Panevėžio apygardos teismo nutartis

2015-09-09 · Civilinė byla Nr. 2A-591-227/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-09-09
Bylos Nr.
2A-591-227/2015
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Margarita Dzelzienė (pran.), Ramunė Čeknienė, Nijolė Danguolė Smetonienė
Atsakovas
UAB „Specagra“
Ieškovas
ERGO Insurance SE Lietuvos filialo
Trečiasis asmuo
V. G.
Kategorijos
  • 73.2.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A –591– 227/ 2015

Virginija Svirplienė Proceso Nr. 2-08-3-06888-2014-0
Procesinio sprendimo kategorija: 73.2.5.5; 121.21 (S) (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 9 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Margaritos Dzelzienės,

kolegijos teisėjų: Ramunės Čeknienės, Nijolės Danguolės Smetonienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Specagra“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-217-452/2015 pagal ieškovo ERGO Insurance SE Lietuvos filialo ieškinį atsakovei UAB „Specagra“, trečiajam asmeniui V. G. dėl žalos atlyginimo priteisimo,

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas ERGO Insurance SE Lietuvos filialas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB „Specagra“ 2502,90 Eur (8642,03 Lt) žalą, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013 m. lapkričio 15 d. eismo įvykio Pakruojyje metu, atsakovei UAB „Specagra“ priklausanti transporto priemonė Skoda Superb, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojama atsakovo darbuotojo trečiojo asmens V. G., atsitrenkė į šalikelėje stovėjusią transporto priemonę Chrysler Grand Voyager, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir ją sugadino. Šiaulių apskr. VPK Pakruojo RPK nustatė, kad eismo įvykis įvyko dėl automobilio Skoda Superb, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo V. G. kaltės bei tai, jog trečiasis asmuo pasišalino iš eismo įvykio vietos. Transporto priemonės Skoda Superb, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (draudimo sutartis Nr.02-2172606) ieškovo. Ieškovas atlygino dėl eismo įvykio žalą patyrusiam asmeniui nuostolius, išmokėdamas jam 8642,03 Lt (2502,90 Eur) dydžio draudimo išmoką. Ieškovė, remdamasi Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – LR TPVCAPDĮ) 12 straipsniu, 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau- CK) 6.270 straipsniu bei eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau –LRV) 2004-06-23 nutarimo Nr. 795, 59 punktu kreipėsi į transporto priemonės Skoda Superb, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytoją UAB „Specagra“, reikalaudama grąžinti išmokėtą draudimo išmoką 8642,03 Lt (2502,90 Eur), tačiau iki šiol atsakovė jokios sumos nesumokėjo.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 3 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino. Priteisė iš UAB „Specagra“ 2502,90 Eur žalą, 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 56,26 Eur žyminį mokestį, 20,04 Eur kitas išlaidas ERGO Insurance SE Lietuvos filialui, taip pat 9,35 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Grąžino ieškovui 18,83 Eur žyminio mokesčio permoką.

Nustatė, kad tarp šalių 2013 m. vasario 7 d. buvo sudaryta Įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 02-2172606, kuria apdrausta UAB „Specagra“ priklausančio automobilio Škoda Superb, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė (7 b. l.). 2013 m. lapkričio 15 d eismo įvykio Pakruojyje metu, atsakovei priklausanti transporto priemonė Škoda Superb, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojama atsakovės darbuotojo trečiojo asmens V. G., atsitrenkė į šalikelėje stovėjusią transporto priemonę Chrysler Grand Voyager, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir ją sugadino. Šiaulių apskr. VPK Pakruojo RPK nustatyta, kad eismo įvykis įvyko dėl automobilio Škoda Superb, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo V. G. kaltės bei tai, jog jis pasišalino iš eismo įvykio vietos (8-9 b. l.). Ieškovas atlygino dėl eismo įvykio padarytą žalą ją patyrusiam asmeniui D. J. išmokėdamas 8642,03 Lt draudimo išmoką (14 b. l.). Pakruojo rajono apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 27 d nutarimu trečiasis asmuo V. G. pripažintas kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinio teisės pažeidimo kodekso (toliau- ATPK) 127 straipsnio 1 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus administracinius teisės pažeidimus, už kuriuos jam buvo skirta galutinė subendrinta nuobauda – 3000 Lt bauda su teisės vairuoti atėmimu 3 metams, t. y. jis buvo nubaustas už tai, kad sukėlė eismo įvykį ir kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė Chrysler Grand Voyager, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei už tai, kad pasišalino iš eismo įvykio vietos (32-34 administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. A2.6.-624-284/2013 l.). Šiaulių apygardos teismas 2014 m. vasario 6 d. nutarimu panaikino Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutarimo dalį dėl V. G. pripažinimo kaltu padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalį ir šią bylos dalį nutraukė, nesant tyčios pažeidimo sudėtyje, o kitą nutarimo dalį paliko nepakeistą (51-54 administracinio teisės pažeidimo bylos A2.6.-624-284/2013 l.).

