Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Stasiui Lemežiui, Lauretai Ulbienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. L. ir jo gynėjo adv. Mykolo Girdiušo bei Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro Žydrūno Katkevičiaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-02-10 nuosprendžio, kuriuo M. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 1 dalį 3 metų 6 mėnesių bausme, ją atliekant pataisos namuose.

M. L. pagal BK 145 str. 1 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 dalies 1 punktas, 303 str. 5 dalies 1 punktas).

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2015-09-05 iki 2016-09-07 ir nuo 2015-10-19 iki 2015-10-21.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš M. L. priteista 3 235,17 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš M. L. priteista 1 987,13 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

R. K. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš M. L. nukentėjusiajam priteista 1 500 Eur nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė jų apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro atmesti, prokuroras prašė nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti, o jo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo išvados

Pagal BPK 320 str. 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Dėl nuteistojo M. L. ir jo gynėjo adv. M.Girdiušo apeliacinio skundo argumentų

Apeliaciniame skunde nuteistasis ir gynėjas nesutinka su M. L. nuteisimu pagal BK 135 str. 1 dalį, teigia, kad jo veiksmai sudaro nusikalstamos veikos, numatytos BK 136 str., sudėtį.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal byloje nustatytas ir pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas faktines įvykio, jo eigos aplinkybes bei aplinkybes, susijusias su nukentėjusiojo R. K. veiksmais ir nuteistojo M. L. individualiomis savybėmis reaguojant į nukentėjusiojo elgesį, M. L. veiksmai nesudaro BK 136 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėties.

Pažymėtina, jog, analizuojant sunkų sveikatos sutrikdymą labai susijaudinus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžia, kad fiziologinio afekto būsena, kai dėl didelio susijaudinimo žmogaus gebėjimas tvardytis yra sumažėjęs, bet žmogus suvokia savo veiksmų pobūdį ir turi galimybę, nors ir mažesnę, susivaldyti, švelnina atsakomybę ne visais sunkaus sveikatos sutrikdymo atvejais, o tik esant BK 136 str. dispozicijoje nurodytoms sąlygoms: 1) susijaudinimą neteisėtais savo veiksmais – smurtu (fiziniu, psichiniu) ar sunkiu įžeidimu turi sukelti pats nukentėjusysis; 2) susijaudinta turi būti staiga; 3) susijaudinta turi būti labai. Kvalifikuojant sunkų sveikatos sutrikdymą pagal BK 136 straipsnį, nepakanka įrodyti, kad kaltininkas buvo afekto būsenos, kurią jam sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiamas nukentėjusiojo poelgis, nes, be šių aplinkybių, visada būtina nustatyti, kad susijaudinimas kilo staiga, kaip atsakomoji kaltininko reakcija į neteisėtą ar itin įžeidžiamą nukentėjusiojo poelgį ir per minimalų laiką pasireiškė sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymu nukentėjusiajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-05-03 nutartis Nr. 2K-172-942/2016).

