Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Donatas Jatužis Baudž. byla Nr. 1A-66-349/2011 Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2011 m. birželio 21 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko ir pranešėjo Arnoldo Šukaičio, teisėjų T. Z. ir Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. A., V. L. ir T. V. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

– pagal BK 150 str. 3 d. laisvės atėmimu 10 metų.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 10 metų;

– pagal BK 150 str. 3 d. laisvės atėmimu 7 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirtas laisvės atėmimas 9 metams. Vadovaujantis BK 64 str. 1, 2 d., prie šios bausmės dalies pridėjus visą 2006-03-01 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalį, paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 10 metų 7 dienoms;

– pagal 150 str. 3 d. laisvės atėmimu 7 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 7 metams.

Priteista solidariai iš V. A., V. L., T. V. 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajai V. V..

Nuspręsta išieškoti iš nuteistųjų 1400 Lt advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusios ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

V. A. nuteistas už tai, kad 2009-03-23, laikotarpiu nuo 21 val. iki 2009-03-24 1 val., bute, esančiame, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe su V. L., T. V. ir asmenimis, kurių atžvilgiu byla atskirta, turėdami tikslą išžaginti ir seksualiai prievartauti nukentėjusiąją nepilnametę V. V., pavartodami fizinį ir psichinį smurtą, atimdami V. V. valią priešintis, lytiškai santykiavo ir tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiąja V. V. prieš jos valią, o būtent: neišleido V. V. iš užrakinto buto, vertė vartoti psichotropines medžiagas ir gerti alkoholį, tokiu būdu palauždami valią priešintis, vartojo psichinį smurtą; asmeniui, kurio atžvilgiu byla atskirta, grasinant nepykdyti ir liepus lytiškai santykiauti su kiekvienu, nes kitaip blogai baigsis ir nebus išleista iš buto, sukėlė nukentėjusiosios baimę patirti fizinį smurtą ir supratimą apie nusikalstamus ketinimus, taip atėmė galimybę priešintis, V. L. nusivedus nukentėjusiąją į miegamojo kambarį ir ten ją nurengus, rankos dilbiu smaugiant ir spaudžiant nukentėjusiąją prie lovos, lytiškai santykiavus su V. V. prieš jos valią, po to nukentėjusiajai apsirengus ir nuėjus į kitą kambarį, jis demonstravo savo lytinį organą bendrininkų ir V. V. akivaizdoje, kalbėjo apie oralinį santykiavimo būdą; asmeniui, kurio atžvilgiu byla atskirta, vartojant fizinį smurtą – lenkiant nukentėjusiosios galvą prie jo lytinio organo ir sudavus ranka V. V. per galvą, vertė V. V. tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu, nutempęs V. V. už plaukų į miegamąjį ir ją nurengęs, tampydamas už plaukų, vėl vertė tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu bei pasikėsino išžaginti, bet dėl neįvykusios erekcijos neišžagino, po to į miegamąjį atėjus T. V. ir asmeniui, kurio byla atskirta, kartu su T. V. ir asmeniu, kurio byla atskirta, tampė V. V. už plaukų, jis, grasindamas tuoj pat pavartoti fizinį smurtą, t. y. išmušti dantis, kartu su T. V. tenkino lytinę aistrą su V. V. prieš jos valią oraliniu būdu ne mažiau kaip 5 kartus, po ko T. V. atnešus V. V. atsigerti sidro su psichotropine medžiaga, nukentėjusioji, išgėrusi šio gėrimo, dėl psichotropinės medžiagos poveikio užmigo.

