Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, sekretoriaujant Renatai Anderson, dalyvaujant ieškovui S. J., atsakovo atstovui O. K., trečiojo asmens VĮ Indėlių ir investicijų draudimas atstovui nesant, viešame teismo posėdyje žodine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. J. ieškinį atsakovui BAB bankui „Snoras“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas S. J. kreipėsi į teismą ir ieškinyje bei dublike nurodytais motyvais prašo pripažinti negaliojančiomis jo su atsakovu 2011-04-29 ir 2011-09-16 sudarytas Obligacijų pasirašymo sutartis, taikyti restituciją ir grąžinti sumokėtą 259.916,11 Lt sumą į asmeninę jo sąskaitą atsakovo banke, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodo, kad nuo 2009-08-10 yra atsakovo banko klientas, laikė banke du terminuotus indėlius, kurių terminams baigiantis juos vėl pratęsdavo. 2011-04-29 atvykus į banką jo darbuotoja ėmė įkalbinėti pirkti banko leidžiamų obligacijų, o paaiškinus kuo skiriasi nuo indėlio, nurodė, kad investuojant į obligacijas jis negali rinktis investavimo termino, nes bankas išperka obligacijas tik po metų, sakė, kad pinigus galima atgauti ir anksčiau, tik tokiu atveju jis prarastų palūkanas. Aiškino, kad tai saugus indėlis su garantuotomis geriausiomis palūkanomis. Kadangi palūkanos už terminuotus indėlius tuo metu buvo labai mažos, tai esant tai pačiai rizikai pasirinko obligacijas. Įkalbėtas banko darbuotojos 2011-04-29 pasibaigusio terminuoto indėlio sutarties apimtimi ieškovas sudarė su atsakovu ginčijamą sutartį. Banko darbuotoja pateikė pasirašyti Obligacijų pasirašymo sutartį, Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį bei su ja siejamą dokumentą Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai. Darbuotoja niekaip neįspėjo apie galimas rizikas, neinformavo, kad bankų obligacijos yra neapdraustos. Jei apie tai būtų pranešusi, ieškovas nurodo nebūtų pasirašęs tokios sutarties. Ieškovas nurodė, jog atidžiai perskaitė dokumentus, Dokumente Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai buvo nurodyta, kad siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis Valstybės įmonėje „Indėlių ir investicijų draudimas“ (VĮ IID), šią nuorodą ieškovas suprato kaip saugaus investavimo banke draudiminio patikimumo nuorodą. Darbuotojos paaiškinimai reiškė, kad jokių kitų skirtumų tarp indėlio ir obligacijos nėra. Taip manydamas 2011-09-16 indėlio terminui pasibaigus jis sudarė dar vieną obligacijų pasirašymo sutartį. Kadangi jis buvo pripažintas neprofesionaliu klientu, banko darbuotoja turėjo profesionaliai informuoti ir išaiškinti bei įspėti apie galimą riziką, o ne tik informuoti apie patrauklius investavimo aspektus. Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 str. nustato imperatyvią prievolę finansų makleriui veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir kliento interesais, aiškiai ir suprantamai suteikti klientams visą reikalingą informaciją apie finansinių priemonių esmę ir joms būdingą riziką. Nors sutartyje nurodyta, kad ieškovas buvo su tuo supažindintas su rizika investuojant ir supranta jų pasekmes, tačiau atsakovas nesupažindino su esmine rizika - kad obligacijos neapdraustos. Iš dokumentų matyti, kad informacija pateikta neišsami ir sąmoningai klaidinanti. Ieškovas rėmėsi CK 1.91 str. ir nurodė, kad atsakovas klaidino jį aktyviais veiksmais, o taip pat CK 1.90 str. (b.l. 1-7, 127-129).

Teismo posėdžio metu ieškovas palaikė ieškinį, prašė ieškinį patenkinti jame išdėstytais motyvais. Paaiškino, kad prarado gyvenimo santaupas. Bankas buvo nemokus obligacijų pasirašymo metu ir tai buvo nuslėpta. Kaip vidutinis vartotojas neturėjo galimybių išsiaiškinti tokio fakto. Sutartį gavo sandorio metu ir neturi galimybių perskaityti tų įstatymu sandorio sudarymo metu. Informacija buvo užmaskuota siekiant sukurti draudžiamumo įspūdi. Baigėsi sutarties terminas ir pokalbyje buvo pasiūlyta 5 procentai, Snoras siūlė geriausias palūkanas. Ieškovas nurodė, jog jis matė, kad parašyta apdraustas, nekilo dėl to jokiu klausimu, kilo klausimai – ar jis bet kada gali atsiimti ir tuos pinigus, jam paaiškino apie supirkimą obligacijų, paaiškino, kad nominalą jis visada atgaus, o yra galimybė gauti ir daugiau. Jei parašyta kad apdrausta – to pakanka, daugiau jis nesigilino. Kita indelį – jau automatiškai pervedė. Obligacijos jam buvo visiškai nežinomas dalykas. Jis tik pasirūpino paskaityti tuos dalykus, kurie buvo svarbus sudarant sutarti.

