- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-01
- Bylos Nr.
- 2A-682-544/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė (pran.), Rita Dambrauskaitė, Laimantas Misiūnas
- Ieškovas
- S. R.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos probacijos tarnybos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-682-544/2020
teisėja Virginija Breskienė Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00371-2019-8
2020 m. gruodžio 1 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Ritos Dambrauskaitės ir Laimanto Misiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. R. ir atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos probacijos tarnybos, apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. liepos 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1943-452/2020 pagal ieškovo S. R. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos probacijos tarnybos, esant trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas S. R. prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos probacijos tarnybos, 3 500 Eur neturtinę žalą ir visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad jis lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartimi, paskiriant įpareigojimus: per visą lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; per visą lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laiką neišeiti iš namų nuo 21 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi. Laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 18 d. iki 2017 m. vasario 27 d. ieškovas buvo tikrinamas pažeidžiant jo teises ir sukeliant negrįžtamas pasekmes. 2017 m. sausio mėnesį buvo patikrintas 25 kartus nuo 21 val. iki 6 val., kartais policijos pareigūnai namuose apsilankydavo du kartus per dieną: 2017 m. vasario 9 d. apsilankyta 1.08 val. ir 22.25 val., 2017 m. vasario 22 d. – 5.15 val. ir 23.30 val. Papildomai ieškovą lankė ir Klaipėdos apygardos probacijos tarnybos pareigūnai. Ieškovas kreipėsi į minėtą probacijos tarnybą dėl duomenų apie vykdomą priežiūrą suteikimo, tačiau tinkamai parengto atsakymo negavo. Su skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kuris konstatavo, kad probacijos tarnybos pareigūnai teisėtai ir pagrįstai lankėsi S. R. gyvenamojoje vietoje nakties metu ir tikrino, kaip jis vykdo teismo sprendimą. Nesutikdamas su šia išvada, ieškovas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigą. Seimo kontrolierius nustatė, kad pagal individualų probuojamojo priežiūros planą ieškovo buvimą gyvenamojoje vietoje nuo 21 val. iki 6 val. Probacijos tarnybos pareigūnai turėjo tikrinti vieną kartą per tris mėnesius, tačiau faktiškai tikrino beveik kas mėnesį, iš viso 5 kartus, be to policijos komisariato pareigūnai 2017 m. sausio ir vasario mėnesiais patikrino 25 kartus. Institucijos neturėjo duomenų, kad ieškovas užsiima nusikalstama veika, nežinojo kitų objektyvių priežasčių, kurios pateisintų tokį dažną ir viršijantį individualiame probuojamojo priežiūros plane įtvirtintą elgesio kontrolės priemonės vykdymo dažnį, todėl toks intensyvus ieškovo tikrinimas buvo nepagrįstas ir neproporcingas.
3. Ieškovas taip pat nurodė, kad, be fiksuoto vizitavimo, 14 kartų jį buvo aplankę ir policijos pareigūnai. Šie vizitavimai neregistruoti. 25 nustatyti ir 14 nenustatytų lankymų pažeidė ieškovo ir jo šeimos teises, tikrinimai nakties metu sukėlė didelius nepatogumus, žmogaus orumo pažeminimą, nežmonišką elgesį be jokio pagrindo, taip pat didelį triukšmą, ramybės trikdymą ne tik ieškovui, bet ir jo šeimos nariams. Ieškovas patyrė priekaištų ir iš kaimynų, dėl ko pablogėjo jo reputacija. Kiekvienas naktinis apsilankymas ieškovui ir jo sutuoktinei sukėlė didelį nerimą, baimes, išgąstį. Tarp sutuoktinių prasidėjo nuolatiniai barniai, nepasitikėjimas. Neproporcingas ir nepagrįstas pareigūnų lankymasis suklaidino ieškovo sutuoktinę, kuri nusprendė, jog jis vėl pradėjo užsiimti nelegalia veikla, todėl jo santuoka iširo, kuri, nenorint aštrinti emocinės būklės, nutraukta sutuoktinių bendru sutikimu. Be to, ieškovo teigimu, probacijos tarnybos pareigūnai nesuteikė leidimo dirbti pagal darbo sutartį vakarinėje pamainoje, dėl ko jis buvo atleistas iš (duomenys neskelbtini), taip pat jam buvo neleista išvykti darbo reikalais už Lietuvos ribų, todėl jis buvo atleistas iš (duomenys neskelbtini).
