- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-03
- Bylos Nr.
- e2A-1438-794/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-14976-2019-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vaclovas Paulikas, Rūta Petkuvienė, Inga Staknienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Mineraliniai vandenys“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Alsakis“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Mineraliniai vandenys“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 17 d. galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-10046-600/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mineraliniai vandenys“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Alsakis“ dėl skolos išieškojimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Mineraliniai vandenys“ prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Alsakis“ 5884,18 Eur skolą, 1900,59 Eur delspinigių, 9779,51 Eur palūkanų, 40,00 Eur skolos išieškojimo išlaidų, 8 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 28 d. ieškovė UAB „Mineraliniai vandenys“ ir atsakovė UAB „Alsakis“ sudarė didmeninio pirkimo–pardavimo sutartį Nr. V5439 (toliau – sutartis), kuria ieškovė įsipareigojo pagal atsakovės pateiktus užsakymus parduoti atsakovei prekes, o atsakovė įsipareigojo priimti prekes bei sumokėti už jas sutartyje nustatytais terminais ir tvarka. Už parduotas prekes ieškovė išrašė atsakovei pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitas faktūras, pagal kurias mokėtina suma sudaro 6295,66 Eur, tačiau atsakovė jas apmokėjo tik iš dalies ir liko skolinga ieškovei 5884,18 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gegužės 27 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 5884,18 Eur skolą, 1900,59 Eur delspinigių, 9779,51 Eur palūkanų, 40 Eur skolos išieškojimo išlaidų, 8 procentus metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos (17604,28 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. gegužės 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1408,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
3. 2019 m. gegužės 15 d. atsakovė UAB „Alsakis“ pateikė prieštaravimus, kuriuose nurodė, kad atsakovė neginčija fakto, jog šalis siejo bendradarbiavimo teisiniai santykiai, tačiau nesutinka su prašoma priteisti skola. Pažymėjo, kad su ieškove ji atsiskaitinėjo tiek mokėjimo pavedimais, tiek grynais pinigais. Nurodė, kad iš atsakovės buhalterinės apskaitos sugeneruotos ataskaitos „Dėl skolų suderinimo“(toliau – ataskaita) už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 9 d. iki 2019 m. birželio 30 d., matyti, kad į atsakovės apskaitą įtrauktos visos ieškovės kaip neva neapmokėtos nurodytos PVM sąskaitos faktūros, iš tikrųjų yra apmokėtos (sąskaitos Nr. 133, 164, 166, 167, 168, 170, 173, 176, 179, 183). Atsakovė paskutinį skolos likutį (771,68 Eur) pagal 2017 m. gruodžio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. VIL2918282 (neapmokėtą dalį – 249,63 Eur) ir 2018 m. vasario 9 d. PVM sąskaitą faktūrą VIL2931308 (522,05 Eur) sumokėjo 2018 m. balandžio 16 d. mokėjimo pavedimu. Ataskaitoje nurodytų PVM sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 22 d. iki 2018 m. vasario 9 d. numeriai, datos ir sumos sutampa su nurodytomis ieškinyje. Pažymėjo, kad pagal ieškovės kasos išlaidų orderius, kurie sutampa su ataskaitoje nurodytais pinigų priėmimo kvitų duomenimis, atsakovė už laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 22 d. iki 2019 m. birželio 13 d. sumokėjo ieškovei 12000 Eur. Mokėjimo pavedimais per AB „Swedbank“ ir AS „Luminor“ bankus laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 22 d. iki 2019 m. birželio 13 d. atsakovė sumokėjo ieškovei 1771,68 Eur. Atsakovės atskaitingi asmenys per tą patį laikotarpį sumokėjo ieškovei 3700 Eur. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė visiškai atsiskaitė su ieškove. Atsakovės teigimu, ieškovės reikalavimas kartu priteisti ir delspinigius, ir palūkanas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Atsakovė neneigia aplinkybės, kad ji vėluodavo atsiskaityti su ieškove, tačiau nurodo, kad reguliariai iš dalies apmokėdavo sąskaitas, o ieškovė nereiškė pretenzijų dėl vėlavimo. Nurodo, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą dėl reikalavimo priteisti delspinigius, nes vėliausiai išrašyta sąskaita turėjo būti apmokėta iki 2018 m. vasario 22 d. Be to, ieškovė skaičiavo 0,5 procento dydžio palūkanas už kiekvieną uždelstą dieną, kas sudaro 128,5 procentų metinę palūkanų normą. Dėl nurodyto, net ir esant palūkanų skaičiavimo pagrindui, jų dydis turi būti mažinamas.