Teismas įvertino, kad byloje kilo ginčas dėl to, ar ieškovas įgijo regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę reikalauti iš atsakovės žalos atlyginimo pagal LR TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kai trečiasis asmuo nenubaustas pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį (už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos). Teismas vadovavosi CK 6.114 straipsnio 5 punktu,, 6.988 straipsnio 3 dalimi, LR TPVCAPDĮ 12, 22 straipsniais, Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų LRV 2004 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 795 59 punkto nuostatomis ir sprendė, kad eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos, kai atsakingas asmuo pasišalina iš įvykio vietos (LR TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. 4 p.).

Nesutiko su atsakovės ir trečiojo asmens teiginiais, kad administracinio teisės pažeidimo byloje priimtas nutarimas šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir atsakovei neatsiranda civilinė atsakomybė , o ieškovas neturi pagrindo reikalauti atlyginti žalą remiantis LR TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. 4 p. Atsižvelgė į tai, kad vykdant administracinį persekiojimą galioja nekaltumo prezumpcijos principas, tuo tarpu civiliniame procese galioja kiti įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo principai ir asmens civilinės atsakomybės klausimas sprendžiamas nepriklausomai nuo to, ar buvo atliktas eismo įvykio tyrimas įstatymo nustatyta tvarka, ar eismo įvykio dalyviams buvo taikyta drausminė ar administracinė atsakomybė. Pripažino, kad tretysis asmuo administracinėn atsakomybėn už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos patrauktas nebuvo, todėl civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą galima įrodinėti visomis įstatymo numatytomis įrodinėjimo priemonėmis, taip pat šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, kuriais pripažintini ir prie nagrinėjamos civilinės bylos prijungtos administracinio teisės pažeidimo bylos A2.6.-624-284/2013 esantys dokumentai.

Nepagrįstu pripažino atsakovės ir trečiojo asmens teiginį, kad tretysis asmuo išvažiavo iš eismo įvykio vietos negalėdamas suprasti savo veiksmų po patirto susidūrimo smūgio bei būdamas šoko būsenoje, o vėliau supratęs kas atsitiko po keleto valandų grįžo į įvykio vietą, nes byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, kad trečiasis asmuo įvykio metu buvo tokios būsenos, patyrė sužalojimus, kad kreipėsi į medikus. Pripažino, kad administracinio teisės pažeidimo byloje A2.6.-624-284/2013 esantis administracinio teisės pažeidimo protokolas (1 b. l.), tarnybinis pranešimas (2 b. l.), trečiojo asmens ir liudytojo paaiškinimai (7-8 b. l.), liudytojo D. J. parodymai patvirtina, kad tretysis asmuo pasišalino iš eismo įvykio vietos, administracinio teisės pažeidimo teisena pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį nutraukta nenustačius tyčios jo veiksmuose. Teismas įvertino, kad civilinėje teisėje prievolė atlyginti žalą atsiranda ne tik esant tyčinei kaltės formai, bet ir neatsargumui (CK 6.248 str.2 d.).

