- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-08
- Bylos Nr.
- 2A-36-524/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-01094-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Erika Misiūnienė (pirm.), Alvydas Žerlauskas, Virginija Nijolė Griškevičienė
- Ieškovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Atsakovas
- Ž. A.
- Kategorijos
- 44.5.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėja Genovaitė Vaizgelienė (Proceso Nr. 2-06-3-01094-2013-1)
2014 m. sausio 8 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Erikos Misiūnienės, teisėjų Virginijos Nijolės Griškevičienės, Alvydo Žerlausko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą Nr. 2-2736-323/2013 pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui Ž. A. dėl žalos atlyginimo priteisimo bei atsakovo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-06-25 sprendimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovo 7 585,10 Lt žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas. Nurodė, kad 2011-12-15 Klaipėdos r. sav. kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda buvo apgadinta transporto priemonė Skoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausanti S. Ž. firmai „Infosta“, apdrausta AB „Lietuvos draudimas“, kai į automobilį atsitrenkė staiga į kelią išbėgęs atsakovui priklausantis šuo. Draudikas išmokėjo nukentėjusiajam draudėjui S. Ž. firmai „Infosta“ 7 585,10 Lt draudimo išmoką. Atsakovas, kaip naminio gyvūno – šuns – savininkas, privalo atlyginti padarytą žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-06-25 sprendimu ieškinį tenkino visiškai: ieškovei priteisė 7 585,10 Lt žalos atlyginimo, 5 procentus procesinių metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2013-02-01 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 228 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas buvo autoįvykį sukėlusio šuns savininkas, šuniui uždėjo dirželį su savo telefono numeriu, šėrė, administracinio pažeidimo protokole nurodė, jog laikė šunį pririštą, bet šis nusitraukė. Policijos pareigūno, vykdžiusio tarnybines funkcijas, tarnybiniame pranešime nurodyta, kad atsakovas neteigė, kad šuo yra priklydęs, pripažino, kad yra šuns savininkas, pasiėmė nugaišusį šunį. Teismo posėdžių metu atsakovo parodymai dėl šuns buvo nenuoseklūs, atsakovas nurodė skirtingą laiko tarpą, kurį šunį prižiūrėjo ir šėrė, be to, teismo posėdžių metu neigė šunį rišęs. Teismas konstatavo, kad atsakovas neužtikrino tinkamos šio šuns priežiūros, inter alia neužtikrino, kad jam priklausantis šuo nepadarytų žalos kitų asmenų turtui, nurodytu neveikimu pažeisdamas Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 5 str. 3 dalies ir 17 str. 4 dalies nuostatas. Dėl žalos dydžio teismas nurodė, jog automobilis buvo naujas, todėl nėra pagrindo žalos dydį skaičiuoti atsižvelgiant į nusidėvėjimą. Atsakovas nepateikė įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų daryti išvadą apie kitokį, nei ieškovo prašomą priteisti 7585,10 Lt žalos atlyginimo dydį. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kad automobilio vairuotas pažeidė Kelių eismo taisykles, kad jo vairuotojo veiksmuose galėjo būti didelio neatsargumo, ar tuo labiau tyčios požymių, lemiančių žalos atsiradimą ar jos padidėjimą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują – ieškovės ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad autoįvykio metu partrenktas šuo nuosavybės teise priklauso atsakovui, nes šuo buvo priklydęs, tai patvirtino teismo posėdyje apklausta liudytoja. Viena aplinkybė, kad atsakovas netiksliai nurodė, kiek laiko šuo vaikščiojo apie atsakovo darbovietę, negali būti vertinama, kad atsakovas teisme davė melagingus paaiškinimus, nes eismo įvykis buvo įvykęs prieš pusantrų metų, todėl atsakovas tiksliai neprisiminė detalių. Teismas nepagrįstai rėmėsi administracinio teisės pažeidimo