Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės D. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius nusikaltimo požymių turinčios nusikalstamos veikos (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, G. M. baudžiamoji byla pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nutraukta, nustačius BK 28 straipsnyje numatytą baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. M. buvo kaltinamas tuo, kad tyčia nužudė A. P., o būtent:

2014 m. gegužės 19 d. apie 19 val. 50 min. (duomenys neskelbtini), prie namo Nr. 4 pirmosios laiptinės, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kerštaudamas dėl asmeninių konfliktų ir nesutarimų, tyčia sudavė A. P. vieną smūgį peiliu į kairę juosmens pusę, padarydamas jam durtinį - pjautinį kiauryminį kairės juosmens pusės sužalojimą, storosios žarnos nusileidžiančiosios dalies kiaurinį pažeidimą, kas komplikavosi žaizdos supūliavimu ir išsiskyrimu, storosios žarnos nusileidžiančiosios dalies siūlių disekacija bei atokiųjų infekcijų komplikacija, nuo ko A. P. 2014 m. birželio 18 d. 5.20 val. (duomenys neskelbtini) klinikų (toliau - (duomenys neskelbtini) klinikos) Centrinės reanimacijos skyriuje mirė.

Be to, G. M. buvo kaltinamas tuo, kad pažeidė viešąją tvarką:

2014 m. gegužės 19 d. apie 19 val. 50 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, viešoje vietoje - (duomenys neskelbtini) prie namo Nr. 4 pirmosios laiptinės, (duomenys neskelbtini), kitų žmonių akivaizdoje elgdamasis įžūliai - tyčia dėl asmeninių paskatų suduodamas A. P. vieną smūgį peiliu į kairę juosmens pusę ir padarydamas sužalojimus, nuo kurių pastarasis vėliau mirė, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 13 d. nuosprendį panaikinti ir G. M. priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį. Nukentėjusiojo A. P. provokuojantį elgesį pripažinti G. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

G. M. pripažinti kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir nuteisti laisvės atėmimu 8 metams; G. M. pripažinti kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir nuteisti laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktais, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes apėmimo būdu subendrinti ir G. M. paskirti subendrintą bausmę laisvės atėmimą 8 metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, subendrintą bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 10 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir paskirti G. M. galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 8 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš G. M. Valstybinei ligonių kasai priteisti 7195,70 Eur A. P. gydymo išlaidoms padengti. G. M. drabužius grąžinti jam, kitus daiktinius įrodymus sunaikinti.

Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismas neatsižvelgė į visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Teismo išvada, jog G. M. peiliu A. P. dūrė ne dėl asmeninių paskatų kilusio konflikto metu, bet gindamasis nuo žuvusiojo A. P. smurtinių veiksmų, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Iš byloje apklaustų liudytojų V. K., O. R., I. M. parodymų matyti, kad tarp G. M. ir A. P. vyko tarpusavio muštynės, tarpusavio konfliktas. Ir nors bylos duomenys leidžia teigti, kad šio konflikto pradininkas buvo A. P., tačiau ši aplinkybė neduoda pagrindo išvadai, kad G. M. gynėsi, kadangi byloje nustatyta, jog abi pusės elgėsi agresyviai, konfliktavo, būdami neblaivūs smūgiavo vienas kitam ir tokia situacija prilyginama muštynėms, o ne pavojingam kėsinimuisi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-392/2012).

Liudytoja V. K. parodė, kad kai pas ją atėjo G. M., jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, piktas, šaukė, liepė eiti į kiemą kalbėtis. Kieme po A. P. suduotų smūgių G. M., pastarasis taip pat smūgiavo A. P. ir šis nukrito lyg atsisėsdamas. Atsistojęs A. P. puolė link G. M., tačiau ji juos išskyrė ir A. P. nuėjo link namo kampo, o ji tuo metu G. M. rankose pamatė peilį, kažkas apie tai šūktelėjo ir tada abu - A. P. ir G. M. ėjo vienas kito link. A. P. liudytojos teigimu link G. M. ėjo lyg norėdamas kažką apglėbti, lyg gindamasis, smūgiavo kojomis lyg neleisdamas G. M. priartėti priėjo, o G. M. traukdamasis atbulas nugriuvo ant nugaros, kadangi užkliuvo už šaligatvio plytelės. A. P. užgulė G. M.. Liudytojos teigimu, jie tuo metu vienas kitam smūgių nesudavė, viskas įvyko labai greitai, buvo sekundžių reikalas ir, kai A. P. atsistojo, ji pamatė jo kraujuojantį šoną.

