- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-04-17
- Bylos Nr.
- AN2-113-1035/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-00008-2025-8
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Valerij Lauš
- Pažeidėjas
- B. M.
- Advokatai
- Rasa Stankauskienė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valerij Lauš teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens B. M. atstovės advokatės Rasos Stankauskienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 19 d. nutarties, kuria atmestas B. M. atstovės advokatės Rasos Stankauskienės skundas dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2024 m. lapkričio 28 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. VTPSI-ANR_N-966-2024.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Nagrinėjamo klausimo esmė
Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Institucija) 2024 m. lapkričio 28 d. nutarimu B. M. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 110 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta administracinė nuobauda – įspėjimas.
B. M. nubausta už tai, kad 2024 m. liepos 10 d. 10.27 val., būdama žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), savininkė, jį naudojo nesilaikydama teritorijų planavimo dokumente nustatytų ribų, t. y. šiaurinėje žemės sklypo dalyje už jo ribų naudojo tvoromis ir metaliniais vartais aptvertą nesuformuotą valstybinės žemės plotą – 111 m², tokiu būdu pažeidė įstatymų saugomus interesus, nesilaikė Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir ŽĮ) 21 straipsnio 7 punkto reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens B. M. atstovės advokatės R. Stankauskienės skundas dėl Institucijos 2024 m. lapkričio 28 d. nutarimo atmestas.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukto asmens B. M. atstovė advokatė R. Stankauskienė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 19 d. nutartį, Institucijos 2024 m. lapkričio 28 d. nutarimą ir administracinę teiseną pagal ANK 110 straipsnio 1 dalį B. M. nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1.1. Skundžiama nutartis grindžiama argumentu, kad B. M. baudžiama už valstybinės žemės naudojimą, o ne už užėmimą, o aplinkybė, kad vyksta valstybinės žemės išpirkimo procedūra nepaneigia pažeidimo padarymo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad valstybinės žemės išpirkimo procedūra neturi įtakos administracinei atsakomybei. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad ši aplinkybė reikšminga tuo aspektu, kad Institucija nepagrįstai nesustabdė ar neatidėjo administracinio nusižengimo nagrinėjimo. Pats pirmosios instancijos teismas patvirtino, kad savavališko valstybinės žemės užėmimo nebuvo, valstybinėje žemėje privačių asmenų lėšomis (tarp jų ir B. M.) pastatytos tvoros, pasodinti augalai, išklotos trinkelės, įrengtos lietaus nutekėjimo sistemos, kad būtų tvarkinga prižiūrėta teritorija, kuri nėra naudojama Bendrijos reikmėms ir nereikalinga Bendrijai (Bendrija sutiko leisti ja naudotis) ir Bendrija sutiko, kad B. M. ją išpirktų, dėl to B. M. pradėjo valstybinės žemės išpirkimo procedūrą. Atidėjus administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimą ar sustabdžius procesą iki paaiškės galutinis sprendimas dėl valstybinės žemės išpirkimo ir užbaigus valstybinės žemės išpirkimo procedūras, B. M. asmeninėmis lėšomis įrengti objektai liktų, nes valstybinės žemė taptų privačia, pažeidimo nebebūtų, o ginčo atveju sudaromos sąlygos pakartotinai bausti B. M., jei ji šių objektų nepašalins, nes Institucija po mėnesio ar dviejų vėl galės pradėti administracinio nusižengimo procedūrą dar nepasibaigus žemės išpirkimo procedūrai, taigi, sudarytos sąlygos piktnaudžiavimui.
1.2. Pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai nevertino aplinkybės, kad B. M. paraleliai yra priimtas privalomas nurodymas pašalinti objektus iš valstybinės žemės ir atitinkamai jų nepašalinus nustatytu terminu, Institucija turi teisę kreiptis į antstolį, kad būtų priverstinis vykdymas ir skiriamos baudos. Privalomas nurodymas B. M. taip pat ginčijamas dėl vykstančio valstybinės žemės išpirkimo procedūrų. Institucijos veiksmai, nors ir vykdomi pagal įstatymą, bet akivaizdžiai vertintini kaip neadekvati ir perteklinė priemonė šio ginčo individualiomis aplinkybėmis, kai vyksta valstybinė žemės išpirkimo procedūra, dėl to nurodomi šalinti objektai bus privačioje žemėje ir jų šalinti nereikės.
