- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-11-12
- Bylos Nr.
- 1A-499-582-2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dmitrijus Korsakovas (pirm.), Svetlana Jurgaitienė, Algirdas Remeika
- Nuteistasis
- R. B.
- Advokatai
- Loreta Kraujutaitienė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės ir Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Daliai Sabaliauskaitei, nuteistajai R. B., jos gynėjai advokatei Loretai Kraujutaitienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažinta kalta padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnyje, ir nuteista 8 mėnesiams viešųjų darbų, įpareigojant ją neatlygintinai išdirbti 160 valandų visuomenės labui (per mėnesį išdirbti po 20 valandų).
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. B. nuteista už tai, kad nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, o būtent: ji nuo 2010 m. gruodžio 17 d. iki 2012 m. sausio 5 d. nevykdė Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nustatytas V. B. lankymo ir matymosi su vaiku, gyvenančiu su ja, laikas, tai yra 2010-12-17, 2011-04-22, 2011-04-24, 2011-10-21 V. B. atvykus į jos namus, esančius (duomenys neskelbtini), pasiimti sūnaus L. B., jis nebuvo įleidžiamas, telefonu ji neatsiliepdavo, 2011-09-09 atvykusiam V. B. buvo pranešta, kad L. B. namuose nėra, tokiu būdu nesudarė galimybių V. B. įgyvendinti minėtu teismo sprendimu suteiktą teisę lankyti ir matytis su jos ir V. B. mažamečiu sūnumi L. B..
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu R. B. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 28 d. nuosprendį ir ją išteisinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Skunde nuteistoji nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, neperdavęs kaltinamojo akto prokurorei patikslinti, pažeidė BPK 219 straipsnio reikalavimams, taip pat šiurkščiai pažeidė BPK 20 straipsnį, reglamentuojantį įrodymų vertinimą, bei BPK 1 straipsnyje nustatytus imperatyvius reikalavimus – ginti žmogaus ir piliečio teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus, tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas, taip pat buvo pažeistas BPK 7 straipsnyje nustatytas rungimosi principas ir konstitucinė teisė į sąžiningą teismo procesą.
Skunde dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimo nurodyta, kad Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, tendencingai vadovavosi tik nukentėjusiojo V. B. bei antstolio R. B. parodymais, tuo tarpu ignoravo ir nevertino nuteistosios R. B. bei liudytojų V. B., V. Č., R. B. ir D. J. parodymų. Šios liudytojos nurodė, jog V. B. pas savo sūnų yra neatvykęs daugybę kartų – jos pateikė Kauno miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriui pranešimus (t. 2, b. l. 29- 46,171), kuriuose užfiksavo, kad V. B. nepranešė ir neatvyko pasiimti sūnaus L. B. pagal Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 20 d. sprendimą, neatvykimo laikas fiksuotas: 2011 m. gruodžio 9, 26, 30 dienomis, 2012 m. sausio 6, 13, 20, 27 dienomis, vasario 3,10, 21,17, 24 dienomis, kovo 30 dieną. Kad nukentėjusysis pats nevyko pas savo sūnų patvirtino ir nuteistoji, teisiamojo posėdžio metu nurodžiusi, kad V. B. pas savo sūnų L. B. neatvyko 2009-12-26, 2010-01-10, 2010-02-16, dėl ko ji kreipėsi į Žaliakalnio policijos komisariatą, o per laikotarpį nuo 2011-09-01 iki 2013-04-19 V. B. pas savo sūnų neatvyko 75 kartus. Šioje byloje Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolais nustatyta, kad R. B., siekdama vykdyti teismo sprendimą, kartu su antstole G. A. bei trimis liudininkėmis – V. Č., D. J. ir V. B., 2012-03-09, 2012-11-16 laukė R. B. bute atvykstančio V. B. į susitikimą su sūnumi laikotarpiu nuo 17.45 val. iki 18.45 val., tačiau V. B. neatvyko. Pažymėtina, kad Faktinių aplinkybių konstatavimo aktai paliudija ne tik V. B. neatvykimo faktą, bet ir liudininkų buvimą nurodytu laiku, į ką Kauno apylinkės teismas visiškai nekreipė dėmesio ir nepagrįstai šių liudytojų parodymais nesivadovavo, konstatuodamas jų šališkumą dėl kaimynystės su nuteistąja. Tokie teismo argumentai prieštarauja BPK 183 straipsnio nuostatoms, kuriose nurodyta, kad liudytojams, prieš duodant parodymus, yra išaiškinamos jų teisės ir pareigos, liudytojai yra įspėjami dėl atsakomybės už melagingus parodymus, jie savo parodymus patvirtina parašu.