4. Dėl visų šių nepagrįstų veiksmų dėl netinkamai vykdyto patvirtinto priežiūros plano ir dėl to patirto didelio emocinio ir psichologinio streso jis buvo priverstas išvažiuoti gyventi į Kazachstaną. Ieškovo manymu, priežiūros plano rengėjai turėjo glaudžiau bendradarbiauti su kitomis institucijomis ir pasirūpinti, kad nustatytas planas nebūtų pažeidžiamas bei ieškovui nekeltų papildomų nepatogumų, vykdant priežiūrą, nebūtų pažeidžiama garbė ir orumas, nebūtų sudarytos kliūtys prisitaikyti prie visuomenės taisyklių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2020 m. liepos 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos probacijos tarnybos, ieškovui S. R. 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.
6. Teismas nustatė, kad ieškovas S. R. nuteistas Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. liepos 11 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį 9 metams 6 mėnesiams laisvės atėmimo, pagal BK 72 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 3 punktą paskirtas 1 737 Eur (6 000 Lt) konfiskavimas. Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 2 dalį, 62 straipsnio 2 dalies 4 punktą, 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį, 62 straipsnio 2 dalies 4 punktą, 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, 62 straipsnio 2 dalies 4 punktą, 260 straipsnio 1 dalį, 63 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 72 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 3 punktą, paskirta 9 metų laisvės atėmimo bei konfiskuota 57 Eur (200 Lt). Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi paskirtos bausmės subendrintos, galutinė bausmė – 11 metų laisvės atėmimo bei 57 Eur (200 Lt) konfiskavimas. Neatlikus 1 metų 4 mėnesių 7 dienų laisvės atėmimo bausmės, Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 24 d. nutartimi patvirtino lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2016 m. spalio 24 d. nutarimą taikyti nuteistajam S. R. lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos ir nustatė šias numatytas priemones pagal BK 75 straipsnio 2 dalį: per visą lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; per visą lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laiką neišeiti iš namų nuo 21 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi.
7. Nustatė, kad Klaipėdos apskrities probacijos tarnyba 2016 m. gruodžio 13 d. sudarė ieškovo S. R. individualų priežiūros planą, kurio antrojoje dalyje numatė elgesio kontrolės priemonę – apsilankymą ieškovo gyvenamojoje vietoje, siekiant kontroliuoti, ar probuojamasis vykdo teismo įpareigojimą būti namuose nuo 21 val. iki 6 val. Plane numatyta, kad probacijos tarnybos pareigūnas apsilankys 1 kartą per 3 mėnesius. Laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 18 d. iki 2017 m. vasario 27 d. ieškovas buvo tikrinamas: 2017 m. sausio mėnesį – 25 kartus nuo 21 val. iki 6 val., 2017 m. vasario 9 d. tikrintas 1.08 val. ir 22.25 val., 2017 m. vasario 22 d. – 5.15 val. ir 23.30 val. Šiuos patikrinimus atliko Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai. Klaipėdos apygardos probacijos tarnybos pareigūnai, vykdydami priežiūros planą, ieškovo gyvenamojoje vietoje ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 18 d. iki 2017 m. vasario 27 d. apsilankė 2017 m. vasario 8 d. Šias aplinkybes patvirtina minėtas priežiūros planas, Klaipėdos apygardos probacijos tarnybos 2017 m. kovo 13 d. raštas, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2018 m. birželio 29 d. pažyma, dėl jų neprieštaravo ir atsakovės bei trečiojo asmens atstovai atsiliepimuose ir teismo posėdžio metu.
8. Teismas taip pat nustatė, kad dėl galimai nepagrįsto dažno probacijos tarnybos ir policijos komisariato pareigūnų lankymosi ieškovo gyvenamojoje vietoje pastarasis pateikė skundą Seimo kontrolieriui. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius, atlikęs tyrimą, 2018 m. birželio 29 d. pažymoje nusprendė pripažinti pagrįstu ieškovo skundą dėl minėtų pareigūnų veiksmų (neveikimo) galimai nepagrįstai dažnai lankantis ieškovo gyvenamojoje vietoje. Tiek probacijos tarnybos, tiek policijos įstaigos pareigūnai lygiagrečiai vykdė tapačias funkcijas, todėl nepagrįstai padidėjo tikrinimo, kaip ieškovas vykdo teismo įpareigojimą, dažnis, tai galėjo lemti probacijos bei policijos pareigūnų neefektyvus bendradarbiavimas.