1.3. Ginčo atveju privalomo nurodymo priėmimas jau yra pakankama sankcija B. M. ir tokiu būdu bus pasiekti administracinės nuobaudos tikslai. B. M. taip pat kėlė klausimą, kodėl šioje sodininkų bendrijoje tik jai vienai yra pradėta administracinio nusižengimo teisena, kai kiti žemės sklypų savininkai analogiškomis ir net blogesnėmis sąlygomis (nevyksta žemės išpirkimo procedūros) nėra patraukti administracinėn atsakomybėn. Tokia Institucijos pozicija leidžia pagrįstai teigti, kad pažeidžiamas asmenų lygiateisiškumo principas ir taikomis dvigubi standartai, to teismas taip pat nevertino.
1.4. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo (toliau – SBĮ) ypatumus ir nevertino, kad jis yra specialusis teisės aktas. Įstatymas suteikia Bendrijai teisę spręsti dėl bendro naudojimo valstybinės žemės naudojimo, įstatymai tik nesuteikia teisės disponuoti bendrijos teritorijoje esančia valstybine žeme. Taigi, Bendrija ginčo atveju leido žeme naudotis ir pradėti valstybinės žemės išpirkimo procedūras, nes Bendrijai ši žemė nereikalinga ir jos naudojimas nepažeidžia nė vieno asmens interesų. Teismų praktikoje konstatuota, kad SBĮ yra specialusis įstatymas kitų (tarp jų ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo) atžvilgiu, nes jis nustato mėgėjų sodo teritorijai skirtos valstybinės žemės valdymo, naudojimo ir disponavimo ja ypatumus. Valstybinė žemė yra Bendrijos teritorijoje ir tai patvirtina Bendrijos disponuojamas 1987 m. generalinis planas. Todėl ši valstybinė žemė yra bendrojo naudojimo Bendrijos žemė, dėl kurios naudojimo ir valdymo sprendimus priima Bendrijos susirinkimas. Bendrija negali tik parduoti šios žemės. Kadangi Bendrijos valdymui yra perduota valstybinė žemė, tai yra Bendrijos valdomas bendro naudojimo turtas, dėl to Bendrija SBĮ 3 straipsnio pagrindu privalo įgyvendinti pareigas, susijusias su Bendrijos teritorijos ir joje esančių bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra ir naudojimu, o SBĮ 15 straipsnio 1 dalies 15 punktas nustato išimtinę bendrijos narių kompetenciją sprendžiant klausimus, susijusius su sodo teritorijos kraštovaizdžio tvarkymu ir priežiūra, užstatymu ir kitus teritorijos planavimo, infrastruktūros plėtros ir bendrijos bendrojo naudojimo turto naudojimo, tvarkymo ir pardavimo klausimus. Taigi, sprendimus dėl valstybinės žemės, esančios Bendrijos teritorijoje, naudojimo, valdymo (išskyrus disponavimą) priima Bendrija ir šiuo atveju Bendrija leido B. M. naudotis Bendrijos teritorijoje esančia valstybine žeme, kuri ribojasi su sklypu Nr. (duomenys neskelbtini). Tai, kad ginčo teritorija nėra naudojama eismui (kaip konstatavo Institucija) ir nėra reikalinga Bendrijos reikmėms (eismui, kaip nurodo Institucija), patvirtina 2022 m. birželio 30 d. Bendrijos narių susirinkimo protokolas, nes Bendrijos nariai nusprendė, kad ši valstybinė žemė nereikalinga ir sutiko, kad nariai ją išsipirktų (27 klausimas). Šio sprendimo pagrindu buvo pradėta valstybinės žemės išsipirkimo procedūra. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad Bendrijos pirmininkas negalėjo leisti B. M. naudotis valstybine žeme, nes tai susirinkimo kompetencija. Tačiau reikia pažymėti, kad toks Bendrijos pirmininko sprendimas nebuvo ir nėra nuginčyta narių, taigi nariai sutiko su tokiu sprendimu, todėl jis teisėtas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 19 d. nutartį nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1.5. Aplinkybė, kad yra pradėta užimtos valstybinės žemės įteisinimo procedūra, nėra pagrindas atidėti administracinės atsakomybės taikymą ar tuo labiau nepaneigia pažeidimo nustatymo fakto, o priešingai, įrodo B. M. tyčią, t. y. tai, kad ji suvokdama sąmoningai ir tyčia naudoja valstybinę žemę neturėdama tam teisinio pagrindo.
