Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Jolanta Medvedevienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Dėl nurodytų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniu skausmu, išgyvenimais, nepatogumais, depresija ir pan.

Atkreipė dėmesį, kad Kauno TI pataisos namų gyvenamosios patalpos ir kameros aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“. Šių normų Kauno TI laikosi ir nėra gavęs pastabu iš įstaigą kontroliuojančių institucijų. Pažymėjo, kad nacionaliniai teisės aktai nenumato, jog skaičiuojant vienam asmeniui kameroje tenkantį plotą iš bendro kameros ploto turi būti atimamas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas.

Nurodė, kad sanitarinių mazgų įrengimo tvarką kamerose reglamentuoja tuo metu galiojusios Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, kurių 12.5 papunktyje nurodyta, jog kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusios kameros ploto ne mažesne nei 1.5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, o esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Akcentavo, jog visiškai izoliuoti sanitarinio mazgo nuo likusio kameros ar gyvenamosios patalpos ploto Kauno TI neturi nei techninių, nei finansinių galimybių, nes tokie pakeitimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais, tačiau nepaisant to, Kauno TI sanitariniai mazgai atitinka visus reikalavimus.

Informavo, kad Kauno TI (veiklos adresas Technikos g. 34, Kaunas) pastatas pastatytas 1998 m., (rekonstrukcija atlikta 2010 m.), todėl jis nėra morališkai pasenęs, šio pastato eksploatacinė priežiūra vykdoma savalaikiai, tad yra užtikrinamos tinkamos suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygos.

Atkreipė dėmesį, kad pateiktos nuotraukos darytos gavus nuteistojo skundą, tačiau tai nesuteikia pagrindo daryti išvados, jog nuotraukos yra netinkamas įrodymas. Po atliktos rekonstrukcijos 2010 m. jokie esminiai pakeitimai nebuvo atlikti, nes atlikti tokius darbus reikalingas kapitalinis remontas, kurį atliekant privaloma fiksuoti dokumentuose.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Kauno TI pareigūnų veiksmais (neveikimu).

Byloje pateikti duomenys rodo, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas nuo 2019-01-10 iki 2020-10-01 (b. l. 45).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2160-552/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1376-822/2018, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1487-552/2018 ir kt.).

CK 1.124 straipsnis apibrėžia, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalys reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Teisės moksle ir teisminėje praktikoje laikomasi aiškinimo, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą prašymu apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalys). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurio kompetencijai priskirtas vienodos teismų praktikos formavimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4 straipsnis), nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotas aiškinimas, kad skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, jog asmenys, manantys, kad jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Be to, administracinių teismų praktikoje akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą (žr., pvz., 2012 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-520-845/2012 ir kt.). EŽTT yra išaiškinęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis užtikrina ne tik teisinį stabilumą, bet ir teisinį baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

Minėta, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas siekia, kad būtų priteistas neturtinės žalos, kurią jis patyrė atlikdamas bausmę Kauno TI nuo 2019-01-10, atlyginimas.

Teismas, išanalizavęs pareiškėjo skundą, vertina, kad L. Š. nuo pat patekimo į Kauno TI bausmės atlikimo sąlygas vertino kaip neatitinkančias teisės aktų reikalavimų ir sukeliančias įvairaus pobūdžio neigiamus išgyvenimus. Taigi, pareiškėjas suvokė apie savo teisių pažeidimą, tačiau skundą teismui padavė (išsiuntė) tik 2022-05-16. Teismas pažymi, jog pareiškėjui visgi nebuvo suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš pataisos įstaigos administracijos. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių laiku kreiptis į teismą. Tokių aplinkybių teismas nenustatė ir bylos nagrinėjimo metu.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes ir esant atsakovės atstovo prašymui, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Kadangi ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti reikalavimus, remiantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, todėl 2019-01-10 – 2019-05-15 laikotarpiui taikoma ieškinio senatis ir skundo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą už šį laikotarpį atmetamas. Toliau, byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo už 2019-05-16 – 2020-10-01 laikotarpį.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.250 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas tvirtino, kad kamerose nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais garantuojamo ploto norma. Didelę dalį vietos užėmė baldai ir sanitarinis mazgas.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 21 d.) (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punkte buvo numatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpų (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui; 11¹.2 punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis, kaip 3,6 kv. m; 11¹.3. punkte nurodyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 4,1 kv. m – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų gyvenamosiose patalpose. Analogiškos vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto normos numatytos ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas dėl minimalaus ploto) (redakcija galiojusi iki 2021-10-01) 2.1, 2.2, ir 2.3 punktuose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Minėtos nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017).