9. Teismas pripažino, kad ieškovo, kaip probuojamo asmens, elgesys nebuvo kontroliuojamas tokiu dažniu ir priemonėmis, kokios nustatytos individualiame priežiūros plane. Pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo (toliau – PĮ) 6 straipsnio 1 dalį, Probacijos tarnyba bendradarbiauja su valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Pripažino, kad nagrinėjamu atveju kliūtys institucijų bendradarbiavimui kilo ir dėl teisinio reglamentavimo neaiškumų, kai ir probacijos tarnyba, ir policijos įstaiga tikrino, kaip ieškovas laikosi 2016 m. lapkričio 24 d. nutartimi nustatytų įpareigojimų. Teismas vertino, jog probacijos tarnybos ir policijos pareigūnai pažeidė bendrąją rūpestingumo ir atidumo pareigą ir, nors jų veiksmai truko neilgą laikotarpį, tačiau buvo intensyvūs, vyko nakties metu ir ieškovui sukėlė psichologinę įtampą, stresą, nepatogumus, reputacijos pablogėjimą. Į bylą nepateikta įrodymų, pagrindžiančių būtinumą ieškovo atžvilgiu atlikti veiksmus būtent tokiu dažnumu, kokiu jie buvo atlikti (CPK 178 straipsnis).
10. Teismas nenustatė byloje aplinkybių, sudarančių pagrindą pripažinti, kad ieškovo nurodyti probacijos bei policijos įstaigų pareigūnų atlikti procesiniai veiksmai vykdant 2016 m. lapkričio 24 d. nutartį buvo neteisėti, tačiau, kadangi pareigūnai pažeidė bendrą pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, tai sudaro pagrindą reikalauti žalos atlyginimo priteisimo iš valstybės.
11. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė į tai, kad, nors ieškovui ir buvo sukelti neigiami emociniai išgyvenimai ir sukrėtimai, reputacijos pablogėjimas, jis patyrė neturtinę žalą, tačiau ieškovas neįrodė, jog dėl probacijos tarnybos ir policijos pareigūnų veiksmų jis patyrė ypatingai išskirtinius neigiamus padarinius, todėl reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo tenkino iš dalies. Atsižvelgdamas į teismų praktiką analogiškose bylose, valstybės ekonominę padėtį ir vadovaudamasis įstatyme įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas iš atsakovės ieškovui priteisė 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
12. Apeliaciniu skundu atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos probacijos tarnybos, prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. liepos 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
13. Nurodo, kad teismas, neišnagrinėjęs visų svarbių ginčo aplinkybių, o tik remdamasis Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2018 m. birželio 29 d. atliktu tyrimu, priėmė neteisingą sprendimą, kurio pagrindiniai argumentai buvo, jog kliūtys institucijų bendradarbiavimui kilo dėl teisinio reglamentavimo neaiškumų, kai probacijos tarnyba ir policijos įstaiga tikrino, kaip ieškovas laikosi 2016 m. lapkričio 24 d. nutartimi nustatytų įpareigojimų. Tačiau šiuo atveju svarbu tai, kad policijos ir Lietuvos probacijos tarnybos pareigūnai dėl priežiūroje esančių asmenų savo veiksmų tarpusavyje nederina, išskyrus tam tikrais atvejais organizuojamas bendras prevencines priemones. PĮ 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad policijos įstaigos vykdo probuojamųjų, kurių buvimo vieta nežinoma, paiešką, praneša probacijos tarnyboms apie probuojamųjų padarytus administracinius nusižengimus ir probuojamiesiems pradėtus ikiteisminius tyrimus. Be to, probacijos tarnyba negalėjo koordinuoti bendradarbiavimo su policija, nes iš pastarosios nebuvo gaunama informacija apie asmens tikrinimą, nors tai įpareigojo 2016 m. liepos 21 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymas Nr. V-254/5-V-587 „Dėl pasikeitimo informacija tarp Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžių laisvės atėmimo vietų bei probacijos tarnybų ir apskrities vyriausiųjų policijos komisariatų“. Apeliantės manymu, Lietuvos probacijos kaltės dėl bendradarbiavimo pareigos nevykdymo nėra, nes viena iš bendradarbiaujančių šalių (policija) nevykdė bendradarbiavimui reikalingų duomenų teikimo.
14. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2018 m. birželio 29 d. pažymoje Nr.4D-2017/1-1203 paminėta, jog, komisariato pareigūnų teigimu, jie pareiškėjo buvimą gyvenamojoje vietoje nuo 21 val. iki 6 val. tikrino vadovaudamiesi Policijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuriame, be kitą ko, nustatyta, kad policijos pareigūnas, įgyvendindamas nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) prevenciją, turi teisę bet kuriuo paros metu įeiti į nuteistojo asmens ar asmens, kuriam paskirta kardomoji priemonė – namų areštas, ar asmens, kuriam taikomos prevencinio poveikio priemonės pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, gyvenamąsias patalpas, kai tai yra susiję su teismo priimto nuosprendžio ar paskirto įpareigojimo vykdymu. Taigi, policijos pareigūnai nevykdė teismo sprendimo dėl probuojamojo asmens, kaip ir nevykdė probacijos priežiūros plano, kuris sudaromas probuojamajam asmeniui. Todėl nėra suprantama aplinkybė, kokius veiksmus turėjo derinti probacijos ir policijos pareigūnai tikrindami ieškovą, kai ir vieni, ir kiti atlieka savo funkcijas bei įpareigojimus pagal atskirus teisės aktus ir nustatytas užduotis.