Atsiliepimas
4. Ieškovė pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad iki 2016 m. rugsėjo 28 d. sutarties Nr. V 5439 sudarymo šalis siejo teisiniai santykiai, kylantys iš 2010 m. spalio 12 d. sudarytos didmeninio pirkimo–pardavimo sutarties Nr. V 4411, kurią vykdant atsakovė nuolat vėlavo atsiskaityti už parduotas prekes. Ieškovė nuolat informuodavo atsakovę apie jos pradelstus mokėjimus, siųsdavo delspinigių aktus. Vien per laikotarpį nuo 2015 metų pradžios iki 2018 metų gegužės mėnesio atsakovei buvo išsiųsti 33 delspinigių aktai pagal 2010 m. spalio 12 d. didmeninio pirkimo–pardavimo sutartį ir pagal 2016 m. rugsėjo 28 d. didmeninio pirkimo - pardavimo sutartį. Bendra mokėtinų delspinigių suma pagal nurodytas sąskaitas sudaro 5961,20 Eur. Nurodytos delspinigių sumos nebuvo apskaitytos atsakovės sudaromuose apskaitos dokumentuose, nors ieškovė delspinigių sąskaitas nuolat siuntė atsakovei elektroniniu paštu. Vykdydama atsakovės mokėjimų įskaitymą, ieškovė pradžioje įskaitydavo sumas delspinigių padengimui, o likusias sumas įskaitinėjo priekių apmokėjimui. Dėl nurodyto atsakovės vykdytų mokėjimų pakako tik daliai 2016 m. lapkričio 23 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. VIL2797338 apmokėti. Ieškovė sutiko su atsakovės pozicija, kad delspinigiai nagrinėjamu atveju turėtų būti įskaičiuoti į prašomas priteisti palūkanas. Pažymėjo, kad reikalavimas priteisti palūkanas yra pagrįstas ir teisėtas, nes kai kurios sąskaitos nėra apmokėtos dar nuo 2017 metų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. 2020 m. kovo 17 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė galutinį sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-10046-600/2020, kuriuo nusprendė pakeisti 2019 m. gegužės 27 d. preliminarų sprendimą ir ieškovės UAB „Mineraliniai vandenys“ ieškinį patenkinti iš dalies; priteisti iš atsakovės UAB „Alsakis“ ieškovei UAB „Mineraliniai vandenys“ 40 Eur skolos išieškojimo išlaidų, 8 procentus metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. gegužės 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš ieškovės UAB „Mineraliniai vandenys“ atsakovei UAB „Alsakis“ 450 Eur bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas, įvertinęs ieškovės ir atsakovės pateiktus įrodymus (PVM sąskaitas-faktūras, operacijų žurnalo žiniaraštį, pervedimo nurodymus, kasos išlaidų orderius ir kt.), nustatė, kad atsakovė laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 22 d. iki 2018 m. balandžio 16 d. pervedė ieškovei 15709,62 Eur, pagal kasos išlaidų orderius laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 22 d. iki 2019 m. birželio 13 d. sumokėjo 12100 Eur, atsakovei atskaitingi asmenys ieškovei laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 22 d. iki 2019 m. birželio 13 d. sumokėjo 3700 Eur, o per Swedbank, AB, ir Luminor banką buvo pervesta 1771,68 Eur suma. Ieškovės pateiktų ginčo sąskaitų bendra suma buvo 6295,66 Eur, o viso laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 23 d. iki 2018 m. vasario 9 d. atsakovė pirko prekių iš ieškovės už 15709,62 Eur, todėl, pridėjus iki 2016 m. spalio 31 d. turėtą 1862,06 Eur skolą, galutinė suma – 17571,68 Eur. Įvertinęs atsakovės pateiktus rašytinius įrodymus, kuriais ji grindžia atsiskaitymą su ieškove, teismas nustatė, kad atsakovė už prekes su ieškove yra atsiskaičiusi (12100 + 3700 + 1771,68).
