Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gediminas Užubalis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Č. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.

5. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

6. Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, A822-619/2009).

7. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundžiasi dėl ploto trūkumo ginčo laikotarpiu jam kalint Lukiškių TI-K kamerose.

Pareiškėjas nurodo laikotarpį nuo 2018 m. rugsėjo 7 d., kai jam buvo paskirtas suėmimas Lukiškių TI-K. Bylos medžiaga patvirtina ir Suimtojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje yra užfiksuota, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2018 m. rugsėjo 10 d., kai atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 105. Pareiškėjas skunde nenurodo tikslaus laikotarpio, t. y. iki kada jis prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, taigi teismas ginčo laikotarpį laiko iki tada, kai buvo pateiktas teismui skundas. Iš spaudo ant voko matyti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2019 m. gegužės 3 d. Taigi nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpis yra nuo 2018 m. rugsėjo 10 d. (kai pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K) iki 2019 m. gegužės 3 d. (kaip buvo išsiųstas teismui skundas).

Atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Mursič prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus (b. l. 14–15), darytina išvada, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso: 236 paras. Patikrinus ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusį kameros plotą, nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis 3,6 kv. m plotas pažeistas nebuvo (pareiškėjui teko nuo 3,97 kv. m iki 7,94 kv. m ploto). Patikrinus pareiškėjui tekusį kameros plotą, apskaičiuotą iš bendro ploto atimant sanitarinio mazgo užimamą plotą, matyti, kad ginčo laikotarpiu minėtą dieną taip pat nebuvo pažeista iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kilusi 3 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto riba (pareiškėjui teko nuo 3,7 kv. m iki 7,38 kv. m).

Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpio metu vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas pažeistas nebuvo. Kadangi pareiškėjui Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas, todėl skundo reikalavimas šiuo pagrindu nepagrįstas ir yra atmestinas.

8. Pareiškėjas skunde nurodo, jog Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.

Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklės, kurių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Šioje higienos normoje nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimai.

Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kaliniams reikiamo privatumo (žr. pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją). EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], 49 p.). Taigi akcentuojamas privatumo trūkumas dėl kitų kalinių buvimo. Šiuo atveju Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos. Visgi šiuo atveju svarbi aplinkybė yra tai, kad pareiškėjas buvo laikomas vienas kameroje ir nors, sanitarinė zona nebuvo visiškai atskirta nuo gyvenamosios patalpos, nebuvo privatumo trūkumo dėl kitų kalinių. Sutiktina su Lukiškių TI-K, kad pareigūnai privalo nuolat stebėti kamerose laikomus asmenis tam, kad užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Esant įrengtai 1,5 sienelei ir užuolaidai, tokia kontrolė nepažeidžia asmens privatumo daugiau nei būtina kalinimo sąlygomis.

Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas per visą ginčo laikotarpį buvo kalinamas kartu su kitu asmeniu (t. y. 168 paras), taigi šioje dalyje pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista, todėl šiuo aspektu pareiškėjo reikalavimas pripažintinas pagrįstu.

Sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, be kita ko, tardymo izoliatoriuose ir kalėjimuose, nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Šios higienos normos 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas); laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka (35 punktas). Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 3 punktą veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Pareiškėjas galėjo kameras vėdinti per jose įrengtus langus, o Lukiškių TI-K atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nėra privaloma. Atsižvelgiant į tai, kad kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus, pareiškėjo reikalavimas šiuo pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl dirbtinės šviesos pasakytina, kad gyvenamosiose kamerose toks apšvietimas yra įrengtas vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-83 ir ji yra ne mažesnė kaip 200 Lx. Pažymėtina, kad byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi su skundais dėl jo laikymo sąlygų atitikimo sveikatos saugos ir higienos reikalavimams į Visuomenės sveikatos centrą, kuris atlieka valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę. Be to, pastebėtina, jog pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai dėl bendros kamerų būklės yra itin abstraktūs. Pareiškėjas nenurodė nei kamerų numerių, kuriose pasireiškė minėti pažeidimai, nei laikotarpių, kada buvo laikomas netinkamose kamerose, nei kitų aplinkybių, kurios leistų identifikuoti ir nustatyti galimus pažeidimus. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiga detalizuoti pažeidimus tenka būtent pareiškėjui, teismas negali remtis hipotetiniais, neindividualizuotas bei nepagrįstais teiginiais. Todėl, teismo vertinimu, skunde pareiškėjo nurodyti neatitikimai, susiję su bendra kamerų būkle ir tvarka, yra abstraktūs ir nekonkretizuoti. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo reikalavimai dėl higienos neatitinkančių laikymo sąlygų atmestini.

10. Pasak pareiškėjo, jam nebuvo suteiktos būtinos higienos priemonės, nebuvo leista apsipirkti kalinimo įstaigos parduotuvėje. Dėl šio pareiškėjo teiginio teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde nedetalizavo, kokių priemonių jam trūko ir kada nebuvo leista apsipirkti ir kokių prekių neleista įsigyti, nenurodė, kokiu būdu buvo padaryta žala. Teismas vertina, kad tokie pareiškėjo teiginiai, kad jam nebuvo suteiktos higienos priemonės ir nebuvo leistas apsipirkti parduotuvėje, yra deklaratyvūs, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad dėl aliarminio iškvietimo neįrengimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, teismas šį pareiškėjo teiginį atmeta kaip nepagrįstą.