15. Teigia, jog teismas neįvertino visų svarbių ginčo aplinkybių, darė klaidingą išvadą ir sprendė, kad probacijos tarnybos ir policijos pareigūnai pažeidė bendrąją rūpestingumo ir atidumo pareigą ir, nors jų veiksmai truko neilgą laikotarpį, tačiau buvo intensyvūs, vyko nakties metu, dėl ko ieškovui sukėlė psichologinę įtampą, stresą, nepatogumus, reputacijos pablogėjimą. Teismas neargumentavo, kokiu būdu ieškovas patyrė nurodytus neigiamus išgyvenimus, nesirėmė ir nerinko įrodymų. Taip pat nėra nustatyta, kaip teismas vertino ieškovo patirtus neigiamus išgyvenimus. Vien aplinkybė, kad galimai ieškovas patyrė neigiamus padarinius, dar nereiškia, kad jis realiai patyrė žalą, kurią būtų galima vertinti materialia išraiška.
16. Pažymi, jog ieškovas skundžia atsakovo veiksmus per laikotarpį nuo 2017 m. sausio 18 d. iki 2017 m. vasario 27 d., t. y. truputį daugiau negu per vieną mėnesį, o į teismą su ieškiniu kreipėsi tik 2019 m. rugpjūčio 26 d. Todėl darytina išvada, kad, jei ieškovo patirti neigiami išgyvenimai būtų buvę tokie dideli, jis į teismą teisių gynimo būtų kreipęsis anksčiau. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, ieškovas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. pateikti teismui skunde išdėstytus argumentus, patvirtinančius objektyvius duomenis, kuriuos teismas nagrinėdamas bylą galėtų ištirti ir įvertinti bei jais pagrįsti daromas išvadas, tačiau tokio pobūdžio dokumentai teismui nebuvo pateikti. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismas, prieš nustatydamas civilinę atsakomybę, privalo ištirti, ar yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Priežastinis ryšys visada yra konkretus ir jo nustatymui reikia išanalizuoti visas atitinkamo įvykio aplinkybes. Nagrinėjamu atveju teismas priežastinį ryšį vertino abstrakčiai, kai ieškovas galimai patyrė žalą ne dėl probacijos tarnybos pareigūnų veiksmų, todėl klaidingai konstatavo žalos atsiradimo faktą ir neteisėtus veiksmus.
17. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas S. R. prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
18. Nurodo, kad probacijos tarnybos specialistams buvo žinomos aplinkybės dėl nepagrįsto per dažno tikrinimo, nes apie patikrinimus asmeniškai informuodavo Tarnybos specialistus. Tarnybos žinioje buvo apsilankymo registro suvestinė apie apsilankymus nustatytu laiku. Taigi, probacijos tarnybai buvo žinoma apie naktinius patikrinimus ir pažeidžiamą patvirtintą priežiūros planą, dėl ko ji turėjo imtis priemonių ir nutraukti nepagrįstai vykdomus veiksmus. Į bylą yra surinkta pakankamai reikšmingų duomenų, leidžiančių tvirtinti, jog probacijos tarnyba yra tiesioginė ir pagrindinė įstaiga, atsakinga už lygtinai paleisto nuteistojo į laisvę priežiūrą. Ji savo veikimu ir neveikimu pažeidė teisės aktų nustatytus reikalavimus, nesilaikė patvirtinto probuojamojo elgesio plano nustatytų sąlygų ir darė bei leido daryti poveikį ieškovo teisėms ir laisvėms.
19. Apeliaciniu skundu ieškovas S. R. prašo pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. liepos 7 d. sprendimą ir priteisti ieškovui iš atsakovės 3 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat pripažinti atsakovo neteisėtus ir nepagrįstus veiksmus, turėjusius tiesioginę neigiamą įtaką įsidarbinant į legaliai apmokamą darbą ir atitinkamai gauti legalias pajamas pragyvenimui, bei pripažinti atsakovo neteisėtus ir nepagrįstus veiksmus, lėmusius santuokos nutraukimą.