Skunde taip pat pažymima, kad Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 20 d. sprendimas įsiteisėjo tik 2009-08-07, kuomet apygardos teismas išnagrinėjo V. B. apeliacinį skundą dėl šio sprendimo, todėl nuo 2009-08-07 ir turėjo būti skaičiuojamas R. B. sprendimo nevykdymo laikas. Tačiau tiek kaltinamajame akte, tiek baudžiamojoje byloje nurodytos V. B. negalėjimo pasimatyti su vaiku datos, užfiksuotos antstolio R. B., nors jos neatitiko realių datų, skirtų pasimatymams su vaiku. Nurodytos datos – 2010-12-17; 2011-04-22; 2011-04-24; 2011-10-21, yra būtent tie kas antri savaitgaliai, kurių metu R. B. neprivalėjo perduoti sūnų pasimatymams su tėvu pagal teismo sprendimą. Šias aplinkybes patvirtina byloje pateiktas 2010-01-04 antstolio R. B. patvarkymas Nr.0085/09/02489, ant kurio yra R. B. ranka rašytas nesutikimas su tokiu vaiko lankymo laiko nustatymu, kadangi jis neatitinka Kauno rajono apylinkės teismo 2009-03-20 sprendimo. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kodėl R. B. turėjo paruošti vaiką susitikimams su tėvu pagal antstolio R. B. datas, nors jos visiškai neatitiko datų, privalomų vykdyti pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą nuo 2009-08-07.
Žemesnės instancijos teismas
Vertinant byloje nurodytus epizodus, pagal kuriuos R. B. buvo kaltinama, kad laikotarpiu 2010-12-17, 2011-04-22, 2011-04-24, 2011-10-21 neleido V. B. bendrauti su vaiku, teismas nurodė, kad nuteistoji be pateisinamų priežasčių nevykdė privalomai vykdytino Kauno rajono apylinkės teismo sprendimo, nors iš byloje esančių įrodymų matyti, kad 2010-12-17 R. B. Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete (kuriame tuo metu studijavo) privalėjo dalyvauti egzamine „Civilinė teisės II” (2012-08-02 pažyma TFP-12-075); 2011-04-22 R. B. lankėsi pas sunkiai sergančią giminaitę I. A., kuri teismo posėdžio metu patvirtino nurodytas aplinkybes (tuo metu sūnus buvo namuose); 2011-04-24 (Šv. Velykos) R. B. nedalyvaujant, jos mama A. L. neperdavė vaiko, kadangi buvo atvykęs jai nepažįstamas asmuo, kuris tik teisme paaiškėjo, kad buvo antstolis R. B., tai patvirtino A. L. teismo posėdžio metu; 2011-09-09 R. B. nuo 18 val. iki 21 val. Vytauto Didžiojo Universitete Teisės fakultete laikė „Patikėjimo ir jungtinės veiklos teisės” egzaminą, antstolis buvo įleistas vaiko močiutės A. L., tačiau vaikas buvo sporto būrelyje (patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai – VDU 2012-08-02 pažyma TFP-12-075); 2011-10-21 nuteistoji nuo 18 val. iki 21 val. Vytauto Didžiojo Universitete Teisės fakultete laikė „Draudimo teisės“ egzaminą, namuose buvo vaikas ir močiutė bei keli liudytojai (patvirtina pažyma TFP-12-075 ir byloje esantys liudytojų parodymai). Visais šiais atvejais telefoninių skambučių, įrodančių, kad V. B. ar antstolis R. B. 2010-12-17 skambino R. B. dėl pasimatymo su vaiku, byloje neužfiksuota. Taigi iš šių duomenų matyti, kad R. B. veiksmuose nėra sąmoningos tyčios neleisti vaikui matytis su tėvu, tai yra nevykdyti teismo sprendimo. Pažymėtina, kad nei viename iš epizodų nuteistoji neatsisakė perduoti vaiko bendravimui su tėvu, paprasčiausiai ji tuo metu dėl svarbių priežasčių pati nebuvo namuose. Tačiau nuteistosios parodymai, kad vaiko pasimatymai su tėvu visais kaltinime nurodytais atvejais neįvyko ne dėl jos kaltės, byloje taip ir liko nepaneigti.
