- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-04-11
- Bylos Nr.
- I-1449-422/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02496-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- D. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laivės atėmimo vietų ligoninės
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas) teisėja Janina Vitunskienė,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laivės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laivės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, atsakovės atstovė), 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Pareiškėjas skunde (b. l. 4–6) ir atsiliepime į LAVL atsiliepimą (b. l. 49–51) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 10 d. iki 2016 m. birželio 28 d. kalėjo LAVL, pažeidžiant reglamentuotą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą kamerose, kuriose buvo apie 8 kv. m. Jose buvo laikomi 3-4 asmenys. LAVL Chirurginio skyriaus kameroje Nr. 26 kalėjo su dar vienu asmeniu. Abu naudojosi neįgaliojo vežimėliais, todėl jiems buvo sudėtinga judėti ankštoje kameroje, kilo sunkumų prausiantis ar naudojantis sanitariniu mazgu.
Pažymėjo, jog pareiškėjas yra neįgalus, nevaikšto, nekalba, nerašo. Iš jo buvo atimta teisė pasivaikščioti ore, nes nebuvo sudarytos sąlygos išvažiuoti į kiemelį su neįgaliojo vežimėliu, o sanitaras atsisakydavo padėti išvažiuoti į lauką. Sanitarinis mazgas kameroje buvo neatitvertas, todėl jautėsi pažemintas, nes, atliekant gamtinius reikalus, buvo stebimas kito kameroje buvusio asmens, taip pat koridoriuje budinčio pareigūno ar slaugytojos. Kamerose trūko kėdžių, buvo blogas apšvietimas. Kamerų langų rėmuose nebuvo stiklų, ant sienų buvo pelėsis, tvyrojo drėgmė bei nemalonus kvapas, buvo tarakonų. Dėl ploto trūkumo tarp suimtųjų kilo buitiniai, kartais ir fiziniai konfliktai. Kalėdamas tokiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė gilių dvasinių sukrėtimų, neigiamų išgyvenimų, pasireiškusių baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu, sutriko miegas, jautė nuolatinę depresiją, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 500 Eur ir prašė priteisti iš atsakovės.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į skundą (b. l. 10–13), papildomuose paaiškinimuose (b. l. 47, 61–63) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. gegužės 10 d. iki 2016 m. gegužės 20 d. gydėsi Chirurginio (Bendrojo), skyriaus 26 kamerų tipo patalpoje, o nuo 2016 m. birželio 21 d. iki 2016 m. birželio 28 d. – Psichiatrijos skyriaus 4 kamerų tipo patalpoje. Tvirtino, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes joje turi būti suteikiamos ambulatorinės ir stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatyta ploto norma galėjo būti pažeista. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą reikalavimas palatose įrengti taburetes nėra nustatytas. Kamerų tipo patalpose, kuriose buvo gydomas pareiškėjas, apšvietimas buvo įrengtas laikantis teisės aktų reikalavimų. LAVL gyvenamųjų patalpų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tvirtino, kad nuteistieji ir suimtieji neretai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose patalpose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą. Visi atsiradę pažeidimai ir (ar) neatitikimai higienos normoms dėl pacientų veiksmų, gadinant ir laužant LAVL turtą, buvo šalinami minimaliais terminais. Gyvenamąsias patalpas valo patys jose laikomi asmenys, tam jiems skirtos valymo priemonės, išduodamos pacientų prašymu ir grąžinamos po valymo į inventoriaus laikymui skirtą patalpą. Pareiškėjas skunde nenurodė, kada jis prašė išduoti valymo inventorių, tačiau LAVL jam atsisakė tai padaryti.
Pažymėjo, jog nuteistieji, atliekantys tvarkinių pareigas, pagal savo pareigybės aprašymus palaikė skyriaus palatų švarą, todėl pelėsis jose negalėjo matytis. Pažymėjo, kad kartą per mėnesį arba pacientams išvykus palatų sanitarai atlikdavo pagrindinį patalpų valymą, kurio metu visi paviršiai buvo išvalomi ir dezinfekuojami. LAVL oro temperatūra bei santykinė oro drėgmė atitiko ginčo laikotarpiu galiojančių teisės aktų nuostatas. Vasaros laikotarpiu vienas kameros lango rėmas buvo išimamas tam, kad būtų užtikrintas vėdinimas per atidarytą langą ir nebūtų karšta patalpoje, žiemos metu lango rėmas buvo įdedamas. LAVL patalpų deratizacija ir dezinsekcija buvo vykdoma pagal su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ pasirašytą sutartį, darbai buvo atliekami vieną kartą per mėnesį, o prireikus ir dažniau.