7. Teismas nurodė, kad ieškovė reikalavimą priteisti delspinigius grindė į bylą pateiktais atsakovei surašytais ir išsiųstais delspinigių aktais, kurių dalis nėra aktuali ginčo laikotarpiui, nes aktai surašyti ne pagal ginčo sutartį, t. y. 2016 m. rugsėjo 28 d., o pagal 2010 m. spalio 21 d., kuria remtis ieškovė negali, nes ieškinį pateikė dokumentinio proceso tvarka ir grindė tik 2016 m. rugsėjo 28 d. sutartimi (CPK 430 straipsnio 4 dalis). Pagal ginčo sutartį parengtas delspinigių aktas išrašytas už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2017 m. vasario 1 d. pagal PVM sąskaitas faktūras, dėl kurių ieškovė reikalavimo nereiškia.
8. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad vertinant ieškovės paaiškinimus ir pateiktus aktus, lieka nebeaišku, kada buvo apmokėtos PVM sąskaitos faktūros, išrašytos po ieškovės reikalaujamos apmokėti 2016 m. lapkričio 23 d. išrašytos sąskaitos Nr. ... 7338 914,74 Eur sumai iki 2017 m. rugsėjo 22 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros Nr. ... 9428 478,11 Eur sumai, t. y. po 2016 m. lapkričio 23 d. iki 2017 m. rugsėjo 22 d. buvo dar išrašyta 13 PVM sąskaitų faktūrų bendrai 9413,96 Eur sumai. Iš to paties akto Nr. 1200 bei iš atskirai parengto akto Nr. 1216 apie pirkimus ir apmokėjimus ginčo sutarties laikotarpiu matyti, kad nupirkta prekių už 15709,62 Eur, o sumokėta 17571,68 Eur. Iš pastarosios sumos atėmus buvusią 1862,06 Eur skolą pagal 2010 m. sutartį, gaunasi atsakovės ginčo sutarties metu mokėtina suma – 15709,62 Eur (17571,68 – 1862,06). Tai matematiškai paneigia ieškovės atstovo pateiktus paaiškinimus dėl delspinigių užskaitymo. Papildomai atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kurie sąlygotų išvadą, kad įskaitymai buvo vykdomi laikantis CK 6.131 straipsnyje nustatytos įskaitymo tvarkos (CPK 12, 178, 179, 185 straipsniai).
9. Teismas sprendė, kad nustatytos aplinkybės sąlygoja išvadą, kad nors šalys sutarties 5.8 punktu buvo sutarusios dėl įmokų paskirstymo, tačiau praktikoje šios nuostatos nesilaikė ir tokią teismo išvadą sąlygoja nuoseklūs atsakovės paaiškinimai, analizuojant pateiktus apmokėjimo dokumentus, juos lyginant su ieškovės pateiktais delspinigių aktais ir įvertinus tai, kad bendradarbiavimas nutrūko 2018 m. balandžio 16 d., o ieškinys teisme pareikštas 2019 m. gegužės 15 d.