Atsakovas LAB bankas SNORAS pateikė atsiliepimą į S. J. ieškinį ir tripliką, su ieškovo pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti (b.l. 35-45, 133-137). Atsakovas nurodė, jog ieškovo ieškinys neįrodytas. Ieškovo teiginiai kad darbuotoja nepaaiškino dėl draudimo deklaratyvūs, neparemti jokiais įrodymais. Obligacijų sutartys apskritai nenumato galimybės jas nutraukti anksčiau termino. Obligacijų sutartyse nėra jokių sąlygų, reglamentuojančių obligacijų (ne)draudimą, todėl rūpestingas asmuo apie tai būtų daugiau pasidomėjęs. Akivaizdu, kad draudimo klausimas ieškovui iškilo žymiai vėliau - po draudiminio įvykio, todėl konstatuoti suklydimą sudarant sandorį nėra pagrindo. Byloje esantys įrodymai liudija, jog ieškovas siekė investuoti lėšas į vertybinius popierius, tikėdamasis gauti ženkliai didesnę piniginę grąžą. Ieškovas, sudarydamas ginčijamus sandorius, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti sandorių esmę bei jo sukeliamas pasekmes. Dėl sandorio turinio ir dalyko ieškovas suklysti negalėjo. Pažymėtina ir tai, kad ieškovo terminuotų indėlių sutartys buvo tęsiamos automatiškai. Tačiau pagal 2011-01-20 pasibaigus vieno indėlio terminui ieškovas grynais išsiėmė visą indėlio ir palūkanų sumą, o praėjus daugiau kaip 3 mėn. įnešę pinigus grynais obligacijoms įsigyti. Šie faktai liudija, jog ieškovo valia buvo nukreipta būtent į obligacijų sutarčių sudarymą. Vertintina ir ta aplinkybė, kad ieškinį ieškovas padavė praėjus beveik dviem metams ir tik po to, kai bankas buvo pripažintas nemokiu. Tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta tipinė Aptarnavimo sutartis. Obligacijos sutarties 1.22 p. šalia investuotojo parašo yra nurodyta, jog, pasirašydamas šią sutartį, investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis su jomis sutinka ir jos išreiškia investuotojo valią; prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka; investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Vadovaudamasis Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 22 p., atsakovas iš anksto pateikė ieškovui, kaip neprofesionaliam klientui, šių taisyklių 30-45 punktuose nurodytą informaciją, o ieškovas raštu patvirtino, kad šią informaciją gavo. Ši informacija ginčijamo sandorio sudarymo bei galiojimo metu buvo viešai prieinama ir atsakovo interneto tinklalapyje adresu www.snoras.com. Atsakovas pažymėjo, kad vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Ieškovas, bandydamas įrodyti, kad atsakovas ją suklaidino arba apgavo, nurodė Aptarnavimo sutarties specialiosios dalies 3 p., kuris numato, kad, siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių gražinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ Indėlių ir investicijų draudimas. Atsakovas pažymėjo, jog „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ yra bendrojo pobūdžio Aptarnavimo sutarties, sudaromos prieš įsigyjant bet kokį investicinį produktą, dalis. Tai nėra ginčijamo sandorio priedas ar sudedamoji dalis. Aptarnavimo sutartis tiesiogiai nesukėlė ieškovui pareigos investuoti į vertybinius popierius. Nei Aptarnavimo sutartyje, nei Obligacijų pasirašymo sutartyje nėra teigiama, jog atsakovo vertybiniai popieriai yra draudžiami indėlių draudimu, todėl konstatuotina, kad atsakovas nepateikė ieškovui klaidinančios informacijos ir ieškovas nesuklydo. Atsakovas nurodė, jog ieškovo pasirašyta Aptarnavimo sutartis yra tipinė sutartis, kurios nuostatos turi būti suprantamos ir aiškinamos sistemiškai, atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio paslaugas atsakovas teikė ieškovui kaip savo klientui bei kokio pobūdžio sutartys buvo papildomai sudarytos vėliau. Aptarnavimo sutarties bendrosios dalies 7.7 punkte buvo numatyta, kad klientas gali gauti informaciją apie banko teikiamas investicines paslaugas ir produktus bei jų riziką, nurodytą Finansinių priemonių rizikos aprašyme, bet kuriame banko klientų aptarnavimo padalinyje, taip pat banko interneto puslapyje www.snoras.com. Bankas visose klientų aptarnavimo vietose platino indėlio sertifikatų ir obligacijų emisijoms skirtas informavimo skrajutes, kur buvo aiškiai nurodyta, prieš priimant sprendimą investuoti būtinai susipažinti su atsakovo interneto svetainėje paskalbtomis banko obligacijų emisijos galutinėmis sąlygomis ir Baziniu prospektu bei jame aprašytais rizikos veiksniais, įvertinti, ar ši rizika priimtina. Ieškovas teigė, kad atsakovas, prieš sudarydamas ginčijamą sandorį, nesurinko įrodymų apie ieškovo finansinę padėtį, investavimo tikslus ir patirtį. Atsakovas pažymėjo, jog ieškovas savo parašu duomenų anketoje patvirtino, kad atsisako suteikti atsakovui LR finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 str. 7 d. nurodytą informaciją, patvirtindamas, kad jo atsisakymas pateikti reikalingą informaciją neleis atsakovui nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra jam tinkamos. Ieškovas, atsisakydamas pateikti atsakovui duomenis apie savo investavimo patirtį, pajamas, turimą turtą ir kt., ieškovas nutarė, jog yra pajėgus savarankiškai įvertinti su investavimu į atsakovo obligacijas susijusią riziką. Atsakovas nurodė, kad ieškovas iki ieškinio pateikimo pateikė atsakovui savo kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kuriuose nurodė, kad yra sudaręs obligacijų pasirašymo sutartį ir tuo grindžia savo reikalavimą bankroto byloje (LR CK 1.5 str., 1.78 str., 1.79 str., 1.80 str., 1.90 str., 1.91 str., 6.145 str. – 6.153 str., 6.154 str., 6.193 str.).

Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti.

Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pateikė atsiliepimą (b.l. 107-119), kuriame nurodė, kad ieškovas negali būti pripažintas indėlininku IĮIDĮ prasme. Ginčo sutartimis įsigytos finansinės priemonės nėra draudžiamos indėlių draudimu, tai numatyta įstatyme, todėl ieškovas negalėjo suklysti ar būti suklaidintas. Ieškovas negalėjo nesuprasti sudaromos sutarties esmės. Nurodė, kad draudimo išmokas trečiasis asmuo apskaičiuoja ir moka atsižvelgdamas į draudėjo (SNORAS) draudžiamojo įvykio metu dienos duomenimis apie indėlininkus ir jų indėlius bei apie investuotojus ir banko įsipareigojimus investuotojams, kaip nustato LR Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas (IĮIDĮ). IĮIDĮ 3 str. 4 d. nustato išimtis kas nėra draudimo objektas, taigi, draudimo objektu negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai. Ieškovas neįrodė, kad ji buvo suklaidintas. Net jei ieškinys būtų patenkintas, ieškovo pagal sutartis sumokėtos lėšos netaptų draudimo objektu. Kadangi ieškovas yra investuotojas, taikomos LR indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 9 str. 1 d., kuri numato numato, kad investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios, t. y. tuo atveju, jeigu bankas ieškovui priklausančias obligacijas būtų perdavęs kitiems asmenims be ieškovo valios, galėtų būti taikoma draudimo sistema, kuri atlygintų ieškovei dėl prarastų vertybinių popierių patirtą žalą. Ieškovas nurodė, kad buvo suklaidintas ar suklydo. LR indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 9 str. 1 d. numato, kad investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios, t. y. tuo atveju, jeigu bankas ieškovui priklausančias obligacijas būtų perdavęs kitiems asmenims be ieškovo valios, galėtų būti taikoma draudimo sistema, kuri atlygintų ieškovui dėl prarastų vertybinių popierių patirtą žalą. Nurodė, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis atsakovas privalėjo sudaryti su kiekvienu asmeniu, kuriam buvo teikiamos investicinės paslaugos. Vadovaujantis Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2007-05-31 nutarimu Nr. 1 K-22, ginčijamo sandorio sudarymo metu galiojusios redakcijos 59 p., finansų maklerio įmonė (atsakovas), prieš pradėdama teikti investicines paslaugas neprofesionaliesiems klientams, teisės aktų nustatyta tvarka turėjo sudaryti su klientu rašytinį susitarimą, kuriame nustatomos pagrindinės kliento ir finansų maklerio įmonės teisės ir pareigos. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, o taip pat atitinkamai ir visos jos nuostatos bei susiję dokumentai turėjo būti žinomi ieškovui. Atsakovo pareiga informuoti apie draudimo įmonę arba užsienio draudimo įmonę, kurioje apdrausti indėliai ir (arba) įsipareigojimai investuotojams, yra nustatyta teisės aktais. Atsakovas minėtos nuostatos tiesiog negalėjo neįtraukti į Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties tekstą. Minėta sutartis buvo visiškai atskiras (savarankiškas) banko ir ieškovo sandoris, skirtas ne tik obligacijų įsigijimo sandoriui, bet ir ieškovės bei banko galimiems investiciniams sandoriams ateityje. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3 p. yra tik referuojama į indėlių draudimą, kaip indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įmonę, ir nurodoma, kad piniginės lėšos ir įsipareigojimai investuotojams yra draudžiami įstatymų numatyta tvarka. Minėtoje sutartyje nėra nurodyta, kad obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties nuostata negali būti laikoma klaidinančia todėl, kad konkrečiu atveju ieškovas neturi teisės gauti atitinkamos indėlių draudimo išmokos. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad ieškovo niekas nevertė skubėti pasirašyti sutarties, jis turėjo neribotą galimybę susipažinti su sutarties sąlygomis iki jos pasirašymo bei turėjo neribotą galimybę išsiaiškinti obligacijų kaip skolos vertybinių popierių esmę ir tai, kad joms netaikomas draudimas. Bet kuris protingas ir atidus asmuo, priimantis sprendimą dėl investavimo, negali teisintis nesupratęs ir negalėjęs suprasti jam pasiūlytų sutarties sąlygų ar nesuvokęs sandorio esmės. Nurodė, kad kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Ieškovas nepagrįstai ginčija sutartį, motyvuodamas savo suklydimu. Ieškovas neįrodė, jog ginčijamą sutartį sudarė dėl suklydimo, todėl ieškinys atmestinas. Trečiasis asmuo nurodė, kad kredito įstaigų platinami skolos vertybiniai popieriai (obligacijos) yra saugi investicija, kadangi šia finansine priemone yra garantuotas investuotos sumos grąžinimas (nėra rizikos, kad vertybiniai popieriai nuvertės), tai garantuoja emitento (banko) turtas. Atsakovo nemokumo niekas negalėjo numatyti. Asmuo, tiek laikydamas indėlį banke, tiek investuodamas į banko platinamas finansines priemones, jeigu jis nėra profesionalus investuotojas, turi vienodas galimybes įvertinti banko bankroto riziką. Ieškovas nurodė, kad nebuvo supažindintas su rizikomis, bendrosiomis sutarties sąlygomis (prospektu ir galutinėmis sąlygomis) ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priedais. Sutarčių sąlygos nėra deklaratyvios, o bet koks asmuo, pasirašytinai išreiškiantis patvirtinimą, kad yra susipažinęs su sandorio sąlygomis ir visa susijusia informacija, negali teisintis nesupratęs tokios sutarties nuostatos esmės. Taip pat visi ginčo sutartyje nurodomi dokumentai buvo patalpinti ir viešai prieinami atsakovo interneto tinklapyje. Ieškovas sutartyje patvirtino, kad sutinka su sutarties sąlygomis ir jos jai suprantamos, kad jis buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų pasekmes. Ieškovas pasirašytinai patvirtino, kad visos sutarties sąlygos su ja buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, patvirtino, kad jos išreiškia jos valią ir ieškovas yra susipažinęs su prospektu, galutinėmis sąlygomis, rizikos apibendrinimu ir kitais dokumentais. Ieškovas, pasirašydamas ginčijamą sutartį, tikrai turėjo matyti nuorodas į standartines sąlygas. Tuo atveju, jeigu tokios standartinės sąlygos ir nebūtų pateiktos ieškovui, ši aplinkybė negali būti naudojama kaip pagrindas pripažinti tokias sąlygas negaliojančiomis. Ieškovas prašė sutarties pripažinimo negaliojančia atveju taikyti restituciją ir pripažinti ieškovo sumokėtus pagal sutartį pinigus ieškovo lėšomis jos banko sąskaitoje. Toks prašomas taikyti restitucijos būdas atmestinas. LR Įmonių bankroto įstatymo ir LR Bankų įstatymo normos įtvirtina absoliutų draudimą bankui, kuriam iškelta bankroto byla, vykdyti visas finansines prievoles, kurios neįvykdytos iki bankroto bylos iškėlimo bankui. Net ir patenkinus ieškovo ieškinio reikalavimą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucija nagrinėjamu atveju neturėtų būti taikoma. Ieškovo lėšų grąžinimas į terminuoto indėlio sutarties pagrindu atidarytą banko sąskaitą banke reikštų ne tik piniginių lėšų statuso pakeitimą, bet ir sutartinių santykių tarp ieškovo ir atsakovo modifikavimą teismo sprendimu, nesant tokio pareikšto reikalavimo, teismas perkvalifikuotų sutarties šalių prievoles ir atkurtų terminuoto indėlio sutarties galiojimą (LR CK 1.5 str. 1 d., 1.63 str. 1 d., 1.90 str., 1.91 str., 1.95 str., 1.103 str., 1.138 str., 6.145 str., 6.147 str., 6.186 str., 6.719 str., LR Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 str., 9 str., 10 str., 11 str., 12 str., LR Banko įstatymo 87 str. 4 d.). Trečiojo asmens atstovas į teismo posėdį neatvyko, pateikė prašymą dėl civilinės bylos nagrinėjimo jam nedalyvaujant.

