- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-11
- Bylos Nr.
- 2A-18-368/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-02549-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Irena Stasiūnienė, Rasa Bartašienė, Egidijus Mockevičius
- Atsakovas
- G. K.
- Ieškovas
- J. K.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irenos Stasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. K. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-63-215/2015, iškeltoje pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovui G. K., išvadą teikiančiai institucijai – Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir priteisto išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio pakeitimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė J. K. kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą, prašydama: 1) pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimu nustatytą sūnaus A. K. gyvenamąją vietą su atsakovu G. K. ir nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą su ja; 2) pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2003 m. sausio 27 d. sprendimu priteistą išlaikymą A. K. ir priteisti iš atsakovo G. K. sūnui išlaikyti po 800 Lt nuo 2014-06-17 iki sūnaus pilnametystės; 3) pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties sąlygą dėl išlaikymo sūnui G. K. ir priteisti iš atsakovo sūnui išlaikyti po 800 Lt iki sūnaus pilnametystės; 4) nustatyti sūnaus G. K. gyvenamąją vietą su ja ir paskirti ją nepilnamečių vaikų turto administratore. Teigė, kad su atsakovu santuokos nebuvo sudarę. Mažeikių rajono apylinkės teismas 2003 m. sausio 27 d. sprendimu priteisė sūnaus A. K. išlaikymui po 200 Lt mokamomis išmokomis kas mėnesį. Mažeikių rajono apylinkės teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartis, pagal kurią buvo pripažinta G. K. tėvystė ir priteistas išlaikymas po 150 Lt mokamomis išmokomis kas mėnesį. 2013-01-29 sūnus A. išsikėlė gyventi pas tėvą. Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimu A. K. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su tėvu (atsakovu), tačiau 2014-05-08 vaikas buvo apgyvendintas (duomenys neskelbtini) ir nustatyta jo laikina globa. Pagal Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2014-06-16 įsakymą A. K. grąžintas jai. Tvirtino, kad vaikų poreikiai padidėjo ir jos turtinė padėtis yra sunki.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2015 m. liepos 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pakeitė Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 15 d. sprendimu nustatytą sūnaus A. K. gyvenamąją vietą su atsakovu ir nustatė sūnaus gyvenamąją vietą su jo motina J. K., jos pasirinktoje gyvenamojoje vietoje. Nustatė nepilnamečio sūnaus G. K. gyvenamąją vietą su motina J. K. jos pasirinktoje vietoje. Pakeitė Mažeikių rajono apylinkės teismo 2003 m. sausio 27 d. sprendimu priteistą išlaikymą sūnui A. K. ir priteisė iš atsakovo sūnaus išlaikymui po 180 Eur kas mėnesį nuo 2014-08-26 iki sūnaus pilnametystės. Pakeitė Mažeikių rajono apylinkės teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties sąlygą dėl išlaikymo sūnui G. K. ir priteisė iš atsakovo sūnaus išlaikymui po 180 Eur kas mėnesį nuo 2014-08-26 iki sūnaus pilnametystės. Paskyrė J. K. priteistų lėšų vaikams išlaikyti tvarkytoja uzufrukto teise. Priteisė iš atsakovo 100,04 Eur žyminį mokestį ir 276 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas valstybei. Sprendė, kad nustačius sūnų gyvenamąją vietą su ieškove, tai atitiks jų interesus, nes ieškovė sūnus augina ir auklėja, ji yra sudariusi tam reikiamas minimalias sąlygas. Įvertinęs šalių turtinę padėti, teismas nustatė, kad atsakovas yra pajėgus teikti didesnį išlaikymą sūnums. Atkreipė dėmesį į tai, kad jaunesnis sūnus yra neįgalus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Skųsdamas Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 17 d. sprendimą, apeliantas (atsakovas) G. K. prašo iš dalies pakeisti teismo sprendimą ir sumažinti iš jo priteistą išlaikymą sūnums iki 90 Eur kiekvienam. Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, vaiko poreikius, jo turtinę padėtį, sveikatos būklę ir ieškovės suinteresuotumą pagerinti savo finansinę padėtį.
Atsiliepimas
Atsiliepdama į apeliacinį skundą, ieškovė J. K. prašo skundą atmesti, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad atsakovas nuo vaikų auklėjimo yra nusišalinęs ir turi galimybę daugiau prisidėti prie vaikų išlaikymo.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Apelianto (atsakovo) G. K. apeliacinis skundas netenkintinas.
Tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus iki jų pilnametystės yra konstitucinė pareiga (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. 6 d.). Konstitucinė tėvų pareiga reiškia nepilnamečių vaikų konstitucinę teisę gauti iš tėvų šį išlaikymą.
Tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus iki jų pilnametystės yra nustatyta ir įstatymuose. CK 3.156 straipsnio 2 dalyje ir 3.192 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Vykdydami šią prievolę, tėvai užtikrina savo nepilnamečių vaikų teisę į tinkamam vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas, kurias sudaro vaiko poreikių maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui patenkinimas.
Išlaikymo dydis priklauso nuo vaiko (vaikų) poreikių ir tėvų galimybių šiuos poreikius patenkinti. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir turi užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Taigi pagal šią įstatymo normą, kurioje nustatyta ir tėvų galimybių pusiausvyra, išlaikymo dydis yra nukreiptas į būtinų sąlygų vaikui sudarymą.
Formuodamas teismų praktiką šios kategorijos bylose, kasacinis teismas laikosi nuostatos, kad tėvo bei motinos turtinė padėtis nėra viską nulemianti nustatant išlaikymo dydį, nes išlaikymas privalo užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas; todėl sprendžiant išlaikymo dydžio nustatymo klausimą turi būti atsižvelgiama į vieną pagrindinių šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų, nurodytų CK 3.3 straipsnio 1 dalyje, – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, reiškiantį, kad teismas, priimdamas sprendimą, visų pirma turi tai įvertinti vaiko teisių ir interesų atžvilgiu, t. y. prioritetiškai į juos atsižvelgti, užtikrinti jų apsaugą; visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2004; kt.).
Apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad skundžiamo sprendimo neteisėtumą apeliantas grindžia trejopo pobūdžio aplinkybėmis: teigia, kad jo turtinė padėtis nesuteikia galimybės teikti vaikams teismo priteisto kasmėnesinio išlaikymo, nurodo, jog teismas netinkamai įvertino vaikų poreikius ir mano, kad ieškovė vengia įsidarbinti ir gauti pajamų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010).
Skundžiamas teismo sprendimas buvo priimtas 2015 m. liepos 17 d., o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 615 (šis nutarimas įsigaliojo 2015 m. liepos 1 dieną) nustatyta 325 Eur minimalioji mėnesinė alga. Taigi negalima daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, pakeisdamas (iki 180 Eur padidindamas) teismo procesiniais sprendimais nustatytą išlaikymą vaikams nukrypo nuo teismų praktikos ar netinkamai taikė materialinės teisės normas.
Be to, pats apeliantas apeliaciniame skunde teigia suprantantis, jog anksčiau vaikams priteistas išlaikymas neatitinka realių vaikų poreikiams tenkinti būtinų lėšų.
Pažymėtina ir tai, kad apeliantas skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad vienas vaikas turi specialių poreikių ir jam būtina priežiūra, taip pat aplinkybių, jog vaikai gyvena kartu su ieškove, ir ji jais realiai rūpinasi. Taigi būtent ieškovei, su kuria gyvena vaikai, tenka pareiga ne tik skirti jiems per mėnesį nustatytą lėšų dalį, bet ir pasirūpinti vaikų kasdienių poreikių tenkinimu, todėl didesnės finansinės išlaikymo dalies jai nustatymas reikštų neproporcingą šalių teisių ir pareigų, susijusių su vaikų išlaikymu, paskirstymą.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad visapusiškam vaikų vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jų būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pateiktus duomenis, vaikų poreikius, atsakovo turtinę padėtį, aplinkybes, kad apeliantas sutiko teikti didesnį išlaikymą, sprendė, kad apeliantas turi prisidėti prie vaikų kasmėnesinio išlaikymo, teikdamas po 180 Eur išlaikymą kiekvienam vaikui.
Teisėjų kolegijos nuomone, toks išlaikymo vaikams dydis atitinka protingumo reikalavimus ir minėtą kasacinio teismo praktiką.
Tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, juolab išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2009).
Esant šioms aplinkybėms, skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Kiti skundo teiginiai, įvertinant jų esmę, šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.
Apeliacinį skundą atmetus, tenkintinas ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Kolegija, įvertindama aplinkybes, kad ieškovės patirtos 86,85 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą neviršija rekomendacijų (8.11 punktas), sprendžia, jog šios išlaidos nemažintinos.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto G. K. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 86,85 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas valstybei.