Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-224-478/2015

Teisėjas Raimundas Klimaitis Teisminio proceso Nr. 1-98-1-00330-2013-1

2015 m. kovo 17 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Algirdo Remeikos ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorui Dariui Dziegoraičiui, nuteistosios N. A. gynėjai advokatei Marytei Vietaitei, nuteistosios S. M. gynėjai advokatei Loretai Daukšienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. M. ir N. A. apeliacinius skundus dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. M. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalyje, ir nuteista vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta 2012-06-12 Jurbarko rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės dalis, bausmes dalinai sudedant, galutinę subendrintą bausmę paskiriant vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo sulaikymo momento.

N. A. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, ir paskirta bausmė – vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimas.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta dalis 2014-05-07 Jurbarko rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės (pakeitus vadovaujantis BK 65 straipsniu), bausmes dalinai sudedant, galutinę subendrintą bausmę paskiriant – vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo sulaikymo momento.

Solidariai iš S. M. ir N. A. priteista 5179,20 litų (penki tūkstančiai vienas šimtas septyniasdešimt devyni litai 20 ct) (1500 EUR) turtinei žalai ir 100 Lt (vienas šimtas) (28,96 EUR) neturtinei žalai atlyginti L. K..

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. M. ir N. A. nuteistos už tai, kad 2013 m. gegužės 24-25 d. apie 9 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, Jurbarko r., Raudonės k., (duomenys neskelbtini), veikdamos bendrininkų grupėje, iš L. K. piniginės, kuri buvo striukės vidinėje kišenėje, pagrobė 1500 eurų, bendros 5179,20 litų vertės, tuo padarydamos L. K. 1500 eurų, bendros 5179,20 litų vertės turtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų N. A. ir S. M. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

N. A. apeliaciniame skunde kelia tik bausmės individualizavimo klausimą, neginčija kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos ir jos kvalifikacijos, o nuteistoji S. M., nesutikdama su paskirta bausme, ginčija ir savo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadaryta, todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, nuosprendžio plačiau neanalizuodamas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Vadovaujantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, tai yra teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, ir kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą nepagrįstai spręsdamas, kad nuteistoji N. A. nusikalstamas veikas padarė būdama teista ir bausmės atlikimo metu, subendrindamas bausmes, taip pat neteisingai įvertino bausmės individualizavimui svarbias aplinkybes abiejų nuteistųjų atžvilgiu ir dėl to neteisingai paskyrė aiškiai per griežtas bausmes, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje keistinas (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

Dėl N. A. apeliacinio skundo.

N. A. savo apeliaciniame skunde teigia, kad jai paskirta per griežta bausmė. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šie skundo argumentai iš dalies pagrįsti, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytų aplinkybių reikšmę, spręsdamas dėl nuteistosios pavojingumo ir dėl taikytinos bausmės, kuri atitiktų teisingumo principą, todėl, parinkdamas bausmės dydį, nepakankamai įvertino bausmės skyrimo pagrindus, bausmės paskirtį, netinkamai individualizavo skiriamos bausmės rūšį ir dydį.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad bene svarbiausias iš bausmės tikslų yra bausmės teisingumo užtikrinimas, pagal kurį asmeniui paskirta bausmė turi būti proporcinga asmens padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui ir kaltininko asmenybei (kasacinė nutartis Nr. 2K-420/2006). Teisinga bausmė paskiriama nebūtinai pirmiausia kreipiant dėmesį į aritmetinį sankcijoje numatytų bausmių vidurkį, o kruopščiai vertinant nusikalstamą veiką ir ją padariusį asmenį. Atsižvelgiant į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, būtina vertinti ne tik kiekvieną iš jų, bet ir jų visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-2/2007). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino N. A. bausmės individualizavimui aktualias aplinkybes, būtent tai, kad pripažino, jog nagrinėjamoje byloje nustatytą nusikalstamą veiką ji padarė būdama anksčiau teista du kartus ir bausmės atlikimo laikotarpiu, todėl jai paskyrė aiškiai neteisingą bausmę.

Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad S. M. ir N. A. nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, padarė 2013 m. gegužės 24-25 d., apie 9 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas.

Įstatymas nenustato konkrečių kriterijų, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis turėtų būti skiriama viena ar kita bausmės rūšis tuomet, kai už nusikalstamos veikos padarymą sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės rūšys.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai traktavo, kad bausmės skyrimui įtakos turėjo tai, kad padarytas tyčinis nesunkus nusikaltimas, tačiau jis padarytas bendrininkų grupės, kas sunkina N. A. atsakomybę, nusikaltimas padarytas siekiant savanaudiškų tikslų, materialinės naudos, pasinaudojus tuo, kad nukentėjusysis buvo neblaivus, N. A. eilę kartų bausta administracine tvarka, nenustatyta jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, žala nukentėjusiajam neatlyginta, todėl teismas sprendė, kad N. A. skirtina laisvės atėmimo bausmė. Visgi, apeliacinės instancijos teismo manymu, bausmės rūšis ir dydis neproporcingi nusikalstamos veikos pobūdžiui ir pavojingumui bei nuteistosios asmenybei. BK 55 straipsnis nurodo, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Taigi, jau pats baudžiamasis įstatymas vertina, kad pirmą kartą nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą padaręs asmuo yra mažiau pavojingas visuomenei, todėl yra pagrindo tikėtis, kad jo atžvilgiu bausmės tikslai gali būti pasiekti ir realiai neapribojant asmens laisvės, o pati griežčiausia bausmės rūšis skirtina išimtiniais atvejais, ir toks teismo sprendimas turi būti pagrįstas pakankamais motyvais. Kadangi skundžiamu teismo nuosprendžiu N. A. nuteista už nusikaltimą, kurį ji padarė būdama neteista, jai skirtina su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė – laisvės apribojimas.

Teismas neteisingai vertino ir N. A. neblaivumo įtaką nusikalstamos veikos padarymui. Pagal teismų praktiką, kaltinamo asmens neblaivumas, kaip sunkinanti aplinkybė, vertinama tada, kai alkoholio vartojimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad apeliantė vartojo alkoholį kartu su nukentėjusiuoju, S. M. ir kitais asmenimis, tačiau kokį kiekį ir kokį alkoholį vartojo apeliantė, teismas net nesiaiškino, neblaivumo ar apsvaigimo nuo alkoholio faktas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo nustatytas, teismas nuosprendyje nenurodė jokių duomenų, kuriais remiantis padarė išvadą, jog N. A. buvo apsvaigusi nuo alkoholio ir kad N. A. nusikalstamas sumanymas – pagrobti svetimą turtą – kilo būtent dėl alkoholio poveikio ir kitu atveju ji nebūtų taip pasielgusi. Dėl šių priežasčių iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalintina atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, t. y., kad N. A. nusikalstamą veiką padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir būtent tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Vienos iš atsakomybę sunkinančių aplinkybių pašalinimas yra vienas iš pagrindų mažinti skirtinos bausmės dydį. Beje, atkreiptinas pirmosios instancijos teismo dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu ši nuteistosios atsakomybę sunkinanti aplinkybė N. A. nebuvo inkriminuota, teisminio nagrinėjimo metu prokuroras taip pat neprašė pasunkinti kaltinimo BPK 256 straipsnio tvarka, todėl teismas, pats nustatydamas šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, pažeidė nuteistosios N. A. teisę į gynybą, o baudžiamajame įstatyme (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte) tokia atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kaip asmens neblaivumas, iš viso nėra nustatyta.

Vertinant aptartas aplinkybes, tai, kad nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, teisėjų kolegija sprendžia, kad N. A. atžvilgiu bausmės tikslai gali būti pasiekti taikant didesnę, nei laisvės apribojimo bausmės vidurkis, bausmę – 1 vienerius metus 3 mėnesius laisvės apribojimo.

Pirmosios instancijos teismas N. A. atžvilgiu taikė BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatas ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrino su Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu paskirta bausme.

BK 64 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti.