11. Taip pat pareiškėjas skundėsi, kad nebuvo sudarytos sąlygos pasivaikščioti gryname ore ilgiau nei 1 valandą. Remiantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neginčija, kad jam buvo užtikrinta minėta teisė pasivaikščioti gryname ore, o aplinkybes, susijusias su teisės į pasivaikščiojimą įgyvendinimu, pareiškėjas nurodė abstrakčiai, šių aplinkybių nedetalizavo. Be to, byloje nebuvo medžiagos, patvirtinančios, kad pareiškėjas būtų reiškęs skundus Lukiškių TI-K administracijai dėl netinkamai įgyvendintos teisės į pasivaikščiojimą, todėl pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamo pasivaikščiojimui skirto laiko buvo atmesti ir šiuo atžvilgiu pažeidimas nėra nustatytas.

12. Pareiškėjas teigia, kad buvo kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats yra nerūkantis. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą, kad kamerose buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, bei atsakovo argumentą, kad jis neturi duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, nurodo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas Higienos normos HN 76:2010 14 punkte. Teismas pažymi, kad tuo atveju, kai pareiškėjas nesikreipė į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose. Tokios praktikos laikosi LVAT (žr. 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Teismas, atsižvelgęs į tai, kad bylos duomenimis pareiškėjas dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė, daro išvadą, jog atsakovės atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo šiuo aspektu nenustatyta.

13. Pasak pareiškėjo, jis galėjo naudotis dušu tik kartą per savaitę. Duše nėra ventiliacijos ir karšo vandens. Teismas dėl šių pareiškėjo teiginių, pažymi, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 28 punkte nustatyti prausimosi patalpoms keliami higienos reikalavimai: daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) po kiekvieno naudojimosi išplaunami ir dezinfekuojami (28.1 punktas); dušinės, prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos (28.2 punktas). Atsakovės atstovas paaiškino, kad kalinimo įstaigoje dušai įrengti tinkamai, yra tvarkingi, su pertvaromis, į dušus tiekiamas karštas vanduo (b. l. 33). Nors pareiškėjas tvirtina, kad dušas buvo įrengtas netinkamai, tačiau nepateikė jokių šiuos savo teiginius patvirtinančių įrodymų. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl šio galimo teisių pažeidimo nei į kalinimo įstaigos administraciją, nei į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą nesikreipė, todėl teismas vertina, kad jo teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeidžiami.

14. Taip pat pareiškėjas skundėsi, kad negali pasinaudoti teise paskambinti savo artimiesiems. Skambinant pažeidžiamas pareiškėjo privatumas dėl per mažos patalpos bei pareigūnų stebėjimo. Taip pat neužtikrintas privatumas pasimatyme su artimaisiais. Pasisakydamas dėl šio argumento, teismas pažymi, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuteistųjų skambinimo tvarką, numatyti tam tikri šios teisės apribojimai, susiję su ypatingu nuteistųjų teisiniu statusu, be kita ko, nustatyta maksimali telefoninių pokalbių trukmė ir skaičius, galimybė kontroliuoti, su kuo telefonu bendrauja nuteistasis, registruojant jo skambučius nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelėje, ir pažymint joje asmens, kuriam skambinama, telefono numerį, vardą ir pavardę. Be to, pareigūnams yra suteikta galimybė nutraukti telefoninį pokalbį, tuo atveju, jeigu nuteistasis nesilaiko teisės aktuose nustatytos skambinimo tvarkos. Pareiškėjas neginčijo, kad jam buvo užtikrinta Bausmių vykdymo kodekse nustatyta teisė skambinti telefonu. Byloje atsakovės atstovas pateikė tai patvirtinančius duomenis (b. l. 23, 25–26). Pareiškėjas jokių duomenų, kad būtų kreipęsis į kalinimo įstaigos administraciją, jog negalėjo pasinaudoti skambinimo teise, nepateikė. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas yra stebimas pareigūnų ir taip pažeidžiamas jo privatumas, negali būti vertinama kaip jo teisių ar teisės aktų pažeidimas, todėl nagrinėjamu atveju teismas nenustatė neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų. Paminėtina, kad pareiškėjo teiginiai, kad būnant pasimatyme su artimaisiais taip pat buvo pažeistas privatumas, yra deklaratyvūs ir hipotetiniai, todėl taip pat atmestini.

15. Dėl pareiškėjo argumento, kad iš kamerų nebuvo laiku išnešamos šiukšlės pažymėtina, kad kamerose kalinami asmenys (nuteistieji ar suimtieji) kasdien pagal numatytą grafiką iš kamerų išneša buitines atliekas ir nuleidžia jas į koridoriuje esantį buitinių atliekų vamzdį. Tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 38 punkto reikalavimą, numatantį, kad gyvenamosiose patalpose susidarančios buitinės atliekos šalinamos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

17. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad privatumo pažeidimas, naudojantis sanitariniu mazgu (168 paras pareiškėjui kalint kameroje kartu su dar vienu asmeniu) sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau iš byloje esančių medicininių duomenų nustatyta, kad pareiškėjui minėti išgyvenimai nesukėlė ilgalaikių sveikatos sutrikimų ar kitų sunkių pasekmių. Taigi, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 250,00 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132–133 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. Č. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui E. Č. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 250,00 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.