- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-12-01
- Bylos Nr.
- eI2-18338-644/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04892-2025-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Daina Kukalienė, Audrius Grauželis, Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
- Advokatai
- Vilius Malinauskas
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainos Kukalienės ir Jolantos Medvedevienės,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Dominykai Gromnickaitei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. 25S155734, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) (toliau – ir Sprendimas).
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde ir pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu skundą palaikė ir prašė jį tenkinti. Nurodė, kad Migracijos departamento sprendimas apriboti pareiškėjo atvykimą į Lietuvos Respubliką yra nepagrįstas, neteisėtas ir priimtas neįvertinus visų reikšmingų faktinių aplinkybių. Ginčijamas sprendimas grindžiamas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvada, kurios turinys remiasi duomenimis, pateiktais paties pareiškėjo dar prieš dešimtmetį. Kadangi nuo nurodytų aplinkybių praėjo daugiau nei penkiolika metų, tokia informacija akivaizdžiai pasenusi, praradusi aktualumą, todėl duomenys apie pareiškėją turėjo būti vertinami iš naujo, atsižvelgiant į jo dabartinę veiklą, pažiūras bei faktines aplinkybes, o ne vedini prielaidomis, pamąstymais, išvedžiojimais ir neturint jokių duomenų, kurie galimai galėtų pagrįsti vienokias ar kitokias VSD išvadas. Migracijos departamentas neatliko savarankiško situacijos vertinimo ir apsiribojo vien pasenusia, formalia VSD išvada, nepatikrinęs jos aktualumo bei pagrįstumo. Išvada buvo tiesiog perkelta į sprendimą, nenustačius jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių tariamą grėsmę Lietuvos saugumui.
Akcentavo, kad nei VSD išvadoje, nei Migracijos departamento sprendime nėra nurodyta jokių konkrečių faktų, ryšių ar duomenų, kurie bent minimaliai pagrįstų teiginį, jog pareiškėjas galėtų kelti grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui. Sprendimas grindžiamas vien prielaidomis, kurios nėra patvirtintos jokiais objektyviais įrodymais. Toks atsakovo elgesys nesuderinamas su teisinės valstybės principais ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kurioje aiškiai įtvirtinta, kad valstybės kišimasis į asmens teises privalo būti pagrįstas pakankamais, realiais ir įtikinamais įrodymais.
Pažymėjo, kad Migracijos departamentas nesistengė atlikti visapusiško pareiškėjo asmenybės ir jo veiklos vertinimo, nors tai akivaizdžiai parodytų, jog pareiškėjas nėra keliantis grėsmės Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Pareiškėjas ne kartą yra aiškiai deklaravęs, kad nepalaiko nei Rusijos Federacijos vykdomų agresyvių veiksmų, nei Baltarusijos valdžios veiksmų, prieštaraujančių tarptautinei teisei bei demokratijos principams.
Teigė, kad Migracijos departamento sprendimas yra ne tik nepagrįstas, bet ir pažeidžiantis teisinio tikrumo, proporcingumo bei teisės į veiksmingą gynybą principus. Sprendime neatskleista jokia reali, įrodyta ir faktinė grėsmė, dėl kurios būtų galima taikyti maksimalų – 60 mėnesių – atvykimo ribojimą, todėl toks apribojimas taikytas neturint teisinio pagrindo. Migracijos departamentas neįvykdė pareigos atlikti išsamų, objektyvų ir individualų rizikos vertinimą, todėl ginčijamas sprendimas privalo būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą ir atsakovo atstovė teismo posėdžio metu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad VSD išvadoje konstatuota, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikai strateginę reikšmę turinčioje įmonėje (2004-2005 ir 2006-2010 metais dirbo ??? ?SB „Beloruss bank“), gali būti išnaudotas Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.
VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ar strateginę reikšmę turinčiose Baltarusijos įmonėse. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema.
Baltarusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. Kontržvalgybos objektuose – valstybės institucijose, teisėsaugos tarnybose, strateginiuose ekonomikos sektoriuose ir ginkluotosiose pajėgose – kuriamas užverbuotų asmenų (agentų) tinklas.
Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi ne tik VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, bet ir atliko savarankišką vertinimą dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, įvertino kitas su pareiškėju susijusias aplinkybes ir vertino minėto sprendimo proporcingumą. VSD išvada yra pagrįsta surinkta informacija apie pareiškėjo darbą Baltarusijos Respublikos ??? ?SB „Beloruss bank“, tai, kad pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją, gali kelti papildomas rizikas ir galimai sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD išvada pagrįsta remiantis asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis. Reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, jog sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas.