20. Nurodo, kad nesutinka su teismo išvada dėl priteistinos žalos atlyginimo dydžio. Ginčo atveju atsakovė savo veiksmais siekė jam sudaryti sunkumus, nesuteikė leidimo dirbti, neleido vykdyti darbdavio nurodymų, lankėsi darbovietėse, kas reikšmingai įtakojo ieškovo gyvenimo kokybę. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas, būdamas darbingo amžiaus, neturintis sveikatos sutrikimų, galėjo susirasti sau kitą darbą. Teismas net nenagrinėjo, dėl kokių priežasčių probacijos tarnyba neleido ieškovui dirbti pagal darbo sutartį, ar tuo nebuvo pažeisti įstatymai, viršyti probacijos tarnybos įgaliojimai naudotis diskrecijos teise, ar nebuvo pažeisti pagarbos žmogaus teisėms, minimalios intervencijos ir proporcingumo principai, t. y. proporcingų ir veiksmingų priemonių taikymas probuojamajam pataisos procese, neapribojant jo teisių ir laisvių, jei tai nėra pagrįsta ir būtina probacijos tikslui pasiekti. Probacijos tarnyba nei vieno karto nepasiūlė jokio užimtumo, jokio darbo pajamoms gauti pragyvenimui, formaliai ir nekompetentingai atliko resocializacijos įgyvendinimą ieškovo atžvilgiu.
21. Nesutinka su teismo padaryta išvada dėl kilusių pasekmių dėl atsakovės atstovo sudarytų intensyvių naktinių apsilankymų ieškovo namuose. Teismas nepagrįstai atmetė tą aplinkybę, jog ieškovo šeimos iširimui įtakojo būtent teismo pripažinti, kaip didžiausią įtaką turėję žalai atsirasti, naktiniai pareigūnų apsilankymai, kurie išprovokavo ieškovo sutuoktinės klaidingą suvokimą apie susidariusią situaciją apie ieškovo vedamą gyvenimo būdą, kas lėmė vidinius sutuoktinių konfliktus, vienas kito nesupratimą, barnius ir pykčius. Teismas vadovavosi vienu faktiniu įrodymu – santuokos nutraukimu pareiškėjų prašymu, tačiau neatsižvelgė į papildomus paaiškinimus, jog tai tik tarpusavio pagarbos vienas kitam pasekmė, siekiant išvengti dar didesnių vidinių išgyvenimų ir vienas kito pažeminimo. Teismas neanalizavo pateiktų į bylą skyrybų bylos papildomų tiesioginių dokumentų, pagal kuriuos matyti, jog pirmas prašymas dėl skyrybų jau buvo paruoštas 2017 m. vasario 1 d. iš karto po intensyvių patikrinimų, neatsižvelgė į ieškovo atstovo paaiškinimus, jog jis pats rengė skyrybų dokumentus, bendravo su sutuoktiniais, taikė juos, siūlė neskubėti imtis kraštutinių veiksmų. Šiuo atveju atstovo paaiškinimai yra reikšmingi sprendžiant apie santuokos nutraukimo priežastį, kurie turėjo būti teismo tinkamai įvertinti ir pasverti. Teismo konstatuoti faktai, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad probuojamojo vykdyta priežiūra turėjo įtakos santuokos iširimui, yra visiškai nepagrįsti, nes, jeigu nebūtų buvę minėtų intensyvių naktinių apsilankymų, santuoka nebūtų iširusi.
22. Pažymi, jog, vertindamas žalos dydį, jis atsižvelgė į savo materialinį lygį, kad gyveno pakankamai materialiai apsirūpinusioje šeimoje, laikėsi etiketo taisyklių, todėl per didelė intervencija į jo asmeninį gyvenimą be jokio pagrindo paveikė reikšmingai: buvo nutraukta santuoka, todėl jis, itin stipriai paveiktas psichologiškai, išvažiavo gyventi į kitą valstybę, kur siekė pabėgti nuo aplinkybių, nuo vaizdų, primenančių apie santuoką ir pareigūnų pasityčiojimus, kurie kėlė vidinį nepakeliamą diskomfortą. Vertindamas neturtinės žalos dydį, jis vadovavosi patirtais psichologiniais išgyvenimais, patirtų sukeliamų trukdžių intensyvumu, patirtomis pasekmėmis, dvasinėmis kančiomis.
23. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos probacijos tarnybos, prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti.
