Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Vilijos Mikuckienės ir Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo (apelianto) G. M., atstovaujamo advokatės S. S., apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo G. M. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl palūkanų pagal žemės sklypo pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartis sumažinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Byloje duomenimis nustatyta, kad apeliantas ir atsakovė 2009 m. gegužės 15 d. ir 2010 m. kovo 18 d. sudarė valstybinės žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis (su vėlesniais pakeitimais). Ieškovas iš valstybės įsigijo išsimokėtinai du žemės sklypus, įsipareigojęs turto kainą ir palūkanas sumokėti Sutartyse nustatytais terminais ir tvarka per 10 metų laikotarpį. Ieškovas 2013 m. pavėlavo 3 dienas sumokėti Sutartyse nustatytas įmokas už 2012 metų mokestinį laikotarpį. Kadangi atsakovė ieškovo įmokas už 2012 metų mokestinį laikotarpį gavo tik 2013 m. sausio 18 d., kai Sutartyse numatytas apmokėjimo terminas – 2013 m. sausio 15 d., už vėlavimo laikotarpį ieškovui buvo priskaičiuoti delspinigiai, o ankstesnių jo mokėjimų pagal Sutartis pagrindu susikaupusi permoka 2013 m. sausio 15 d. buvo įskaityta daliai palūkanų už 2012 m. mokestinį laikotarpį ir delspinigiams padengti. Dėl pavėluoto apmokėjimo apeliantas ženkliai įsiskolino sekančiais metais. Apeliantas, nesutikdamas su tokia paskaičiavimo tvarka, pateikė skundą, kurį atsakovė 2016 m. kovo 3 d. sprendimu atsisakė tenkinti. Apeliantas kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, prašydamas panaikinti minėtą sprendimą ir įpareigoti atsakovę perskaičiuoti sutartines palūkanas už 2013 metus. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys skirtingai aiškina Sutarčių 5 punkte nustatytas sąlygas. Teismas šių sąlygų turinį nustatė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 – 6.195 straipsniuose bei teismų praktikoje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Apeliantas su teismo išaiškinimais nesutinka, kadangi teismas padarė aiškiai neteisingas išvadas. Teisėjų kolegija su apelianto argumentais sutinka, kadangi pirmosios instancijos teismo Sutarčių aiškinimas neatitinka materialiosios teisės normų turinio bei CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Iš 2009 m. gegužės 15 d. ir 2010 m. kovo 18 d. sutarčių matyti, kad tai yra pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartys, nes jose šalys susitarė, kad žemės sklypo kaina bus sumokama Sutartyse nustatytomis dalimis ir per konkrečius terminus (CK 6.411 straipsnio 1 dalis, 6.413 straipsnio 2 dalis, 6.414 straipsnio 1 dalis). Apeliantas sutiko vykdyti žemės kainos grąžinimo grafike įtvirtintą prievolę – nustatytais terminais mokėti metines įmokas ir palūkanas. Apelianto prievolė Sutartyse grąžinimo grafike sulygta įmokų mokėjimo tvarka laikytina prievole su atidedamuoju terminu (CK 6.33 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, jog ieškovas Sutartimis įsipareigojo mokėti mokėtiną sumą ir palūkanas už einamuosius metus. Tai, kad pirkėjas moka už praėjusius metu patvirtina pačių Sutarčių turinys. Sutarčių 5 punkte nurodytas skolos ir palūkanų mokėjimo grafikas, t. y. konkretūs įmokų dydžiai ir terminai iki kada įmokos turi būti sumokėtos. Iš 2009 m. gegužės 15 d. sutarties 5 punkte esančio grafiko ir jame nurodytų sumų matyti, kad pirmoji įmoka (neskaitant sutarties sudarymo metu sumokėto 10 proc. sklypo pardavimo kainos) mokama iki 2010 m. sausio 15 d., o palūkanų dydis skaičiuojamas nuo 2009 metais buvusios nesumokėtos kainos dalies (36 000Lt). Analogiška situacija ir su 2010 m. kovo 18 