Kadangi apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad skundžiamame nuosprendyje nustatyta nusikalstama veika buvo padaryta anksčiau, nei priimtas Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 7 d. nuosprendis, subendrinant skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su minėtu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme, pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes BK 64 straipsnis negalėjo būti taikomas.

Nagrinėjamu atveju, N. A. atžvilgiu turėjo būti taikoma BK 63 straipsnio 9 dalis, kuri nurodo, jog tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmė skiriama vadovaujantis 63 straipsnio nuostatomis. Tokiu atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį.

BK 63 straipsnio 1 dalis inter alia nurodo, kad skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. Bausmių apėmimas taikomas tik BK 63 straipsnio 5 dalyje numatytais atvejais, todėl nagrinėjamu atveju ši norma netaikytina. Apeliacinio teismo nuomone, nagrinėjamu atveju taikytina BK 63 straipsnio 4 dalis, ir bausmės iš dalies sudėtinos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedant švelnesnę bausmę.

Dėl S. M. apeliacinio skundo.

Nuteistoji S. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad ji iš nukentėjusiojo L. K. pinigų nevogė, t. y., ji ginčija savo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje. Ginčo dėl to, kad iš L. K. buvo pavogti pinigai ir kad jų suma atitinka nustatytai baudžiamojoje byloje, nėra. N. A. teigimu, nukentėjusiojo piniginėje galėjo būti 1500 eurų, S. M. taip pat sutiko su pareikštu turtinės žalos dydžiu ir jo neginčijo. Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo, S. M. ginčija, jog ji savo veiksmais prisidėjo prie vagystės, todėl jos veiksmai neturėtų būti kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.

Nors apeliantė tvirtina, kad ne ji pavogė L. K. pinigus, tačiau apylinkės teismas teisingai nustatė, kad šią vagystę nuteistosios padarė, veikdamos bendrininkų grupėje.

Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi, bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai – kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-339/2010, 2K-630/2011, 2K-10/2012). Pabrėžtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K–605/2007, 2K-211/2008, 2K-197/2009 ir kt.). Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki nusikalstamos veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tyčia bendrininkavimo atveju reiškiasi tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad S. M., neigdama pinigų vagystę, pripažįsta, jog suprato, kad jai N. A. duoti pinigai buvo vogti, tačiau juos ji neprieštaraudama priėmė ir jokių veiksmų nutraukti nusikalstamus veiksmus nesiėmė – nukentėjusiajam nepranešė apie pinigų vagystę, gautų pinigų negrąžino, nesiėmė kitų įmanomų veiksmų neteisėtos veikos padarinių atsiradimui sustabdyti. Priešingai, ji kartu su N. A. vyko į Kauną, išsikeitė pinigus, juos leido savo reikmėms.

Nuteistoji N. A. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad vartojant alkoholinius gėrimus kartu su nukentėjusiuoju ir kitais asmenimis, ji atsisėdo ant žemės. Piniginė buvo ant žemės, tuo metu S. M. sėdėjo L. K. ant kelių. Po to S. M. išėjo į lauką ir ją pasikvietė, lauke davė pinigų. Jie buvo eurai, apie 1500 eurų. Po to dalį pinigų atidavė S. M. ir visi važiavo į Kauną.

Liudytoja A. I. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad ji matė, kaip būtent N. A. palindo po stalu ir iš ten išlindo kažką laikydama saujoje, kaip ji suprato – pinigus, tačiau po to kartu su N. A. į lauką išėjo ir S. M., o po kurio laiko grįžusios jos pareiškė, jog visi važiuos į Kauną. Po ko keturiese – N. A., S. M., liudytoja ir M. T. – kažkurios iš nuteistųjų iškviestu taksi automobiliu nuvyko į Kauną. Ten S. M. kartu su N. A. nuėjo į „Akropolį“ išsikeisti pinigų.

Liudytojas A. T. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad jį iškvietė N. A., kuri paprašė nuvežti ją ir dar tris asmenis į Kauną prie „Akropolio“. Nuvažiavus, į „Akropolį“ nuėjo N. A. ir kita jauna moteris, grįžusios po pusvalandžio jos abi jam sumokėjo po 50 eurų. Teisminio nagrinėjimo metu liudytojas patvirtino šiuos savo parodymus.

