- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-10-28
- Bylos Nr.
- I2-3867-860/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01967-2021-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Saulius Jakaitis (pirm.), Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Fausta Vitkienė
- Pareiškėjas
- I. M.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija
- Trečiasis asmuo
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Faustos Vitkienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. M. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja I. M. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrės 2021 m. gegužės 14 d. įsakymą Nr. 1V-417 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – Įsakymas) ir įpareigoti atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę I. M., gim. (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikos Respublikoje (toliau – PAR).
Nurodo, kad pareiškėja I. M. kreipėsi į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir Departamentas) prašydama atkurti jai Lietuvos Respublikos pilietybę. Savo prašymą motyvavo tuo, kad jos motina G. M. L. buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Prašymas Departamentui paduotas 2018 m. kovo 4 d. Visą prašymo nagrinėjimo laikotarpį Departamentas reikalavo papildomų dokumentų. Kai Departamentui buvo pateiktas naujas galiojantis pareiškėjos pasas, Departamentas su teikimu kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau – ir Ministerija, ir VRM) siūlydamas neatkurti pareiškėjai Lietuvos Respublikos pilietybės, nes nepateikti įrodymai, kad jos motina G. M. L. buvo Lietuvos pilietė iki 1940 m. birželio 15 d. VRM ministrė, atsižvelgdama į teikimą, priėmė skundžiamą įsakymą. Departamentas padarė išvadą, kad iš dokumentų išplaukia, jog pareiškėjos senelis, G. M. tėvas M. L., gyv. Rokiškyje, buvo Lietuvos pilietis, tačiau jie nepatvirtina, kad G. M. L. buvo Lietuvos pilietė. Motyvavo tuo, kad Lietuvoje ne visiškai išlikusiuose archyvuose nėra G. M. paso. Pareiškėja pažymi, kad reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės nėra taikomas, kadangi ji atitinka Lietuvos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkto sąlygas. Pareiškėjos motina iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Nurodo, kad ji pasitraukė iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (1920 m. gruodžio 4 d. plaukiančių į PAR keleivių sąraše yra 22 m. Lietuvos pilietė G. M. L.; PAR vidaus reikalų ministerijos pažymoje nurodyta, kad G. M. L. 1921 m. birželio 19 d. susituokė PAR ir 1940 m. balandžio 4 d. įgijo PAR pilietybę; paaiškinime apie išvykimo iš Lietuvos priežastis nurodyta, kad G. M. L. išvyko, kadangi ji kartu su kitais šeimos nariais buvo priversta kasti tranšėjas vokiečių kariams Pirmojo pasaulinio karo metais, o po karo Lenkijai okupavus dalį Lietuvos, Lietuvoje nebuvo stabilumo ir buvo grėsmė gyvybei). Pareiškėjos atveju nėra įrodymų, kad ryšys su Lietuva buvo nutrūkęs, nes iš pateiktų dokumentų matyti, kad G. M. L. išvyko iš Lietuvos būdama Lietuvos piliete, o PAR pilietybę įgijo tik 1940 m. balandžio 4 d.; dokumentų, kad ji neteko Lietuvos pilietybės, nėra ir, ko gero, negalėjo būti per tokį trumpą laiko tarpą, t. y. iki birželio 14 d. Be to, pareiškėja nurodo, kad buvo šiurkščiai pažeistas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnis, t. y. jame išvardytas gerojo administravimo principas. Jau iš esmės priėmus neigiamą sprendimą, iš pagyvenusios ir sergančios moters buvo reikalaujama pratęsti paso galiojimą ne mažiau kaip metus, sudarant jai didelių nepatogumų. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnį, aplinkybių, teismo pripažintų visiems žinomomis, įrodinėti nereikia, todėl nereikėjo įrodinėti ir fakto, kad COVID-19 siautėjo ir PAR ir kad visur buvo paskelbtas karantinas.
Atsiliepimas
2. Atsakovė Ministerija pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad sutinka, jog gyvenimas PAR be Lietuvos užsienio paso arba su negaliojančiu Lietuvos užsienio pasu neturi reikšmės, nes to pasekmė – Lietuvos pilietybės netekimas – atsirado tik su 1937 m. papildymu 1919 metų Laikinojo įstatymo dėl Lietuvos pilietybės 7 paragrafu. Be to, tuometis vidaus reikalų ministras, kaip nustatyta 7 paragrafe, buvo padaręs išimtį Britų Imperijos kraštams, t. y. ir Pietų Afrikos Unijai. 2018 m. spalio 30 d. prašyme atkurti pilietybę pareiškėja pati nurodė, kad Lietuvos piliete iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo. Pareiškėja nepagrindė, kad jos motina G. M. L. (G. M. L.) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Įsigaliojus 1919 metų Laikinajam įstatymui dėl Lietuvos pilietybės pareiškėjos motina, gim. (duomenys neskelbtini), buvo nebe vaikas, pilnametė, todėl jos pilietybė nebuvo išvestinė iš tėvų pilietybės – pilietybės sąlygas ji turėjo atitikti pati. Nėra patikimų įrodymų, kad pareiškėjos motina buvo Lietuvos piliete iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal 1939 m. Pilietybės įstatymo 20 straipsnio 1 punktą, Lietuvos pilietybės netenka priėmęs svetimos valstybės pilietybę. Šiam įstatymui galiojant pareiškėjos motina 1940 m. balandžio 6 d. įgijo PAR pilietybę, todėl pareiškėjos motina, net jei buvo Lietuvos pilietė, Lietuvos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. neteko.