Atkreiptinas dėmesys, jog įvykio metu nuteistasis M. L., nukentėjusysis ir liudytojai vartojo alkoholį, buvo neblaivūs, todėl teisėjų kolegija jų parodymais vadovaujasi tiek, kiek juos patvirtina kiti objektyvūs bylos faktiniai duomenys. Nors apeliantai nurodo, kad nuteistasis įvykio metu buvo didelio susijaudinimo būsenoje, tačiau, kaip jau minėta, kad kaltininko veiksmai būtų kvalifikuoti pagal šį baudžiamąjį įstatymą, jo veiksmuose turi būti visos trys BK 136 straipsnyje nurodytos sąlygos – stiprų kaltininko susijaudinimą turi lemti ne tik nukentėjusiojo veiksmai, tačiau jis taip pat turi kilti staiga.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2015-09-05 išgertuvių metu tarp M. L. ir nukentėjusiojo santykiai buvo įtempti. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis parodė, kad iš pradžių tarp jo ir nukentėjusiojo kilo žodinis konfliktas, vėliau R. K. jį pradėjo mušti, tai jam padėjo daryti ir S. S., todėl jis gynėsi peiliu (t. 2, b. l. 114). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu M. L. nurodė, kad konfliktas vyko tarp jo ir nukentėjusiojo (t. 1, b. l. 150). Papildomos apklausos ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis aiškino, kad nukentėjusiajam peiliu dūrė, nes pastarasis jį mušė, jis pamatė, kaip atbėga S. S., todėl išsigando (t. 2, b. l. 19-20). Taigi M. L. viso proceso metu davė nenuoseklius ir prieštaringus parodymus dėl R. K. sužalojimų, padarytų peiliu, priežasties. Tai, kad konfliktavo su nuteistuoju, teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir nukentėjusysis R. K., kuris parodė, kad iš pradžių tarp jo ir nuteistojo įvyko trumpas konfliktas, nes M. L. įžeidinėjo savo merginą Juliją. Konflikto metu jie išėjo į koridorių, tačiau vienas kitam nespėjo suduoti smūgių, nes tuo metu, kai M. L. mergina pabandė juos išskirti, jie prarado pusiausvyrą ir pargriuvo. Po šio susistumdymo jie grįžo į namus ir toliau vartojo alkoholį. Tuo metu, kai prie stalo liko dviese, M. L. nukentėjusiajam pasiūlė nueiti parūkyti, o kai jis nesutiko, nuteistasis jį apkabino viena ranka ir dūrė peiliu. Nukentėjusysis pradėjo šauktis pagalbos (t. 3, b. l. 3). Tokias aplinkybes jis nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 50-51). Taigi nukentėjusysis nuosekliai aiškino, kad nuteistasis jį peiliu sužalojo, kai jie virtuvėje buvo dviese. Liudytojas S. S. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad tarp R. K. ir nuteistojo kilo konfliktas. Nukentėjusiajam nepatiko M. L. elgesys su pastarojo mergina. Jie bandė muštis, tačiau tik apsistumdė, kumščiais vienas kitam trankė į nugarą. Liudytojas nematė reikalo jų skirti, todėl nuėjo parūkyti. Kai jis sugrįžo, nukentėjusysis paprašė iškviesti greitąją medicinos pagalbą, o nuteistasis sėdėjo su peiliu rankoje. Tarp šių konfliktų praėjo maždaug pusvalandis (t. 2, b. l. 128). Iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes liudytojas S. S. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 103-105). Liudytoja J. S. teisiamojo posėdžio metu aiškino, kad nukentėjusysis pirmas nuteistojo atžvilgiu pradėjo naudoti smurtą: be priežasties, nuteistajam kažką pasakius, jį užpuolė, pastarajam sudavė keletą smūgių. Nukentėjusiajam aprimus, jie toliau šnekučiavosi prie stalo. Kai nuteistasis atsistojo ir pradėjo eiti link vonios, nukentėjusysis ėjo iš paskos ir trenkė nuteistajam į kaklą. M. L. nukrito. Tuo metu nukentėjusysis jam kumščiais ir kojomis sudavė smūgius į galvą. Liudytoja prie jo nubėgo, tačiau prie jos pribėgęs S. S. ją sulaikė, kad pastaroji nesikištų. J. S. nuėjo į kitą kambarį paskambinti draugei, o kai sugrįžo, pamatė kruviną nukentėjusįjį. Tuo metu nuteistasis gulėjo ant žemės, o jį gulintį mušė S. S. Ji nežino, kodėl nuteistasis nukentėjusiajam kelis kartus dūrė peiliu (t. 2, b. l. 141). Tai, kad nukentėjusysis R. K. nuteistojo atžvilgiu smurtavo ne vieną kartą, liudytoja nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 112-113), tačiau tokių jos parodymų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos faktiniai duomenys. Taigi iš nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojų S. S. ir J. S. parodymų analizės matyti, kad jie nurodė skirtingą 2015-09-05 įvykių eigą, tačiau visi patvirtino, kad minėtą vakarą tarp M. L. ir R. K. vyko konfliktas. Taigi byloje nenustatyta, kad M. L. buvo staigiai užpultas. Be to, nukentėjusiojo elgesys konflikto metu nebuvo pripažintas neteisėtu, provokuojančiu ar itin įžeidžiančiu.