d. sutarties 5 punkte nustatyta mokėjimų tvarka – iki 2012 m. sausio 15 d. ieškovas privalo sumokėti pirmąją įmoką ir palūkanas skaičiuojamas nuo likusios skolos dalies, buvusios praėjusiais 2010 ir 2011 metais, t. y. iš viso 36 900 Lt. Tai, kad pirkėjas mokėjimus atlieka už praėjusius metus patvirtina ir teisinis reglamentavimas. Nagrinėjamu atveju taikytinos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236 patvirtintos „Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklės“ (toliau – Taisyklės). Pagal Taisyklių 2.15 punktą, kai žemės ūkio paskirties žemės sklypas perkamas išsimokėtinai, pirkėjas su valstybe turi atsiskaityti ne vėliau kaip per 15 metų ir ne mažiau kaip 10 procentų nustatytos žemės kainos turi sumokėti iš karto, o kitą sumą – per valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartyje nustatytus terminus, pradėdamas mokėti kitais kalendoriniais metais po valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Atsiskaitymo už įsigytą žemės ūkio paskirties žemės sklypą terminų sąlygos, jų nevykdymo pasekmės numatomos valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartyje. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartyje numatytos metinės įmokos ir palūkanos už įsiskolinimo likutį turi būti sumokamos atitinkamai ne vėliau kaip iki kitų metų sausio 15 dienos. Tokia nuostata patvirtina, jog pirkėjo mokamų palūkanų dydis skaičiuojamas nuo praėjusiais kalendoriniais metais buvusio skolos dydžio, t. y. įmokos mokamos už praėjusius metus, o ne kaip pirmosios instancijos teismas konstatavo – už einamuosius metus. Atitinkamai negalima sutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad palūkanos skaičiuojamos už metus nuo vienų metu sausio 15 d. iki ateinančių metų sausio 15 d. Kartu neteisinga išvada ir tai, kad likusios skolos dalis yra fiksuojama konkrečią palūkanų fiksavimo dieną, t. y. sausio 15 d. Tokia nuostata neįtvirtinta sutartyse, o Taisyklių 2.15 punkte numatyta nuostata, kad pirkėjas kitą sumą pradeda mokėti kitais kalendoriniais metais, pagrindžia faktą, jog tarp šalių sutartos metinės palūkanos skaičiuojamos už kalendorinius metus. Kalendoriniai metai yra dvylikos mėnesių laikotarpis, trunkantis nuo sausio 1 d. iki kitų metų sausio 1 d. Kitokią metų skaičiavimo atskaitos pradžią gali nustatyti tik sutarties šalys (CK 6.156 straipsnis). Aplinkybę, kad palūkanos skaičiuojamos nuo sumos buvusios praėjusiais kalendoriniais metais patvirtina ir apelianto atlikti skaičiavimai, jog pirmųjų, pagal Sutartis mokėtinų, palūkanų dydis skaičiuojamas priklausomai nuo sutarties sudarymo dienos iki tų metų pabaigos imtinai, t. y. nuo 2009 m. gegužės 16 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. (iš viso 230 dienos). Pastebėtina, kad pagal 2010 m. kovo 18 d. sutarties 5 grafiką pirmoji įmoka apskaičiuota už dvejus praėjusius metus, t. y. 2010 m. ir 2011 m., tačiau apskaičiavimo esmė analogiška – palūkanos skaičiuojamos nuo 2010 m. kovo 19 d. iki 2011 gruodžio 31 d. (iš viso 653 dienos). Pateikti skaičiavimai patvirtina, kad Sutarčių 5 punkte nurodytos palūkanos buvo apskaičiuotos kalendoriniais metais, o ne kaip nusprendė pirmosios instancijos teismas – nuo sausio 15 d. iki kitų metų sausio 15 d.Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog palūkanos yra apskaičiuojamos metų pradžioje ir galioja metams į priekį, prieštarauja kasacinio teismo praktikoje esantiems išaiškinimams dėl mokėjimo palūkanų pagal pirkimo-pardavimo sutartis kaip atlyginimo už naudojimąsi svetimais pinigais praeityje esmei. Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad pirkimo–pardavimo išsimokėtinai (kreditan) santykiai yra panašūs į paskolos santykius, kuriuose įprasta susitarti dėl palūkanų, atliekančių mokėjimo funkciją. Šalių susitarimas, kad kiekvienais metais mokėtinos periodinės palūkanų įmokos yra apskaičiuotos nuo nesumokėtos kainos likučio, kuris buvo praėjusiais metais, atitinka palūkanų kaip atlyginimo už pasinaudojimą svetimais pinigais praeityje, bet ne ateityje esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007; 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011; 2016 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016; ir kt.). Pirmosios instancijos teismas teigdamas, kad palūkanos užfiksuojamos ir galioja visiems metams į priekį, pažeidžia mokėjimo palūkanų esmę, tačiau tokia išvada vėlgi padaryta klaidingai nustačius mokėjimo periodą, kadangi pirmosios instancijos teismas nustatė, jog palūkanos mokamos už einamuosius metus ir fiksuojamos konkrečia metų dieną. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta apelianto argumentą, kad palūkanos mokamos nuo sumos, egzistavusios praėjusiais metais, pagrįstu. Taigi palūkanos skaičiuojamos už praeityje, t. y. praėjusiais kalendoriniais metais buvusią faktiškai nesumokėtą žemės kainą, o ne remiantis nesumokėtos kainos dalimi, esančia einamaisiais metais, kadangi toks aiškinimas atitinka tiek teisinį reglamentavimą, tiek Sutarčių turinį bei mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų esmę. Iš esmės matyti, kad ginčas tarp šalių kilo būtent dėl likusios už žemę mokėtinos sumos dalies ir palūkanų dydžio nustatymo dienos. Atsakovė palūkanas fiksuoja konkrečią dieną, t. y. kiekvienų metų sausio 15 d., o apelianto nuomone palūkanos skaičiuojamos nuo sumos likučio, kuris buvo kalendorinių metų laikotarpiu. Apelianto teigimu atsakovės nurodomi išaiškinimai, kuriais vadovaujantis, atsakovė atlieka palūkanų skaičiavimus pagal išsimokėtino žemės pirkimo-pardavimo sutartis, neturi jokios teisinės galios, yra rekomendacinio pobūdžio ir yra nesuderintos su tarp apelianto ir atsakovės sudarytų Sutarčių sąlygomis. Iš NŽT Projektų priežiūros komiteto 2013 m. kovo 13 d. posėdžio protokolo Nr. 1LS-(1.6)-26 matyti, kad dėl skaičiuoklės paklaidų buvo būtina supaprastinti įsipareigojimų dengimo mechanizmą. Iš to paties protokolo matyti, kad Žemės tvarkymo departamento direktorius buvo įpareigotas iki tam tikro termino elektroninių paklausimų sistemoje valdymo sistemoje patalpinti sutarčių pirkimo-pardavimo tam tikrų punktų pildymo pavydžius, nurodant atsiskaitymo už perkamą žemę terminus ir šių terminų keitimo sąlygas bei nurodyti kokios bus priemonės taikomos, jei bus nesilaikoma šių terminų. Taigi, vertinant protokolo turinį matyti, kad atitinkamai turėjo būti koreguojamos ateityje sudaromos žemės pirkimo-pardavimo sutartys, tačiau neaišku kaip bus vykdomos sutartys, kurios jau sudarytos. Sutiktina su apelianto teiginiu, kad nei 2009 m. gegužės 15 d., nei 2010 m. kovo 18 d. sutartys tarp ieškovo ir atsakovės nebuvo keičiamos ir ypač tvarka, kuria išperkama žemė. Toks vienašalis ir iškirtinai savo patogumui skirtas pakeitimas yra nesąžiningas ir neteisingas apelianto atžvilgiu. Apie pasikeitusią įsipareigojimų vykdymo tvarką NŽT, kaip sutarties šalis, privalėjo informuoti ir apeliantą, užtikrinti, jog jam būtų žinoma, kad skolos likutinis dydis yra fiksuojamas vieną kartą per kalendorinius metus. Duomenų byloje apie apelianto informavimą dėl pasikeitusios tvarkos nėra, Sutartyse ar jos pakeitimuose nuorodų į minėtus palūkanų skaičiavimo išaiškinimus taip pat nėra. Vienašališkas sutarties vykdymo tvarkos pakeitimas nepagrįstai iškreipia šalių interesų pusiausvyrą, atsakovei suteikia pranašumą ir pagrindą nepagrįstai praturtėti (CK 1.5 straipsnis). Taip pat būtina pažymėti ir