V. L. nuteistas už tai, kad 2009-03-23, laikotarpiu nuo 21 val. iki 2009-03-24 1 val., , bute, esančiame būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir psichotropinių medžiagų, veikdamas bendrininkų grupe su V. A., T. V. ir asmenimis, kurių atžvilgiu byla atskirta, turėdami tikslą išžaginti ir seksualiai prievartauti nukentėjusiąją nepilnametę V. V., pavartodami fizinį ir psichinį smurtą, atimdami V. V. valią priešintis, lytiškai santykiavo ir tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiąja V. V. prieš jos valią, o būtent: neišleido V. V. iš užrakinto buto, vertė vartoti psichotropines medžiagas ir gerti alkoholį, tokiu būdu palauždami valią priešintis, vartojo psichinį smurtą; asmeniui, kurio byla atskirta, grasinant nepykdyti ir liepus lytiškai santykiauti su kiekvienu, nes kitaip blogai baigsis ir nebus išleista iš buto, sukėlė nukentėjusiosios baimę patirti fizinį smurtą ir supratimą apie nusikalstamus ketinimus, taip atėmė galimybę priešintis, jis nusivedė nukentėjusiąją į miegamojo kambarį ir ten nurengęs ją, rankos dilbiu smaugdamas ir spausdamas nukentėjusiąją prie lovos, lytiškai santykiavo su V. V. prieš jos valią, po to nukentėjusiajai apsirengus ir nuėjus į kitą kambarį, V. A. demonstravo savo lytinį organą bendrininkų ir V. V. akivaizdoje, kalbėjo apie oralinį santykiavimo būdą, asmuo, kurio atžvilgiu byla atskirta, vartojo fizinį smurtą – lenkė nukentėjusiosios galvą prie V. A. lytinio organo ir suduodamas ranka V. V. per galvą, vertė nukentėjusiąją tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu, V. A. nutempė V. V. už plaukų į miegamąjį ir nurengęs, tampydamas už plaukų, vertė tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu bei pasikėsino išžaginti, po to miegamajame T. V., V. A. ir asmeniui, kurio byla atskirta, tampant V. V. už plaukų, pagrasinus tuoj pat pavartoti fizinį smurtą, t. y. išmušti dantis, V. A. kartu su T. V. tenkino lytinę aistrą su V. V. prieš jos valią oraliniu būdu ne mažiau kaip 5 kartus, po ko T. V. atnešus V. V. atsigerti sidro su psichotropine medžiaga, nukentėjusioji, išgėrusi šio gėrimo, dėl psichotropinės medžiagos poveikio užmigo.