Nuteistasis ir jo gynėjas nepagrįstai nurodo, jog tai, kad M. L. sunkiai sutrikdė R. K. sveikatą labai susijaudinus, patvirtina nuteistajam padarytų sužalojimų kiekis ir pobūdis. Teisiamojo posėdžio metu nuteistojo gynėjas pareiškė prašymą dėl medicininės išvados pateikimo, pavedant VTMT Vilniaus skyriaus specialistams duoti išvadą dėl nuteistajam padarytų sužalojimų pobūdžio, mechanizmo, padarymo aplinkybių, tačiau, įvertinus tai, kad specialus M. L. padarytų sužalojimų tyrimas, nuteistajam prašant asmeniškai, jau buvo atliktas, prašymas buvo netenkintas. Teismas nutarė, esant poreikiui, šį klausimą spręsti apklausus M. L., nukentėjusiuosius ir liudytojus (t. 2, b. l. 113), tačiau pakartotinai nuteistojo gynėjas šio prašymo neteikė (t. 3, b. l. 7). Iš specialisto išvados Nr. G2982/15 (01) matyti, kad M. L. padaryta poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose su kraujosruvomis akių obuolių junginėse, poodinė kraujosruva su odos nubrozdinimu nosies nugarėlėje, poodinės kraujosruvos kaktoje, poodinė kraujosruva su žaizda kairės ausies kaušelyje, poodinės kraujosruvos kairėje užausinėje srityje, apatinės lūpos dešinėje pusėje, dviejų viršutinių priekinių dantų vainikų nuskėlimai, poodinės kraujosruvos smakro dešinėje pusėje, kakle, dešinio peties sąnario srityje, dešiniame žaste, kairiame dilbyje, kraujosruvos odoje kairiame žaste, krūtinės ląstos dešinėje pusėje, poodinės kraujosruvos su odos nubrozdinimais dešinio peties sąnario srityje, dešiniame žaste, abiejų alkūnių srityse, odos nubrozdinimai nugaroje, poodinė kraujosruva nugaros kairėje pusėje, poodinė kraujosruva su odos nubrozdinimu juosmens kairėje pusėje, poodinės kraujosruvos su odos nubrozdinimais abiejų kelių srityse, kontaktuojant su kietu buku daiktu (daiktais), galimai tiriamojo nurodytu laiku, t. y. 2015-09-05. Sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 156-158). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas S. S. patvirtino, kad jis po to, kai nuteistasis R. K. sužalojo peiliu, norėjo išeiti, tačiau liudytojas jam to padaryti neleido, sudavė jam apie 10 smūgių į nugarą, šonus, galvą, buvo jį prispaudęs (t. 2, b. l. 128). Tokį liudytojo aiškinimą, kad norėdamas sulaikyti nuteistąjį S. S. jo atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, patvirtina ir liudytojų policijos pareigūnų A. L. ir A. S. parodymai. Tai, kad M. L. buvo mušamas po to, kai peiliu sužalojo nukentėjusįjį, patvirtino ir liudytoja J. S., kuri aiškino, kad S. S. nuteistajam rankomis ir kojomis sudavė daug smūgių (t. 2, b. l. 141). Nukentėjusysis aiškino, kad jis po to, kai buvo sužalotas peiliu, taip pat sugebėjo kelis kartus trenkti nuteistajam (t. 3, b. l. 3), todėl, nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad M. L. buvo sužalotas dar iki to momento, kai jis peiliu sužalojo nukentėjusįjį, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nepaneigta, jog specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai M. L. buvo padaryti po nusikaltimo R. K. atžvilgiu padarymo ir papildomas medicininis tyrimas byloje nebuvo reikalingas.