Pripažino, jog tretysis asmuo suvokė, kad sukėlė eismo įvykį, tačiau sąmoningai, nepranešęs policijai iš jo pasišalino, o KET taisyklių nepažeidimas tyčia neturi teisinės reikšmės šioje byloje sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo ieškovui priteisimo. Nurodė, kad už darbuotojo naudotu didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą turi atsakyti darbdavys kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, ieškovo LR TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu regreso tvarka pareikštą ieškinį tenkino, iš atsakovės ieškovui priteisė bylinėjimosi išlaidas (CPK 79 str., 88 str. 1 d. 1 p., 9 p., 93 str.) bei išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 6 d.).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Specagra“ prašo šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, neteisingai vertino įrodymus, nukrypo nuo teisminės praktikos. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu pripažino, jog administracinės atsakomybės nebuvimas pats savaime nereiškia ir civilinės atsakomybės negalimumo, tačiau išreiškė poziciją, kad tai turi būti sprendžiama pagal konkrečias aplinkybes. Pasišalinimas iš eismo įvykio vietos kaip administracinis teisės pažeidimas ATPK 130 straipsnio 1 dalies prasme negali būti tapatinamas su pasišalinimu iš eismo įvykio vietos, sudarančiu pagrindą susigrąžinti išmokėtą draudimo išmoką pagal LR TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, dėl to ir kaltę dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, sprendžiant LR TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo klausimą, reikia aiškinti ir vertinti taip, kaip ji suprantama ir aiškinama pagal CK 6.248 straipsnį. Mano, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina tyčios V. G. veiksmuose. Sutinka su teismo argumentais, kad civilinėje teisėje prievolė atlyginti žalą atsiranda ne tik esant tyčinei kaltės formai, bet ir neatsargumui, tačiau regreso taikyto galimybės susiejimas su pasišalinimu iš įvykio vietos kaip faktu, kuris pats savaime nesąlygoja žalos atsiradimo ar jos dydžio, reiškia, jog tokios normos paskirtis yra draudiko intereso nepatirti nepagrįstų nuostolių dėl nesąžiningų žalą sukėlusio asmens veiksmų apsauga. Tretysis asmuo paaiškino, kad jo vairuoto automobilio atsitrenkimo į šalikelėje stovėjusį D. J. automobilį smūgis buvo stiprus ir netikėtas, nuo smūgio iššovė jo vairuoto automobilio saugos oro pagalvės, jis buvo šoke, apsvaigintas iššovusių į galvą oro pagalvių ir tam tikrą laiko tarpą net nesiorientavo aplinkoje, kai pradėjo orientuotis aplinkoje, jis suprato, kad yra savo gyvenamojo namo kieme, o ne įvykio vietoje, tuomet jis nedelsdamas sugrįžo į eismo įvykio vietą ir ten buvo atvykus policijos pareigūnams, kuriems nurodė visas jam žinomas eismo įvykio aplinkybes ir savo veiksmus po jo, policijos pareigūnams pateikė savo vairuotą automobilį ir jį policijos pareigūnai nufotografavo, pasitikrino girtumą, pateikė reikalingus savo ir vairuoto automobilio dokumentus, pradėjęs orientuotis aplinkoje, jis apie įvykį pranešė darbdaviui, o vėliau ir draudikui. Šiuos parodymus atitinka prie nagrinėjamos civilinės bylos prijungtos administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. A2.6.-624-284/2013 dokumentai. Mano, kad ieškovas turėjo įrodyti ne tik asmens pasišalinimo iš įvykio vietos faktą, bet ir jo nesąžiningumą, t. y. kad jis pasišalino iš įvykio vietos ir tai padarė suvokdamas, jog draudikas turės sunkumų nustatant faktines eismo įvykio aplinkybes, bet tai sąmoningai ignoravo. Tretysis asmuo V. G. po transporto priemonių susidūrimo neturėjo realios galimybės suprasti, kad dalyvavo eismo įvykyje ir privalėjo vykdyti kelių eismo reikalavimus bei LR TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą pareigą, o tai suvokęs, jis buvo rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, dėl V. G. veiksmų nukentėjęs D. J., policija, draudikas neturėjo sunkumų nustatant faktines eismo įvykio aplinkybes. Teismas ne tik neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes, bet, pripažinęs atsakovės civilinę atsakomybę, nesprendė klausimo dėl LR TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo, ar, esant byloje nustatytoms aplinkybės, atsakovas yra atsakingas atlyginti ieškovui žalą visa apimtimi, tuo pažeisdamas teisingumo principą.

Atsiliepimas

Ieškovas ERGO Insurance SE Lietuvos filialas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 3 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnyje patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir motyvais, todėl jų išsamiai nebekartoja ir pasisako dėl apeliacinių skundų argumentų.