Byloje esanti 2022-06-15 pažyma „Apie L. Š. bausmės atlikimo Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygas“ (toliau – ir Pažyma) (b. l. 43, 44) patvirtina, kad Kauno TI 2019 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. N-66 „Dėl nuteistųjų perkėlimo į kitas gyvenamąsias vietas“ nuteistasis perkeltas į paprastąją grupę, 8 skyrių, 13 miegamąjį, kurio plotas 26,19 kv. m ir jame buvo 3 gyvenamosios vietos; 2019 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. N-108 „Dėl nuteistųjų perkėlimo į kitas gyvenamąsias vietas“ nuteistasis perkeltas į paprastąją grupę, 8 skyrių, 9 miegamąjį, kurio plotas buvo 25,28 kv. m ir jame buvo 2 miegamosios vietos; 2019 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. N-260 „Dėl nuteistajam gyvenamosios vietos skyrimo ir nuteistųjų perkėlimo į kitas gyvenamąsias vietas“ nuteistasis perkeltas į paprastąją grupę, 10 skyrių, 9 miegamąjį, kuris buvo 25,28 kv. m ir jame buvo 2 nuteistieji; 2020 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. N-67 „Dėl nuteistųjų perkėlimo į kitas gyvenamąsias vietas“ nuteistasis perkeltas į paprastąją grupę, 3 skyrių, 7 miegamąjį, kurio plotas 14,60 kv. m ir jame gyvenančiųjų skaičius – 2 nuteistieji. Darytina išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose teko nuo 4,21 kv. m iki 4,87 kv. m ploto.

Iš bylos duomenų matyti ir byloje ginčo nėra, kad pareiškėjas pilnametystės sulaukė (duomenys neskelbtini), todėl darytina išvada, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.3. punkte nustatyta vienam asmeniui tenkanti 4,1 kv. m ploto norma, taip pat 11¹.1 punkte nustatyta 3,1 kv. m ploto norma nebuvo pažeista. Taip pat nebuvo pažeista Įsakymo dėl minimalaus ploto 2.1 punkte nustatyta 3,1 kv. m minimali gyvenamojo ploto norma.

Byloje esanti Kauno TI Saugumo skyriaus 2022-06-16 pažyma apie pareiškėjo bausmės atlikimą Kauno TI kamerose (b. l. 48) patvirtina, kad pareiškėjas bausmę atliko Kauno tardymo izoliatoriuje (veiklos adresu Technikos g. 34, Kaunas) 410 kameroje nuo 2020-08-05 iki 2020-08-13. Kameros plotas buvo 17,08 kv. m ir didžiausias kameroje gyvenančių asmenų skaičius buvo 2 asmenys. Vėliau pareiškėjas buvo perkeltas į 409 kamerą ir joje bausmę atliko nuo 2020-08-13 iki 2020-09-02. Kameros plotas buvo 17,21 kv. m ir didžiausias joje gyvenusių asmenų skaičius buvo – 3. Nuo 2020-09-02 iki 2020-09-12 pareiškėjas buvo perkeltas į drausmės izoliatoriaus kamerą Nr. 407, kurioje buvo laikomas vienas, jos plotas 6,16 kv. m. 2020 m. rugsėjo 12 d. nuteistasis buvo perkeltas į drausmės izoliatoriaus kamerą Nr. 507 tolesniam drausminės nuobaudos atlikimo laikotarpiui, kurioje taip pat buvo laikomas vienas, jos plotas 6,16 kv. m (b. l. 76).

Įvertinuss bylose esančius duomenis, konstatuotina, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį buvo užtikrinamas didesnis nei numatytas minimalus gyvenamųjų patalpų plotas. Pareiškėjo teiginys, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti skaičiuojamas, atėmus baldų užimamą plotą, laikomas nepagrįstu, nes reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismas, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai. Atsižvelgiant į tai, jog ploto pažeidimas šiuo atveju nebuvo nustatytas, teismas neturi pagrindo vertinti aplinkybės susijusios su gyvenamosios patalpos apstatymu baldais.

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo ir ventiliacijos; oro temperatūra neatitiko teisės aktų reikalavimų; sienos ir lubos buvo pasidengę pelėsiu; vietomis nuo sienų buvo nusilupę dažai.