T. V. nuteistas už tai, kad 2009-03-23, laikotarpiu nuo 21 val. iki 2009-03-24 1 val., , bute, esančiame, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir psichotropinių medžiagų, veikdamas bendrininkų grupe su V. L., V. A. ir asmenimis, kurių atžvilgiu byla atskirta, turėdami tikslą išžaginti ir seksualiai prievartauti nukentėjusiąją nepilnametę V. V., pavartodami fizinį ir psichinį smurtą, atimdami V. V. valią priešintis, lytiškai santykiavo ir tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiąja V. V. prieš jos valią, o būtent: neišleido V. V. iš užrakinto buto, vertė vartoti psichotropines medžiagas ir gerti alkoholį, tokiu būdu palauždami valią priešintis, vartojo psichinį smurtą; asmeniui, kurio byla atskirta, grasinant nepykdyti ir liepus lytiškai santykiauti su kiekvienu, nes kitaip blogai baigsis ir nebus išleista iš buto, sukėlė nukentėjusiosios baimę patirti fizinį smurtą ir supratimą apie nusikalstamus ketinimus, atėmė galimybę priešintis, V. L. nusivedus nukentėjusiąją į miegamojo kambarį ir ten ją nurengus, rankos dilbiu smaugiant ir spaudžiant nukentėjusiąją prie lovos, lytiškai santykiavus su V. V. prieš jos valią, po to nukentėjusiajai apsirengus ir nuėjus į kitą kambarį, V. A. demonstravo savo lytinį organą bendrininkų ir V. V. akivaizdoje, V. A. kalbant apie oralinį santykiavimo būdą; asmeniui, kurio atžvilgiu byla atskirta, vartojant fizinį smurtą – lenkiant nukentėjusiosios galvą prie V. A. lytinio organo ir sudavus ranka V. V. per galvą, taip verčiant V. V. tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu, V. A. nutempus V. V. už plaukų į miegamąjį, ją nurengus, tampant už plaukų ir verčiant tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu bei pasikėsinus išžaginti, jis atėjo su asmeniu, kurio byla atskirta, į miegamąjį, kartu su V. A. ir asmeniu, kurio byla atskirta, tampė V. V. už plaukų, V. A. grasinant tuoj pat pavartoti fizinį smurtą, t. y. išmušti dantis, kartu su V. A. tenkino lytinę aistrą su V. V. prieš jos valią oraliniu būdu ne mažiau kaip 5 kartus, po ko atnešė V. V. atsigerti sidro su psichotropine medžiaga ir nukentėjusioji, išgėrusi šio gėrimo, dėl psichotropinės medžiagos poveikio užmigo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Vienas pagrindinių įrodymų šaltinių, kuriuo rėmėsi teismas, grįsdamas savo išvadas dėl apeliantų kaltės išžaginus ir seksualiai prievartavus V. V., yra nukentėjusiosios parodymai. Iš bylos medžiagos matyti, kad, priešingai nei skunduose teigia visi apeliantai, nukentėjusiosios parodymai apie esmines apeliantų prieš ją įvykdyto nusikaltimo aplinkybes buvo nuoseklūs viso proceso metu: ji konkretizavo kiekvieno apelianto prieš ją atliktus lytinės prievartos veiksmus, paaiškindama, kuo pasireiškė apeliantų prieš ją vartotas psichinis ir fizinis smurtas ir kokiais veiksmais ji išreiškė nesutikimą lytiškai santykiauti su apeliantais, išsamiai išdėstė išžaginimo ir seksualinio prievartavimo eigą. Savo parodymus nukentėjusioji patvirtino, atliekant kitus tyrimo veiksmus – jos parodymų patikrinimą vietoje, akistatoje su V. L., atpažindama V. A. ir T. V. kaip prieš ją nusikalstamas veikas įvykdžiusius asmenis. Nukentėjusiosios parodymus apie ją žaginusius ir prievartavusius asmenis netiesiogiai patvirtina liudytojų S. D. ir nukentėjusiosios A. T. parodymai, kurios įvykio aplinkybių tiesiogiai nematė, tačiau apie jį sužinojo iš nukentėjusiosios pasakojimo iš karto po įvykdytos nusikalstamos veikos.

Skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptarti apeliantų veiksmai, kuriais nukentėjusiajai buvo atimta galimybė jiems adekvačiai pasipriešinti. Nors visi apeliantai skunduose tvirtina, kad nukentėjusioji turėjo galimybę kada panorėjusi išeiti iš buto, tačiau šie teiginiai prieštarauja nukentėjusiosios parodymams, jog, išėjus draugei S. D., buto durys buvo visą laiką užrakintos ir ji, periodiškai prašydama bute buvusių asmenų atrakinti duris, duoti buto raktą visą laiką sulaukdavo išsisukinėjimo ir atsisakymo. Šiuos parodymus patvirtinantys bute buvusių liudytojų A. K., K. B., G. Z. parodymai, kurie išdėstyti nuosprendžio motyvuojamoje dalyje ir šiame sprendime nebekartojami. Apeliantai skunduose nepagrįstai teigia, esą nukentėjusiosios apsisprendimą pasilikti bute patvirtina jos atsisakymas ją kvietusiai kartu išeiti iš buto S. D., nes iš šios liudytojos ir pačios nukentėjusiosios parodymų matyti, kad liudytoja nukentėjusiąją kvietė tuo metu, kai apeliantai nebuvo pradėję jokių nusikalstamų veiksmų ir nukentėjusioji nejautė jokio pavojaus.