Pagal teismų praktiką vagystė baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą, taip įgydamas galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti juo pagal savo valią. Valdymo teisė suprantama, kaip turto buvimas savininko žinioje, naudojimosi teisė leidžia pasinaudoti naudingomis daikto savybėmis, o disponavimo teisė – tai teisinės turto padėties nustatymas savininko valia. Vagystė laikoma baigta nuo tada, kai kaltininkas įgyja galimybę nors trumpam laikui pavogtą daiktą paslėpti arba išmesti.

Taigi, sprendžiant iš byloje nustatytų aplinkybių, abi nuteistosios, siekdamos sumažinti savo atsakomybę, kaltę dėl pinigų vagystės verčia viena kitai, objektyvių duomenų, rodančių, kuri iš nuteistųjų iš nukentėjusiojo piniginės pagrobė pinigus, byloje nėra. Sprendžiant iš S. M. parodymų, ji, aiškiai suprasdama, kad N. A. jai duodami pinigai yra vogti, tam neprieštaravo, juos priėmė, jais disponavo kaip savo nuosavybe, leisdama savo reikmėms. Nors dėl svetimo turto pagrobimo, pagal bylos duomenis, nebuvo iš anksto tartasi, tačiau pasiektas rezultatas S. M. tenkino. Šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistosios pritarė viena kitos neteisėtiems veiksmams ir taip išreiškė savo tikrąją valią – norą užvaldyti ir pagrobti svetimą turtą, vadinasi, konkliudentiniais veiksmais pritardama svetimo turto pagrobimui, S. M. kartu su N. A. jį ir padarė. Esant bendrininkavimui, visi bendrininkai atsako pagal vieną ir tą patį BK straipsnį, todėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl faktinių padarytos vagystės aplinkybių pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o S. M. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.

S. M. savo apeliaciniame skunde teigia, kad pagal jos padarytus veiksmus jai paskirta per griežta bausmė. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šie skundo argumentai iš dalies pagrįsti, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytų aplinkybių reikšmę spręsdamas dėl nuteistosios pavojingumo ir dėl taikytinos bausmės, kuri atitiktų teisingumo principą, todėl, parinkdamas laisvės atėmimo bausmės dydį, nepakankamai įvertino bausmės skyrimo pagrindus, bausmės paskirtį, netinkamai individualizavo skiriamos laisvės atėmimo bausmės dydį, todėl paskyrė aiškiai per griežtą bausmę.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai S. M. bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, iš esmės įvertino visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistajai, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad S. M. padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, anksčiau teista vieną kartą, teistumas neišnykęs, bausta administracinėmis nuobaudomis, tai nuteistosios asmenybę charakterizuojančios aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatytos dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės – veikė bendrininkų grupėje ir apsvaigusi nuo alkoholio (BK 60 str. 1 d. 1 p., 9 p.).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai laisvės atėmimo bausmės dydį, neįvertino nusikaltimo pavojingumo, padarytos materialinės žalos dydžio, nuteistosios šeiminės padėties ir tai lėmė netinkamą BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių visumos vertinimą, nustatant bausmės dydį. Tokiu būdu, teismas paskyrė neteisingą bausmę, todėl S. M. skirtina nauja bausmė.

Byloje nustatyta, kad S. M. ir N. A., veikdamos bendrininkų grupėje, iš L. K. pagrobė 1500 eurų, bendros 5179,20 litų vertės, tuo padarydamos L. K. 1500 eurų, bendros 5179,20 litų vertės turtinę žalą.

Nors nuteistoji padarė nesunkų nusikaltimą, tačiau šį nusikaltimą S. M. padarė būdama teista – Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 12 d. nuosprendžiu ji pripažinta kalta padariusi BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą ir jai skirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėtas 1 metams. Nusikaltimas, dėl kurio S. M. nuteista skundžiamu 2014 m. lapkričio 12 d. Jurbarko rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, yra padarytas 2013 m. gegužės 24-25 d., t. y. neišnykus ir esant nepanaikintam ankstesniam teistumui. Dėl šios aplinkybės, ji yra recidyvistė BK 27 straipsnio 1 dalies prasme, o baudžiamasis įstatymas numato, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę (BK 56 straipsnio 1 dalis). Taigi, nusikaltimų recidyvas yra aplinkybė, turinti įtakos asmens pavojingumui ir nulemianti skirtinos bausmės rūšį.