Šalies argumentai
Skunde apeliantė taip pat nurodo, kad teismas visiškai neįvertino paties vaiko nenoro bendrauti su tėvu. Teismo posėdžio metu, teismui atmetus nuteistosios prašymą apklausti sūnų, nebuvo atsižvelgta, kad vaikas, būdamas dvylikos metų, pilnai geba išreikšti savo nuomonę, jis ne kartą buvo apklaustas psichologų ne tik šioje baudžiamojoje byloje, bet ir kitoje civilinėje byloje dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo (Nr. (duomenys neskelbtini)), kur sūnus nurodė, kad nenori bendrauti su tėvu, „nes jis jam daužo per galvą“. Vaikas taip pat yra nurodęs, kad mama neprieštarauja, jog jis bendrautų su tėvu, tačiau jis pats to nenori, šias aplinkybes patvirtino teismo posėdžio metu antstolis R. B., vaikų teisių apsaugos specialistė G. D. bei savo išvadose nurodė psichologė A. B..
Nuteistoji skunde teigia, kad Kauno apylinkės teismas nevertino ir kitų svarbių aplinkybių, kad būtent V. B., o ne R. B. nesinaudojo savo teisėmis ir ilgą laiką visai nesidomėjo vaiku, ir nesiekė įgyvendinti Kauno rajono teismo 2009-03-20 sprendime jam nurodytų pareigų. V. B. nuteistajai siųsta SMS žinutė: „Išsiaiškink ar pačiai apsimoka studijuoti (teisę)? Nes valdišką darbą teist... dirbti neleidžia“, taip pat aplinkybė, kad V. B. yra susidaręs įsiskolinimas už vaiko išlaikymą, bei tai, kad civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) jis yra padavęs priešieškinį, kuriuo siekia iš viso pakeisti L. B. gyvenamąją vietą, tai yra ją paskirti su juo, patvirtina, kad tariamam nukentėjusiajam V. B. reikalingas tik R. B. teistumas, taip pat noras atsikratyti pareigos mokėti vaikui išlaikymą, kadangi vaikas pagal jo priešieškinį turėtų gyventi su juo. Šias aplinkybes patvirtina ir visa eilė kitų požymių: V. B. nebendrauja su sūnumi jokiais būdais – nei tiesiogiai, nei telefonu, nei raštu, nei padedant psichologui. V. B. neprisimena savo sūnaus gimtadienių ir nedovanoja jam dovanų, taip pat nesveikina jo per kitas metų šventes.
Šalies argumentai
R. B. skunde nurodo ir tai, kad būtent dėl to, jog V. B., išvykęs gyventi su sugyventine, nevykdė tėvo pareigų, nuteistajai kreipusis į VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ klinikos psichiatrus, 2008-01-08 vaikui buvo nustatytas neurologinis tikas, ką patvirtina rašytiniai bylos duomenys (t. 6, b. l. 45-56, 59). Iš bylos duomenų matyti, kad vaiko psichologinės problemos prasidėjo būtent po tėvų skyrybų, todėl nuteistoji sutiko, jog būtų atstatytas V. B. ir jos sūnaus psichologinis ryšys, pati surado psichologę ir prašė Vaiko teisių apsaugos tarnybą apie tai informuoti V. B., tačiau jis į telefono skambučius neatsakinėjo (užfiksuota 2012-05-04 dienos akte), į susitikimus su psichologe nevyko (patvirtina lankymosi talonai), nors apie tai buvo informuotas viešai, nagrinėjant civilinę bylą. Nuteistoji taip pat pažymi, kad ji sutiko ir su V. B. parinktu psichologu „Vyrų krizių centre“, tačiau ir ten V. B. neatvyko.