Skundžiamame nuosprendyje išnagrinėtas ir šiame sprendime aptartas nukentėjusiosios parodymų dėl apeliantų prieš ją atliktų nusikalstamų veiksmų nuoseklumas, jų atitikimas kitus bylos įrodymus suteikia pagrindą juos laikyti patikimais ir atmesti apeliantų skundų argumentus, kuriais ginčijamas jų objektyvumas. Apeliantų skunduose pakartojamas pirmosios instancijos teisme dėstytas prielaidas, kad nukentėjusiosios juos kaltinamuosius parodymus lėmė jos noras gauti turtinės naudos ir baimė prieš motiną, paneigia nukentėjusiosios ir A. T. parodymai apie jų artimus santykius ir ta aplinkybė, kad nukentėjusioji asmeniškai nereikalavo žalos atlyginimo iš apeliantų – civilinį ieškinį jos interesais pareiškė prokurorė. Nuteistųjų V. A. ir T. V. apeliaciniuose skunduose gana plačiai aptariamos nukentėjusiosios asmeninio gyvenimo detalės, išvadų apie jos moralines nuostatas darymas ir bandymas jomis pagrįsti abejones dėl priverstinių lytinių santykių tėra jokiais konkrečiais bylos duomenimis nepagrįstos prielaidos, todėl vertintinos kaip apeliantų pastangos sumenkinti nukentėjusiosios parodymų įrodomąją reikšmę ir pagrįsti savo įvykio versiją. Pati nukentėjusioji neneigė apeliantų V. A. ir V. L. skunduose nurodomos aplinkybės, kad po įvykio jai teko susitikti ir bendrauti su apeliantais, tačiau iš jos parodymų ir juos iš dalies patvirtinančių liudytojų S. D., A. T. parodymų matyti, kad šie susitikimai įvykdavo viešose vietose jiems atsitiktinai susitikus, o susitikimų metu apeliantai nukentėjusiajai siūlydavo už pinigus keisti juos kaltinamuosius parodymus.

Teismas, nustatydamas nusikaltimo padarymo aplinkybes, pagrįstai nesirėmė tame pačiame bute buvusių liudytojų K. B., A. K., E. M., G. Z. parodymų dalimis, kuriose jie teigė matę linksmą, viskuo patenkintą, jokios pagalbos neprašančią nukentėjusiąją, nepastebėję jokių prieš ją apeliantų atliekamų nusikalstamų veiksmų. Teismų praktikoje vertinant atskirų įrodymų šaltinių įrodomąją reikšmę ir jų sąsają su kitais įrodymais, būtina atsižvelgti į subjektyviosios kilmės įrodymų šaltinio (asmens) santykį su kaltinamuoju, teikiamos informacijos svarbą paties liudytojo asmeniniams interesams (kasacinės nutartys Nr. 2K-440/2010, 2K-457/2010). Liudytojai yra apeliantų draugai, be to, pagal nukentėjusiosios parodymus, dalis jų tiesiogiai stebėjo apeliantų prieš ją atliekamus lytinės prievartos veiksmus, jį kreipėsi į juos, prašydama išleisti iš buto, todėl suprantama, kad šie liudytojai nesuinteresuoti duoti apeliantus kaltinamuosius ir iš dalies su jų pačių veiksmais susijusius parodymus.