1.6. Institucija yra viešojo administravimo subjektas, kuris savo veikloje privalo vadovautis teisės aktais. ŽĮ 32 straipsnio 4 dalis, 36 straipsnis numato, jog žemės naudojimo valstybinę priežiūrą Lietuvos Respublikos priežiūros įstatymo (toliau – ir PĮ) nustatyta tvarka organizuoja ir vykdo Institucija. Žemės naudojimo valstybinė priežiūra – Institucijos organizuojama ir vykdoma žemės savininkų ar naudotojų veiklos priežiūra, kuria siekiama užtikrinti tinkamą žemės naudojimą ir teisinę apsaugą, taip pat identifikuoti teisės aktų pažeidimus ir pagal kompetenciją taikyti pažeidėjams įstatymų nustatytas sankcijas (ŽĮ 2 straipsnio 16 dalis). Institucijos veiklą bei kompetenciją žemės naudojimo valstybinės priežiūros srityje reglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymas (toliau – ir TPSŽNVPĮ), kurio 22 straipsnio 2 dalyje ir 24 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta žemės naudojimo valstybinės priežiūros apimtis. Akcentuotina, kad Institucijos organizuojamos ir vykdomos žemės naudojimo valstybinės priežiūros, kuria siekiama užtikrinti tinkamą žemės naudojimą ir teisinę apsaugą, metu tikrinama, ar žemę naudojantys asmenys laikosi žemės naudojimo reikalavimų pagal TPSŽNVPĮ 24 straipsnio 3 dalyje nurodytą baigtinį kriterijų sąrašą, t. y. ar, be kita ko, vykdant ūkinę ir kitą veiklą, tikrinamuose objektuose nepažeidžiamos teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytos žemės sklypų ribos, savavališkai neužimama ir (ar) nenaudojama žemė, vandens telkiniai. Žemės naudojimo valstybinės priežiūros pareigūnai, vadovaudamiesi TPSŽNVPĮ 22 straipsnio 3 dalies 3 punktu, privalo teikti privalomus nurodymus, jei patikrinimo metu nustatyta žemės naudojimo tvarkos pažeidimų. Aptariama nuostata imperatyviai įpareigoja Instituciją veikti, kai asmuo negali pagrįsti teisėto valstybinės žemės naudojimo, t. y. Institucija neturi diskrecijos teisės nereaguoti į valstybinės žemės naudojimo pažeidimą.