Nuteistosios nuomone, visos šios išdėstytos faktinės aplinkybės rodo, kad teismas šioje byloje nevertino daugybės byloje surinktų įrodymų, o tuos, kuriuos vertino, įvertino visiškai netinkamai. Byloje nenustatyta jokių faktų, patvirtinančių R. B. nusikalstamos veikos buvimą, žalingas pasekmes ar jos kaltumą. Priešingai, byloje surinkti rašytiniai įrodymai bei liudytojų parodymai rodo R. B. nekaltumą ir visiškai paneigia kaltinimą. Taigi skundžiamo teismo nuosprendžio turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad įrodymai buvo ištirti ir įvertinti neišsamiai, neatsižvelgiant į BPK 20 straipsnio nuostatas, kas iš esmės lėmė nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą.
Be to, nagrinėjamu atveju baudžiamosios atsakomybės pagal BK 245 straipsnį už teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymą taikymas buvo nepagrįstas dar ir dėl to, kad buvo pažeistas proporcingumo principas, nes nukentėjusiojo teisėtų interesų užtikrinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas civilinių ir civilinio proceso įstatymų nustatytomis priemonėmis (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-291/2008, 2K-36/2012).
Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su nuteistajai skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme, nurodant, kad teismas, skirdamas R. B. bausmę, išimtinai vadovavosi Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės D. Sabaliauskaitės prašymu skirti 8 mėnesius viešųjų darbų, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 160 valandų visuomenės labui (per mėnesį išdirbti po 20 valandų), neatsižvelgdamas į tai, kad dalis kaltinimo (dėl R. B. veiksmų, atsisakant siūlomų psichologinių konsultacijų, nesudarant galimybių V. B. įgyvendinti teismo sprendimą, suteikiant teisę lankyti ir matytis su sūnumi) buvo atmesta kaip perteklinė ir nebuvo nuteistajai inkriminuota. Tačiau teismas nuosprendyje vis tiek paliko nepakeistą bausmę už visus kaltinimus, tokiu būdu neteisingai paskirdamas bausmę.
Atsikirtime į nuteistosios R. B. apeliacinį skundą nukentėjusysis V. B. prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 28 d. nuosprendį kaip teisėtą ir pagrįstą palikti nepakeistą.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios R. B. apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą pagal nuteistosios R. B. apeliacinį skundą, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis dėl R. B. pripažinimo kalta padarius BK 245 straipsnyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą naikintinas, nes apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
BK 245 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. Šiame straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo normos saugoma vertybė – teismų sprendimų privalomumas. Įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnis).
Teismo sprendimas laikomas įvykdytu, kai atliekami veiksmai, tiksliai atitinkantys sprendimo turinį, o jo nevykdymas – tai susilaikymas nuo teismo sprendimu nustatytos pareigos vykdymo, turint objektyvią galimybę tai padaryti. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį trauktinas tik toks asmuo, kuris yra atsakingas už teismo sprendimo vykdymą ir kuris veikė tiesiogine tyčia, tai yra suvokdamas, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėdamas. Teismų praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir administracinio proceso įstatymų uždavinys. Todėl baudžiamoji atsakomybė tokiais atvejais turėtų būti taikoma, tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą civilinio ir administracinio proceso priemonėmis (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-47/2009, 2K-584/2010, 2K-08/2012). Sprendžiant šį klausimą, būtina atsižvelgti į asmeniui paskirto įpareigojimo ar draudimo turinį ir pobūdį. Teismo sprendimo neįvykdymas per teismo nustatytą terminą gali būti pripažintas nusikalstamu ir įvertintas pagal BK 245 straipsnį, kai tik pats asmuo galėjo įvykdyti teismo sprendimą (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-7-233/2007) arba piktybiškai vengė vykdyti sprendimą (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-291/2008).
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. B. be pateisinamų priežasčių nevykdė privalomai vykdytino Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 20 d. sprendimo, kuriuo buvo nustatytas V. B. lankymo ir matymosi su vaiku laikas, nesant kokių nors objektyvių kliūčių, tai yra tyčia, todėl jos veika teisingai kvalifikuota pagal BK 245 straipsnį.