byloje esančia medžiaga kaip neginčijamu įrodymu. Nutarimu dėl administracinio pažeidimo atsakovas buvo nubaustas už gyvulių vadeliojimo normų pažeidimą, nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, tačiau atsakovas jo neskundė, kadangi neapsimokėjo samdyti teisininko ir bylinėtis. Teismas nepagrįstai netaikė CK 6.267 str. numatytos išimties, kad naminių gyvulių savininkas (valdytojas) neatsako už naminio gyvūno padarytą žalą, jei ši atsirado dėl nukentėjusio asmens didelio neatsargumo. Teismas išvada, kad automobilio vairuotojas nepažeidė Kelių eismo taisyklių, yra visiškai nepagrįsta. Eismo įvykis įvyko žiemą, esant slidžiai kelio dangai, todėl nukentėjęs asmuo, būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas, privalėjo pasirinkti saugų greitį, važiuoti taip, kad prireikus galėtų tinkamai suvaldyti automobilį Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 12 str. 5 d., Kelių eismo taisyklių 53 p.). Teismas šių aplinkybių nevertino, nors akivaizdu, kad vairuotojas pažeidė Kelių eismo taisyklių 133 punktą, nes nepasirinko saugaus greičio. Teismas, nustatydamas priteistinos žalos dydį, vadovavosi išimtinai ieškovės pateiktais paaiškinimais bei aplinkybe, kad ieškovė apmokėjo būtent 7 585,10 Lt dydžio automobilio remonto išlaidas. Ieškovė, žinodama, kad turi regreso teisę į nuostolių atlyginimą, todėl gali elgtis nepakankamai rūpestingai ir išmokėti nepagrįstai didelę draudimo išmoką. Be to, ieškovei nuo pat pradžių buvo žinoma atsakovo tapatybė, tačiau atsakovas nebuvo pakviestas dalyvauti nustatant žalos dydį, atsakovui nebuvo sudaryta galimybė apžiūrėti automobilį, pasisakyti dėl remonto išlaidų pagrįstumo. Kadangi į teismą kreiptasi jau po automobilio remonto, atsakovas neturėjo galimybės prašyti skirti ekspertizę žalai nustatyti. Todėl nepagrįstas teismo argumentas, kad atsakovas nepateikė įrodymų dėl žalos dydžio, kadangi atsakovas neturėjo galimybės įrodymus rinkti. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovo argumentą, kad žala turėtų būti apskaičiuota įvertinant automobilio nusidėvėjimą.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovas nepagrįstai ginasi nurodydamas, jog nėra autoįvykį sukėlusio šuns savininkas, kadangi pagal Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymą gyvūno savininku laikomas ir asmuo, kuris laikinai augina gyvūną. Be to, pagal Civilinį kodeksą už gyvūno padarytą žalą atsako ir gyvūno valdytojas. Asmuo atsako taip pat ir už pabėgusių gyvūnų padarytą žalą. 2012-01-17 nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo atsakovui skirta bauda, patvirtina bylai reikšmingas aplinkybes ir yra didesnę įrodomąją galią turintis oficialus rašytinis įrodymas, todėl teismas pagrįstai juo vadovavosi. Oficialaus įrodymo patvirtintos aplinkybės negali būti paneigtos liudytojų parodymais. Apelianto teiginys, kad automobilio vairuotojas pažeidė Kelių eismo taisykles, yra grįstas vien prielaidomis. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad jam buvo apribota galimybė dalyvauti žalos nustatyme, jis pats, žinodamas apie jo pabėgusio gyvūno padarytą žalą, turėjo domėtis žalos nustatymu ir įvertinimu. Eismo įvykio metu automobilis buvo 1,5 metų senumo, todėl jo būklė buvo gera, po įvykio buvo pakeistos sugadintos dalys, kurias nedaug paveikia natūralus susidėvėjimas ir aplinkos poveikis.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliantas savo apeliacinį skundą argumentuoja tuo, kad jis nebuvo teisėtas įvykusio autoįvykio metu šuns, kuris padarė žalą, valdytojas ir yra netinkamas atsakovas byloje. Be to, teismas neįvertino aplinkybės, jog automobilio vairuotojas buvo neatsargus, nepasirinkdamas saugaus greičio, neįvertino, jog 2011-12-15 autoįvykio metu kelio danga buvo slidi. Taip pat nesutinka su teismo nustatytu atlygintinos žalos dydžiu motyvuodamas tuo, kad žala buvo priteista nepritaikius automobilio nusidėvėjimo.
Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad 2011 m. gruodžio 15 d. S. Ž. vairuojant jam priklausantį automobilį kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda 292 km, į kelią išbėgo atsakovo šuo, dėl susidūrimo su juo buvo apgadintas ieškovės apdraustas automobilis. Apeliantas nurodo, kad ieškovui padaryta žala ne jai priklausančio naminio gyvūno – šuns, todėl nepagrįstai pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino. Remiantis LR CPK 176 str., 185 str., teismas savo įsitikinimą, jog tam tikra su ginčo dalyku susijusi aplinkybė egzistuoja, privalo pagrįsti byloje esančiais įrodymais, už kurių pateikimą ir pakankamumą, remiantis LR CPK 12 str. įtvirtintu rungimosi principu, LR CPK 178 str. bei konkretų teisinį santykį reglamentuojančiose normose įtvirtintomis įrodinėjimo pareigos paskirstymo prezumpcijomis, atsako įrodinėtina aplinkybe savo reikalavimą ar atsikirtimą grindžianti proceso šalis. Šiuo atveju matyti, kad atsakovui 2012-01-17 surašytas nutarimas dėl administracinio teisės pažeidimo, jame nurodyta, kad 2011-12-15 atsakovas pririšo šunį, kuris nusitraukė ir išbėgo į kelią (t.1, b.l. 70-72). Šio nutarimo atsakovas neskundė, todėl darytina išvada, kad jame nurodytos aplinkybės yra teisingos, pagrįstos ir pagal LR CPK 197 str. 2 d. reikalavimus minėtas protokolas laikytinas oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią. Be to, atsakovo paaiškinimas (t.1, b.l.73) įrodo, jog šis šuo buvo pririštas atsakovo įmonės teritorijoje, taip byloje įrodyta, kad ant šuns antkaklio buvo užrašytas atsakovo telefono numeris (t.1, b.l.75). Apeliaciniame skunde atsakovas pripažįsta aplinkybę, jog jis šuniu pasirūpino kaip priklydusiu, todėl nepaneigė byloje aplinkybės, jog buvo šio šuns valdytojas (LR CPK 178 str.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus duomenis, pagrįstai konstatavo, kad ieškovui nuostoliai padaryti dėl atsakovo žinioje buvusio, t. y. valdyto, naminio gyvūno netinkamos priežiūros. CK 6.267 straipsnio 1 dalis nustato, kad naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkai (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Ši nurodyta specialioji teisės norma reglamentuoja gyvūnų savininko ar kito asmens, kurio buvo prižiūrimas gyvūnas, civilinę atsakomybę už gyvūno padarytą žalą. Civilinė atsakomybė pagal šią normą atsiranda be kaltės. Todėl asmuo gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės tik įrodęs, kad žala atsirado dėl force majure arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo. Pagal bylos aplinkybes akivaizdu, kad šuo, dėl kurio įvyko autoįvykis, buvo prižiūrimas atsakovo, kai įvyko šuns susidūrimas su ieškovės apdraustu automobiliu, todėl atsakovas buvo teisėtas naminio gyvūno, kuriuo buvo padaryta ieškovui žala, valdytojas. Atsakovui nagrinėjamu atveju atsiranda civilinė atsakomybė už gyvūno padarytą žalą pagal CK 6. 267 straipsnio 1 dalį. Taigi pirmosios instancijos teismas nustatęs minėtas aplinkybes visiškai pagrįstai byloje laikė atsakovą tinkamu atsakovu.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, netinkamas gyvūno laikymas, t. y. netinkamas gyvūno pririšimas ir pan., sąlygojęs gyvūno atitrūkimą, nepriklausomai nuo jo elgesį nulėmusių aplinkybių, negali būti vertinamas kaip neišvengiama, gyvūno savininko ar valdytojo nekontroliuojama bei nepašalinama aplinkybė (LR CK 6.253 str. 2 d.), sudaranti sąlygas ribojanti civilinės atsakomybės taikymo galimybes atsakovui. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad transporto priemonę vairavęs asmuo pažeidė Kelių eismo taisykles, kad jis elgėsi nerūpestingai ir toks vairuotojo elgesys ar slidi kelio danga galėjo turėti įtakos žalos kilimui ar jos dydžiui, todėl nebuvo pagrindo spręsti klausimo dėl nuostolių atlyginimo mažinimo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atlygintinos žalos sumą, pagrįstai rėmėsi į bylą pateiktais automobilio remonto dokumentais, atsakovas nepateikė ir neprašė surinkti jokių remonto sąmatos pagrįstumą paneigiančių įrodymų, todėl pagrįstai iš atsakovės ieškovui priteista visa nuostolių atlyginimo suma.