Iš liudytojos O. R. parodymų, apeliantės nuomone, taip pat akivaizdu, kad tarp A. P. ir G. M. vyko tarpusavio konfliktas, muštynės: liudytoja nurodė, kad matė abu šiuos asmenis besimušančius - jie stovėjo vienas priešais kitą ir kumščiais sudavinėjo smūgius. Liudytoja I. M. nurodė mačiusi, kad abu vyrai (A. P. ir G. M.) mušėsi, buvo ant žemės, raičiojosi.

Vėlesni G. M. veiksmai, elgesys taip pat patvirtina, kad vyko tarpusavio konfliktas, kad jis taip pat buvo puolančiojo pozicijoje. Liudytoja O. F. teisme patvirtino, kad prieš įsėdant į greitosios medicinos pagalbos automobilį ir išvežant sužalotąjį A. P., tarp jo ir kito vyro įvyko konfliktas, jie apsižodžiavo - į A. P. žodžius antrasis vyras (pagal visus bylos duomenis tai buvo G. M.) atkirto, kad A. P. mažai gavo, kad dar duos.

Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad G. M. veikė būtinosios ginties aplinkybėmis, nepagrįstai nurodė, kad G. M. grįžęs į įvykio vietą su peiliu A. P. negrasino, nedūrė iš karto, kuomet buvo puolamas, nors turėjo galimybę, o dūrė tik tuomet, kai A. P. smūgiavo jam į įvairias kūno vietas. Šis teismo teiginys neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, t.y. liudytojos V. K., kuri vienintelė matė visą konfliktą, detalių parodymų, kad kai G. M. turėjo peilį, jie su A. P. ėjo vienas link kito, o kai buvo nugriuvę ant žemės, tuo metu jie vienas kitam smūgių nesudavė, viskas įvyko labai greitai, akimirką, o kai A. P. atsistojo, jis jau buvo sužalotas.

Nors teismas nuosprendyje akcentavo, kad A. P. prieš G. M. kelis kartus buvo pradėjęs pavojingą kėsinimąsi - jį užpuolė einantį iš parduotuvės ir sumušė, užpuolė grįžusį prie namų, jam nukritus ant žemės, užšokęs ant gulinčio G. M., jį smaugė, sudavė smūgius į įvairias kūno vietas, taip pat ir į galvą, tačiau 2014-05-21, t.y. 2 dienos po įvykio, atlikus G. M. medicininį kūno tyrimą, nebuvo nustatyti jokie sužalojimai galvos, veido srityje, nekonstatuotos smaugimo žymės kakle. Visi G. M. sužalojimai, išskyrus nubrozdinimą dešinio kelio priekinėje dalyje, yra konstatuoti G. M. rankose - rankų dilbių nugariniuose paviršiuose, dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje. Ši aplinkybė paneigia skundžiamame nuosprendyje teismo konstatuotą A. P. prieš G. M. vartoto smurto intensyvumą ir pavojingumą bei dar kartą patvirtina, kad tarp jų vyko tarpusavio konfliktas ir muštynės. Tokioje situacijoje, apeliantės įsitikinimu, būtinosios ginties sąlygos yra negalimos, o nesant būtinosios ginties sąlygų, nėra ir būtinosios ginties ribų peržengimo situacijos. Į A. P. veiksmus šioje situacijoje turėtų būti atsižvelgta tik sprendžiant G. M. skirtinos bausmės klausimą.

Pripažinus, kad G. M. veikė ne būtinosios ginties sąlygomis ar peržengdamas būtinosios ginties ribas, o buvo vienas iš tarpusavio konflikto ir muštynių dalyvių, jo veiksmai pilnai atitinka ir BK 284 straipsnio 1 dalies dispoziciją. Jis kitų žmonių akivaizdoje elgėsi įžūliai - vartojo žuvusiojo A. P. atžvilgiu fizinį smurtą, t.y. sudavė jam smūgį peiliu, taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Dėl tokių veiksmų viešoje vietoje buvę aplinkiniai pasijuto pažeminti ir šokiruoti (liudytojų V. K., I. M. parodymai), buvo nutrauktas jų poilsis, sukeltas išgąstis, kilo sumaištis.

