Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Evaldas Vanagas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs S. J. (toliau – Pažeidėjas), a.k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl 2016 m. rugpjūčio 31 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. J. P. miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d., paskiriant 289 Eur baudą, bei pagal ATPK 128 str. 2 d., paskiriant 434 Eur administracinę nuobaudą. Vadovaujantis ATPK 33 str. S. J. už ATPK 127 str. 2 d. bei 128 str. 2 d. numatytų pažeidimų padarymą galutinai paskirta 434 Eur administracinė nuobauda.

S. J. P. miesto apylinkės teismo 2016-09-31 nutarimu nubaustas už tai, kad 2016-07-06, laikotarpyje tarp 13 ir 14 val., Panevėžyje, (duomenys nekelbtini), vairavo automobilį ,,Audi A3 WAHLW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas teisės vairuoti, kai teisė atimta, manevruodamas atbuline eiga nepaliko saugaus tarpo iš kairio šono, kad eismas būtų saugus ir kliudė šalia stovėjusį automobilį. Eismo įvykio metu apgadintos abi transporto priemonės. Tokiais savo veiksmais S. J. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14, 126 p. reikalavimus.

Apeliaciniu skundu S. J. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-08-31 nutarimą ir administracinės bylos teiseną jo atžvilgiu nutraukti. Skunde Pažeidėjas teigia, jog nesutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, dėl ko jo veiksmai – neužvestą automobilį perstūminėjant mechaniškai iš vienos vietos į kitą, patį automobilį vairuojant ranka per automobilio durelių langą, pilnai atitinka automobilio vairavimo sąvoką. Toliau skunde cituojama teismų praktika bei ATPK straipsnių nuostatos. Pažeidėjas pažymi, jog aiškinant jo administracinę atsakomybę reglamentuojančius teisės aktus negalima išplėsti atsakomybės ribų ar kaip kitaip apsunkinti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens padėties. Todėl, pasak S. J., būtina aptarti teisės aktus, kurie nustato – kas pagal administracinę atsakomybę reglamentuojančius įstatymus yra laikomas vairuotuoju ir kas yra laikoma transporto priemonės vairavimu. Toliau skunde nurodoma, jog KET 3 p. nustatytos minimose taisyklėse vartojamos sąvokos, o kitos taisyklėse vartojamos sąvokos apibrėžtos Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatyme (toliau – Įstatymas). Pažymima, jog pastarojo įstatymo 2 str. 82 d., nustatyta būtent ,,vairuotojo“ sąvoka. Pažeidėjas nurodo, jog pagal įstatymą vairuotojas – asmuo, vairuojantis transporto priemonę. Vairuotojams prilyginami asmenys, dalyvaujantys eisme pagal šiame įstatyme nustatytus papildomus reikalavimus (vadeliotojai, raiteliai, asmenys varantys gyvulius ar paukščius), taip pat asmenys, kurie moko vairuoti. O, pasak Pažeidėjo, minimo įstatymo 2 str. 73 d. numatyta, kad transporto priemonės vairavimas - tai transporto priemonėje ar ant jos esančio asmens veiksmai, kuriais valdoma transporto priemonė. S. J. teigia, kad šios teisės normos negali būti aiškinamos plečiamai, t. y. negali būti aiškinamos taip, kad išplėstų administracinės atsakomybės ribas ar kaip nors kitaip apsunkintų administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens padėtį. S. J. teigimu ATPK 127 str. 2 d., ir 128 str. 2 d. bei KET 14 p, 126 p. numatytus pažeidimus gali padaryti tik toks vairuotojas, kuris valdo transporto priemonę būdamas pačioje transporto priemonėje ar ant jos. Pažymi, jog pirmos instancijos teismas neginčijamai nustatė, kad jis neužvestą automobilį pastūmėjo iš vienos vietos į kitą būdamas šalia jo, tai yra perstūminėdamas automobilį jis nebuvo nei transporto priemonėje, nei ant jos. Dėl to jo veiksmai negali būti pripažinti transporto priemonės vairavimu. Be visa to, skunde yra nurodomos nutartys, kuriomis rėmėsi pirmos instancijos teismas motyvuodamas savo sprendimą ir teigiama, kad teismas jomis negalėjo remtis, kadangi faktinės bylos aplinkybės neatitinka su esančiomis nagrinėjamoje byloje.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos (toliau – Institucijos) viršininkas V. Mačėnas teigia nesutinkantis su administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. J. surašytame apeliaciniame skunde išdėstytu reikalavimu dėl Panevėžio miesto apylinkės 2016-08-31 nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo. Mano, kad skundžiamas teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos ATPK 302¹¹ str. nustato, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.

Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo, S. J. neneigia savo veiksmais, t. y. perstumdamas automobilį iš vienos vietos į kitą, sukėlęs eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinti abu automobiliai bei padaryta materialinė žala. Skunde keliamas jo veiksmų kvalifikavimo bei specialaus subjekto klausimas. Pažeidėjas įsitikinęs, jog jo veiksmai neatitinka Įstatyme bei KET taisyklėse numatytos vairuotojo sąvokos ir tvirtina, kad dėl to jis negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn bei atsakyti už jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus.

Skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įstatymo nustatyta tvarka surinktus ir patikrintus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Aukštesnės instancijos teismas visų pirma atmeta skundo argumentą, kuriuo teigiama, jog priimdamas sprendimą apylinkės teismas savo nutarime negalėjo vadovautis Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) N-1-413/2007 bei N-17-885/2006 nutartimis, kadangi minėtose nutartyse esamos faktinės aplinkybės yra esmingai skirtingos nuo nagrinėjamos bylos. Skundą nagrinėjantis teismas sutinka, kad tiek minėtose nutartyse, tiek nagrinėjamoje byloje kai kurios faktinės aplinkybės nesutampa, tačiau pažymima, jog pagrindinė aplinkybė, leidusi pirmos instancijos teismui remtis nurodoma LVAT praktika savo nutarime, yra minėtose nutartyse esantis žodžio ,,vairuoti“ reikšmės išaiškinimu siejant jį su KET pažeidimais.

Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamoje byloje ginčas kyla būtent dėl vairavimo fakto buvimo ar nebuvimo, aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos teismų praktikoje sprendžiant dėl vairavimo fakto nustatymo remiamasi lingvistine ,,vairuoti“ prasme, pagal kurią vairuoti – reiškia valdyti vairu. Vairavimo veiksmas nesiejamas su nuvažiuotu keliu, vairavimas nėra privalomai sietinas netgi su automobilio vidaus variklio, kurio pagalba ir varoma transporto priemonė, užvedimu, o šios normos taikymui pakanka konstatuoti, kad transporto priemonė judėjo valdoma administracinėn atsakomybėn patraukto asmens. Iš bylos duomenų matyti, kad S. J. neneigė aplinkybės, kad būtent jis perstumdė automobilį ( b. l. 48 - 49), t. y. valdė automobilį, ko išdavoje ir įvyko eismo įvykis. Skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad apelianto teiginys, jog Pažeidėjo atlikti veiksmai negali būti priskiriami vairavimui, kadangi pastarasis nesėdėjo už vairo, o buvo šone automobilio, taip pat kad automobilio variklis nebuvo užvestas, yra nepagrįstas ir atmetamas.

Keisti ar naikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutarimą skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutarimą palikti nepakeistą ir S. J. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis neskundžiama.