Pirmosios instancijos teismas ieškovui atlygintinos žalos dydį nustatė remdamasis kompetentingos įmonės – UAB „Hokla“ atliktų transporto priemonės remonto darbų verte bei atliktų darbų sąmata (t.1, b. l. 16-22). Šioje sąmatoje nurodyti atlikti darbai sutampa su transporto priemonės techninės apžiūros aktu (t.1, b.l.14), apgadinto automobilio nuotraukomis ( t.1, b. l. 116), todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad sugadinto automobilio atliktų remonto darbų vertė 7585 Lt be V. B. įrodyta, kad sugadintas automobilis buvo pagamintas 2010 m. gegužės mėn., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė visą prašomą priteisti žalos dydį, o apeliaciniame skunde nenurodomas konkretus procentas, paremtas teisės aktu, kuriuo turėtų būti sumažinta priteista suma už pakeistas detales, kurios iš esmės buvo tik 1,5 metų senumo, o Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo priedas Nr.1 žalos atlyginimo teisiniams santykiams netaikytinas, nes šio įstatymo 1 str. nurodo, jog Įstatymas nustato uždirbto pelno ir (arba) gautų pajamų apmokestinimo pelno mokesčiu tvarką. Šiuo atveju atsakovas privalėjo pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, nustatytas CPK 178 str., įrodyti paminėtais leistinais įrodymais, jog šios bylos ginčo dalykas- nurodyti automobilio sugadinimai: priekinis buferis, kairės pusės rūko žibintas, kairės pusės plovimo siurblys ir jo dangtelis ir kitos išvardytos remontuojamos automobilio dalys (t.1, b. l. 14) - nebuvo sugadinti šio autoįvykio metu, tačiau tokių įrodymų byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi ieškovo pateiktais rašytiniais įrodymais nustatydamas žalos dydį, nes tokia teismo priteista žala ir sudaro realius ieškovės patirtus nuostolius. Apelianto apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis nebuvo kviečiamas į žalos dydžio nustatymą nagrinėjamam ginčui, nėra reikšmingos ir tai nereiškia, kad ieškovo tokia prašoma priteisti žala jam nebuvo padaryta. Nepagrįsti atsakovo argumentai dėl jo būtinumo dalyvauti apžiūrint sugadintą transporto priemonę, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-05-13 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-730/2002 yra išaiškinta, kad sugadintų transporto priemonių apžiūros ir padarytos žalos nustatymo tvarką reglamentuoja Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas, Kelių transporto priemonių vertinimo tvarka ir Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija ir šie norminiai aktai numato, jog apžiūra paprastai atliekama dalyvaujant transporto priemonės savininkui ar užsakovui ar asmeniui, turinčiam patikėjimo teisę. Šios normos nereikalauja, kad apžiūroje dalyvautų už žalą atsakingas asmuo, kad jam būtų pranešta apie apžiūrą.
Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas konstatuoja, kad teismas nagrinėdamas bylą teisingai taikė tiek procesinės, tiek ir materialinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Naikinti jį apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1d. 1p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-06-25 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.