Ieškovo (draudiko) reikalavimas transporto priemonės valdytojui – atsakingam už žalos padarymą asmeniui – ieškinyje kildinamas iš transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių. Apeliacinio nagrinėjimo dalykas yra draudiko atgręžtinio reikalavimo teisės, esant privalomojo draudimo civiliniams teisiniams santykiams, įgyvendinimo klausimas. Apeliantas apeliaciniame skunde nekvestionuoja nei žalos padarymo nukentėjusiajam asmeniui fakto, nei jos dydžio apskaičiavimo pagrįstumo, o apeliacinį skundą grindžia tuo, kad bylos aplinkybėmis trečiojo asmens kaltė dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos sprendžiant LR TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo klausimą, turi būti aiškinama ir vertinama pagal CK 6.248 straipsnį, nes neįrodyta tyčios trečiojo asmens V. G. veiksmuose, taip pat, kad žala nepadidėjo dėl to, kad transporto priemonės vairuotojas pasitraukė iš eismo įvykio vietos ir dėl to draudikas nepatyrė nepagrįstų nuostolių. Todėl mano, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovė turi atlyginti ieškovui žalą visa apimtimi.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos tada, kuomet draudėjas dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė įstatymuose ir kituose norminiuose aktuose transporto priemonės valdytojui nustatytas pareigas (CK 6.114 str. 5 p., 6.988 str. 3 d., TPVCAPDĮ 12 str.). TPVCAPDĮ 22 straipsnio pirmojoje bei antrojoje dalyse yra išvardinti savarankiški pagrindai, kuriems atsiradus draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, įgyja teisę reikalauti sumokėtos dėl padarytos žalos sumos grąžinimo iš atsakingo už žalos padarymą asmens. Vienas iš šių pagrindų - atsakingas asmuo pasišalina iš įvykio vietos (TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. 4 p.). Tokia įstatymų leidėjo pozicija paaiškinama tuo, kad, įvykus eismo įvykiui, bene svarbiausia su juo susijusios vairuotojo (eismo dalyvio) pareiga pagal Kelių eismo taisykles tampa nepasišalinti iš eismo įvykio vietos, pranešti policijai apie įvykį, taip pat bei imtis kitų veiksmų, išvardintų TPVCAPDĮ 12 straipsnyje. Šie reikalavimai yra svarbūs tuo, kad, įvykus eismo įvykiui, kuo operatyviau ir objektyviau būtų išsiaiškintos eismo įvykio aplinkybės, dalyviai (be kita ko, asmenų blaivumas), asmeniui ir (ar) turtui padarytos žalos dydis bei civilinės atsakomybės už ją apimtis. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų LRV 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, 59 punkte taip pat įtvirtina draudiko teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, šiuo atsakingu asmeniu įvardindamas patį transporto priemonę vairavusį asmenį arba kitą teisės aktų nustatyta tvarka atsakingą už žalos padarymą asmenį, jeigu jis arba asmuo, už kurį jis atsako, pasišalino iš įvykio vietos (Taisyklių 59.4 p.).

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamu atveju Pakruojo rajono apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 27 d. nutarimu trečiasis asmuo V. G. buvo pripažintas kaltu padarius LR ATPK 127 straipsnio 1 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus administracinius teisės pažeidimus, jis buvo nubaustas už tai, kad sukėlė eismo įvykį ir kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė Chrysler Grand Voyager, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei už tai, kad pasišalino iš eismo įvykio vietos (32-34 administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. A2.6.-624-284/2013 l.). Šiaulių apygardos teismas 2014 m. vasario 6 d. nutarimu panaikino minėto nutarimo dalį, kuria V. G. pripažintas kaltu pagal LR ATPK 130 straipsnio 1 dalį ir šią bylos dalį nutraukė, nesant tyčios pažeidimo sudėtyje. Kita nutarimo dalis liko nepakeista (51-54 administracinio teisės pažeidimo bylos A2.6.-624-284/2013 l.).