10. Netenkinęs reikalavimo dėl pagrindinės skolos priteisimo, reikalavimo dėl delspinigių priteisimo, atsakovės reikalavimu taikant ieškinio senatį, taip pat netenkino (CK 1.125 straipsnis).
11. Įvertinęs tai, kad atsakovė vėluodavo atsiskaityti pagal jai išrašytas PVM sąskaitas faktūras nustatytais terminais ir nurodytomis sumomis, teismas padarė išvadą, kad ieškovė turi teisę reikšti reikalavimą dėl palūkanų priteisimo. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad sutartyje nurodytų 0,5 proc. dydžio palūkanų norma neatitinka rinkoje vyraujančios palūkanų normos ir akivaizdžiai prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Teismo vertinimu, 0,05 procentų dydžio palūkanų norma atitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus bei rinkoje vyraujančią praktiką, nes sudarytų 18,25 procentų dydžio metinę palūkanų normą, kuri vertintina kaip pakankama verslo santykiuose (pirkimo-pardavimo santykiuose, o ne paskoliniuose teisiniuose santykiuose, kuriuos palūkanų norma gali būti didesnė).
12. Nustatęs, kad 2017 m. gruodžio 27 d. sąskaita faktūra Nr. VIL2918282 1178,38 Eur sumai turėjo būti apmokėta iki 2018 m. sausio 9 d., tačiau likusi 249,63 Eur suma sumokėta tik 2018 m. balandžio 16 d., o 2018 m. vasario 9 d. sąskaita faktūra Nr. VIL2931308 522,05 Eur sumai turėjo būti apmokėta 2018 m. vasario 22 d., tačiau visa sąskaitos suma sumokėta tik 2018 m. balandžio 16 d., teismas pagal 2017 m. gruodžio 27 d. sąskaitą faktūrą ieškovei iš atsakovės priteisė 12,11 Eur palūkanų (už 97 dienas po 0,05 proc.), o pagal 2018 m. vasario 9 d. sąskaitą – 13,83 Eur palūkanų (53 dienas x 0,05), viso - 25,94 Eur (12,11 + 13,83). Teismas sprendė, kad pagal kitas PVM sąskaitas faktūras apskaičiuoti palūkanų nėra galimybių, ieškovei nepateikus įrodymų dėl konkrečių sąskaitų konkrečių dalių apmokėjimo, pripažinus, kad ieškovė neatlikinėjo delspinigių įskaitymo.
13. Analizuodamas tarp šalių sudarytos sutarties 8.1 punktą, kuriuo šalys susitarė dėl situacijos, jeigu atsakovė vėluotų atsiskaityti už prekes, teismas padarė išvadą, kad pagal šio punkto formuluotę šalys susitarė dėl kompensuojamų palūkanų, sprendė, kad priteisus tiek kompensuojamas palūkanas, tiek ieškovės reikalaujamą MAPKSVPĮ 7 straipsnio 1 dalyje nurodytą sumą, atsakovės atžvilgiu būtų taikoma dviguba atsakomybė už prievolės nevykdymą, todėl teismo paskaičiuotą 25,94 Eur palūkanų sumą įskaitė į pagal MAPKSVPĮ 7 straipsnio 1 dalį priteistiną 40 Eur sumą.
14. Ieškovės reikalavimą priteisti 8 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo patenkino, palūkanas priteisdamas nuo bylos teisme iškėlimo dienos (2019 m. gegužės 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis ir MAPKSVPĮ 2 straipsnio 5 dalis).