24. Nurodo, kad ieškovas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimą. Ieškovas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis nustatytas. Šios aplinkybės rodo, kad ieškovas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau turtinės naudos ir pasipelnijimo iš valstybės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
25. Apeliaciniai skundai atmetami.
26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
27. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovo ieškinys dėl neturtinės žalos, kuri atsirado dėl valdžios institucijų (Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos probacijos tarnybos) neteisėtų veiksmų, atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliaciniu skundu ieškovais skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovės priteista 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Skundą argumentuoja tuo, kad teismas pagrįstai pripažino teisę į neturtinės žalos atlyginimą, tačiau priteista žalos kompensacija nėra proporcinga patirtiems išgyvenimams, kai nepagrįsti intensyvūs naktiniai patikrinimai lėmė santuokos iširimą, trukdė dirbti pagal darbo sutartį ir gauti legalias pajamas pragyvenimui, blogino gyvenimo kokybę ir pan. Atsakovė pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdama, jog probacijos tarnybos pareigūnai neturėjo jokios informacijos dėl policijos veiksmų ieškovo atžvilgiu, todėl išvada, kad kliūtys institucijų bendradarbiavimui kilo dėl teisinio reglamentavimo neaiškumo, kai ir probacijos tarnyba, ir policijos įstaiga tikrino, kaip ieškovas laikosi 2016 m. lapkričio 24 d. nutartimi nustatytų įpareigojimų, yra neteisinga ir nepagrįsta. Nenustačius ir neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą.
28. Viešosios civilinės atsakomybės specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis). Pagal nurodytą teisės normą žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas lemia griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas); 2) asmens patirtos žalos ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2009).
29. Teisėjų kolegija nusutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime klaidingai konstatavo visas Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos probacijos tarnybos, civilinės atsakomybės sąlygas. Kaip minėta, valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, pagal CK 6.271 straipsnį galima taikyti byloje nustačius tik tris sąlygas: neteisėtus veiksmus ar neveikimą (CK 6.246 straipsnis), žalą (CK 6.249 straipsnis) ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (CK 6.247 straipsnis). Taigi, ieškovo ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus atsakovės veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos ieškovui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp ieškovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.
30. Bylos duomenys rodo, kad Klaipėdos apygardos probacijos tarnybos Probacijos skyriaus pareigūnai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 17 straipsniu, 2016 m. gruodžio 13 d. sudarė ieškovo S. R. individualų priežiūros planą, kurio II dalyje numatė jo elgesio kontrolės priemonę – apsilankymą ieškovo gyvenamojoje vietoje nuo 21 val. iki 6 val. vieną kartą per tris mėnesius. 2016 m. gruodžio 9 d. probacijos skyriaus pareigūnas pateikė pranešimą apie ieškovo įtraukimą į Klaipėdos apygardos probacijos tarnybos registrą. Klaipėdos apygardos probacijos tarnybos pareigūnai, vykdydami minėtą priežiūros planą ir vadovaudamiesi Probacijos įstatymo 21 straipsniu, ieškovo gyvenamojoje vietoje ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 18 d. iki 2017 m. vasario 27 d. apsilankė 2017 m. vasario 8 d.
31. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto policijos komisariato pareigūnai, gavę probacijos skyriaus pareigūno pateiktus duomenis apie ieškovo įtraukimą į Klaipėdos apygardos probacijos tarnybos registrą, įgyvendindami nusikalstamų veikų ar administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) prevenciją bei vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 3 punktu, tikrino, ar ieškovas vykdo teismo sprendimu jam paskirtą įpareigojimą, ir apie rezultatus informavo Klaipėdos apygardos probacijos tarnybą. Nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 18 d. iki 2017 m. vasario 27 d. ieškovas policijos pareigūnų buvo tikrinamas: 2017 m. sausio mėnesį – 25 kartus nuo 21 val. iki 6 val., 2017 m. vasario 9 d. – 1.08 val. ir 22.25 val., 2017 m. vasario 22 d. – 5.15 val. ir 23.30 val. Pagal bylos duomenis, nors ieškovas buvo tikrinamas dažnai ir viršijant ieškovo individualiame priežiūros plane numatytą jo elgesio kontrolės priemonės dažnį, policijos pareigūnai neturėjo žvalgybinių ar kitokių duomenų, kad ieškovas užsiima nusikalstama veika ar daro kitokius nusižengimus.