Teismas teisingai nustatė, kad visi apeliantai nusikaltimus padarė bendrininkų grupe ir jiems pagrįstai inkriminavo šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Skunde nuteistieji nurodo, kad žaginti ar seksualiai prievartauti nukentėjusiosios jie nesitarė, V. A. pakartoja nuosprendžio nustatomosios dalies teiginį, kad jis nukentėjusiosios neišžaginęs dėl neįvykusios erekcijos, V. L. teigia neatlikęs jokių seksualinio prievartavimo veiksmų, o T. V. – tik pasikėsinęs padaryti išžaginimą, bet su ja lytiškai nesantykiavęs. Pagal BK 25 str. 2 d. nuostatas, susitarimas galimas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje: nuo kėsinimosi iki užbaigimo, todėl išankstinio susitarimo nebuvimas bendrininkavimo nepaneigia. Bendrininkų grupė reiškia ne mažiau kaip dviejų vykdytojų veiksmų bendrumą ir suvokimą, kad veikia bendrai, siekdami vieningo tikslo. Teismų praktikoje išžaginimo ar seksualinio prievartavimo vykdytoju laikomas ne tik tiesiogiai išžaginęs ar ten­ki­nęs ly­ti­nę aist­rą asmuo, bet ir tas, kuris realizavo kitus šių nusikaltimų sudėčių objektyviuosius požymius – vartojo prieš nukentėjusįjį fi­zi­nį smur­tą, gra­si­nimus ar ki­tais veiks­mais at­ėmė nu­ken­tė­ju­sia­jam ga­li­my­bę prie­šin­tis. Be to, jei daliai bendravykdytojų nepavyko nukentėjusiojo išžaginti ar išprievartauti dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, visų bendrininkų veika kvalifikuojama kaip baigtas nusikaltimas (LAT Senato 2004-12-30 nutarimo Nr. 49 13, 15 p.). Iš bylos aplinkybių matyti, kad aptarti bendrininkavimo požymiai buvo visų nuteistųjų veikoje. Nukentėjusiosios parodymais nustatyta, kad asmuo, dėl kurio byla atskirta, girdint kitiems apeliantams jai pasakė, kad ji privalės lytiškai santykiauti su juo ir draugais ir tik po to bus išleista iš buto. Įvykių eiga šiuos žodžius patvirtino: kiekvienas iš apeliantų kartu su kitais prieš ją vartojo fizinę ir psichinę prievartą, atėmė galimybę priešintis, neišleisdami iš buto ir versdami vartoti alkoholį su psichotropine medžiaga, taip padėdami vienas kitam palaužti jos pasipriešinimą ir paeiliui atlikti lytinės prievartos veiksmus, matė juos darant kitus apeliantus. Nors byloje nustatyta, kad V. A. nukentėjusiąją seksualiai išprievartavo, bet neišžagino dėl nuo jo valios nepriklausančių fiziologinių priežasčių, V. L. išžagino ir tiesiogiai seksualiai neprievartavo, T. V. seksualiai išprievartavo ir tiesiogiai neišžagino, bet jų bendri veiksmai buvo nukreipti į prievartinių lytinių santykių atlikimą, kiekvienas jų suprato bendrai darantys nusikaltimus, todėl jiems visiems, kaip bendravykdytojams, pagrįstai inkriminuotos abi – BK 149 str. 3 d. ir 150 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos. Nuteistasis V. L. apeliaciniame skunde teigia, kad jis po lytinių santykių su nukentėjusiąja išėjo iš buto ir nebuvo įvykio vietoje kitiems nuteistiesiems tęsiant nusikalstamas veikas, tačiau V. L. buvimą bute visą laiką patvirtina nukentėjusiosios parodymai bei liudytojos K. B. parodymai, kad 2009-03-24, paryčiais, t. y. jau po nusikaltimų padarymo, jai V. L. padavė buto raktus.

Nuosprendyje išsamiai aptartas nuteistųjų veiką kvalifikuojančio požymio, kurį jie ginčija savo skunduose – nepilnamečio asmens išžaginimo ir seksualinis prievartavimo – buvimas jų veiksmuose. Išvadą, kad visi nuteistieji žinojo nukentėjusiąją esant nepilnametę, teismui suteikė pagrindą daryti pačios nukentėjusiosios nuoseklūs parodymai, iš kurių matyti, kad ji apeliantams dar iki prieš ją atliktų nusikaltimų pasakė esanti moksleivė, o V. L. – kad jai 16 metų, šiuos parodymus patvirtinantys liudytojų parodymai, medicininiai duomenys. Nukentėjusioji teigė, kad ji, girdint visiems apeliantams, laikydama rankose S. D. pratybų sąsiuvinį, sakė esanti metais jaunesnė už liudytoją, besimokanti devintoje klasėje, šiuos parodymus patvirtino liudytoja K. B., nurodžiusi, kad nukentėjusioji rodžiusi draugės mokyklos pratybų sąsiuvinį, o A. K. sakęs, kad ji nepilnametė, šiuos parodymus atitinkantys liudytojo T. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, taip pat Vaiko raidos centro epikrizė, kurioje nurodyta, kad nukentėjusios fizinis išsivystymas ir išvaizda atitinka jos amžių (1 t., 186–188 b. l.), t. y. 16 metų. Be to, šių aplinkybių iš esmės neneigė ir nuteistieji: T. V. parodė žinojęs, kad nukentėjusioji jaunesnė už S. D., besimokančią 10 klasėje, V. A. teigė girdėjęs apie jos lankomą mokyklą.