III. Apeliacinio skundo argumentai
15. Ieškovė UAB „Mineraliniai vandenys“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2020 m. kovo 17 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo galutinį sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-10046-600/2020; ieškovės UAB „Mineraliniai vandenys“ ieškinį patenkinti ir priteisti ieškovės naudai 5 884,18 Eur skolą; 1900,59 Eur delspinigių, įskaitant šią delspinigių sumą į ieškovės pašomą ieškovės 9779,51 Eur palūkanų sumą; 40,00 Eur skolos išieškojimo išlaidų; 8 procentus metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
15.1. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamame 2020 m. kovo 17 d. galutiniame sprendime netinkamai nusprendė dėl pareikšto ieškinio pagrindo ir dalyko, netinkamai įvertino apeliantės po atsakovės prieštaravimų dokumentiniame procese pateiktus argumentus dėl atsakovės skolos fakto susidarymo ir tai pagrindžiančius įrodymus, todėl teismo sprendimas negali būt laikomas pagrįstu ir turi būti panaikintas;
Atsiliepimas
15.2. kartu su atsiliepimu į prieštaravimus ieškovės pateikti papildomi įrodymai, patvirtinantys tęstinius šalių santykius, kylančius iš šalių 2010 m. spalio 12 d. sudarytos didmeninio pirkimo – pardavimo sutarties Nr. V4411 ir vėliau iš 2016 m. rugsėjo 28 d. didmeninio pirkimo – pardavimo sutarties Nr. V5439, abiejų šių sutarčių pagrindu atsakovei pateikti delspinigių aktai, ir byloje nustatytos aplinkybės, kad atsakovė atsiskaitymus su apeliante vykdė nuolat pradelsdama numatytus atsiskaitymo pagal nurodytas sutartis terminus, šioje byloje pagrindžia, kad apeliantė tinkamai įrodė atsakovės skolą, kuri susidarė būtent 2016 m. rugsėjo 28 d. didmeninio pirkimo - pardavimo sutarties Nr. V5439 pagrindu;
15.3. teismas neteisingai vertino apeliantės byloje pateiktus įrodymus, patvirtinančius atsakovės įvykdytų mokėjimų už prekes paskirstymo eiliškumą ir iš viso neteisingai aiškino Sutarties 5.8 punktą, kuriame nurodyta, kad įmokos, gautos vykdant piniginę prievolę, įskaitant mokėjimą grynaisiais pinigais, pirmiausiai skiriamos netesyboms, antrąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti, nepriklausomai nuo to, kas nurodyta mokėjimo dokumente, įskaitant grynuosius pinigų kvitus. Byloje esantys apeliantės pateikti delspinigių aktai patvirtina aplinkybes, kad apeliantė dėl pradelstų atsakovės įsipareigojimų nuolat siųsdavo atsakovei reikalavimus (delspinigių aktus) sumokėti delspinigius. Atkreipė dėmesį, kad kiekviename priede prie delspinigių akto yra aiškiai nurodyta kokias PVM sąskaitas faktūras atsakovė pradelsusi apmokėti, nurodytas pradelstų dienų skaičius ir reikalaujama delspinigių suma. Kiekvieno delspinigių akto apačioje yra aiškiai nurodyta, kad gavus pinigus, pirmiausia bus dengiama skola pagal šį aktą, o tik po to skola už prekes. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė neneigė gavusi delspinigių aktus. Šios aplinkybės yra patvirtintos ir ginčijamu teismo sprendimu. Tokiu būdu galima teigti, kad apeliantė byloje pateikė įrodymus aiškiai pagrindžiančius apie atsakovei pareikštus ir įteiktus apeliantės reikalavimus sumokėti delspinigius;