Skundžiamame nuosprendyje teismas konstatavo, kad G. M. padarė BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą formaliai atitinkančią veiką, tačiau tai padarė gindamasis nuo realaus, pradėto ir pavojingo kėsinimosi. Nepaisant to toliau nuosprendyje teigiama, kad teismo nuomone, pagrindinė A. P. mirties priežastis buvo ne padarytas sužalojimas, o dėl neatsakingo A. P. elgesio kilusios komplikacijos, kurios ir sąlygojo pasekmes, t.y. jo mirtį. Tai leidžia teigti, jog teismas konstatuoja, kad G. M. veiksmai atitiktų BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymius. Tokios teismo išvados laikytinos prieštaringomis, kadangi lieka neaišku, kokiame baudžiamojo įstatymo straipsnyje - BK 129 straipsnio 1 dalyje ar BK 135 straipsnio 1 dalyje, numatytus nusikalstamos veikos požymius, teismo nuomone, atitinka G. M. veiksmai.

Apeliantės manymu, G. M. veiksmai atitinka ir turi būti kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nežiūrint į tai, kad pasekmėms, t.y. A. P. mirčiai, įtakos turėjo ir kilusios komplikacijos, kai nukentėjusysis pažeidė gydymosi rėžimą. Teismo posėdžio metu apklaustas teismo medicinos specialistas nurodė, kad pagrindinė A. P. mirties priežastis buvo durtinis pjautinis sužalojimas. Komplikacijos jau buvo iki A. P. pasišalinimo iš gydymo įstaigos, uždegiminis procesas gydymo įstaigoje nebuvo praėjęs. Specialistas negalėjo patvirtinti, kad atsiradusios pasekmės (mirtis) nebūtų kilę, A. P. nepasišalinus iš gydymo įstaigos. Paminėtos aplinkybės, pasak apeliantės, G. M. veiksmų kvalifikacijos nekeičia, į A. P. elgesį pasišalinant iš gydymo įstaigos turėtų būti atsižvelgta tik skiriant G. M. bausmę. Apie tai yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Skiriant G. M. bausmę, turėtų būti atsižvelgta į pastarojo asmenybę (teistas, bausmės neatlikęs), į atsakomybę sunkinančią aplinkybę (apsvaigimas nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui ir ką pripažino pats G. M.). Nukentėjusiojo A. P. provokuojantis elgesys turėtų būti pripažintas G. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Taip pat turėtų būti pilnai patenkintas Valstybinės ligonių kasos ieškinys A. P. gydymo išlaidoms padengti.

Teismo posėdyje prokurorė prašė patenkinti apeliacinį skundą.

Išteisintasis G. M. ir jo gynėja prašė skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, jog G. M. peiliu dūrė A. P. ne dėl asmeninių paskatų kilusio konflikto metu, bet gindamasis nuo A. P. smurtinių veiksmų. Apeliantės manymu, tokia teismo išvada prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

Siekiant byloje nustatyti ar išteisintasis G. M. veikė esant būtinosios ginties situacijai, būtina išanalizuoti pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą byloje esančių faktinių aplinkybių kontekste. Pirmosios instancijos teismo skundžiamu nuosprendžiu nusatė, jog konflikto iniciatorius ir pradininkas buvo žuvusysis A. P., jis gi, pirmas G. M. sudavė smūgius į galvą ir kitas kūno dalis, jis, būdamas agresyviai nusiteikęs, eidamas nuo parduotuvės, kur G. M. jau buvo suduoti smūgiai, namo kieme vėl sudavė smūgius G. M., nuo kurių jis nugriuvo, o A. P. užgriuvo ant jo ir gulinčiam taip pat sudavė smūgius. Būtent tuo momentu, G. M. sudavė smūgį peiliu A. P. į kairį šoną, padarydamas sužalojimus, kurių pasėkoje A. P. mirė. Apeliaciniame skunde selektyviai vertinami liudytojų V. K., O. R., I. M. parodymai, kurie pasak apeliantės, patvirtina faktą, jog tarp G. M. ir A. P. vyko tarpusavio muštynės, kurių pasėkoje pastarajam tyčia peiliu buvo suduotas mirtinas smūgis. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad tokia išvada padaryta pagal liudytojos V. K. nurodytas aplinkybes, jog „kieme, po A. P. suduotų smūgių G. M., pastarasis taip pat smūgiavo A. P.“; taip pat ir pagal liudytojos O. R. apklausų metu nurodytą aplinkybę, jog „matė abu šiuos asmenis besimušančius“ bei liudytojos I. M. parodymus, jog „A. P. ir G. M. mušėsi, abu buvo ant žemės, raičiojosi“. Kolegijos vertinimu, paminėtų liudytojų parodymų fragmentai, akcentuojami apeliaciniame skunde, neatskleidžia visos realiai įvykio dieną susidariusios situacijos, tai yra situacijos, jog A. P. jau iki konflikto namo kieme, buvo agresyviai nusiteikęs G. M. atžvilgiu, jau buvo pradėjęs pavojingą kėsinimąsi į jo sveikatą, suduodamas smūgius G. M. tą pačią dieną prie parduotuvės. Šias aplinkybes patvirtina paties G. M. parodymai, liudytojų O. R., I. M. parodymai, iš dalies ir liudytojos V. K. parodymai, 2014 05 21 Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini).