Apibendrinus daroma išvada, kad nuteistųjų veikose yra visi objektyvieji ir subjektyvieji BK 149 str. 3 d., 150 str. 3 d. numatytų veikų požymiai, todėl tenkinti apeliantų prašymus juos išteisinti ar perkvalifikuoti veikas į lengvesnes nėra pagrindo.

Teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, t.y. parinkdamas straipsnių, pagal kuriuos kvalifikuotos jų veikos, sankcijose numatytą vienintelės bausmės rūšies – laisvės atėmimo – trukmę, teisingai taikė BK 54 str. 1–2 d., 61 str. 1–3 d. nuostatas, įvertino ne tik formaliąsias bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – nuteistieji padarė du tyčinius sunkius nusikaltimus, bet individualizavo bausmes, atsižvelgdamas į konkretaus nusikaltimo pavojingumą: jo padarymo aplinkybes, atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Teismas įvertino kiekvieno nuteistojo vaidmenį padarant nusikalstamą veiką ir pagrįstai nurodė, kad V. A. buvo aktyviausias bendravykdytojas, atlikęs daugiausia lytinės prievartos veiksmų, daręs įtaką kitų apeliantų veiksmams, neleidžiant nukentėjusiajai išeiti iš buto, liepęs T. V. kartu seksualiai prievartauti nukentėjusiąją. Teismas pagrįstai nustatė dvi apeliantų atsakomybę sunkinančias aplinkybes – veikų padarymą bendrininkų grupe ir apsvaigus nuo alkoholio, kas neabejotinai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui, ir nenustatė lengvinančių aplinkybių, įvertino jų asmenybes apibūdinančius duomenis: V. A. nusikalto, turėdamas neišnykusį teistumą už analogiškus nusikaltimus, V. L. – lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos už smurtinį nusikaltimą, T. V. anksčiau neteistas. Šių aplinkybių visuma lėmė griežčiausios bausmės V. A. ir švelnesnių – V. L. ir T. V. paskyrimą. Įvertinus nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, V. A. paskirta maksimali, V. L. – artima maksimaliai, o T. V. – griežtesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis bausmė atitinka jų veikų ir asmenybių pavojingumą, baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nėra aiškiai per griežtos, todėl nešvelnintinos.

Teismas, spręsdamas nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos atlyginimo klausimą, teisingai taikė CK 6.250 str. 2 d. nuostatas ir nustatė žalos dydį, kompensuojantį jos patirtą fizinį skausmą ir dvasinius išgyvenimus. Nuteistasis V. A. savo skunde teigia, kad teismas neturėjo vertinti nukentėjusiosios mokymosi rezultatų pablogėjimo po prieš ją įvykdytų nusikaltimų, nes iš jos mokyklos pateiktoje charakteristikoje nurodyta, kad ji ir iki tol mokėsi tik patenkinamai. Tačiau ši charakteristika pateikta 2009-06-26 (2 t., 18 b. l.), t. y. praėjus trims mėnesiams po nusikaltimų, todėl akivaizdu, kad patirti išgyvenimai lėmė blogėjančius nukentėjusiosios mokymosi rezultatus.

Nuteistojo V. L. skundo teiginiai apie kaltinimą palaikiusios prokurorės šališkumą yra nepagrįsti, nes skunde formuluojami teiginiai apie šališkumą yra susiję su prokurorės procesinių funkcijų atlikimu, o profesinės pareigos atlikimas šališkumo nereiškia.

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

N. V. A., V. L. ir T. V. apeliacinius skundus atmesti.