Tvirtino, kad, LAVL persikėlus į patalpas Pravieniškių g. 57, Pravieniškes, Kaišiadorių r., darbuotojas, atsakingas už ginčui aktualiu laiku LAVL vykdytų dezinsekcijos ir deratizacijos darbų kontrolę, atliktų darbų žurnalo už 2016 metus Ūkio skyriui neperdavė, todėl pateikti teismui reikalaujamų duomenų apie atliktą ginčo patalpų dezinsekciją bei deratizaciją negali. Ginčui aktualiu laiku Psichiatrijos skyriaus 4 ir Chirurginio (Bendrojo) skyriaus 26 kamerose gyvenę pacientai dėl netinkamų kalinimo sąlygų šiose kamerose į Visuomenės sveikatos centro specialistus nesikreipė, todėl šių patalpų patikrinimai nebuvo atlikti. LAVL kamerose sanitariniai mazgai įrengti pagal galiojantį teisinį reglamentavimą. Nuteistiesiems, kurie judėjo neįgaliojo vežimėliais, teisė būti gryname ore buvo užtikrinta, nes į pasivaikščiojimo kiemelius jiems patekti padėjo LAVL atlikti ūkio darbus palikti nuteistieji. Objektyvių duomenų, kad pareiškėjas nebuvo vedamas į pasivaikščiojimus LAVL nėra, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jis norėjo, bet nebuvo vežamas į pasivaikščiojimus, yra nepagrįsti.
Atsakovo nuomone, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad LAVL deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pareiškėjas šiuo atveju nepagrindė žalos atsiradimo fakto. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir/arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėjo, kad prašoma priteisti neturtinės žalos suma yra nepagrįsta.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijos veiksmais jį gydant Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 10 d. iki 2016 m. birželio 28 d.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – LAVL ) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 11 ⁴ punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas palatos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m viso bendro palatos ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
Atsakovės atstovės pateiktais duomenimis ( b. l. 14, 61-75) nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 10 d. iki 2016 m. gegužės 20 d. pareiškėjas gydėsi Chirurginio (Bendrojo) skyriaus 26 kamerų tipo patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 8,92 kv. m., joje įrengtos 2 vieno aukšto lovos, todėl vienam asmeniui šioje palatoje teko 4,46 kv. m.
Nuo 2016 m. birželio 21 d. iki 2016 m. birželio 28 d. pareiškėjas buvo gydomas Psichiatrijos skyriaus 4 kamerų tipo patalpoje, kurios gyvenamasis plotas 9,56 kv. m, joje įrengtos 2 vieno aukšto lovos, todėl šioje gyvenamojoje patalpoje pareiškėjui teko 4,78 kv. m gyvenamojo ploto.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui, ginčui aktualiais laikotarpiais gydantis LAVL, reglamentuota gyvenamojo ploto norma buvo pažeista, todėl yra pagrindas atsakovės atsakomybei šiame kontekste kilti.
Pareiškėjas tvirtino, kad kamerų langų rėmuose nebuvo stiklų, ant sienų buvo pelėsis, tvyrojo drėgmė bei nemalonus kvapas, kamerose buvo tarakonų.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 14 punkte nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.
Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai ( toliau – ir Higienos norma HN 47:2011) 41 punktą, visose įstaigos patalpose turi būti įrengtas bendras dirbtinis apšvietimas. Palatose dirbtinis apšvietimas turi būti ne mažiau kaip 200 lx, asmens higienos patalpose (tualetai, vonios, dušai) - 100 lx.
Fizikiniai gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio parametrai, kuriuos turi atitikti gyvenamosios patalpos, nurodyti Higienos normos HN 134:2015 16 punkte.
Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nurodyta, jog laisvės atėmimo vietų, policijos areštinės patalpose ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, jog pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau ir – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016,; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03)).
Atsakovės atstovė nepateikė teismui jokių duomenų apie ginčo kamerų tipo patalpų dirbtinės apšvietos, santykinės oro drėgmės, sienų atitiktį aukščiau nurodytų Higienos normų reikalavimams. Papildomuose paaiškinimuose (b. l. 61–63) patvirtino pareiškėjo nurodytą aplinkybę dėl kamerose vasaros metu išimamų langų stiklų, todėl pareiškėjo teiginiai dėl 26 ir 4 kamerų tipo patalpų netinkamos apšvietos, santykinės oro drėgmės, sienų ir langų būklės lieka nepaneigti.
Pareiškėjas tvirtino, kad kamerose buvo tarakonų.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 20 punktą, laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, - jų naikinimas teisės akro nustatyta tvarka (10.5).
LAVL pateikė į bylą su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ sudarytą sutartį dėl buitinių kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo, pagal kurią kenkėjų naikinimo darbai atliekami 1 kartą per mėnesį ir pagal poreikį (b. l. 28-31). Atsakovės atstovė nurodė, kad negali pateikti duomenų apie ginčo patalpose 2016 metais atliktus deratizacijos ir dezinsekcijos darbus, nes, persikraustant į naujas patalpas, 2016 metų vykdytų dezinsekcijos ir deratizacijos darbų kontrolės ir atliktų darbų žurnalas nebuvo perduotas (b. l. 47), todėl, nesant tokių duomenų, darytina išvada, kad LAVL nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl tarakonų ginčo kamerose buvimo.
Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl baldų (stalo, kėdžių) kamerose trūkumo.
Pagal Higienos normos HN 47:2011 2 punktą palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Reikalavimo įrengti kameroje stalą ir kėdes šioje teisės normoje nėra įtvirtinta.
Toks reikalavimas nustatytas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (akto redakcija, galiojusi iki 2017-01-01), kuriose nurodyta, kad kamerų tipo patalpose turi būti sanitarinis mazgas (1 komplektas), stalas, vienam kalinamam asmeniui skirta metalinė lova, spintelė, taburetė kiekvienam asmeniui arba du stalo ilgio suoliukai, viena maisto produktų spintelė arba lentyna, viena sieninė viršutinių drabužių pakaba, viena šiukšlių dėžė, vienas elektrinis virulys ir valymo inventoriaus komplektas.
Byloje esantys duomenys (b. l. 14) patvirtina, kad Psichiatrijos skyriaus 4 kamerų tipo patalpoje stalo ir kėdžių nebuvo. Chirurginio (Bendrojo) skyriaus 26 kamerų tipo patalpoje buvo viena kėdė, tačiau stalo nebuvo. Taigi toks gyvenamųjų patalpų aprūpinimas baldais negali būti vertinamas kaip atitinkantis Aprūpinimo normų reikalavimus.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su netinkamai įrengtais, neužtikrinančiais privatumo sanitariniais mazgais. Nurodė, kad kamerose sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl, atliekant gamtinius reikalus, jį galėjo stebėti kartu su juo kameroje buvęs nuteistasis, koridoriuje budintis pareigūnas ar slaugytoja.
Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį.
Reikalavimai kameros sanitarinio mazgo įrengimui yra nurodyti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 16.5.punkte, pagal kurį įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, jose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Atsakovės atstovė nurodė, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5.punkto reikalavimus, tačiau nagrinėjamu atveju, turėdamas nustatytą įrodinėjimo pareigą pateikti paaiškinimus ir įrodymus dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl sanitarinio mazgo įrengimo, jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (sanitarinių mazgų nuotraukų, Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kuriuose būtų išdėstytos aplinkybės dėl sanitarinių mazgų atskyrimo ir pan.) į bylą nepateikė, todėl nesant tokių duomenų, pareiškėjo argumentai dėl jo privatumo pažeidimų, naudojantis sanitariniu mazgu, nėra paneigti.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad gydantis 26 kameroje jam nebuvo sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore, taip pat jam, kaip vežimėlyje sėdinčiam asmeniui, kilo sunkumų, norint nusiprausti ar pasinaudoti sanitariniu mazgu.
Bylos duomenys patvirtina, kad kalėdamas 26 kameroje pareiškėjas turėjo judėjimo problemų (b. l. 64–75). Šios aplinkybės neginčijo ir LAVL.
Atsakovės atstovė nurodė, kad LAVL patalpos buvo įrengtos 1904 metų statybos pastate, kuris nebuvo pritaikytas neįgaliesiems. Tvirtino, kad, nepaisant to, LAVL nuteistiesiems, kurie judėjo neįgaliojo vežimėliais, teisė būti gryname buvo užtikrinta, t. y. į pasivaikščiojimo kiemelius jiems patekti padėjo LAVL atlikti ūkio darbus palikti nuteistieji (sanitarai), tačiau jokių objektyvių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė (t.y. lokalinių teisės aktų, reglamentuojančių judėjimo negalią turinčių pacientų išvedimą pasivaikščioti, sanitarų rašytinių paaiškinimų ir pan.), taip pat LAVL neargumentavo pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl jo, kaip asmens, galinčio judėti sėdint neįgaliojo vežimėlyje, patiriamų sunkumų, jam norint pasinaudoti sanitariniais įrenginiais, todėl tikėtina pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis dėl teisės pasivaikščioti gryname ore neužtikrinimo bei patiriamų sunkumų siekiant nusiprausti ir pasinaudoti sanitariniu mazgu.
Taigi aukščiau nurodytais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 10 d. iki 2016 m. gegužės 20 d. kalint Chirurginio (Bendrojo) skyriaus 26 kamerų tipo patalpoje bei nuo 2016 m. birželio 21 d. iki 2016 m. birželio 28 d. gydantis Psichiatrijos skyriaus 4 kamerų tipo patalpoje nebuvo užtikrinta reglamentuota gyvenamojo ploto norma, be to, kamerų tipo patalpų būklė neatitiko higienos reikalavimų, jose trūko baldų, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Pareiškėjui kalint Chirurginio (Bendrojo) skyriaus 26 kamerų tipo patalpoje taip pat nebuvo garantuota teisė pasivaikščioti gryname ore ir tinkamai pasinaudoti sanitariniais įrenginiais.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Įvertinęs nurodytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nenustatęs, kad jie turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatai, atsižvelgdamas į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 220 Eur, kuri priteistina iš atsakovės (CK 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui D. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 220 Eur ( du šimtus dvidešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.