Atkreiptinas dėmesys, jog nuteistasis laiką leido jam mažai pažįstamo S. S. namuose, kuris, M. L. manymu, jo atžvilgiu buvo nusiteikęs neigiamai, nurodė, kad jis su R. K. konfliktavo, tačiau jis iš liudytojo namų neišėjo, o toliau su kitais asmenimis vartojo alkoholį, todėl, įvertinus šias aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad M. L. dėl konflikto su R. K. susijaudino staiga dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo asmens poelgio. Atvirkščiai, iš bylos medžiagos matyti, kad paties M. L. elgesys buvo agresyvus, jis elgėsi neadekvačiai. Nukentėjusysis ir liudytojas S. S. aiškino, kad nuteistasis agresyviai elgėsi su savo mergina. Liudytoja I. K. patvirtino, kad iki jos išėjimo į darbą, M. L. elgėsi agresyviai, griebė savo merginai už gerklės, kalbėjo nesąmones (t. 2, b. l. 150). Liudytoja policijos pareigūnė A. L. parodė, kad kai jų ekipažas atvyko į įvykio vietą, nuteistasis gulėjo ant grindų, todėl jie turėjo M. L. pažadinti. Jis pradėjo muistytis, keiktis, todėl nuteistajam jėga buvo uždėti antrankiai (t. 2, b. l. 149). Tai, kad atvykus į įvykio vietą, M. L. buvo agresyvus, spardėsi, patvirtino ir liudytojas policijos pareigūnas A. S. (t. 2, b. l. 163). Pažymėtina, jog M. L. praeityje jau buvo teisiamas už smurtinių nusikaltimų padarymą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-05-02 nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį dėl sunkaus to paties asmens - R. K. sveikatos sutrikdymą, už tai, kad jam tyčia plaktuku sudavė ne mažiau tris smūgius į galvos sritį (t. 2, b. l. 49-56). M. L. 2015-09-05 21.43 val. buvo nustatytas 2,99 promilių neblaivumas (t. 1, b. l. 126). Taigi aptarti objektyvūs bylos faktiniai duomenys paneigia nuteistojo ir jo gynėjo argumentą, kad M. L. nukentėjusįjį sužalojo būdamas fiziologinio afekto būsenoje, t.y. labai susijaudinęs. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. L. veiksmus kvalifikavo pagal BK 135 str. 1 dalį.

Nors nuteistasis ir jo gynėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netyrė versijos, ar M. L. veikė būtinosios ginties sąlygomis, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas motyvuotai pasisakė, kodėl nėra pagrindo išvadai, kad nuteistasis veikė esant būtinosios ginties sąlygoms, pats nuteistojo gynėjas apeliacinės instancijos teisme suabejojo ar buvo būtinoji gintis, jo nuomone galimai buvo tik didelis susijaudinimas. Kolegija konstatuoja, jog byloje surinktų įrodymų visuma nesudaro prielaidos daryti išvadą, jog nagrinėjamoje situacijoje buvo būtinoji gintis ir yra pagrindas paneigti pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad kaltinamasis neveikė būtinosios ginties sąlygomis, todėl nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl būtinosios ginties buvimo, ir šios aplinkybės netinkamo įvertinimo skundžiamame nuosprendyje, laikytini nepagrįstais. Plačiau analizuoti ir aptarti bylos aplinkybių būtinosios ginties nebuvimo aspektu, kolegija nelaiko tikslingu.