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad administracinio teisės pažeidimo byloje priimtas sprendimas šiuo atveju neturi prejudicinės galios, nes vykdant administracinį persekiojimą galioja nekaltumo prezumpcijos principas ir institucija, surašiusi administracinio teisės pažeidimo protokolą, turėjo pareigą įrodyti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltę dėl pasitraukimo iš įvykio vietos, tuo tarpu civiliniame procese galioja kiti įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo principai. Pasišalinimas iš eismo įvykio vietos kaip administracinis teisės pažeidimas ATPK 130 straipsnio 1 dalies prasme negali būti tapatinamas su pasišalinimu iš eismo įvykio vietos, sudarančiu pagrindą susigrąžinti išmokėtą draudimo išmoką pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Dėl to ir kaltę dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, sprendžiant TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo klausimą, reikia aiškinti ir vertinti taip, kaip ji suprantama bei aiškinama pagal CK 6.248 straipsnį, tačiau ne taip, kaip ji suprantama ir aiškinama administracinių teismų praktikoje taikant ATPK 130 straipsnio 1 dalį. To neginčija ir apeliantas savo skunde pripažindamas, kad administracinės atsakomybės nebuvimas pats savaime nereiškia ir civilinės atsakomybės negalimumo. Tačiau mano, kad atsakomybės klausimas spręstinas pagal konkrečias aplinkybes, o būtent, kad byloje neįrodyta, jog tretysis asmuo pasišalino iš įvykio vietos tyčia, mano, kad dėl patirto šoko po transporto priemonių susidūrimo tretysis asmuo neturėjo realios galimybės suprasti, kad dalyvavo eismo įvykyje ir privalėjo laikytis kelių eismo taisyklių bei TPVCAPDĮ reikalavimų.