15.4. apeliantės pateikti įrodymai patvirtina aplinkybes ir apie atsakovei pateiktuose delspinigių aktuose priskaičiuotų sumų paskirstymą iš atsakovės pervedamų į apeliantės sąskaitą banke ar mokamų grynaisiais pinigais sumų, iš kurių pradžioje atsakovės sumokėta suma buvo apeliantės skirta delspinigių padengimui, o likusi suma skolos už prekes padengimui. Tokiu būdu galima teigti, kad apeliantė byloje pateikė ir įrodymus, kurie patvirtina atsakovės gautų įmokų priskyrimą delspinigių apmokėjimui ir skolai už prekes apmokėjimui. Nurodyti įrodymai patvirtina ir tai, kad šalims vykdant įsipareigojimus pagal 2010 m. spalio 12 d. didmeninio pirkimo – pardavimo sutartį Nr. V4411 ir vėliau tęsiant prekių pirkimo santykius pagal 2016 m. rugsėjo 28 d. didmeninio pirkimo – pardavimo sutartį Nr. V5439, atsakovės likusį įsiskolinimą sudaro 5884,18 Eur;
15.5. apeliantės nuomone teismas vertindamas sutartyje numatytą palūkanų dydį neįvertino aplinkybių, kad sutarties šalys yra verslininkai, kuriems taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai. Be to, sutarties 8.1. punkte šalys aiškiai raštu viena kitai patvirtino, kad jame nurodyti netesybų ir palūkanų dydžiai šalims yra priimtini. Pažymėjo ir tai, kad sutartyje patvirtinusi tokio dydžio palūkanų normą, atsakovė pati prisiėmė su tuo susijusią riziką ir savo veikloje nuolat veikė padidinta rizika pradelsdama mokėjimus už prekes tuo pačiu žinodama, kad apeliantės reikalavimai dėl palūkanų gali būti pareikšti atsakovei praleidus mokėjimo terminus daugiau kaip 183 dienas. Tokios aplinkybės byloje patvirtina tai, kad būtent atsakovė piktnaudžiavo teise ir savo veikloje naudosi apeliantei priklausančiais pinigais už jos prekes savo verslo interesais. Apeliantės reikalavimas teisme priteisti palūkanas buvo pareikštas ne už visą laikotarpį nuo tam tikros sąskaitos nepamokėjimo dienos, o kur kas už mažesnį laikotarpį, todėl apeliantės reiškiamas reikalavimas dėl palūkanų dydžio iš esmės yra pagrįstas sutarties nuostatomis, o pats reikalaujamų palūkanų dydis turi būti vertinamas kaip minimalūs apeliantės nuostoliai dėl atsakovės netinkamai vykdytų įsipareigojimų pagal sutartį.
Šalies argumentai
16. Atsakovė UAB „Alsakis“ atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
18. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
20. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo ir atsakovės apeliacinių skundų motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009).
21. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
22. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. rugsėjo 28 d. ieškovė UAB „Mineraliniai vandenys“ ir atsakovė UAB „Alsakis“ sudarė didmeninio pirkimo–pardavimo sutartį Nr. V5439 (toliau – sutartis), kuria ieškovė įsipareigojo pagal atsakovės pateiktus užsakymus parduoti atsakovei prekes, o atsakovė įsipareigojo priimti prekes bei sumokėti už jas sutartyje nustatytais terminais ir tvarka (e. b. t. 1, l. 6-9). Už parduotas prekes ieškovė išrašė atsakovei PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias mokėtina suma sudaro 6295,66 Eur, tačiau atsakovė jas apmokėjo tik iš dalies ir liko skolinga ieškovei 5884,18 Eur. Ieškovė reikalavimą dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo grindė aplinkybe, kad šalys 2016 m. rugsėjo 28 d. sutarties 5.8. punktu susitarė, kad įmokos, gautos vykdant piniginę prievolę, įskaitant mokėjimą grynaisiais pinigais, pirmiausiai skiriamos netesyboms, antrąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti, nepriklausomai nuo to, kas nurodyta mokėjimo dokumente, įskaitant grynuosius pinigų kvitus. Taip pat nurodė, kad atsakovei buvo išrašomi delspinigių aktai, kurie atsakovei buvo siunčiami, todėl visos aplinkybės dėl atsakovės atliktų mokėjimų užskaitymo jai buvo žinomos.
23. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovės pateiktus rašytinius įrodymus, kuriais ji grindžia atsiskaitymą su ieškove, sprendė, kad atsakovė už prekes su ieškove yra atsiskaičiusi, padarė išvadą, kad nors sutarties 5.8 punktu šalys ir buvo sutarusios dėl įmokų paskirstymo, tačiau praktikoje šios nuostatos nesilaikė, todėl ieškovės reikalavimo dėl 5884,18 Eur skolos priteisimo netenkino. Tokią teismo išvadą sąlygoja nuoseklūs atsakovės paaiškinimai, analizuojant pateiktus apmokėjimo dokumentus, juos lyginant su ieškovės pateiktais delspinigių aktais ir įvertinus tai, kad bendradarbiavimas nutrūko 2018 m. balandžio 16 d., o ieškinys teisme pareikštas 2019 m. gegužės 15 d. Netenkinęs reikalavimo dėl pagrindinės skolos priteisimo, reikalavimo dėl delspinigių priteisimo, atsakovės reikalavimu taikant ieškinio senatį, taip pat netenkino (CK 1.125 straipsnis). Įvertinęs tai, kad atsakovė vėluodavo atsiskaityti pagal jai išrašytas PVM sąskaitas faktūras nustatytais terminais ir nurodytomis sumomis, teismas padarė išvadą, kad ieškovė turi teisę reikšti reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, tačiau, vertindamas sutartimi nustatytą 0,5 proc. dydžio palūkanų normą, sprendė, kad ji neatitinka rinkoje vyraujančios palūkanų normos ir akivaizdžiai prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, todėl ją mažino iki 0,05 proc.
24. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo iš atsakovės teisėtumo ir pagrįstumo.
25. Apeliantės teigimu, teismas neteisingai vertino ieškovės byloje pateiktus įrodymus, patvirtinančius atsakovės įvykdytų mokėjimų už prekes paskirstymo eiliškumą ir iš viso neteisingai aiškino Sutarties 5.8 punktą. Apeliantės pateiktos šalių 2010 m. spalio 12 d. ir 2016 m. rugsėjo 28 d. sudarytos didmeninio pirkimo–pardavimo sutartys patvirtina tęstinius šalių santykius, o byloje nustatytos aplinkybės, kad atsakovė atsiskaitymus su apeliante vykdė nuolat pradelsdama numatytus atsiskaitymo terminus, ir nurodytų sutarčių pagrindu atsakovei pateikti delspinigių aktai, pagrindžia, kad apeliantė tinkamai įrodė atsakovės 5884,18 Eur skolą, kuri susidarė būtent 2016 m. rugsėjo 28 d. didmeninio pirkimo - pardavimo sutarties Nr. V5439 pagrindu.
26. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais. Priešingai nei nurodo apeliantė, ieškovės pateiktos 2010 m. spalio 12 d. ir 2016 m. rugsėjo 28 d. sudarytos didmeninio pirkimo–pardavimo sutartys patvirtina tik ilgalaikį šalių bendradarbiavimą, tačiau jos yra savarankiškos, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad reikšdama ieškinį 2016 m. rugsėjo 28 d. sutarties pagrindu, ieškovė negali remtis 2010 m. spalio 12 d. sudaryta sutartimi.
27. Teisėjų kolegijos vertinimu, 2016 m. rugsėjo 28 d. sutarties 5.8 punkte numatyta pavėluotų įmokų įskaitymo tvarka galėtų būti taikoma tik pavėluotiems mokėjimams, atliktiems pagal 2016 m. rugsėjo 28 d. sutarties pagrindu ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Kitaip aiškinant šią sutarties nuostatą, atsakovė neturėtų galimybės laiku atsiskaityti nei pagal vieną jai 2016 m. rugsėjo 28 d. sutarties pagrindu išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, nes visos įmokos būtų užskaitomos kaip delspinigiai už pavėluotus mokėjimus pagal 2010 m. spalio 12 d. sutarties pagrindu išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Todėl apeliantės argumentai dėl netinkamo sutarties 5.8 punkto aiškinimo atmestini, kai nepagrįsti.
28. Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė neįrodė, jog sutarties 5.8 punktas praktikoje buvo vykdomas, nes atsakovei ginčijant šios sutarties nuostatos vykdymą, ieškovė nepateikė į bylą įrodymų, kad atsakovės sumokėtomis įmokomis pirmiausia buvo dengiami delspinigiai ir, kad atsakovei buvo pranešama kaip ir iš kurių jos sumokėtų sumų buvo pirmiausia atliekami įskaitymai dengiant delspinigius. Tai, kad atsakovė neapskaitydavo ieškovės jai siųstuose delspinigių aktuose paskaičiuotų delspinigių, tik patvirtina, kad atsakovei nebuvo žinoma, kad jos atliktais mokėjimais pirmiausiai įskaitomi delspinigiai.
29. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad Sutarties 8.1. punkte šalys aiškiai raštu viena kitai patvirtino, jog jame nurodyti netesybų ir palūkanų dydžiai šalims yra priimtini. Apeliantės nuomone, teismas vertindamas Sutartyje numatytą palūkanų dydį neįvertino aplinkybių, kad Sutarties šalys yra verslininkai, kuriems taikomi didesnis atidumo ir rūpestingumo standartai ir nepagrįstai sumažino prašomas priteisti kompensuojamas palūkanas.
30. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka. Teismo teisė mažinti kompensuojamųjų palūkanų dydį kyla iš CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatų, pagal kurias šalių susitarimas dėl palūkanų privalo neprieštarauti įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Teismas gali mažinti tik susitarimu nustatytas didesnes nei įstatymines palūkanas; sutartinės palūkanos mažinamos tik esant dviem pagrindams: susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis) arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis, 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1085/2002, 2018 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351-687/2018).
31. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą ir kitas aplinkybes. Aplinkybių, tirtinų mažinant palūkanas, sąrašas nėra baigtinis. Nors kompensuojamosios palūkanos laikomos aprioriniais kreditoriaus nuostoliais, nes nereikalaujama įrodyti nei jų patyrimo (atsiradimo fakto), nei realios atsiradimo ateityje rizikos, mažinant palūkanas, kaip ir netesybų mažinimo atveju, taikomas palūkanų santykio su nuostoliais kriterijus.
32. Nagrinėjamu atveju nors palūkanas šalys nustatė sutartimi, o sutarties šalys yra verslo subjektai, galintys numatyti sutartinių įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirinkti sutarties sąlygas, tačiau sutartimi nustatytos palūkanos – 0,5 procentų dydžio palūkanos už kiekvieną uždelstą dieną nuo uždelstos sumokėti sumos (185,20 procentų dydžio metinės palūkanos), teisėjų kolegijos vertinimu, prieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems sąžiningumo ir protingumo principams. Pagal teismo nustatytas aplinkybes šalys yra verslo subjektai, tarp kurių susiklostė pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai, duomenų apie realią nuostolių sumą, žemiau kurios negalėtų būti mažinamos palūkanos į bylą nepateikta, todėl, siekiant išlaikyti kreditoriaus (ieškovės) ir skolininko (atsakovės) interesų balansą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės prašomas priteisti kompensuojamąsias palūkanas sumažino iki 0,05 procentų dydžio palūkanų už kiekvieną uždelstą dieną nuo uždelstos sumokėti sumos (18,52 procentų dydžio metinės palūkanos), todėl ginčijamas sprendimas ir šioje dalyje paliktinas nepakeistas.
33. Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).
Dėl bylos procesinės baigties
34. Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bei įvertino ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes ir savo išvadas padarė iš įrodymų visumos, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą ieškovės apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 328 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
35. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
36. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovei nėra atlyginamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Atsakovė apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme įrodymų nepateikė.
37. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1 R-261/1 K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Ieškovės UAB „Mineraliniai vandenys“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 17 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.