Pažymėtina, kad veika būtų laikoma nusikalstama, ji turi ne tik formaliai atitikti BK 245 straipsnyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo sudėtį, bet ir būti pavojinga, tai yra dėl tyčinio kaltininko veikimo ar neveikimo iš esmės turi būti užkirstas kelias teisingumo įgyvendinimui konkrečioje byloje. Baudžiamosios veikos (BK 245 straipsnio) sudėties subjektyvioji pusė turi pasireikšti tuo, kad kaltininkas supranta sprendimo nevykdymo pavojingumą, žino ir supranta teismo sprendimo turinį ir viską suvokdamas siekia nevykdyti teismo sprendimo, tai yra veikia tiesiogine tyčia.
R. B. nuteista už tai, kad 2010-12-17, 2011-04-22, 2011-04-24, 2011-09-09, 2011-10-21 nesudarė galimybių V. B. įgyvendinti minėto Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 20 d. sprendimo suteiktos teisės lankyti ir matytis su mažamečiu sūnumi L. B.. Pati nuteistoji pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde aiškina, kad nei viename iš šių epizodų ji neatsisakė perduoti vaiko bendravimui su jo tėvu, tiesiog dėl svarbių priežasčių nurodytomis dienomis, tuo metu, kai atvykdavo V. B. ar antstolis, jos namuose nebūdavo. Dėl to, kad R. B. nesudarė galimybės V. B. pasimatyti su sūnumi 2010-12-17, 2011-04-22, 2011-10-21 Kauno rajono apylinkės teismo 2009-10-27 sprendimą vykdantis antstolis R. B. kreipėsi į teismą ir Kauno rajono apylinkės teismo 2011-08-25 nutartimi (t. 1., b. l. 4), vadovaujantis CPK 771 straipsniu, R. B. už minėto sprendimo nevykdymą skirta 500 Lt bauda. Kaip matyti iš R. B. kaltinimo, po priverstinio vykdymo priemonės – baudos, paskyrimo apeliantė nesudarė sąlygų V. B. pasimatyti su sūnumi tik du kartus – 2011-09-09 ir 2011-10-21. Nuteistoji nurodė, kad minėtas dienas nuo 18.00 val. iki 21.00 val. Vytauto Didžiojo universitete laikė egzaminus. Byloje esanti Vytauto Didžiojo Universiteto pažyma dėl studento statuso ir egzaminų datų patvirtinimo (t. 5, b. l. 87) patvirtina, kad R. B. 2009-2012 m. nepertraukiamai studijavo Teisės fakulteto dieninių vientisųjų studijų programoje ir 2011 m. rugsėjo 9 d. 18 – 21 val. laikė egzaminą „Specialus kursas I: Patikėjimo ir jungtinės veiklos teisė“; 2011 m. spalio 21 d. 18 – 21 val. laikė egzaminą „Draudimo teisė“. Kaip matyti iš antstolio R. B. 2011-09-09 akto dėl sprendimo nevykdymo, 2011-09-09 antstoliui R. B. ir V. B. atvykus pasimatyti su sūnumi, buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), duris atidariusi R. B. mama nurodė, kad sūnus mokykloje. Nuvykus į „(duomenys neskelbtini)“ mokyklą, sužinojo, kad Lukas šioje mokykloje nesimoko (t. 1., b. l. 9), antstolio 2011-10-21 aktas dėl sprendimo nevykdymo (t. 1, b. l. 10) patvirtina, kad 2011-10-21, 18.00 val., antstoliui ir V. B. nuvykus minėtu adresu durų niekas neatidarė, į antstolio telefoninį skambutį R. B. neatsiliepė.
Aukštesniojo teismo vertinimu, tai, kad nuteistoji nurodytu metu nebuvo namuose, nes laikė egzaminą universitete, nepateisina jos elgesio, kadangi ji, iš anksto žinodama egzamino datą, galėjo apie tai pranešti V. B. ir jam perduoti vaiką kitu metu. Kita vertus, negalima kategoriškai teigti, kad apeliantė sąmoningai be objektyvių priežasčių nevykdė teismo sprendimo ir to norėjo, jos elgesys nebuvo sisteminis ir piktybiškas. Tai pagrindžia ir teismo nevertinta aplinkybė, kad R. B. kaltinime nurodytu laikotarpiu netinkamai suprato sprendimo vykdymo tvarką. Apeliaciniame skunde R. B. nurodo, jog teismo sprendime nustatytas vaiko lankymo laikas – kas antras savaitgalis, turi būti skaičiuojamas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, tai yra nuo 2009-08-07, tuo tarpu kaltinime nurodytos datos, tai yra 2010-12-17, 2011-04-22, 2011-04-24, 2011-09-09, 2011-10-21, jos nuomone, yra būtent tie „kas antri savaitgaliai“, kurių metu ji neprivalėjo perduoti sūnaus pasimatymams su V. B. pagal teismo sprendimą. Šios aplinkybės teismui turėjo būti žinomos, kadangi ant 2010-01-04 antstolio R. B. patvarkymo Nr. 0085/09/02489 yra jos ranka rašytas nesutikimas su tokiu antstolio vaiko lankymo laiko nustatymu, kadangi jis neatitinka Kauno rajono apylinkės teismo 2009-03-20 sprendimo.
Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad nagrinėjamam teismo sprendimui įvykdyti nebuvo išnaudotos visos priemonės. Kaip minėta, dėl teismo sprendimo nevykdymo ir baudos R. B. skyrimo į teismą kreiptasi tik vieną kartą (2011-08-25). Kaip pats V. B. teisme nurodo, po baudos skyrimo R. B. kurį laiką sudarė sąlygas jam matytis su vaiku, tačiau nepaisant to, antstolis R. B. 2011-12-30 kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Žaliakalnio policijos komisariatą dėl R. B. galimai daromos nusikalstamos veikos pagal BK 245 straipsnį (t. 1, b. l. 60), užuot kreipęsis į teismą civilinio proceso tvarka dėl kitų priverstinio vykdymo priemonių paskyrimo R. B., kaip tai numato CPK 771 straipsnio 6 dalies nuostatos: „<...> jeigu skolininkas antrą kartą ir daugiau kartų pažeidžia sprendimui įvykdyti nustatytus terminus, teismas vėl pritaiko skolininkui priemones, numatytas šio straipsnio 5 dalyje“.
Taigi civilinio proceso normose numatytomis visomis galimybėmis nebuvo pasinaudota, nors tai buvo įmanoma (jokių objektyvių teisinių ar faktinių aplinkybių, trukdančių R. B. taikyti priverstinio vykdymo priemones, nenustatyta), o iš karto buvo imtasi griežčiausios priemonės – baudžiamosios atsakomybės. Taip buvo pažeistas proporcingumo reikalavimas taikyti konkrečioje situacijoje adekvačias priemones ir nevaržyti asmens teisių daugiau, nei tai yra būtina numatytiems tikslams pasiekti. Nagrinėjamu atveju baudžiamosios atsakomybės taikymas nėra adekvati ir proporcinga priemonė, nes tikslas galėjo būti efektyviai pasiektas švelnesniais metodais (civilinių ir civilinio proceso įstatymų nustatytomis priemonėmis). Ką patvirtina ir tas faktas, kad pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovui V. B. buvo pradėtas civilinis procesas dėl bendravimo su vaiku nustatytos tvarkos pakeitimo ir Kauno apylinkės teismo 2014-06-16 sprendimu buvo pakeista Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 20 d. sprendimo dalis dėl V. B. bendravimo tvarkos su sūnumi L. B. (sprendimas neįsiteisėjęs) (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys).
Atsižvelgusi į aptartas aplinkybes ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistosios R. B. veikoje nėra visų būtinų BK 245 straipsnio taikymo sąlygų, todėl darytina išvada, kad ji nepadarė veikos, turinčios šio baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be to, nagrinėjamu atveju baudžiamosios atsakomybės už teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymą taikymas buvo nepagrįstas ir pažeidžiantis proporcingumo principą.
Esant nustatytoms aplinkybėms, Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 28 d. nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – išteisinamasis – nuosprendis.
Kadangi R. B. išteisinama, jai paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, panaikinama.
BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės ir tai nėra reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Šiais motyvais kolegija, atsižvelgdama į priimamo išteisinamojo nuosprendžio pagrindus, nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų (dėl neteisingai paskirtos bausmės ir pan.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalimi, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
nuteistosios R. B. apeliacinį skundą tenkinti.
Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 28 d. nuosprendį, kuriuo R. B. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 245 straipsnį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
R. B. pagal BK 245 straipsnį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.