Pažymėjo, kad pareiškėjo kelionės į Baltarusiją laikytinos jo pažeidžiamumą didinančiu veiksniu. Tokios kelionės sudaro prielaidas galimam Baltarusijos žvalgybos tarnybų spaudimui, bandymams rinkti informaciją ar net šantažui. Net ir pareiškėjui to nežinant, tokie kontaktai galėtų būti panaudoti prieš Lietuvos interesus. Dėl to pats faktas, kad pareiškėjas vyksta į Baltarusiją – nepriklausomai nuo kelionių priežasčių ar dažnumo – vertintinas kaip aplinkybė, potencialiai kelianti riziką nacionaliniam saugumui.
Migracijos departamentas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad sprendimas buvo priimtas neįvertinus jo šeiminių aplinkybių. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, priimant sprendimus dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir grėsmės valstybės saugumui, yra vertinami užsieniečio šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nenustatė pareiškėjo šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis.
Pažymėjo, kad priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi ne vien VSD išvada, kaip nurodo pareiškėjas, tačiau atliko ir savarankišką visų aplinkybių tyrimą. Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, yra priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad Migracijos departamento sprendimas priimtas pagal kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingas ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus. VSD vertinimu, pareiškėjas, 2004–2005 ir 2006–2010 metais dirbdamas Baltarusijos Respublikos strateginės reikšmės finansų sektoriuje, privalėjo būti lojalus Baltarusijai ir palaikyti Baltarusijos valdžią, jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Jis gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui. Baltarusijos valstybės strateginės reikšmės sektoriuose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose strateginės reikšmės sektoriuose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui panaikinus draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.
Pažymėjo, kad iš Migracijos departamento sprendimo turinio matyti, jog buvo atliktas individualus pareiškėjo situacijos vertinimas, t. y. vertinti jo šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika, iš kurių matyti, kad pareiškėjas nėra pasiekęs ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje. Nustatyta, kad jam buvo išduota nacionalinė viza, galiojusi nuo 2023 m. balandžio 11 d. iki 2023 m. liepos 7 d., ir leidimas laikinai gyventi, galiojęs nuo 2023 m. balandžio 28 d. iki 2025 m. balandžio 28 d. Pareiškėjas nuo 2023 m. liepos 18 d. iki 2025 m. balandžio 28 d. buvo įdarbintas Lietuvoje. Migracijos departamentas pareiškėjo šeiminių ryšių Lietuvos Respublikoje nenustatė.
Akcentavo, kad pareiškėjo siekiui atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus. Pareiškėjo, kurio atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, tikslas atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pateisintas vien pareiškėjo ekonominiais interesais.
Dėl pareiškėjo teiginio, kad Migracijos departamento sprendime nėra konkrečių duomenų, nurodė, kad LVAT praktikoje yra išaiškinta, jog siekiant pagrįsti grėsmę valstybės saugumui, Migracijos departamentui nebūtina konstatuoti užsieniečio neteisėtų veiksmų. Tokiais sprendimais asmeniui nėra taikomos sankcijos ir jis nepripažįstamas padarius teisei priešingą veiką. Jei valstybės institucijos turėtų įrodymų apie realius ar planuojamus valstybės saugumui grėsmingus veiksmus, tai spręstų baudžiamosios atsakomybės klausimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas, Baltarusijos Respublikos pilietis, 2025-02-21 pateikė Migracijos departamentui prašymą Nr. 2502-LLGK-4163 pakeisti leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu. Prašyme nurodė, kad ketina dirbti UAB „Solrida“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Pareiškėjas 2025-02-21 klausimyne nurodė, kad 2004–2005 ir 2006–2010 m. dirbo ??? ?SB „Beloruss bank“ vairuotoju, o vėliau įsidarbino tame pačiame banke specialistu.
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir pateikė Migracijos departamentui 2025-06-17 išvadą Nr. 18-6987, kurioje nurodyta, jog A. S. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjo darbas Baltarusijos strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Baltarusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias strateginiuose sektoriuose, kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. Atsižvelgiant į Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad A. S., dirbdamas „Belarusbank“, turėjo ryšių su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. VSD turimais duomenimis, A. S. periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD vertinimu, A. S. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.
Migracijos departamentas 2025-07-08 priėmė sprendimą Nr. 25S155749 atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir skundžiamą Sprendimą, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių.
Ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, iš esmės motyvuojamas tuo, kad A. S. pripažintas keliantis grėsmę valstybės saugumui.
Pareiškėjas, nesutinka su skundžiamu Sprendimu, teigia, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą nenurodė objektyvių aplinkybių, kurios pagrįstų, kad jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Sprendimas priimtas formaliai, neįsigilinus į individualų jo atvejį, grindžiant vien tik tuo, jog jis dirbo „BelarusBank“, o šioje institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonų sveikatai.
Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. VSD turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį (Įstatymo 4 str. 7 d.).
Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014).
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje taip pat ne kartą pasisakė, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.
EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Nuodugniai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą, kad situacija susijusi su nacionaliniu saugumu, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
LVAT yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.
Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).
Vadovaujantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. VSD uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui, laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. VSD koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. VSD teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Šios nuostatos, taip pat Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad Valstybės saugumo departamentas yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog VSD pateikė Migracijos departamentui išvadą, kad pareiškėjo darbas Baltarusijos strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Baltarusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias strateginiuose sektoriuose, kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos. Atsižvelgiant į Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad A. S., dirbdamas „Belarusbank“, turėjo ryšių su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. A. S. periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD vertinimu, A. S. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD darė išvadą, kad Baltarusijos piliečio A. S. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Rusijos ir Baltarusijos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemptai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą pieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ir gali juos verbuoti kontržvalgybos tikslais, žvalgybos informacijai rinkti. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie yra baigę darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, bet gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Rusijos karinės agresijos šalyje atveju, tokie asmenys gali būti išnaudojami specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.
Teismo vertinimu, VSD pateikta informacija yra pakankama daryti išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Toks vertinimas darytinas, atsižvelgus į ginčo aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą. Pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Migracijos departamentas neįvertino pareiškėjo individualios situacijos, Sprendimo nemotyvavo, o tik perrašė VSD išvadą. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais pareiškėjo argumentais nesutinka. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, Migracijos departamentas vertino ne tik VSD išvadą, bet ir kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėju, t. y. vertinti jo šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio pobūdžio, nėra duomenų, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, taip pat nėra informacijos apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje.
LVAT praktikoje nurodyta, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr., 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).
Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su Migracijos departamento atliktu vertinimu bei padarytomis išvadomis, jog A. S. pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui. Teismas sutinka su atsakovo išvada, kad esamų pareiškėjo ekonominių ryšių negalima vertinti kaip galinčių atsverti grėsmės valstybės saugumui svarbą, ir tai, kad pareiškėjas gali būti potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Baltarusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti. Teismo vertinimu, uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti ar gyventi joje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
Pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, kad jis Baltarusijoje dirbo prieš 15 metų, todėl informacija apie jo darbą akivaizdžiai pasenusi, praradusi aktualumą, nepaneigia to, jog pareiškėjo darbas Baltarusijos Respublikos „Belarusbank“ šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste gali aktualizuotis, Baltarusijos Respublikos žvalgybos bei saugumo institucijoms potencialiai siekiant verbuoti su šiomis institucijomis susijusį asmenį, pareiškėją, taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, nepaisant to, jog nuo pareiškėjo darbo „Belarusbank“ praėjo 15 metų.
Teisėjų kolegijos vertinimu, reikšminga aplinkybe pripažintina tai, kad pareiškėjas buvo susijęs darbo santykiais su Baltarusijos Respublikos valstybės institucija, taigi turi ryšių su Lietuvos Respublikos valstybės saugumui grėsmę keliančiais subjektais. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie ryšiai, susiklostę pareiškėjui dirbus Lietuvos Respublikai priešiškos valstybės institucijoje, leidžia spręsti apie potencialų pareiškėjo pažeidžiamumą Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo institucijų atžvilgiu. Tai reiškia, jog atitinkamos institucijos, tikėtina, disponuoja asmenine bei profesine informacija apie pareiškėją, jo kontaktais ir kitais reikšmingais duomenimis, todėl šios aplinkybės patvirtina potencialų pareiškėjo pažeidžiamumą.
Įvertinus byloje esančius dokumentus matyti, jog nagrinėjamo ginčo atveju, Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, pagrįstai ir tinkamai įvertino kompetentingos institucijos VSD pateiktą išvadą, kurioje nurodoma, kad pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos „Belarusbank“ privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, o Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.
Teismas pripažįsta, kad Migracijos departamentas neturėjo pagrindo abejoti VSD vertinimu, jog pareiškėjui pakeitus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui ir veiklai prieš Lietuvos Respubliką, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.
Kaip minėta, Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
Vadovaujantis kriterijų, kuriuos vertinant nustatomas ar sutrumpinamas draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ 37 punktu, nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Migracijos departamento sprendimas yra grindžiamas aktualiu teisiniu reguliavimu, jame buvo įvertintas pareiškėjo šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis. Šiuo atveju yra surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Konstatavus, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, taip pat nenustačius, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, teismo vertinimu, Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu pagrįstai pareiškėjui nustatė penkerių metų uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą.
Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Migracijos departamento sprendimo proporcingumu, teisėjų kolegija pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkiems metams laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.
Įvertinus ginčijamo Sprendimo turinį, daroma išvada, kad sprendime yra visi VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nurodyti administracinio sprendimo elementai. Iš ginčijamo sprendimo turinio yra galimybė identifikuoti teisinį santykį, dėl kurio yra priimtas šis administracinis aktas, sprendimas yra individualizuotas, pakankamai motyvuotas, paremtas objektyviais faktais, jame nurodyti teisės aktai bei aktuali teismų praktika, todėl darytina išvada, kad Migracijos departamento 2025 m. liepos 8 d. sprendimas Nr. 25S155734, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento 2025 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. 25S155734, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 140 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. S. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.