Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Viktoro Preikšo ir Valdo Vitunsko

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Ž. gynėjo advokato Dainiaus Gudo apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų teisėjos 2018 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo M. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 straipsnį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 2 (dviems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi 2 dalimi prie nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis – viena diena ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 2 mėnesiams ir 1 dienai, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

M. Ž. nuteistas už tai, kad pažeidė viešąją tvarką, o būtent: 2017 m. birželio 26 d. apie 22.43 val. viešoje vietoje - (duomenys neskelbtini), esančiuose (duomenys neskelbtini), gyvenamoje zonoje, 22 būrio gyvenamoje patalpoje, be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, elgdamasis įžūliai, t. y. tyčia rankomis sudavė į veidą 4 smūgius nuteistajam M. Z. (M. Z.), taip sukeldamas fizinį skausmą, bei padarydamas M. Z. kairio antakio žaizdą, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.Marijampolės apylinkės teismas priimdamas nuosprendį konstatavo, kad kaltinamasis M. Ž. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį M. Z. pataisos namų nuteistųjų gyvenamojoje zonoje, veikė viešoje vietoje ir įžūliais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.Nuteistojo M. Ž. gynėjas advokatas Dainius Gudas apeliaciniame skunde prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2018 m. kovo 19 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.Skunde nurodo, kad apylinkės teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus bei paliko neišspręstas abejones dėl įvykio, asmens kaltės. Nuosprendis yra nepagrįstas, kadangi jame padarytos išvados dėl įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, asmens kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, nėra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.Gynėjas skunde atkreipia dėmesį į tai, kad BK 284 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Kvalifikuojant veiką pagal minėtą straipsnį ypatingai svarbu nustatyti, kas savo įžūliu elgsiu pradėjo konfliktą, pavirtusį muštynėmis, kurios galimai sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, nes pagal šį straipsnį gali atsakyti tik muštynes sukėlęs ir savo veiksmais visuomenės rimtį bei tvarką sutrikdęs asmuo.Taip pat skunde nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme, M. Ž. niekada nepripažino savo kaltės, davė nuoseklius, logiškus paaiškinimu, paaiškindamas, kad tarp jo ir M. Z. konflikto nebuvo. Jis gyveno kitoje sekcijoje nei M. Z.. M. Z. yra konfliktavęs su kitais nuteistaisiais. Vakare jis rūkė ir matė, kaip M. Z. buvo apsuptas kitų nuteistųjų, matė, kaip už drabužių tampėsi ir stumdėsi M. Z. ir D. M., matė, kaip nuteistasis D. M., trenkė du smūgius M. Z., dešine ir kaire ranka į galvą. Po to M. Z. praėjo pro jį į prausyklą, nes buvo kruvinas veidas, o D. M. toliau liko sekcijoje. Jis nuėjo į savo sekciją Nr. 3, kur gyvena, nes buvo miego metas. M. Z., kiek išgirdo, vėliau iš kitų nuteistųjų kalbų, išėjo iš būrio. Kai jis stovėjo koridoriuje, o D. M. mušė M. Z., šalia jų sekcijoje buvo R. P., R. D., D. A., M. Z.. Kodėl kilo konfliktas nežino, tik vėliau iš nuteistųjų kalbų išgirdo, kad nuteistieji ginčijosi dėl kažkokių maisto produktų. Gynėjo nuomone, yra akivaizdu, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad M. Ž. sudavė smūgį ar smūgius nukentėjusiajam M. Z.. Priešingai, pagal byloje esančius įrodymus akivaizdu, kad nuteistasis jokio smūgio nei nukentėjusiajam, nei kitiems asmenims nesudavė. Šią aplinkybę pilnai patvirtina įvykio vietoje buvę ir teisme apklausti aukščiau paminėti liudytojai.Be to, gynėjo nuomone, būtina atsižvelgti ir į tai, kad nukentėjusiojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu nepatvirtina ir medicinos darbuotoja, apžiūrėjusi iš karto po įvykio nukentėjusįjį. Liudytoja R. V. paaiškino, kad ji apžiūrėjo nuteistąjį M. Z.. Kokie jam buvo nustatyti sužalojimai, ji šiuo metu neprisimena, bet traumos pobūdis atitiko nuteistojo pasakojimą. M. Z. nurodė, kad jį sumušė kiti nuteistieji, tačiau kas tokie nekonkretizavo. Ši liudytoja nėra suinteresuota bylos baigtimi, nepažįsta konflikte dalyvavusių asmenų, todėl davė teisingus parodymus, iš kurių akivaizdu, kad nukentėjusysis pats nežino kas jį sumušė, be to aiškino slaugytojai, kad jį sumušė ne vienas nuteistasis, bet daugiau nuteistųjų.Taip pat skunde nurodoma, kad bylą nagrinėjant teisme taip ir liko neapklaustas pats nukentėjusysis bei liudytojas D. M.. Nors teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nesivadovavo dalies liudytojų parodymais duotais teisiamojo posėdžio metu, tačiau turėjo įvertinti bylos specifiką ir tai, kad nukentėjusysis M. Z. ir liudytojas D. M. šiuo metu yra atlikę laisvės atėmimo bausmę ir niekaip liudytojų paveikti nebegali, todėl likę liudytojai galėjo nieko nebijodami pasakyti tiesą apie įvykį.