstaigos administraciją dėl galimybės turėti kompiuterį bei muzikos grotuvą ir šia teise jam nebuvo leista pasinaudoti. Atsižvelgiant į tai, šis pareiškėjo nusiskundimas laikytinas nepakankamai individualizuotu, todėl atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skundėsi, kad Lukiškių TI-K išduodamo maisto kaloringumas tesiekė 1300-1500 kcal., artimiesiems maisto perduoti neleisdavo.

Pareiškėjas nurodė, kad pasivaikščioti lauke buvo skiriama tik valanda laiko, be to, pasivaikščiojimų kiemeliai buvo per maži, jais taip pat naudojasi ir tuberkulioze sergantys asmenys.

Pareiškėjas taip pat nepagrindė, kuo remdamasis teigė, kad tais pačiais pasivaikščiojimų kiemeliais naudojosi ir tuberkulioze sergantys asmenys, šio nusiskundimo nekonkretizavo, nenurodė konkrečių kiemelių, laikotarpių ir sergančių asmenų pavardžių, todėl šis teiginys laikytinas visiškai deklaratyviu, todėl atmestinas kaip neįrodytas.