32. Pagal Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 4, 6, 16 straipsnius, probacijos pareigūnai privalo užtikrinti probuojamųjų asmenų priežiūros vykdymą, o vykdydami savo funkcijas, taigi, ir namuose lankydami probuojamus asmenis, turi pareigą gerbti žmogaus teises, laikytis minimalios intervencijos ir proporcingumo principų, bendradarbiauti su valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, įskaitant ir policijos įstaigas, kurios probacijos tarnyboms turi pranešti apie probuojamų asmenų padarytus teisės pažeidimus ir pradėtus ikiteisminius tyrimus. Pagal Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 4 straipsnį, policija turi vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais, o, įgyvendindama jai keliamus uždavinius, be kita ko, turi veikti vadovaudamasi pagarbos žmogaus teisėms, humanizmo, minimalios intervencijos ir proporcingumo principais.
33. Byloje nustačius, kad policijos pareigūnai, neturėdami duomenų apie ieškovo daromas nusikalstamas veikas ar kitus pažeidimus, nurodytu dažnumu, viršijančiu individualiame probuojamo asmens priežiūros plane įtvirtintą vykdymo dažnį, tikrino ieškovą namuose vien dėl to, kad turėjo tokią teisę, o probacijos pareigūnai, turėdami informaciją apie ieškovo tikrinimą ne pagal individualaus ieškovo priežiūros plano reikalavimus, neužtikrino to plano laikymosi ir tinkamo probuojamojo priežiūros vykdymo, teismui, kaip ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui (2018 m. birželio 29 d. pažyma Nr. 4D-2017/1-12o3), buvo faktinis ir teisinis pagrindas pripažinti, kad dėl minėtų pareigūnų veiksmų (neveikimo) neefektyvaus bendradarbiavimo ir lygiagretaus tapačių funkcijų vykdymo nepagrįstai buvo padidintas ieškovo tikrinimo, kaip jis vykdo teismo įpareigojimą, dažnis, tuo pažeidžiant jo teises ir teisėtus interesus.
34. Teisėjų kolegijos vertinimu, nutarties 30 - 33 punkte nurodytos aplinkybės ir teisinis reglamentavimas paneigia atsakovės apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad policijos ir probacijos tarnybos pareigūnai dėl priežiūroje esančių asmenų savo veiksmų tarpusavyje nederina, todėl Lietuvos probacijos kaltės dėl bendradarbiavimo pareigos nevykdymo nėra. Priešingai nei teigia apeliantė, akivaizdu, kad ieškovo, kaip probuojamojo asmens, elgesys nebuvo kontroliuojamas tokiu dažniu ir priemonėmis, kokios nustatytos individualiame priežiūros plane. Nors policija vykdė savarankišką prevencinę veiklą ir nedalyvavo ieškovo probacijos procese, tačiau Probacijos tarnyba, įgyvendindama ieškovo individualios priežiūros planą, nevykdė Probacijos įstatyme numatytos bendradarbiavimo pareigos probacijos procese, nesvarstė galimybės atlikti priežiūros plano pakeitimų, atsižvelgiant į policijos pareigūnų taikomas priemones – įėjimą į ieškovo gyvenamąsias patalpas. Šios aplinkybės nulėmė pernelyg dažną ieškovo tikrinimą jo gyvenamojoje vietoje laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 18 d. iki 2017 m. vasario 27 d., 21 – 6 val.
35. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, valstybei, kaip ir bet kuriam asmeniui, yra taikoma bendro pobūdžio rūpestingumo pareiga, numatyta CK 6.263 straipsnio 1 dalyje, kuri reiškia, kad valstybė, įgyvendindama savo funkcijas per atitinkamas valstybės institucijas ir pareigūnus, privalo užtikrinti, jog valstybės institucijos ir pareigūnai veiktų teisėtai. Taigi, valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo, neveikimo ar neteisėto veikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jos pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai.
36. Nesutiktina su atsakovės skundo argumentu, kad teismas, priimdamas sprendimą, priežastinį ryšį vertino abstrakčiai. Pažymėtina, jog priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procese sąlygiškai išskiriami du etapai. Pirma, nustatomas faktinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar konkretūs neigiami padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antra, nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar žalingi padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010). Būtent sprendžiant dėl teisinio priežastinio ryšio buvimo atsižvelgtina į netiesioginio priežastinio ryšio taisyklę, kad, norint konstatuoti esant priežastinį ryšį, pakanka nustatyti, jog atsakingo asmens elgesys yra nors ir ne vienintelė, bet pakankama žalos atsiradimo priežastis. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, o padaryta žala nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėtų veiksmų, jam tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010). Nagrinėjamu atveju probacijos tarnybos ir policijos pareigūnai pažeidė bendrąją rūpestingumo ir atidumo pareigą, nes dėl jų pernelyg intensyvių veiksmų, kurie vyko nakties metu, ieškovui buvo sukelta psichologinė įtampa, stresas, nepatogumas, reputacijos pablogėjimas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, susiklosčiusią faktinę situaciją, konstatavo, kad byloje nepateikta įrodymų, pagrindžiančių būtinumą ieškovo atžvilgiu atlikti veiksmus būtent tokiu dažnumu, kokiu jie buvo atlikti (CPK 178 straipsnis). Tai sudarė pagrindą, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, pripažinti, kad yra nustatytos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos ir priteisti neturtinę žalą.
37. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, jog ieškovas neįrodė patyręs neturtinę žalą, nepagrindė jos dydžio, o pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Sutiktina, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos probacijos tarnybos, padaryto ieškovo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, ieškovo patirto diskomforto dydį (nepatogumai dėl nuolatinių tikrinimų tęsėsi ne tik dienomis, bet ir naktimis) ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija nepriteisiant ieškovui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
38. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų.
39. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, tai, kad ieškovas neįrodė, jog dėl probacijos tarnybos ir policijos pareigūnų veiksmų būtų patyręs ypatingai išskirtinius neigiamus padarinius, teismų praktiką analogiškose bylose, valstybės ekonominę padėtį, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, priteisė ieškovui iš atsakovės tik dalinį (300 Eur) neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritaria, todėl pripažįsta nepagrįstu ieškovo apeliacinio skundo argumentą, kad, jo manymu, vertinant psichologinius išgyvenimus, patirtą sukeliamų trukdžių intensyvumą, patirtas dėl to pasekmes, dvasines kančias, pergyvenimą dėl santuokos nutraukimo, yra pagrindas priteisti visą ieškovo prašomą 3 500 Eur žalos kompensaciją.
40. Pastebėtina, kad apeliantas skundą grindžia iš esmės analogiškais argumentais, dėl kurių pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pakankamai detaliai pasisakė ir nurodė, kodėl vienus ar kitus ieškovo teiginius atmeta ir laiko nepagrįstais. Nors apeliantas mano, jog jo santuokos iširimui esminę įtaką turėjo intensyvūs pareigūnų apsilankymai jo namuose, tačiau tam pagrindžiančių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, byloje nepateikė. Kaip nustatė ir pirmosios instancijos teismas, Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. liepos 14 d. sprendimu J. R. ir S. R. santuoką nutraukė abiejų sutuoktinių bendru sutikimu. Byloje dėl santuokos nutraukimo nebuvo nustatyta jokių šioje byloje ieškovo nurodytų aplinkybių dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų, įtakojusių santuokos nutraukimo priežastis. Priešingai, pareiškėjai prašyme nurodė, kad santuoka iširo dėl jų mąstymo, charakterių, pasaulėžiūros skirtumų, nesutarimo dėl savitarpio pareigų, dėl to, kad, ieškovui grįžus iš įkalinimo įstaigos, sutuoktiniai nebejaučia vienas kitam jokių artimų jausmų. Apeliantas skunde nurodo, kad probacijos tarnyba jam nepasiūlė užimtumo, darbo, formaliai ir nekompetentingai atliko resocializacijos įgyvendinimą jo atžvilgiu, tačiau byloje yra duomenys, kad jis tuo metu turėjo darbą, o dėl kitokio užimtumo į probacijos tarnybą nesikreipė. Apeliantas skunde nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, kad jis buvo darbingo amžiaus, sveikatos sutrikimų neturėjo, todėl iš esmės turėjo galimybę susirasti kitą darbą, nesusijusį su komandiruotėmis užsienyje ar darbinių pareigų atlikimu tuo metu, kai, vykdydamas teismo įpareigojimus, turėjo būti gyvenamojoje vietoje, jei tam negavo probaciją vykdančių pareigūnų leidimo. Pažymėtina, kad pagal bylos duomenis ieškovas probacijos tarnybai buvo pateikęs tik pranešimą, kad darbo reikalais turi vykti į užsienį, tačiau nustatytu terminu ir tvarka nesikreipė į probacijos tarnybą dėl leidimo darbo reikalais išvykti į užsienį gavimo.
41. Į esminius, turinčius teisinę reikšmę, apeliacinių skundų argumentus atsakyta. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jei yra atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
42. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė visas reikšmingas teisingam bylos išsprendimui faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, teismo sprendimo motyvai neprieštarauja byloje esantiems įrodymams, o tai, kad apeliantai turi kitą nuomonę dėl įrodymų vertinimo, nesudaro pagrindo abejoti teismo padarytų išvadų bei motyvų tinkamumu. Dėl šių aplinkybių Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. liepos 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o ieškovo ir atsakovės apeliaciniai skundai atmetami (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.