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo M. Ž. gynėjas advokatas D. Gudas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo M. Ž. gynėjo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo M. Ž. gynėjo advokato Dainiaus Gudo apeliacinis skundas atmetamas.Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje byla yra. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kartu pažymima, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą. Šioje byloje BPK 20 straipsnio pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismui priimti teisingą sprendimą, nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas. Pirmosios instancijos teismas pripažino M. Ž. kaltu padarius BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą, ištyręs ir įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus: paties nuteistojo parodymus, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, taip pat teisiamajame posėdyje ištirtus rašytinius įrodymus.Baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad nuteistasis M. Ž. viso proceso metu kaltės nepripažino bei parodė, kad su nukentėjusiuoju M. Z. nekonfliktavo, vakare rūkydamas matė, kaip D. M. sudavė M. Z.. Tačiau tokius nuteistojo M. Ž. parodymus apeliacinės instancijos teismas vertina kaip jo gynybinę versiją ir juos atmeta. Pagrįstai apeliaciniame skunde akcentuojama, kad nukentėjusysis M. Z. ir liudytojas D. M. pirmosios instancijos teisme apklausti nebuvo, tačiau kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad minėti asmenys atvyktų į teismo posėdį. Nukentėjusysis M. Z. ir liudytojas D. M. į teismo posėdžius buvo kviečiami teismo šaukimais, teismas kelis kartus juos vesdino, įpareigojo prokurorę, kad ji užtikrintų jų atvykimą, tačiau šios priemonės reikiamų rezultatų nedavė, nes nei nukentėjusysis, nei liudytojas surasti nebuvo. Taigi tai, kad priimant nuosprendį buvo remiamasi nukentėjusiojo M. Z. ir liudytojo D. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nelaikytina baudžiamojo proceso pažeidimu. Nukentėjusysis M. Z. tiek protokole-pareiškime, tiek apklaustas liudytoju nuosekliai parodė, kad jam smūgius sudavė ne kas kitas, o nuteistasis M. Ž.. Byloje nėra jokių duomenų, jų nepateikė ir gynėjas, kad nukentėjusysis turėjo tikslą apklabėti M. Ž.. Taip pat apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi liudytojų Algimanto Riaukos, A. T. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes jie atitinka nukentėjusiojo parodymus ir kitus rašytinius bylos duomenis. Nors minėti liudytojai teisiamojo posėdžio metu davė skirtingus parodymus, tačiau jie nesugebėjo įtikinamai paaiškinti parodymų pakeitimo priežasčių. Iš liudytojų apklausų protokolų matyti, kad jie savo apklausų protokolus perskaitė ir patvirtino savo parašais. Kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojai parodymus davė laisva valia pirmosios instancijos teisme patvirtino ir liudytoju apklaustas G. Ž.. Taip pat minėtas liudytojas parodė, kad M. Ž. 22 būryje buvo autoritetas, jo bijojo kiti nuteistieji. Buvo gauta duomenų, kad jis daro poveikį liudytojui. M. Ž. nurodyti liudytojai bijo duoti parodymus. Kad nuteistasis M. Ž. darė poveikį patvirtina ir liudytojo D. M. parodymai, kad M. Ž. klausė ar negali prisiimti kaltės. Taigi, bylos duomenimis nustatyta, kad aptariamu atveju nusikalstami veiksmai buvo padaryti viešoje vietoje – nuteistųjų gyvenamojoje patalpoje. Nuteistasis M. Ž. smurtinius veiksmus nukentėjusiojo M. Z. atžvilgiu atliko kitų nuteistųjų akivaizdoje. Nukentėjusiojo patirtą fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą patvirtina ir specialisto išvadoje jam konstatuoti sužalojimai. Bylos duomenimis neabejotinai nustatyta, kad smurtas vartotas prieš nukentėjusįjį iš chuliganiškų paskatų, o nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ir tvarkos sutrikdymas. Įvertinus tai, daroma išvada, kad nuteistojo M. Ž. atžvilgius baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnį ir naikinti skundžiamą Marijampolės apylinkės teismo nuosprendį ir M. Ž. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį nėra pagrindo. Priešingai nei nurodė gynėjas, apylinkės teismas teisingai įrodymus sujungė į vieną nuoseklią ir logišką grandinę, vertino visus įrodymus bendrame kontekste ir pagrįstai laikė, kad jų pakanka išvadai, jog M. Ž. atliko kaltinime nurodytus veiksmus, atitinkančius nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, objektyviuosius ir subjektyviuosius sudėties požymius. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam M. Ž. ir jo gynėjui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, naikinti Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. kovo 19 d. nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo M. Ž. gynėjo advokato Dainiaus Gudo apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.