Apklaustas įtariamuoju G. M. iš karto po įvykio, 2014 05 20, parodė, kad 2014 05 19 apie 18 val., kaime, netoli parduotuvės, prie jo pribėgo A. P. ir piktindamasis jo neva leidžiamomis paskalomis apie A. S., sudavė jam rankomis ir kojomis apie penkis smūgius į šonus. Po suduotų smūgių jis nuo A. P. pasitraukė ir grįžo namo, kur praėjus ne ilgam laiko tarpui, išgirdo po jo langais šūkaujantį A. P., kuris į jo buto langus mėtė įvairius daiktus, o netrukus pradėjo belsti į duris. Jis išėjo į kiemą nuraminti A. P., tačiau šis griebė jam rankomis už kaklo ir drabužių, parvertė ant žemės, ėmė smaugti (t.1, b.l.33-37). Vėliau apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, jis patvirtino anksčiau nurodytas aplinkybes, papildydamas, jog prie parduotuvės jam buvo suduoti 2-3 smūgiai lygtai į veidą (tiksliai neprisimena), po kurių jis parbėgo namo. Po to, kieme A. P. jį sugriebė už sprando, parvertė ant žemės, jam nukritus ant nugaros, A. P. ant jo atsisėdo, sudavė delnais nemažiau dviejų smūgių per skruostus, po to jį rankomis smaugė, atrodo, kad trumpam buvo praradęs sąmonę (t.1, b.l. 46-48; 55). Pirmosios instancijos teisme kaltinamasis G. M. taip pat patvirtino, jog įvykio dieną A. P., reikšdamas pretenzijas dėl jo neva leidžiamų paskalų, prie parduotuvės jį aptalžė. Jam grįžus namo, A. P. mėtė pagalius į jo langą, todėl jis išėjęs į kiemą bandė jį raminti, siūlė pasikalbėti tada, kai abu bus blaivūs. Tačiau A. P. stvėrė jį už krūtinės, sudavė keletą smūgių, abu nuvirto, gulintį dusino, A. M. bandė gintis, tuomet, turbūt, ir įdūrė peiliu ar yla A. P. į šoną, tačiau tiksliai neprisimena (t.2, b.l.171-172). Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme G. M. taip pat patvirtino, kad įvykio dieną A. P. jam prie parduotuvės sudavė smūgius, priekaištaudamas dėl jo leidžiamų paskalų. Jis (G. M.) grįžęs namo, iš malkinės pasiėmė ylą, peilį, tai yra įrankius batams siūti. Kieme sutiko A. P., kuris vėl pradėjo smurtauti jo atžvilgiu – spyrė jam, nuo smūgio jis nugriuvo ant nugaros, A. P. jį užgulė, smaugė, sudavė rankomis per galvą, krūtinę. Smūgių buvo nemažiau kaip trys. Kai jį smaugė, trūko oro, todėl gindamasis ir įdūrė peiliu A. P. į šoną.