Ieškinys atmestinas.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2011-04-29 ieškovas su atsakovu sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. V9932316, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių (b.l. 11-12). Vykdant minėtą sutartį, 2011-04-29 ieškovas su atsakovu sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20110429V990010, pagal kurią ieškovas už 149.927,55 Lt įsigijo 1500 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012-06-01 (b.l. 13). 2011-09-16 ieškovas su atsakovu sudarė dar vieną Obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20110916V990012, pagal kurią ieškovas už 109.988,56 Lt įsigijo 1100 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4,5 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012-10-04 (b.l. 10).

Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3 punkte nurodyta, kad ieškovas patvirtina, kad atsakovas jį informavo apie tai, kad siekiant užtikrinti ieškovo piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai ieškovui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, o šios sutarties 2 punktu ieškovas patvirtino, kad gavo šiame punkte nurodytus dokumentus, taip pat ir Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, taip pat Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką (b.l. 14). Aprašymo 8 punkte nurodyta, kad, investuojant į obligacijas, galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto arba nemokumo rizika). Obligacijų pasirašymo sutarties 1.22. p. ieškovas patvirtino, kad jis susipažino su Emisijos programos prospektu (toliau – Prospektas) ir Emisijos galutinėmis sąlygomis (toliau – Galutinės sąlygos). Pateiktu ieškiniu ieškovas nurodė, jog pasirašydamas Obligacijų pasirašymo sutartį, suprato ir pagrįstai tikėjosi, jog obligacijos yra apdraustos kaip ir terminuotieji indėliai. Ieškovo teigimu, atsakovas jį suklaidino dėl esminių sudaromo sandorio aplinkybių, neatskleidė ir neaiškino esminių sutarties sąlygų, todėl jis nesuprato ir neįvertino galimos sudaromo sandorio rizikos.

Pažymėtina, jog iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį (CK 1.90 str. 1 d.). Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.).

Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 str. taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio esmę jis nebūtų sudaręs. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes.

Lietuvos Respublikos Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 str. 2 d. reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti, o 22 str. 3 d. nustatyta, kad finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams bei potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovui turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).

Duomenyse apie klientą (fizinį asmenį) ieškovas savo parašu patvirtino, kad atsisako pateikti informaciją, kuri leistų bankui vadovaujantis FPRĮ 22 straipsnio 7 ir 8 dalimis įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumą ieškovui. Iš ieškovo ieškinio ir iš atsakovo pateikto pranešimo apie ieškovą matyti, kad ieškovas buvo atsakovo klientas, laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2011 m. imtinai buvo sudaręs Terminuotojo indėlio sutartis. Šios aplinkybės leidžia ieškovą vertinti kaip vidutinį vartotoją, suvokiantį terminuotojo indėlio ir obligacijų skirtumus.