Apygardos teismo manymu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. L. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes. Nuteistasis padarė sunkų tyčinį nusikaltimą žmogaus sveikatai. Jis ne kartą teistas už nusikaltimus, susijusius su smurto panaudojimu. M. L. atsakomybę sunkina tai, kad jis nusikalto būdamas neblaivus, tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 str. 1 dalies 9 punktas). Nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad M. L. nusikaltimo padarymą įtakojo didelis susijaudinimas, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai, pripažinti šios aplinkybės nuteistojo atsakomybę lengvinančia, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad anksčiau paskirtos bausmės M. L. nuo naujų nusikaltimų padarymo nepaveikė taip, kad jis daugiau nenusikalstų, pagrįstai konstatavo, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti M. L. paskyrus tik realią laisvės atėmimo bausmę, mažesnę, nei baudžiamajame įstatyme numatytas šios bausmės vidurkis. Dar labiau mažinti paskirtą bausmę nėra pagrindo.

Nuteistasis ir jo gynėjas prašo, vadovaujantis BK 75 str. 1 dalies nuostatomis, M. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Pažymėtina, jog taikyti BK 75 str. nuostatas yra teismo teisė. Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės tikslais, įtvirtintais BK 41 str. 2 dalyje. Be to, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, ypatingą dėmesį atkreipiant į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Bylos duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo (Kasacinė nutartis 2K-61-895/2015).

Teisėjų kolegija teigiamai vertina aplinkybę, jog M. L. dalyvavo alkoholio prevencijos programoje, su darbo biržos siuntimu mokėsi kursuose įsigyjant profesiją, tačiau šios aplinkybės nuteistojo nuo nusikaltimų darymo nesulaikė. Jis sistemingai nusikalsta, ignoruoja visuotinai priimtas elgesio taisykles. Todėl apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai, numatyti BK 41 str., bus pasiekti M. L. paskyrus tik laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymą atidėti nėra pagrindo. Aptarti bylos duomenys nepagrindžia išvados, kad jis, būdamas laisvėje, nedarys naujų nusikaltimų.

Dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro Žydrūno Katkevičiaus apeliacinio skundo argumentų

Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su M. L. išteisinimu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir prašo jo atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Pažymėtina, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus ir realus, aiškiai išreikštas. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, t.y. kad buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį, o tai nebuvo spontaniškai išsprūdę žodžiai, panašūs į grasinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-06 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-219/2014).