G. M. parodymus apie tai, kad įvykio dieną A. P. nevieną kartą naudojo fizinį smurtą G. M. atžvilgiu bei buvo agresyviai nusiteikęs, patvirtina ir liudytojos O. R. parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja parodė, kad 2014 05 19 dieną, apie 18 val. jai su G. M. einant pro parduotuvę, matė A. P. ir kartu su juo alkoholį vartojančius kitus asmenis. A. P., pamatęs G. M., sušuko „G., vėliau pasikalbėsim“. Tada jie abu grįžo namo. Netrukus G. M. išėjo į parduotuvę pirkti alaus, tačiau grįžo labai greitai, buvo išbalęs, susinervinęs drebančiomis rankomis, kieme ėmė garsiai šaukti „Teta V., išeik, kokių čia apkalbų padarei, kodėl dėl tavęs P. turi mane mušti“. Taip jis šaukė kaimynę V. K.. Netrukus į kiemą atėjo A. P., sudavė smūgius G. M., ji matė abu besimušančius, A. P. mušė G. M., suduodamas jam kumščiu į veidą, pastarasis nugriuvo ant žemės, spardė kojomis į pilvą, po to jį užgulė, sėdėjo G. M. apžergęs ir sudavinėjo smūgius kumščiu į galvą, o jiems pakilus, ji pamatė, jog jie abu kruvini (t.1, b.l. 107-112). Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoja O. R. nurodė analogiškai įvykio aplinkybes, patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei papildomai paaiškino, jog G. M. grįžęs iš parduotuvės kruvinu veidu, rėkė „kiek S. gali mane daužyti“, kvietė pakalbėti kaimynę V., atbėgo A. P., užpuolė G., abu kumščiavosi, P. užgulė M.; prieš tai dar A. P. kastuvo kotą metė į jų buto palangę.

Liudytoja I. M. taip pat tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme patvirtino faktą, jog G. M. iš parduotuvės grįžo stipriai susinervinęs, laikėsi susiėmęs už galvos, sakė, kad jį užpuolė S.; vėliau atbėgo S. ir puolė namo kieme M. mušti. Ji taip pat matė, jog S. su pagaliu daužė palanges. Nuo P. smūgių M. nugriuvo, abu voliojosi ant žemės (t.1, b.l. 103-104; t. 3, b.l.188-189).

Liudytoja V. K. ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme patvirtino faktą, kad A. P. buvo supykęs ant G. M., kad šis skleidžia apkalbas apie jo sugyventinę A. S.. Įvykio dieną G. M. buvo atėjęs pas ją aiškintis dėl apkalbų, jog ji (V. K.) iš G. M. neva sužinojusi, jog A. S. apvogė jos butą. Jų pokalbis vyko prie namo laiptinės, kai pribėgo A. P. puolė mušti G. M., sudavė ne vieną smūgį, ji juos išskyrė. Netrukus ji pamatė G. M. rankoje peilį, tuo metu A. P. pradėjo artintis prie G. M., priėjęs smūgiavo kojomis, šis nukrito ant nugaros, A. P. staigiai užšoko ant G. M., jį užgulė, nematė ar tuo metu jie vienas kitam sudavė smūgius, viskas įvyko labai greitai, dūrio peiliu ji taip pat nematė, tik jiems pakilus nuo žemės A. P. šonas buvo kruvinas (t.1, b.l. 114-117; 124-126; t. 2, b.l. 175-176). Liudytoja V. K. savo parodymus patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme.

Liudytoja A. S., mirusiojo A. P. sugyventinė, ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio dieną buvo stipriai apsvaigusi nuo alkoholio, tvirtino, kad konfliktas įvyko tarp A. P. ir G. M. dėl pastarojo apkalbų, susijusių su jos elgesiu. A. P. taip pat buvo neblaivus. G. M. jie sutiko prie namo laiptinės, A. P. jam priekaištavo dėl skleidžiamų apkalbų, muštynes pradėjo A. P., suduodamas smūgius G. M. rankomis ir kojomis, nuo smūgių pastarasis nukrito ant žemės, mušė jį ir gulintį ant žemės, buvo jį ir užgulęs. Po to, jie abu atsistojo, G. M. iš namų atsinešė peilį ir juo įdūrė prie laiptinės stovinčiam A. P. (t. 1, b.l. 96-98; t.2, b.l. 187-188). Liudytoja A. S. ir apeliacinės instancijos teisme patvirtino, jog A. P. pirmas užpuolė G. M., sudavė jam smūgius rankomis ir kojomis. Tik vėliau, G. M. iš namų atsinešęs peilį, įdūrė juo stovinčiam prie laiptinės A. P..