1.7. Žemės naudojimo tvarkos pažeidimų šalinimas (šiuo atveju surašytas privalomasis nurodymas) ir administracinio nusižengimo tyrimas yra dvi atskiros procedūros, kurios yra viena nuo kitos neatsiejamos. Paaiškintina, kad privalomasis nurodymas skirtas užtikrinti, kad būtų pašalinti pažeidimo padariniai, nagrinėjamu atveju – neteisėtai užimtos ir naudojamos valstybinės žemės atlaisvinimas. Tuo tarpu administracinio nusižengimo teisena vykdoma taikant atsakomybę už jau padarytą pažeidimą, nepriklausomai nuo to, ar pažeidimas buvo pašalintas. Pažymėtina, kad privalomasis nurodymas yra vykdomasis dokumentas, kuris vykdomas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, ir kurio paskirtis yra pašalinti nustatytą žemės naudojimo tvarkos pažeidimą, o administracinio nusižengimo tyrimo metu vertinama, ar žemės naudojimo tvarkos pažeidimas kartu yra ir administracinis nusižengimas ir, ar reikia taip pat taikyti poveikio priemones numatytas ANK 110 straipsnio sankcijoje. Tačiau šios dvi procedūros yra neatskiriamos viena nuo kitos Institucijos kompetencijos (numatytos TPSŽNVPĮ) prasme. Abu aptariami procesai užtikrina tiek atsakomybę už pažeidimus, tiek jų padarinių pašalinimą, taip siekiant veiksmingos viešojo intereso apsaugos. Todėl nesutiktina su apeliantės pozicija, kad Institucijos veiksmai, nors ir vykdomi pagal įstatymą, bet akivaizdžiai vertintini kaip neadekvati ir perteklinė priemonė, kadangi priešingai veikdama, t. y. nustačiusi žemės naudojimo pažeidimą ir neatlikdama administracinių nusižengimų teisenos veiksmų arba be pagrindo ją sustabdžiusi, Inspekcija neatliktų savo, kaip žemės naudojimo valstybinės priežiūros institucijos, esminės pareigos.
Žemesnės instancijos teismas
1.8. Apeliaciniame skunde daroma klaidinga išvada, kad Bendrijos pirmininko sprendimas nebuvo ir nėra nuginčyta narių, taigi nariai sutiko su tokiu sprendimu, todėl jis teisėtas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatavo, kad Bendrijos valdybos pirmininko M. B. rašytinis sutikimas dėl B. M. priklausančių statinių, įrenginių ir augalų buvimo valstybinėje žemėje apskritai teisinės reikšmės neturi, nes, kaip minėta SBĮ 15 straipsnio 1 dalies 15 punkto pagrindu išimtinę teisę spręsti klausimus turi Bendrijos narių susirinkimas, o ne valdymo organas. Taigi, visų pirma, valdybos pirmininko M. B. raštas nėra ir negali būti laikomas Bendrijos pirmininko sutikimu dėl Bendrijos teritorijoje esančios žemės naudojimo ir objektų buvimo valstybinėje žemėje bendrijos teritorijoje, kadangi tai nėra sodininkų Bendrijos valdymo organo kompetencija. Antra, nėra aišku kam jis registruotas, nėra nurodyta apskundimo tvarka, todėl negalima teigti, jog „nariai sutiko su tokiu sprendimu“, nes jis nėra nuginčytas. Vien ta aplinkybė, kad priimta skundžiama nutartis netenkina apeliantės, nesudaro teisinio ją panaikinti. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliantės skundą, visapusiškai ir išsamiai nustatė faktines bylos aplinkybes, pagal vidinį teismo įsitikinimą įvertino visus byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas bei nepažeidė procesinės teisės normų, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, todėl skundžiama nutartis yra pagrįsta, teisėta ir nėra teisinio pagrindo ją keisti ar naikinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimtos nutarties (nutarimo) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad B. M. atstovė nesutinka su sprendimu B. M. patraukti administracinėn atsakomybėn pagal ANK 110 straipsnio 1 dalį už savavališką žemės naudojimą. Jos teigimu, Bendrija leido B. M. naudotis Bendrijos teritorijoje esančia valstybine žeme, kuri ribojasi su jai priklausančiu žemės sklypu, be to, sutiko su tuo, kad B. M. šią valstybinę žemę išsipirktų, todėl buvo pradėta valstybinės žemės išpirkimo procedūra. Apygardos teismas su šiais apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo sutikti.
ANK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas dėl administracinio nusižengimo padarymo, o minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal šį kodeksą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta įstatymų uždrausta veika atitinka šiame kodekso nustatytus administracinio nusižengimo požymius. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Įstatymo apibrėžto konkretaus administracinio nusižengimo, turinčio visus įstatymo nurodytus administracinio nusižengimo sudėties požymius, padarymas reiškia, kad yra faktinis pagrindas kaltą asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn ir skirti jam atitinkamas nuobaudas bei kitas poveikio priemones. Administraciniam nusižengimui, kaip ir kitiems teisės pažeidimams, būdingi šie keturi požymiai: a) objektas; b) objektyvioji pusė; c) subjektas; d) subjektyvioji pusė. Jeigu bent vieno požymio nėra, tai nėra ir nusižengimo sudėties kaip visumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-57-976/2020).