Šios bylos tretysis asmuo administracine tvarka nenubaustas už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos, todėl civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą galima įrodinėti visomis įstatymo numatytomis įrodinėjimo priemonėmis, taip pat šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais (CPK 177 str. 2 d.). Esant šiai aplinkybei pirmosios instancijos teismas pagrįstai trečiojo asmens administracinio teisės pažeidimo byloje A2.6.-624-284/2013 esančius dokumentus (administracinio teisės pažeidimo protokolas, tarnybinis pranešimas dėl eismo įvykio, liudytojo paaiškinimo, fotonuotraukų ir kt.) (1-2, 7-14 b. l.) vertino kaip rašytinius įrodymus kartu su kitais įrodymais (CPK 178 str., 185 str.). Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino trečiojo asmens ir atsakovės teiginius apie tai, kad trečiasis asmuo išvažiavo iš eismo įvykio vietos negalėdamas suprasti savo veiksmų po patirto susidūrimo smūgio bei būdamas šoko būsenoje, o vėliau supratęs kas atsitiko po kelių valandų grįžo į įvykio vietą. Įvertino, kad administracinio teisės pažeidimo byloje A2.6.-624-284/2013 esantis administracinio teisės pažeidimo protokolas (1 b. l.), tarnybinis pranešimas (2 b. l.) patvirtina, kad atvykus į įvykio vietą pareigūnams, joje nebuvo V. G., o trečiojo asmens ir liudytojo paaiškinimai (7-8 b.l.) patvirtina, kad trečiasis asmuo pasišalino iš eismo įvykio vietos. Liudytojo D. J. parodymais jis, gavęs iš draugo V. G. skambutį apie sugadintą automobilį, nuvyko į įvykio vietą, tačiau jo nebuvo. Pastebėtina, kad nors atsakovė skunde nurodo, jog V. G. po kurio laiko - iki į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai arba tuo pačiu metu - sugrįžo į įvykio vietą. Tačiau su tokiu teiginiu nėra pagrindo sutikti. Administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta, kad eismo įvykis įvyko apie 21.15 val. (administracinė byla, b.l. 1), pranešimas gautas apie 21.30 val. (administracinė byla, b.l. 2), Pakruojo rajono policijos komisariatas, pateikdamas 2013-12-30 atsiliepimą administracinėje byloje, nurodė, jog budėjęs ekipažas į eismo įvykio vietą atvyko 2013-11-15 22.26 val. eismo įvykio kaltininko įvykio vietoje nebuvo, šią aplinkybę nurodė ir D. J. savo paaiškinime policijai (b.l.8). Iš trečiojo asmens paaiškinimo, liudytojo D. J. parodymų nustatyta, kad į įvykio vietą V. G. atvyko jau po policijos ekipažo atvažiavimo. Todėl pripažintina, kad atsakingas už žalos padarymą tretysis asmuo nebuvo eismo įvykio vietoje daugiau nei valandą laiko ir jo teiginiai, kad jis pats atsipeikėjęs nusprendė atvykti į įvykio vietą iš karto po įvykio, neatitinka faktinių aplinkybių. Tretysis asmuo savo paaiškinime policijai (b.l.7), taip pat atsiliepime į ieškinį pasišalinimą iš eismo įvykio vietos aiškino tuo, kad buvo apsvaigintas iššovusių automobilio oro pagalvių, susijaudinęs, grįžo namo ir tik atsitokėjęs po šoko būsenos grįžo į įvykio vietą, kurį laiką nesiorientavo aplinkoje. Tačiau tuo pačiu vertintini trečiojo asmens paaiškinimai, bei veiksmai, t.y. jog, jo teigimu, jis supratęs, kad reikia apžiūrėti ir apžiūrėjo, ar nėra eismo įvykio metu sužalotų žmonių; buvo atidaręs automobilio dureles ir įvertino, kokia yra reali situacija, o grįžęs į nuosavo namo kiemą susisiekė su įmonės vadovu, kuriam paaiškino kas ir kur atsitiko, kur pats randasi (jog jo nėra įvykio vietoje), pripažino, kad suprato, jog transporto priemonė negali judėti su nuleista padanga, todėl bandė ją pakeisti, pripažino, jog policijos pareigūnams neteigė (neaiškino) esąs kaip nors sužalotas, į įvykio vietą medikai nebuvo iškviesti ir po eismo įvykio į medikus nėra kreipęsis, taip pat liudytojo D. J. parodymais į eismo įvykio vietą atvykus trečiajam asmeniu V. G. su juo bendravo, tačiau jokių šoko būsenos, nesiorientavimo aplinkoje požymių V. G. elgsenoje nepastebėjo. Nurodytas trečiojo asmens elgesys, jo veiksmai neduoda pagrindo išvadai, kad jis (tretysis asmuo) nesuvokė savo veiksmų reikšmės ir nesąmoningai pasišalino iš eismo įvykio vietos. Tokius jo teiginius teismas pripažįsta bandymu išvengti civilinės atsakomybės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš liudytojo D. J. parodymų teisme nustatyta, jog eismo įvykio metu, nukentėjusiajam su draugais apžiūrint eismo įvykio vietą buvo rastos iš įvykio pasišalinusio automobilio detalės, iš kurių buvo galima identifikuoti, kad tai yra baltos spalvos, 2004 metų gamybos Skoda automobilis, ir tuo metu vienas iš minios žmonių prisistatė esąs įmonės, kuriai priklauso minėtas automobilis, savininkas bei paklausė, ar reikalinga, kad pasišalinęs iš įvykio automobilis atvyktų į įvykio vietą. Iš nurodytų aplinkybių galima daryti tikėtiną išvadą, kad tretysis asmuo galimai tikėjosi nuslėpti savo dalyvavimą eismo įvykyje, tačiau kilus grėsmei, jog ateityje gali būti nustatytas jo pasišalinimo iš įvykio vietos faktas, bei įvertinęs galimas neigiamas pasekmes, paragintas įmonės vadovo, jis sugrįžo į įvykio vietą. Nors apeliantas teigia, kad tretysis asmuo, kuris sugrįžo į įvykio vietą, tokiu savo veiksmu išreiškė, jog pasišalino iš įvykio vietos ne tyčia bei neturėjo tikslo nuslėpti eismo įvykio, teisėjų kolegija pažymi, kad tretysis asmuo nepasirodė įvykio vietoje daugiau nei valandą, į įvykio vietą grižo galimai po savo darbdavio paraginimo, taip pat po to, kai pamatė, kad jo veiksmai gali būti išaiškinti ateityje, kadangi jo vairuojamam automobiliui taip pat buvo padaryta didelė žala. Minėtos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad tretysis asmuo, apgalvojęs po eismo įvykio galimas pasekmes, siekė išvengti didesnių neigiamų pasekmių, dėl to sugrįžo į eismo įvykio vietą, tačiau tai nepatvirtina, jog pasišalindamas iš įvykio vietos, jis nesuvokė savo veiksmų žalingumo. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovės civilinės atsakomybės sąlygą- žalą, pasišalinimo iš eismo įvykio vietos aplinkybę, iš šioje ir administracinėje byloje esančių įrodymų visumos.