Kaip matyti iš išteisintojo G. M. ir liudytojų parodymų turinio, akivaizdu, jog A. P. įvykio dieną buvo agresyviai nusiteikęs G. M. atžvilgiu, - apie 18 val. jis sudavė pastarajam smūgius prie kaimo parduotuvės, netrukus atėjo į namo, kuriame gyveno G. M., kiemą ir ten vėl užpuolė G. M., smūgiuodamas jam rankomis ir kojomis, o nugriuvusiam ant žemės, užgriuvęs ant jo, taip pat sudavė smūgius, nuo kurių gindamasis G. M. ir įdūrė jam peiliu vieną kartą į kairį šoną. Vertinant liudytojų parodymus, svarbu pažymėti, kad paminėti asmenys nematė betarpiškai viso konflikto eigos – O. R. ir I. M. iš G. M. sužinojo, kad prie parduotuvės G. M. A. P. sudavė smūgius į galvos sritį, po to jos gi matė kaip A. P. kieme užpuolė G. M. ir sudavė jam smūgius. Tuo tarpu liudytoja V. K. matė namo kieme A. P. suduotus smūgius G. M., nuo kurių jis nugriuvo. Liudytoja A. S. taip pat patvirtino, jog G. M. kieme užpuolė A. P.. Nustatytos aplinkybės vienareikšmiai patvirtina, kad A. P. buvo agresyviai nusiteikęs G. M. atžvilgiu, sudavė jam smūgius į įvairias kūno vietas rankomis ir kojomis skirtingose vietose (prie parduotuvės, kieme), tuo tarpu G. M. tik gynėsi nuo A. P. užpuolimo – pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą, šis kėsinimasis buvo akivaizdus, jam kėlė realų pavojų. Todėl negalima sutikti su apeliantės argumentu, jog abi pusės buvo agresyviai nusiteikusios ir vyko tarpusavio muštynės, kurių pasėkoje peiliu ir buvo sužalotas A. P.. Kita vertus, liudytojų parodymai leidžia teigti, kad G. M. galėjo suduoti keletą smūgių A. P. ranka iki jiems nugriūnant ant žemės, tačiau šis faktas pats savaime nepaneigia būtinosios ginties situacijos buvimo, įvertinus besikėsinančiojo A. P. iki to padarytus veiksmus G. M. atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys ir į aplinkybę, jog visi liudytojai ir pats G. M. patvirtino, jog A. P. G. M. atžvilgiu atrodė grėsmingai, buvo žymiai fiziškai stipresnis, jaunesnis, aukštesnis už G. M., beveik 2 metrų ūgio, ūmaus būdo, kaime buvo žinoma, jog nevieną asmenį jis yra anksčiau sumušęs. Tuo tarpu G. M. yra smulkaus kūno sudėjimo, akivaizdžiai matyti, jog fiziškai ženkliai silpnesnis už A. P.. Todėl G. M. susidariusi situacija atrodė realiai grėsminga, pavojinga jo sveikatai.

Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pažymėti, kad kai kurios liudytojų bei G. M. nurodytos iš dalies skirtingos įvykio aplinkybės (A. S. – G. M. sudavė smūgį peiliu stovinčiam A. P.; G. M. peilį atsinešė jau po to, kai pastarieji abu jau buvo pakilę nuo žemės; ir pats G. M. skirtingai aiškino peilio atsiradimo aplinkybes jo rankoje), tačiau bylos duomenys patvirtina, kad tiek išteisintasis, tiek ir liudytojai (išskyrus V. K.) buvo stipriai apsvaigę nuo alkoholio (t. 2, b.l. 2; t. 1, b.l. 41, 55 – išvados 4 p.), todėl akivaizdu, kad jie nuosekliai negali prisiminti ir papasakoti visų įvykio aplinkybių, tuo labiau praėjus ilgesniam laiko tarpui. Kita vertus, kaip jau buvo paminėta, esminės reikšmingos aplinkybės nustatytos - A. P. užpuolė G. M., vartojo prieš jį fizinį smurtą, kėsinimasis į pastarojo sveikatą buvo akivaizdus, realus, nuo kurio gindamasis G. M. ir įdūrė vieną kartą peiliu A. P. į kairį šoną, padarydamas jam mirtį sukėlusį sužalojimą. Kita vertus, vertinant byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą, nėra jokio pagrindo išvadai, kaip teigia apeliaciniame skunde prokurorė, jog G. M. tyčia, kerštaudamas, A. P. dūrė peiliu. Kaip minėta, kolegija pripažįsta nepagrįstu apeliacinio skundo argumentą, jog abi konflikto pusės elgėsi agresyviai, konfliktavo, vyko tarpusavio muštynės ir tuo pačiu sutinka, su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog G. M. neperžengė būtinosios ginties ribų, nes A. P. kaltinamojo atžvilgiu net kelis kartus buvo pradėjęs pavojingą kėsinimąsi į pastarojo sveikatą, kuris buvo akivaizdus, o ne tariamas ar išgalvotas. Kad jis buvo pavojingas, patvirtina ir sužalojimai, rasti kaltinamojo kūne tuoj po įvykio. Šiame kontekste kolegija kaip nepagrįstą vertina ir apeliacinio skundo argumentą, jog A. P. pavojingo kėsinimosi faktą G. M. atžvilgiu paneigia nenustatyti sužalojimai galvos, veido srityje, nekonstatuotos smaugimo žymės (t. 2, b.l. 59-60). Pažymėtina, jog Specialisto išvada patvirtina, kad G. M. buvo padaryti sužalojimai rankų bei kojų srityje penkiais ar daugiau trauminiais poveikiais; jie galėjo būti padaryti ir savigynos metu, todėl vien ta aplinkybė, jog nebuvo užfiksuoti sužalojimai galvos ar veido srityje, savaime nepaneigia fakto, jog A. P. prieš G. M. naudojo fizinį smurtą, suduodamas jam smūgius rankomis bei kojomis ir taip pavojingai kėsindamasis į pastarojo sveikatą; jo gi, negali paneigti apeliaciniame skunde selektyviai analizuojama ir vertinama Specialisto išvada dėl G. M. padarytų kūno sužalojimų skaičiaus ir jų pobūdžio. Be to, kaip teisingai nustatė apygardos teismas nuosprendyje (ši aplinkybė jau įvertinta ir apeliacinės instancijos teismo), kad A. P. buvo beveik dešimt metų jaunesnis ir gerokai fiziškai stipresnis už G. M., todėl apsiginti nuo A. P., besikėsinančio į jo sveikatą tuo metu, kai pastarasis sėdėjo ant gulinčio G. M. krūtinės ir mušė jį rankomis į įvairias kūno vietas, kitais būdais vargiai buvo įmanoma. Būtent tuo metu G. M., gulėdamas ant nugaros, panaudoto prieš jį smurto išdavoje, vieną kartą dūrė A. P. į juosmenį. Kėsinimosi į G. M. pobūdis, jo intensyvumas buvo pakankamai pavojingi G. M. sveikatai, todėl nagrinėjamu atveju, išvengti tokio kėsinimosi kitomis priemonėmis, kaltinamasis neturėjo galimybės, kadangi buvo užgultas fiziškai stipresnio ir pavojingą sveikatai smurtą jo atžvilgiu naudojančio asmens. Taigi, byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog G. M. veiksmai formaliai atitinka požymius nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, tačiau jis veikė būtinos ginties sąlygomis, todėl jo baudžiamoji atsakomybė negalima. BK 28 straipsnis reglamentuoja, jog asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teisės, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BP 28 straipsnio 2 dalyje (nagrinėjamu atveju G. M. sveikatą). Byloje nustatyti A. P. smurtiniai veiksmai G. M. atžvilgiu ir prieš jo užpuolimą jo gyvenamojo namo kieme, taip pat patvirtina G. M. įvykio dieną realiai kilusią grėsmę sveikatai. Tokią teismų praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas, išaiškinęs teismams, jog aplinkybę, kad kėsinimasis (ar jo grėsmė) yra toks, nuo kurio galima būtinoji gintis, gali patvirtinti ir anksčiau, t.y. iki tokio kėsinimosi padaryti besikėsinančiojo nusikalstami veiksmai. Esant kėsinimuisi į BK 28 straipsnio 2 dalyje nurodytas baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, asmens gynyba nuo tokio kėsinimosi gali peraugti ir į jo bei besikėsinančiojo asmens muštynes, tačiau tik muštynių faktas pats savaime nepaneigia būtinosios ginties buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-313/2012). Taigi, įrodymų visetas neduoda pagrindo išvadai, jog G. M., kerštaudamas dėl asmeninių konfliktų, tyčia sudavė A. P. vieną smūgį peiliu į kairę juosmens pusę, kaip nurodyta jam pateiktame kaltinime. Priešingai, byloje nustatyta, kad A. P., siekdamas atkeršyti už neva G. M. skleidžiamas apkalbas apie jo sugyventinę A. S., prie kaimo parduotuvės jam grasino fiziniu susidorojimu, sudavė jam smūgius į galvos sritį, po to, praėjus neilgam laiko tarpui, atėjęs į namo kiemą, vėl gi elgėsi provokuojančiai, pagaliu daužė į G. M. buto palangę, kviesdamas jį išeiti aiškintis santykių, pastarajam išėjus į kiemą, jį vėl užpuolė, sudavė smūgius į įvairias kūno vietas, nuo kurių G. M. nugriuvus ant žemės, A. P. jį užgulė, toliau smurtavo ir tik tada, G. M., jausdamas realią grėsmę savo sveikatai bei bandydamas apsiginti, sudavė smūgį peiliu A. P. į kairį šoną. Būtent tokias faktines aplinkybes nustatęs teismas skundžiamame nuosprendyje padarė jas atitinkančias išvadas ir teisingai konstatavo, jog G. M. veikė esant būtinosios ginties situacijai.