ANK 110 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už savavališką žemės, miško, vandens telkinių užėmimą arba naudojimą. Visais atvejais taikant administracinę atsakomybę pagal šią teisės normą, būtina byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatyti bent vieną ar abu alternatyvius šio administracinio nusižengimo objektyviuosius požymius – savavališką žemės, miško, vandens telkinio užėmimą ir (ar) savavališką tokio žemės, miško, vandens telkinio naudojimą, neturint tam teisinio pagrindo. Taip pat svarbu nustatyti tai, kad asmuo tyčia, sąmoningai ir savavališkai užėmė ir (ar) naudoja valstybinį ar privatų žemės sklypą, aiškiai suprasdamas, kas yra jo savininkas.
Institucijos 2024 m. lapkričio 28 d. nutarimu B. M. pripažinta kalta ir nubausta pagal ANK 110 straipsnio 1 dalį už tai, kad ji naudojo jai priklausantį žemės sklypą nesilaikydama teritorijų planavimo dokumente nustatytų ribų, t. y. už jo ribų naudojo tvoromis ir metaliniais vartais aptvertą nesuformuotą valstybinės žemės plotą. Institucijos nutarime nurodyta, kad B. M. tokiais savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 7 punktą, kuriame numatyta, jog žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo savo naudojamuose žemės sklypuose vykdydami ūkinę ar kitą veiklą nepažeisti gretimų žemės sklypų savininkų ar naudotojų ir gyventojų teisių ir įstatymuose saugomų interesų.
Iš administracinio nusižengimo bylos medžiagos matyti, kad B. M. nuo 2015 m. kovo 9 d. yra 0,0761 ha dydžio žemės sklypo ir gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), savininkė. Žemės sklypą ir gyvenamąjį namą ji įsigijo 2015 m. sausio 30 d. dovanojimo sutarties pagrindu. Šis sklypas yra 1-osios sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje, o B. M. yra šios Bendrijos narė. Institucijos žemės naudojimo valstybinės priežiūros pareigūnai 2024 m. liepos 10 d. atliko minėto žemės sklypo neplaninį patikrinimą ir 2024 m. liepos 11 d. surašė žemės naudojimo patikrinimo aktą (kontrolinį klausimyną), kuriame konstatavo žemės naudojimo tvarkos pažeidimą. Patikrinimo metu nustatyta, kad B. M. nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas naudojamas nesilaikant teritorijų planavimo dokumente nustatytų ribų, t. y. šiaurinėje dalyje už žemės sklypo ribų tvoromis ir metaliniais vartais aptvertas ir naudojamas 111 m² nesuformuotas valstybinės žemės plotas, kuris patikėjimo teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei; aptvertas valstybinės žemės plotas naudojamas kaip vientisas masyvas su nurodytu žemės ūkio paskirties, mėgėjų sodo žemės sklypu, taip ribojama teisė naudotis valstybine žeme; tvoros ir vartai pastatyti neturint valstybinės žemės patikėtinio sutikimo. Prie patikrinimo akto pridėtos 2024 m. liepos 10 d. darytos nuotraukos, kuriose užfiksuoti valstybinėje žemėje esantys metalinė tvora, vartai, betoninis pamatas, tujų gyvatvorė, betono trinkelės, lietaus vandens surinkimo latakas (2 t., b. l. 34–40). Nustačius žemės naudojimo tvarkos pažeidimą, Institucija 2024 m. gruodžio 5 d. B. M. surašė privalomąjį nurodymą pašalinti žemės naudojimo pažeidimus su įpareigojimu iki 2025 m. birželio 3 d. atlaisvinti užimtą ir naudojamą valstybinę žemę 111 m² šiaurinėje pusėje bei pašalinti 31,19 m ilgio metalinę tvorą su visomis konstrukcijomis, borteliais ir 4,72 m ilgio metalinius vartus (2 t., b. l. 110–111).
Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad B. M. naudojasi valstybine žeme, tačiau ji nesutinka su tuo, kad tai daro savavališkai. Pasak B. M. atstovės, Bendrijos nariai nenorėjo mokėti už Bendrijos teritorijoje esančios valstybinės žemės tvarkymą, todėl leido B. M. ją naudotis, be to, Bendrijos valdybos pirmininkas M. B. raštu patvirtino, kad neprieštarauja dėl B. M. priklausančių statinių, įrenginių ir augalų buvimo valstybinėje žemėje. Tačiau su šiais argumentais apygardos teismas neturi pagrindo sutikti.
Pažymėtina, kad šiuo atveju aktualus Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymas, kuris reglamentuoja mėgėjų sodo teritorijai skirtos valstybinės žemės valdymo ir naudojimo bei disponavimo ja ypatumus. SBĮ 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bendrija yra ribotos civilinės atsakomybės pelno nesiekiantis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – įgyvendinti sodininkų bendrąsias teises ir pareigas, susijusias su mėgėjų sodo teritorijos ir joje esančių bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra ir naudojimu. To paties įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 15 punkte nurodyta, kad išimtinę teisę spręsti mėgėjų sodo teritorijos kraštovaizdžio tvarkymo ir priežiūros, užstatymo ir kitus teritorijos planavimo, infrastruktūros plėtros ir bendrijos bendrojo naudojimo turto naudojimo, tvarkymo ir pardavimo klausimus turi bendrijos narių susirinkimas. Taigi, kaip matyti, šis teisinis reguliavimas iš tikrųjų nesuteikia teisės sodininkų bendrijų valdybos pirmininkams išduoti sutikimus ir (ar) leidimus naudotis valstybine žeme, todėl Bendrijos valdybos pirmininko M. B. raštas, kuriuo jis leido B. M. naudotis valstybine žeme, negali būti laikomas teisėtu naudotis Bendrijos teritorijoje esančia valstybine žeme. Be to, kaip matyti iš 1-osios sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ 2022 m. birželio 30 d. eilinio visuotinio narių susirinkimo protokolo (1 t., b. l. 81–91), Bendrijos nariai nusprendė, kad Bendrijos teritorijoje esanti laisva valstybinė žemė nėra reikalinga Bendrijos narių bendrų poreikių tenkinimui, todėl pritarė tam, kad suinteresuoti Bendrijos nariai, su kurių sklypais ribojasi valstybinė žemė, teisės aktų nustatyta tvarka inicijuotų įsiterpusių valstybinės žemės sklypų pirkimo procedūras ir išsipirktų juos, o iki išsipirkimo juos tvarkytų ir prižiūrėtų. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, Bendrijos nariai B. M. leido valstybinę žemę tik tvarkyti ir prižiūrėti iki jos išsipirkimo, o ne išskirtinai naudoti ją savo asmeninėms reikmėms (įvažiavimo į garažą ir lietaus nuvedimo sistemos (latako) įrengimui, augalų sodinimui ir pan.).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad B. M. priklausantis žemės sklypas suformuotas atlikus kadastrinius matavimus dar 2014 m. liepos 10 d. Kaip minėta, B. M. įgijo žemės sklypo nuosavybės teisę 2015 m. sausio 30 d. dovanojimo sutarties pagrindu. Pažymėtina, kad paprastai sudarant žemės sandorius, prie jų pridedami žemės sklypo planas ar schema, kuriuose aiškiai nurodomos žemės sklypo ribos (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 29 straipsnio 1 dalis). Taigi, B. M., įgydama šį žemės sklypą, turėjo ir privalėjo žinoti savo žemės sklypo ribas bei tai, kad buvusių savininkų tvora pastatyta valstybinėje žemėje. Juolab, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos dar 2022 m. balandžio 7 d. atliko B. M. priklausančio žemės sklypo patikrinimą ir surašė žemės naudojimo patikrinimo aktą (1 t., b. l. 71–77), kuriame