tai, kad minėtas išaiškinimas atsirado tik po 2013 m. kovo 13 d. susirinkimo, t. y. daug vėliau nei apeliantas privalėjo sumokėti įmokas už 2012 metus (iki 2013 m. sausio 15 d.). Taigi, net rūpestingai, apdairiai ir atidžiai veikiantis asmuo negali tikėtis ar nuspėti, kad kita sutarties šalis gali staiga pakeisti tam tikrų sutarties sąlygų vykdymo tvarką. Sutiktina su apelianto argumentu, kad NŽT vidaus tvarkos pakeitimai nebuvo įvertinti Sutarčių atžvilgiu, nebuvo atliktos jokios korekcijos. Taigi, toks formalus įsiskolinimo dydžio fiksavimas, kurį realiai lemia skaičiuoklės ypatumai, yra nesąžiningas, neproporcingas bei neteisingas apelianto atžvilgiu (CK 1.5 straipsnis). Sutarties vykdymo tvarka yra sutarties dalis, todėl tokia tvarka turi būti tinkamai suderinta šalių, tarp kurių sudaryta sutartis (CK 6.189, 6.200, 6.223 straipsniai). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantas pateikė įrodymus, jog 2013 m. sausio 15 d. atsakovei pervedė pagal Sutartis mokėtinas sumas (10 210,50 Lt), tačiau šis mokėjimas atsakovės nepasiekė, kadangi pasikeitė atsakovės banko sąskaitos numeris. Nors apeliantas ir turėjo pareigą domėtis, ar nepasikeitė atsakovės rekvizitai, tačiau tai, kad apeliantas, sužinojęs naują banko sąskaitos numerį, iškart pervedė mokėtinas sumas į tinkamą sąskaitą, rodo, kad apeliantas siekė tinkamai vykdyti Sutartis ir atsiskaityti su atsakove. Remiantis tokiais duomenimis, negalima teigti, kad apeliantas piktybiškai vengė, delsė atlikti savo sutartinius įsipareigojimus. Sutarčių vykdymo principai įtvirtinti CK 6.200 straipsnyje: šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu; jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015; 2016 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-916/2016; ir kt.). Apeliantas neginčija pareigos dėl praleistų trijų dienų mokėti delspinigius, kurie Sutartyse aiškiai numatyti kaip atsakomybė už pradelstų įsipareigojimų vykdymą. Vertinant apelianto veiksmus vykdant sutartinius įsipareigojimus atsakovei, negalima teigti, kad apeliantas piktybiškai siekė išvengti mokėtinų sumų ar jas sumažinti, priešingai – apeliantas vykdė įsipareigojimus, elgėsi sąžiningai, tačiau dėl tam tikro apsirikimo pavėlavo pervesti įmoką ir kaip minėta sutinka, kad už praleistas tris dienas privalo mokėti delspinigius. Tačiau, apeliacinės teismo instancijos vertinimu, neteisinga, kad asmenį, kuris iš esmės reikalavimą įvykdė laiku, tačiau netinkamai dėl apsirikimo, yra pagrindas pripažinti jį pažeidusiu prievolę (CK 1.5 straipsnis, CPK 185 straipsnis). Nagrinėjamu atveju atsakovė veikė formaliai, atsižvelgdama vien į savo vidaus darbo sistemą, nesiekė užtikrinti ekonomiško ir efektyvaus sutarties vykdymo bei bendradarbiavimo su kita sutarties šalimi (CK 6.200 straipsnis). Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ,,pagal ieškovo logiką išeitų, kad pirkėjas turi teisę bet kokia tvarka (nesilaikant sutartyje numatyto įmokų mokėjimo termino iki einamųjų metų sausio 15 d.) mokėti einamąsias įmokas ar jų dalis bet kuriuo einamųjų metų laiku, o pardavėja turės pareigą tik gavus įmoką/jos dalį iš karto perskaičiuoti palūkanų dydį nuo likusios nesumokėtos sumos likusiai metų daliai“. Apelianto teigimu, teismas be pagrindo sutapatino laikotarpio, už kurį mokėtina eilinė įmoka, pabaigą (kuri, remiantis Taisyklių 2.15 punktu bei aukščiau pateiktu ginčo sutarčių aiškinimu, yra praėjusių metų gruodžio 31 d.) su prievolei įvykdyti numatyto atidedamojo termino paskutine diena (kitų metų sausio 15 d.). Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad pirmosios instancijos išvada yra neteisinga, tačiau to priežastis yra būtent neteisingai nustatytas laikotarpis, už kurį turi pareigą mokėti pirkėjas bei skolos likučio nustatymo diena. Kaip jau apeliacinės instancijos teismo nustatyta, apeliantas Sutartyse numatytas palūkanas priklausomai nuo skolos likučio buvusio praeitais kalendoriniais metais. Sutarčių 5 punktas aiškiai nurodo, kad įmokos bei palūkanos mokamos iki kitų metų sausio 15 d., vėluojant nustatyti 0,05 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną praleistą dieną, kurie laikyti vienu iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų ir sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.71, 6.258 straipsniai). Klaidinga teigti, kad apeliantas gali mokėjimus atlikti bet kada, kadangi Sutartis aiškiai nustato terminus bei įsipareigojimų nevykdymo pasekmes. Kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir ginčo esmę. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškovo reikalavimo, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą. Esant nurodytoms aplinkybėms, yra teisinis pagrindas ieškovo apeliacinį skundą tenkinti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, panaikinant Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. 1SS-642-(4.2) ir įpareigoti atsakovę Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos perskaičiuoti už 2013 metus pagal šalių sudarytų sutarčių 5 punkto 2 dalies nuostatas, vadovaujantis faktiniu ieškovo G. M. skolos likučiu bei nustatant, kad pagal 2009 m. gegužės 15 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį yra mokėtinos 315,94 EUR (1 090,88 Lt), o pagal 2010 m. kovo 18 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį – 430,11 EUR (1 485,10 Lt) palūkanos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. To paties straipsnio 5 dalies nuostatomis, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau - Rekomendacijos).Bylos duomenimis, ieškovas pirmosios instancijos teisme sumokėjo 62,00 EUR žyminio mokesčio bei patyrė 300,00 EUR bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atsižvelgiant į tai, kad panaikinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog teisinga ir protinga nustatyti, kad ieškovui iš atsakovės priteistina 362,00 EUR dydžio bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme (CPK 79 straipsnis, 93 straipsnio 1, 5 dalys, 98 straipsnis, Rekomendacijų 2, 8.2 punktai). Be to, patenkinus ieškovo apeliacinio skundo reikalavimus, ieškovui atlygintinos apeliacinėje instancijoje turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 79 straipsnis, 93 straipsnio 1, 5 dalys). Ieškovas už apeliacinio skundo padavimą sumokėjo 62,00 EUR žyminio mokesčio. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų apie bylinėjimosi išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ieškovui iš atsakovės priteistina 62,00 EUR dydžio bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 79 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 330 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovo G. M. ieškinį patenkinti.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. 1SS-642-(4.2) ir įpareigoti atsakovę Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos perskaičiuoti už 2013 metus pagal šalių sudarytų sutarčių 5 punkto 2 dalies nuostatas, vadovaujantis faktiniu ieškovo G. M. skolos likučiu bei nustatant, kad pagal 2009 m. gegužės 15 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį yra mokėtinos 315,94 EUR (1 090,88 Lt), o pagal 2010 m. kovo 18 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį – 430,11 EUR (1 485,10 Lt) palūkanos.

Priteisti iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškovui G. M. 424,00 EUR (keturis šimtus dvidešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.