Tuo pačiu teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentu, jog G. M. veiksmai pilnai atitinka ir BK 284 straipsnio 1 dalies dispoziciją, tai yra, kad jis kitų žmonių akivaizdoje elgėsi įžūliai - vartojo žuvusiojo atžvilgiu fizinį smurtą – sudavė smūgį peiliu, taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Dėl tokių veiksmų viešoje vietoje buvę aplinkiniai pasijuto pažeminti ir šokiruoti, buvo nutrauktas jų poilsis, sukeltas išgąstis, kilo sąmyšis. Kaip nustatyta byloje, ne G. M. pažeidinėjo viešąją tvarką, o tai darė pats A. P. – jis užgauliojo G. M. prie kaimo parduotuvės, ten sudavė jam smūgius į galvos sritį, vėliau – namo kieme pagaliu daužė į G. M. buto palangę, po to – jis gi, užpuolė G. M., fiziškai prieš jį smurtavo kitų asmenų akivaizdoje, ko pasėkoje G. M., kaip byloje nustatyta, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, sudavė vieną smūgį peiliu jam į kairį šoną. Nustatyti veiksmai akivaizdžiai patvirtina, kad A. P. pažeidinėjo viešąją tvarką, o G. M. tik gynėsi nuo jo neteisėtų veiksmų, todėl jam inkriminuoti veiksmai visiškai neatitinka požymių nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje. Įvertinant išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino G. M. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą ir apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas padarė prieštaringas išvadas dėl G. M. veiksmų kvalifikavimo, tai yra neaišku kokiame baudžiamojo įstatymo straipsnyje – BK 129 straipsnio 1 dalyje ar BK 135 straipsnio 1 dalyje, numatytus nusikalstamos veikos požymius atitinka G. M. veiksmai. Skundžiamame nuosprendyje padaryta vienareikšmė išvada, jog kaltinamasis G. M. padarė BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą formaliai atitinkančią veiką, tačiau ją padarė gindamasis nuo realiai pradėto, akivaizdaus ir pavojingo kėsinimosi, todėl jis negali atsakyti pagal baudžiamąjį kodeksą, kadangi neperžengė būtinosios ginties ribų. Toliau nuosprendyje pažymėta aplinkybė apie sužalotojo A. P. neatsakingą požiūrį į savo sveikatą, savavališką gydymosi nutraukimą bei to pasėkoje kilusias pasekmes, savaime nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas G. M. veiksmus vertino ne pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, o pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Skundžiamame nuosprendyje nėra teismo išvadų dėl G. M. veikos kvalifikavimo pagal kitą baudžiamąjį įstatymą nei jis buvo perduotas teismui.

Įvertinant išdėstytą, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą prokuroro apeliacinį skundą ir palieka galioti Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 13 dienos nuosprendį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės D. R. apeliacinį skundą atmesti.