Teisiamojo posėdžio metu M. L. parodė, jog 2015-10-19 su tėvu vartojo alkoholį, tarp jų įvyko žodinis konfliktas, todėl jis konflikto metu galėjo pasakyti, kad tėvą užmuš, tačiau jo atžvilgiu fizinio smurto nenaudojo, nuėjo į savo kambarį ir užmigo (t. 2, b. l. 115). Nukentėjusysis R. L. teisiamojo posėdžio metu atsisakė duoti parodymus prieš savo šeimos narį (BPK 82 straipsnio 2 dalis), tačiau iš nukentėjusiojo apklausų protokolų matyti, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu apie tai, kokiomis aplinkybėmis M. L. pagrasino jį nužudyti, nebuvo nuoseklūs. Pirmos apklausos metu R. L. nurodė, jog sūnus prie jo kabinėjosi, grasino nužudyti, išdaužė durų stiklą, todėl jis išsigandęs pasislėpė tualete ir iškvietė policiją. Grasinimą vertino kaip realų, nes sūnus buvo neseniai sugrįžęs iš pataisos įstaigos už tai, kad draugą sužalojo platuku, kurį vėliau dar kartą sužalojo peiliu (t. 1, b. l. 119). Apklausiamas antrą kartą R. L. aiškino, kad jis su sūnumi susitikęs nebuvo, tačiau girdėjo kaip pastarasis ieškojo savo telefono pakrovėjo, negalėdamas jo surasti blaškėsi, rėkė, šaukė „zavaliu“. Nukentėjusysis buvo įsitikinęs, jog sūnus grasina būtent jam, suprato, kad jis nekontroliuoja savo veiksmų, todėl pasislėpė tualete. R. L. išgirdo dūžtančių durų stiklą, todėl dar labiau išsigando ir išbėgo į laiptinę, iš ten paskambino bendruoju pagalbos telefonu. Nukentėjusysis grasinimą vertino realiu, nes būdamas neblaivus sūnus elgiasi neadekvačiai (t. 1, b. l. 120). Papildomos apklausos metu R. L. aiškino, kad sūnus, būdamas neblaivus, reikalavo iš motinos pinigų, todėl jis iš kambario pradėjo šaukti, kad ji pinigų neduotų. M. L. šaukė „zavaliu“, todėl nukentėjusysis išsigando, pasislėpė tualete. Tuo metu M. L. kumščiu trenkė į miegamojo duris, iš kurių iškrito stiklas. Kai sūnus nuėjo į kambarį, R. L. išbėgo į laiptinę, o į namus sugrįžo tik tada, kai atvyko policijos pareigūnai. Jis dėl savo gyvybės bijojo todėl, kad M. L. ne kartą buvo sužalojęs savo draugus (t. 1, b. l. 122). Taigi apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu R. L. nurodė iš esmės skirtingas žodžių „zavaliu“ išsakymo aplinkybes. Nors nukentėjusysis aiškino, jog jis buvo įsitikinęs sūnaus išsakyto grasinimo realumu, nes M. L. buvo grįžęs iš pataisos namų, sužalojo savo draugą, tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog iš nukentėjusiojo parodymų nėra aišku, kodėl nukentėjusysis buvo įsitikinęs, kad išsakyti žodžiai yra skirti būtent jam ir, kad jie realiai gali būti įvykdyti, o M. L. suprato, jog nukentėjusysis suvokia grasinimus kaip realius. Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės Raitojo būrio vyresniosios patrulės M. K. 2015-10-19 tarnybiniame pranešime nurodyta, kad pagal iškvietimą nuvykus į įvykio vietą R. L. skundėsi, jog M. L. girtauja, prašo pinigų, niekur nedirba. Policijos pareigūnus nukentėjusysis kvietė dėl to, jog sūnus jį keikė necenzūriniais žodžiais, vaikė po kambarius (t. 1, b. l. 117). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog nukentėjusysis į policijos pareigūnus kreipėsi ne dėl to, jog realiai bijojo dėl savo gyvybės, tačiau dėl su sūnumi įvykusio konflikto. Kaip matyti iš bylos medžiagos, R. L. ir M. L. santykiai visą laiką buvo įtempti ir konfliktiški. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja V. L. parodė, kad konfliktų, vykstančių tarp jos vyro ir sūnaus, iniciatorius yra R. L., kuris erzina sūnų, jį puola, nesant pagrindo kviečia policiją. R. L. yra agresyvus, sūnui stalo koja buvo praskėlęs galvą. Liudytoja to, kad sūnus tėvui grasintų nužudymu, negirdėjo (t. 2, b. l. 163-164). Taigi baudžiamojoje byloje nėra pakankamai objektyvių faktinių duomenų, kurie pagrįstų nukentėjusiojo aiškinimą, kad sūnus 2015-10-19 grasino jį nužudyti. Be to, iš minėto tarnybinio pranešimo matyti, jog M. L. sulaikomas nebuvo agresyvus, pristatymo į policijos komisariatą metu jo atžvilgiu spec. priemonės nebuvo panaudotos. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nepakanka objektyvių faktinių duomenų pagrįsti, kad M. L. 2015-10-19 apie 20.30 val. padarė veiksmus, sudarančius nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 1 dalį, sudėtį. Todėl M. L. pagrįstai dėl jam inkriminuotų grasinimų nužudyti R. L. išteisintinas, neįrodžius, kad buvo padaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 dalies 1 punktas).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nešališko teismo, keisti jį apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme yra privalomas (BPK 322 str.) nepriklausomai nuo nuteisto/išteisinto asmens valios, todėl išlaidų atlyginimas nėra galimas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo M. L. ir jo gynėjo adv. Mykolo Girdiušo bei Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro Žydrūno Katkevičiaus apeliacinius skundus atmesti.