Be to, nagrinėjamu atveju nusikaltimas padarytas bendrininkų grupėje, kas sunkina S. M. atsakomybę, nusikaltimas tyčinis, padarytas siekiant savanaudiškų tikslų, materialinės naudos, pasinaudojus tuo, kad nukentėjusysis buvo neblaivus. Apeliantė yra eilę kartų bausta administracine tvarka, nenustatyta jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, žala nukentėjusiajam neatlyginta. Bausmės tikslas nėra vien nubaudimas, ja siekiama prevencijos tikslų – apriboti nusikaltusiam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, todėl, šiuo atveju, negalima sutikti su nuteistąja, kad tokie tikslai, atsižvelgus į tai, kad ji nedaro tinkamų išvadų dėl savo elgesio, nenori paklusti visuotinai privalomoms elgesio taisyklėms, toliau linkusi nesilaikyti teisės normų, nusikalsti, gali būti pasiekti švelnesnio pobūdžio, su realiu laisvės atėmimu nesusijusia bausme, nes tokia bausmė S. M. neturėjo pakankamo poveikio ir nekeičia jos elgesio teigiama linkme.

Tačiau, apeliacinio teismo nuomone, S. M. atžvilgiu bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus ir mažesnio dydžio laisvės atėmimo bausmę, nei ją skyrė pirmosios instancijos teismas.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apylinkės teismo išvada, jog S. M. neblaivumas turėjo tiesioginės įtakos nusikalstamos veikos padarymui, todėl ši aplinkybė nepagrįstai vertinta kaip jos atsakomybę sunkinanti. Nors pagal nustatytas bylos aplinkybes aišku, jog apeliantė vartojo alkoholį, tačiau kokį kiekį ir kokį alkoholį vartojo apeliantė, teismas net nesiaiškino, neblaivumo ar apsvaigimo nuo alkoholio faktas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo nustatytas, teismas nuosprendyje nenurodė jokių duomenų, kuriais remiantis padarė išvadą, jog S. M. buvo apsvaigusi nuo alkoholio ir kad būtent dėl apsvaigimo nuo alkoholio ji ryžosi padaryti nusikaltimą, todėl iš nuosprendžio šalintina S. M. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Be to, kaip pasisakyta ir dėl N. A. apeliacinio skundo, ikiteisminio tyrimo metu ši nuteistosios atsakomybę sunkinanti aplinkybė S. M. nebuvo inkriminuota, teisminio nagrinėjimo metu prokuroras taip pat neprašė pasunkinti kaltinimo BPK 256 straipsnio tvarka, todėl teismas, pats nustatydamas šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, pažeidė nuteistosios S. M. teisę į gynybą.

Be to, skiriant S. M. bausmę, būtina įvertinti, kad padarytas nesunkus, nesmurtinio pobūdžio nusikaltimas, jam įtakos turėjo ir paties nukentėjusiojo neatsakingas elgesys, S. M. taip pat iš dalies sutiko su kaltinimu ir apgailestavo dėl netinkamo savo elgesio, ir nors šis gailėjimasis neatitinka teismų praktikoje įtvirtintos nuoširdaus gailėjimosi BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme sąvokos, tačiau tai rodo tam tikrą nuteistosios savo netinkamo, teisę pažeidžiančio elgesio suvokimą. Be to, S. M. augina du mažamečius vaikus (b. l. 17-18, t. 2). Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir į tai, kad pašalinta viena iš atsakomybę sunkinančių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog S. M. bausmė, paskirta pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, mažintina sankcijos ribose. Subendrindamas skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su 2012-06-12 Jurbarko rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, apylinkės teismas baudžiamųjų įstatymų nuostatų nepažeidė, todėl ši nuosprendžio dalis nekeistina.