Pažymėtina, kad pareiga įrodyti aplinkybę dėl trečiojo asmens būsenos kilo atsakovei, o byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų apie tai, t.y., kad tretysis asmuo patyrė sužalojimus ar kreipėsi į medikus. Todėl pripažintina, kad atsakovė neįvykdė įrodinėjimo pareigos.

Kadangi byloje nagrinėjamas civilinės, o ne administracinės atsakomybės klausimas, kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 str. 1,2 d.). Civilinėje teisėje prievolė atlyginti žalą atsiranda ne tik esant tyčinei kaltės formai, bet ir neatsargumui (CK 6.248 str.2 d.). Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str. 3 d.). Pagal savo turinį civilinėje atsakomybėje nėra reikšmingas skolininko psichinis santykis su pasekmėmis (objektyvioji kaltė).

Pirmosios instancijos teismas vertino trečiojo asmens veiksmus per atidaus, rūpestingo žmogaus elgesio matą ir, konstatavo, jog tretysis asmuo suprato, kad sukėlė eismo įvykį, tačiau sąmoningai, nepranešęs policijai iš jo pasišalino. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, jog asmuo kaltas, jei, atsižvelgiant į prievolės esmę ir kitas aplinkybes, jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės nurodyta aplinkybė – netyčinis KET taisyklių pažeidimas, neturi teisinės reikšmės šioje byloje sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo ieškovui priteisimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad civilinėje teisėje prievolė atlyginti žalą atsiranda ne tik esant tyčinei kaltės formai, bet ir neatsargumui (CK 6.248 str. 2 d.). TPVCAPDĮ 22 straipsnio, reglamentuojančio draudiko sumokėtų išmokų grąžinimą, 1 dalies 4 punkte, LRV 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 59.4 punkte, kuriomis remiasi ieškovas, grįsdamas savo reikalavimą, nenustatyta, kad KET taisyklių pažeidimas ar pasišalinimas iš įvykio vietos turi būti tyčinis. Todėl pagrįstai teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos į atsakovę, kadangi tretysis asmuo turėjo realią galimybę suprasti ir suprato, kad dalyvavo eismo įvykyje ir turėjo pareigą vykdyti Kelių eismo taisyklių bei TPVCAPDĮ 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus – apie įvykį nedelsiant pranešti policijai bei nepasišalinti iš įvykio vietos. Transporto priemonės Skoda Superb, v/n (duomenys neskelbtini) savininkas ir draudėjas pagal sudarytą TPVCAPD sutartį yra atsakovė, kuri, kaip didesnio pavojaus šaltinio savininkė, atsako už jos darbuotojo padarytą žalą.

Sutiktina su apeliantu, kad nėra priežastinio ryšio tarp žalos ir pasitraukimo iš eismo įvykio vietos, t.y., dėl to, kad kaltas dėl eismo įvykio transporto priemonės vairuotojas pasitraukė iš eismo įvykio vietos žala nepadidėjo ir draudikas dėl to nepatyrė nepagrįstų nuostolių. Tačiau priežastinio ryšio nustatymas būtų reikšmingas tik esant atvejams, numatytiems TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje, tačiau ne TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Šios bylos aplinkybėmis priežastinio ryšio tarp patirtos žalos ir neteisėtų veiksmų nebuvimas nepaneigia ieškovo teisės reikalauti sumokėtų išmokų grąžinimo, kadangi jau paties pasišalinimo iš eismo įvykio vietos faktas sąlygoja draudėjo pareigos grąžinti sumokėtas draudimo išmokas draudikui kilimą. Esant vienai iš pagrindinių pareigų eismo dalyviui įvykus eismo įvykiui pranešti policijai, taip pat nepasišalinti iš eismo įvykio vietos, tretysis asmuo šios pareigos neįvykdė. Taigi, toks apdraustojo (jo darbuotojo) elgesys – pasišalinimas iš įvykio vietos,suteikia ieškovui teisę reikalauti žalos atlyginimo atgręžtinio reikalavimo teise (Taisyklių 59.4 p., TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. 4 p.) ir šia teise ieškovas pagrįstai pasinaudojo.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam klausimo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

NUTARIA:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Margarita DzelzienėRamunė ČeknienėNijolė Danguolė Smetonienė