Teismas pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015-11-17 priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavo, kad obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau šiuo atveju nėra nustatytos jos taikymo sąlygos, t.y. neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas. Dėl šios priežasties konstatuotina, kad ieškovo nurodytos Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies nuostatos, susijusios su draudimu, pačios savaime nėra neteisingos. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Aprašymo 8 punkte yra nurodoma, kad investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kritimas, taip pat galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies ar visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Šios aplinkybės sudaro prielaidas manyti, kad esminė informacija dėl ieškovo įsigyjamos finansinės priemonės buvo pateikta. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Prospektas ir Galutinės sąlygos yra nemažos apimties dokumentai, surašyti naudojant specifinius terminus, o Aprašas skirtas ne konkrečiai obligacijoms, bet pateikia abstraktų įvairių finansinių priemonių apibūdinimą, konstatuotina, jog atsakovas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko.

Pažymėtina, jog pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas.

Ieškovas taip pat nurodo, jog buvo atsakovo apgautas dėl sudaromų sandorių rizikingumo, atsakovo darbuotoja taip pat paaiškino ieškovui, kad įsigyjamos finansinės priemonės yra apdraustos indėlių draudimu. Pagal CK 1.91 str. 1 d., dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad pagal CK 1.91 straipsnį apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015-05-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015). Byloje nėra nustatyta, kad atsakovas skatino savo darbuotojus aiškinti klientams, kad jo platinamos obligacijos yra draudžiamos indėlių ir investicijų draudimu, o kaip minėta, sandoris gali būti pripažintas sudarytu dėl apgaulės nustačius tyčinį suklaidinimą. Ieškovas nurodė, kad obligacijų pasirašymo sutartį jis sudarė pasiūlius atsakovo darbuotojams, tačiau ieškovas neneigia, kad jam buvo svarbu didesnės palūkanos. Ieškinyje ieškovas nurodė, kad atsakovo darbuotojai ieškovui paaiškino, jog jis kaip ir niekuo nerizikuoja, o jis suprato, kad obligacijų įsigijimas yra beveik tas pats, kas indėliai. Reikšminga ir ta aplinkybė, kad ieškovas dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia kreipėsi ne nedelsiant ir paaiškėjus faktams apie atsakovo nemokumą ir veiklos sustabdymą, o tik 2013 m. liepos mėnesį, atsakovo bankroto proceso metu. Byloje taip pat yra nustatyti faktai, kurie paneigia ieškinyje išdėstytas ieškovo aplinkybes, jog jis atvyko pratęsti terminuoto indėlio sutarties. Iš bankinių operacijų išrašo matyti, kad ieškovas pasibaigus terminuoto indėlio terminui lėšas buvo atsiėmęs. Tik po kurio laiko ieškovas atvyko sudaryti ginčo sandorio su grynaisiais pinigais. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad nors obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovui nebuvo pakankamai atskleistas, tačiau ieškovo apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis lėmė ne obligacijų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palūkanos, galimybė investuoti, todėl nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutartį pripažinti negaliojančia kaip sudaryta iš esmės suklydus ar sudarytą dėl apgaulės.

Ieškovo papildomi argumentai, išdėstyti jo procesiniuose dokumentuose, atmetami. Teismas pažymi, kad nėra jokio pagrindo aiškinti Aukščiausiojo Teismo išvadas dėl draudimo apsaugos taikymo vertybiniams popieriams (indėlių sertifikatams ir obligacijoms) kitaip, nei išaiškino bylą išnagrinėję teismai bei Aukščiausiasis Teismas. Vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 straipsnis), t.y. Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai dėl Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo normų aiškinimo ir taikymo teismams yra privalomi.

Byloje ieškovas buvo atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas jis nepateikė. Duomenų apie bylinėjimosi išlaidas nepateikė ir atsakovas. Trečiasis asmuo prašo priteisti iš ieškovo 367,96 Eur už advokato atstovavimą teisme (b.l. 154-159), tačiau atsižvelgiant į tai, kad trečiojo asmens atsiliepimas yra analogiškas kitoms byloms, todėl didelis įdirbis nebuvo reikalingas, bylinėjimosi išlaidų suma trečiajam asmeniui mažintina iki 100.00 Eur.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 264, 265-270 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo S. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 100,00 Eur atstovavimo išlaidas trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (j. a. k. 110069451) naudai.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.