Nuteistoji S. M. apeliaciniu skundu prašo taikyti jai BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti bausmės vykdymą. Šio nuteistosios prašymo nėra pagrindo tenkinti. Bausmės vykdymo atidėjimas išreiškia humanizmo, bausmės individualizacijos bei jos ekonomijos principus. Bausmės paskirtį įvardija BK 41 str., todėl atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą svarbu nustatyti, ar tokia poveikio priemonė bus pakankamai efektyvi, norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. BK 75 straipsnio esminė taikymo sąlyga yra teismo išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-404/2007). Kaip minėta aukščiau, apeliantė anksčiau teista už tyčinį nusikaltimą (b. l. 27-29, t. 1). Pažymėtina, kad jai jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, kurio metu ji vėl padarė tyčinį nusikaltimą. Ankstesnis apeliantės teistumas, tyčinio nusikaltimo padarymas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu rodo, kad ji yra linkusi daryti nusikaltimus, nevertina visuomenėje priimtų elgesio normų, yra pavojingas visuomenei asmuo, todėl nėra jokio pagrindo manyti, jog atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą, bus pasiekti bausmės tikslai. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes ir BK 75 straipsnio taikymo tikslus, apeliacinės instancijos teismas laiko, kad apylinkės teismas, netaikęs bausmės vykdymo atidėjimo, įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Byloje gautos Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos S. M. (pažyma Nr. TP-7-(2.10)-702 (2 t., b. l. 32), išlaidas iki 2015 m. vasario 17 d. sudaro 34,74 EUR dydžio advokato užmokestis, o N. A. (pažyma Nr. TP-7-(2.10)-701) – 44,35 EUR. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su jo teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Atsižvelgtina ir į tai, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, pateikusi prašymą priteisti valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas, nepateikė teismui duomenų apie nuteistųjų, kurių byloje yra būtinas gynėjo dalyvavimas, turto ir pajamų lygį. Tokie duomenys yra esminiai sprendžiant klausimą dėl galimybės priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-28-976/2015). Įvertinus šias aplinkybes, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistųjų S. M. ir N. A. nepriteistinos.

Įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus, tačiau teismas neteisingai vertino nuteistųjų atsakomybę individualizuojančias aplinkybes, nepagrįstai nustatė vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, todėl nuteistosioms paskyrė per griežtas bausmes. Be to, N. A. atžvilgiu teismas nepagrįstai nustatė ankstesnį jos teistumą, todėl neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai paskyrė bausmę. Dėl šių priežasčių Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendis keistinas, nuteistosioms atitinkamai pakeičiant skirtinas bausmes.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 punktu,

nusprendė:

Nuteistųjų N. A. ir S. M. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies, Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. pakeisti.

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies N. A. ir S. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė neblaivios (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuriuo N. A. už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalyje, padarymą skirta vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1, 3 d., dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2014-05-07 Jurbarko rajono apylinkės teismo paskirtos neatliktos bausmės dalimi (pakeitus vadovaujantis LR BK 65 str.), ir galutinė subendrinta bausmė paskirta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose; bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo sulaikymo momento.

N. A. už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalyje, padarymą skirti laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams, įpareigojant N. A. nuo 23 val. iki 6 val. būti savo namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi, per 1 (vienerius) metus atlyginti nukentėjusiajam L. K. nusikaltimu padarytą žalą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, paskirtą bausmę iš dalies sudedant subendrinti su Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir N. A. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant N. A. nuo 23 val. iki 6 val. būti savo namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi, per 1 (vienerius) metus atlyginti nukentėjusiajam L. K. nusikaltimu padarytą žalą bei nevartoti psichiką veikiančių medžiagų laisvės apribojimo bausmės atlikimo laikotarpiu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką N. A. įskaityti iš dalies atliktą bausmę pagal Jurbarko rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 7 d. nuosprendį.

S. M. už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalyje, padarymą skirti bausmę – laisvės atėmimą 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, prie paskirtos bausmės pridėti dalį Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 12 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės ir S. M. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.