Reikalavimus gyvenamųjų patalpų temperatūrai, drėgmei, apšvietimui reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (Higienos normos HN 134:2015 14 punktas). Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. (Higienos normos HN 134:2015 16 punktas). Pažymėtina, kad konkretūs parametrai natūraliam patalpų apšvietimui Higienos normoje HN 134:2015 nėra nustatyti.

Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 punktas). Bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka (34 punktas).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog kameroje nėra ventiliacinės sistemos, kamera vėdinama per langus. Taigi byloje nėra ginčo, jog kamerą buvo galimybė vėdinti per langą. Byloje esančios fotonuotraukos taip pat patvirtina, kad Kauno TI kamerose yra įmontuoti atsidarantys langai ir yra įrengta mechaninė ventiliacijos sistema (b. l. 53, 54-57), todėl konstatuojama, kad Kauno TI užtikrino pareiškėjo teisę atlikti bausmę vėdinamoje patalpoje, kaip numatyta Higienos normos HN 134:2015 17 punkte.

Byloje esančios fotonuotraukos patvirtina, kad kamerose buvo įrengtos durys (b. l. 52-54, 55, 59). Atitinkamai pareiškėjo argumentai susiję su tuo, kad kamerose nebuvo durų, atmetami kaip nepagrįsti.

Kaip minėta, Lietuvos higienos normos HN 134:2015 34 punkte nustatyta, kad bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Byloje pateiktos nuotraukos patvirtina, kad kameros yra švarios, suremontuotos, jokių pelėsių ar atsilupusių dažų nematyti (b. l. 49-57). Todėl pareiškėjo skundo argumentai, kad kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai.

Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389, 12.11 punktas numato, kad kamerose įrengiama priežiūrą vykdančio pareigūno iškvietimo sistema. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad visose Kauno TI kamerose įrengti aliarminiai pareigūnų iškvietimo mygtukai, kurie veikia. Pareiškėjas nenurodo, kad kada nors būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl galimai neveikiančio aliarmo mygtuko.

Pareiškėjas nurodė, kad naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas privatumas.

Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 12.5 punkte numatyta, kad, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, jose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm arba ne mažiau kaip 1,42 m² matmenų (ploto) sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos ir grindys dengiamos lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto pertvara (iki kameros lubų) ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Atsiliepime nurodoma, kad Kauno TI kamerose įrengti sanitariniai mazgai yra atitverti nuo likusios kameros, yra su durimis. Šias aplinkybes patvirtina atsakovės atstovo į bylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 51-52, 55). Atitinkamai konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas taip įrengtose patalpose, jog naudojantis sanitariniu mazgu pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas.

Pareiškėjas skunde reiškia pretenzijas, iš tualeto sklido nemalonus kvapas.

Teismas pažymi, kad jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose (jų sanitariniuose mazguose) esančio kvapo parametrų. Pareiškėjo teiginiai dėl nemalonaus kvapo yra subjektyvūs kiekvieno asmens požiūriu, todėl negali būti vertinami kaip neturtinę žalą galintys sukelti veiksniai. Teismas pabrėžia, kad nemalonus kvapus susijęs su kameroje palaikoma švara, už kurią atsakingi kameroje gyvenantys nuteistieji. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus dėl tupimo klozeto ir nemalonaus kvapo.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog sanitarinio mazgo patalpoje nebuvo spintelių ir lentynėlių.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių“ 15 punktu (drausmės izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinis mazgas, praustuvas, pritvirtinta prie grindų metalinė lova, sieninė lentyna asmens higienos reikmenims sudėti, viršutinių drabužių pakaba ir pritvirtinti prie grindų stalas bei taburetė.

Iš byloje esančių sanitarinio mazgo patalpos foto nuotraukų matyti, kad spintelės ir lentynėlės yra įrengtos, ant jų yra laikomi nuteistųjų higienos priemonės. Atsižvelgiant į tai, kad byloje yra pateikti pareiškėjo argumentus paneigiantys įrodymai, jie yra atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Minėta, kad valstybės viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų, nurodytų CK 6.246, 6.247 ir 6.250 straipsniuose, buvimo, o nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, vadovaudamasis sprendime nurodytu teisiniu reglamentavimu, daro išvadą, kad šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo argumentų, pagrįstų abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Nenustačius viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Dėl šios priežasties nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo L. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.