Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja Kristina Domarkienė (Proceso Nr. 2-06-3-12024-2014-7)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. kovo 31 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Erikos Misiūnienės, teisėjų Alonos Romanovienės, Virginijos Nijolės Griškevičienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka, nagrinėdama civilinę bylą, iškeltą pagal ieškovo V. P. (V. P.) (teisių perėmėja A. P.) ieškinį atsakovei M. S. dėl skolos priteisimo ir atsakovės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-04-10 sprendimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose bei paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Byloje nustatyta, kad 2005-05-03 buvo sudaryta paskolos sutartis tarp pradinio ieškovo ir A. S. dėl 20 000 Lt paskolos suteikimo iki pareikalavimo( t.1., b.l.9-10). Byloje ieškovas pripažino aplinkybę, jog paminėtos sutarties tekste jis įrašą dėl palūkanų dydžio ir jų mokėjimo padarė vėliau, tačiau bylos medžiaga ir atsakovės pozicija įrodo, jog paskolos sutarties šalys buvo faktiškai sutarusios dėl 1,5 dydžio palūkanų ir atsakovas tokias palūkanas mokėjo, tik šalys nurodo skirtingą šių palūkanų skaičiavimo tvarką. Ieškovas nurodė, kad jos turi būti skaičiuojamos nuo negrąžintos sumos 1, 5 dydžio kasmėnesį( b. l. 108-114), o atsakovė savo prieštaravime ( t.1, b.l. 39) nurodo, kad tokio palūkanos, t.y. 1, 5 procento turėjo būti skaičiuojamos metinės ( t.1, b.l. 105). Atsakovas nuo 2009-03-31 jokių mokėjimų nevykdė ir iki šios datos buvo sumokėjęs 10 165, 26 Lt palūkanų, todėl pirmosios instancijos teismas atsižvelgdmas į jau sumokėta palūkanų dydį ir į pagrindinės skolos dydį pagrįstai nepriteisė dar 7 306 Lt palūkanų , nes palūkanų suma sudarytų 17 471, 26, kad praktiškai atitiktų pagrindinės skolos -20 000 Lt sumą. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovės tik negrąžintos paskolos dalį - 2 827 EUR (9761 Lt ) ir apeliacinio skundo motyvais naikinti šio sprendimo nėra teisinio pagrindo. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas nepriteisė iš atsakovės palūkanų, todėl jos apeliacinio skundo motyvai dėl palūkanų, dėl ieškinio senaties termino joms yra teisiškai nereikšmingi, nes teismas priteisė tik pagrindinės skolos dalį. Iš esmės atsakovė prašo nepriteisti pagrindinės skolos dalies, nes ji jau sumokėjo dideles palūkanas ieškovui, tačiau byloje įrodyta, jog šalys buvo sutarusios dėl tokio dydžio palūkanų mokėjimo ir teismas jas sumažino, konstatuotuodamas, kad jau sumokėtos 10 165, 26 Lt palūkanos atliko savo paskirtį. Palūkanos gali būti numatytos ne tik įstatymo, bet ir šalių susitarimu. Kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams (CK 6.37 str. 3 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas šalims suteikia teisę susitarti dėl didesnių, nei įstatyme numatytų palūkanų, tačiau nesuteikia teisės susitarti dėl mažesnio palūkanų dydžio, taip suponuojant, kad įstatyme numatyti minimalūs kreditoriaus nuostoliai visais atvejais būtų kompensuojami. šalių susitarimui dėl palūkanų numatyta privaloma rašytinė forma, kurios nebuvimas yra pagrindas taikyti įstatymo numatytą palūkanų dydį (CK 6.37 str. 3 d.). Šios bylos esmė yra ta, jog atsakovė, neginčydama paskolos suteikimo fakto, nurodo, jog negrąžintos paskolos dalis turėtų būti įskaičiuota į atsakovo sumokėtas 10 165, 26 Lt palūkanas, tačiau tokia pozicija yra nepagrįsta. Visų pirma atsakovė yra pradinio atsakovo teisių perėmėja šioje byloje, byloje įrodyta, jog pradinis atsakovas niekada neginčijo palūkanų mokėjimo dydžio, fakto ir rašytiniais įrodymais-pakvitavimais įrodyta, kad tokią pareigą vykdė, nes byloje įrodyta, jog 2005-2006 m laikotarpiu mokėjo po 300 Lt palūkanų, perduodamas šias pinigų sumas ieškovui pasirašytinai ( b.l.123). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ieškovo pateiktu pakvitavimu( b.l. 123), nes šis pakvitavimas įrodo, jog paskolos sutarties šalys buvo pažymėjusios pastabose( raudoni įrašai) dėl negrąžintos paskolos likučio, t.y. atsakovės ranka padaryti įrašai, jog 2006-01-09 grąžinus 4000 Lt skoloje liko 16 000 Lt , o 2006-09-26 grąžinus dar 1000 Lt skoloje liko 15000 Lt. Atsakovė pripažįsta faktą, jog šias pastabas savo skaičiavimuose uždengė ( b.l. 49-50). Paminėtos aplinkybės įrodo, jog atsakovė pripažino palūkanų mokėjimo faktą, jas faktiškai mokėjo, perduodavo pinigų sumas pagal ieškovo vėliau padarytą įrašą paskolos sutartyje, todėl pagal sutarčių aiškinimo taisykles, reglamentuotas CK 6.193 str ir plačiai detalizuotas teismų praktikoje, darytina išvada, jog rašytinis usitarimas dėl 1, 5 procento mėnesio palūkanų nuo paskolos sumos buvo sudarytas. Įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose (CK 1.93 straipsnio 1 dalis). Dėl paskolos sutarties tokio imperatyvaus nurodymo įstatyme nėra, tačiau, kilus ginčui dėl jos sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.875 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje iškeltas klausimas dėl išvestinio reikalavimo, kildinamo iš paskolos teisinių santykių, t.y. susitarimo formos dėl palūkanų. CK 6.37 str. 3d. nustato, jog rašytinės formos nesilaikymas yra pagrindas taikyti įstatymų nustatytą palūkanų dydį, tačiau šioje byloje yra pagrindas konstatuoti, jog nors šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento dėl palūkanų mokėjimo, tačiau įrodyta, kad buvo apsikeitusios atskirais rašytiniais pakvitavimais dėl palūkanų mokėjimo ir egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs pakvitavimą, patvirtinantį palūkanų mokėjimo dydį ir faktą paskolos davėjui. Šie šalių veiksmai atitinka CK 6.192 straipsnio 2 dalyje nustaytą teisinį reglamentavimą, todėl tenkinti apeliacinio skundo jo motyvais nėra pagrindo. Pažymėtina, kad atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Pirmosios instancijos teismas nepriteisė iš atsakovės 7 306 Lt palūkanų, t.y. jas pagrįstai sumažino pagal pirmosios instancijos teismo sprendime ir apeliaciniame skunde nurodytą teisinį reglamentavimą, todėl mažinti jau sumokėtų 10 165, 26 Lt palūkanų nėra teisinio pagrindo. CK 6.873 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu paskolos sutartyje nenustatyta ko kita, paskolos suma pripažįstama grąžinta nuo jos perdavimo paskolos davėjui arba jos įskaitymo į paskolos davėjo sąskaitą banke momento. Kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, jeigu sutartyje nenustatyta ko kita (CK 6.65 straipsnio 1 dalis). CK 6.65 straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad jeigu skolininkas yra kreditoriui išdavęs prievolei patvirtinti skolos dokumentą, tai kreditorius, priimdamas visą prievolės įvykdymą, privalo tą dokumentą skolininkui grąžinti, o kai tokios galimybės nėra, – nurodyti tai pakvitavime. Pakvitavimui prilygsta įrašas apie prievolės įvykdymą grąžinamame skolos dokumente. Atsakovė neįrodė, jog ji grąžino pradiniam ieškovui likusią pagrindinės paskolos dalį - 9761 Lt. Skolos dokumento ar pakvitavimo buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis), atsakovė neginčijo paskolos pinigų perdavimo fakto, neįrodė, jog grąžino paskolos sumos dalies. CK 6.65 straipsnio 1 dalyje nurodytas prievolės įvykdymo būdas. Atsakovė, tvirtindama, jog piniginę prievolę pradiniam ieškovui įvykdė tinkamai, neįrodė šios aplinkybės (CPK 12, 178 straipsniai), ir dėl to spręstina, kad paskolos gavėjas A. S. ir atsakovė pareigos grąžinti pasiskolintus pinigus neįvykdė (CK 6.873 straipsnio 1 dalis), todėl tenkinti apeliacinio skundo jo motyvais nėra teisinio pagrindo( CPK 326 str. 1d. 1p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-04-10 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.