užfiksuoti beveik analogiški 2024 m. liepos 11 d. patikrinimo akte fiksuoti pažeidimai. Tai reiškia, kad B. M. jau pakankamai ilgą laiko tarpą žinojo apie tai, kad savavališkai naudojasi valstybinės žemės sklypo plotu, kuris jai nepriklauso, tačiau šią aplinkybę ignoravo, toliau naudojosi valstybinės žemės dalimi kaip savo nuosavybe bei ilgą laiką nesiėmė aktyvių veiksmų spręsti susiklosčiusią situaciją (atlaisvinti naudojamą valstybinę žemę). Kaip teisingai pažymėta skundžiamoje nutartyje, vien ta aplinkybė, kad B. M. 2022 metais kreipėsi į savivaldybę dėl valstybinės žemės išsipirkimo, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi tai niekaip nepaneigia administracinio nusižengimo padarymo fakto. Šio fakto savaime nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai, kad B. M. iniciatyva pradėtos valstybinės žemės išpirkimo procedūros. Kol ginčo žemė nėra išpirkta, nesant kito teisėto pagrindo, B. M. šios žemės naudojimas laikytinas pažeidimu, užtraukiančiu jai administracinę atsakomybę. Net ir teigiamas valstybinės žemės išpirkimo procedūros rezultatas nepašalintų iki tol padaryto administracinio nusižengimo.
Apeliaciniame skunde B. M. atstovė papildomai nurodo, kad privalomojo nurodymo surašymas yra jau pakankama priemonė administracinių nuobaudų tikslams pasiekti. Apygardos teismas su tuo nesutinka ir pažymi, kad Institucijos atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai nurodyta, jog privalomasis nurodymas ir administracinio nusižengimo tyrimas yra dvi atskiros procedūros, kurios yra viena nuo kitos neatsiejamos. Privalomasis nurodymas yra vykdomasis dokumentas, kuriuo siekiama užtikrinti, kad padaryto pažeidimo padariniai būtų pašalinti (šiuo atveju reikalaujama atlaisvinti neteisėtai naudojamą valstybinę žemę), tuo atveju, jeigu yra nustatyta, kad toks pažeidimas kartu yra ir administracinis nusižengimas, nepriklausomai nuo to, ar toks pažeidimas buvo pašalintas, asmeniui taikoma administracinio nusižengimo atsakomybė. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad žemės naudojimo tvarkos pažeidimas kartu yra ir administracinis nusižengimas, numatytas ANK 110 straipsnio 1 dalyje, todėl Institucija 2024 m. lapkričio 28 d. nutarimu B. M. pagrįstai paskyrė šio straipsnio sankcijoje numatytą administracinę nuobaudą – įspėjimą.
Be to, Institucijos atsiliepime į apeliacinį skundą išsamiai pasisakyta dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Institucijos dvigubų standartų taikymu. Sutiktina su atsiliepimo argumentais, kad žemės naudojimo valstybinę priežiūrą reglamentuojantys teisės aktai įpareigoja Instituciją veikti, kai asmuo negali pagrįsti teisėto valstybinės žemės naudojimo, t. y. Institucija neturi diskrecijos teisės nereaguoti į valstybinės žemės naudojimo pažeidimą. Aplinkybė, kad kiti panašioje situacijoje atsidūrę Bendrijos nariai nėra patraukti administracinėn atsakomybėn už savavališką valstybinės žemės naudojimą, savaime nepašalina B. M. atsakomybės.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir argumentus, konstatuotina, kad B. M. pagrįstai patraukta administracinėn atsakomybėn pagal ANK 110 straipsnio 1 dalį. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą, negu skundžiamoje nutartyje padarė pirmosios instancijos teismas, todėl skundžiama nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, naikinti jos apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 19 d. nutartį nepakeistą ir atmesti B. M. atstovės advokatės Rasos Stankauskienės apeliacinį skundą.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.