3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėja prašymą atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę grindė tuo, kad jos motina G. M. L. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, kuri iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko iš Lietuvos. Teigia, kad pareiškėjos Migracijos departamentui pateikti dokumentai nepatvirtina G. M. L., gim. (duomenys neskelbtini) Rokiškyje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjos pateikti dokumentai patvirtina, kad G. M. L. (duomenys neskelbtini) gimė Rokiškyje, kuris tuo metu buvo Rusijos imperijos sudėtyje. Tiek Lietuvos Respublikai paskelbus nepriklausomybę (1918 m. vasario 16 d.), tiek priimant Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę (1919 m. sausio 9 d.) G. M. L. buvo pilnametė, todėl aplinkybė, kad jos tėvas M. L. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, neturi įtakos G. M. L. pilietybei. Taip pat 1919 m. liepos 1 d. buvo priimti Pasų įstatai, kuriuose nustatyta, kad kiekvienas Lietuvos pilietis, sukakęs 17 metų, privalėjo turėti pasą ir kad pasas negalėjo būti išduotas ne Lietuvos piliečiui. Pareiškėja nepateikė, o Lietuvos valstybiniai archyvai neturi jokių duomenų, kad G. M. L. gyveno Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. ir buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Taip pat pareiškėjos pateikti dokumentai patvirtina, kad G. M. L. 1940 m. balandžio 4 d. buvo įgijusi PAR pilietybę. Departamentas, nurodęs teisinį reglamentavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d., bei įvertinęs pareiškėjos pateiktus ir paties Departamento surinktus dokumentus, teigia, kad jie patvirtina, jog pareiškėjos motina G. M. L. 1940 m. birželio 15 d. nebuvo Lietuvos Respublikos pilietė. Net jei pareiškėjos motina ir būtų buvusi Lietuvos pilietė išvykimo iš Lietuvos metu (nors tokie dokumentai nepateikti, o Lietuvos valstybės archyvuose tokių duomenų nėra), galima pagrįstai teigti, kad ji būtų pripažinta netekusia (nustojusia) Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi PAR gyveno nuo 1920 m., t. y. 20 metų, be galiojančio užsienio paso (duomenų apie šiam asmeniui išduotus Lietuvos Respublikos užsienio ar vidaus pasus nėra) ir 1940 m. balandžio 6 d. buvo įgijusi PAR pilietybę. Aplinkybės, kad pareiškėjos motina iki 1940 m. birželio 15 d. PAR gyveno 20 metų be galiojančio užsienio paso (be jokio asmens tapatybę ar pilietybę patvirtinančio dokumento), į Lietuvos atstovybes dėl asmens dokumentų išdavimo nesikreipė (pareiškėja tokių dokumentų nepateikė, o Lietuvos valstybės archyvuose tokių duomenų nėra), patvirtina, jog šio asmens ryšys su Lietuvos Respublika ir Lietuvos Respublikos pilietybe iki 1940 m. birželio 15 d. negali būti vertinamas kaip tęstinis ir nepertraukiamas. Taip pat pažymi, kad 1920 m. gruodžio 4 d. plaukiančiųjų į PAR sąraše nėra nurodyta, kad G. M. L. yra Lietuvos pilietė. Grafoje „country of which citizen or subject“ (angl.), išvertus į lietuvių kalbą – „valstybė, kurios pilietis ar subjektas“ (subjektas – asmuo be pilietybės ar užsienietis). Minėta grafa identifikuoja valstybę, iš kurios asmuo (tiek pilietis, tiek ne pilietis) atvyksta, o ne asmens pilietybę. Departamentas nesutinka su pareiškėjos skundo teiginiais, kad jos motinos ryšys su Lietuvos Respublika nebuvo nutrūkęs. Aplinkybės, kad pareiškėjos motina iki 1940 m. birželio 15 d. PAR gyveno 20 metų be galiojančio užsienio paso (pagal Pasų įstatus kiekvienas Lietuvos pilietis, sukakęs 17 metų, privalėjo turėti pasą), į Lietuvos atstovybes dėl asmens dokumentų išdavimo nesikreipė (nors tokią pareigą, jei būtų Lietuvos Respublikos pilietė, turėjo, taip pat turėjo ir tokią galimybę, nes 1930–1940 metais PAR (Johanesburge ir Keiptaune) buvo Lietuvos konsulatai), ir aplinkybė, kad pareiškėjos motina 1940 m. balandžio 4 d. įgijo PAR pilietybę, patvirtina, jog pareiškėjos motinos ryšys su Lietuvos Respublika (jeigu ji buvo Lietuvos Respublikos pilietė) buvo nutrūkęs. Migracijos departamentas taip pat nesutinka su pareiškėjos skundo teiginiais, kad buvo pažeistas VAĮ 3 straipsnis. Pažymi, kad Migracijos departamentas 2020 m. balandžio 2 d. pareiškėjos atstovės prašė pateikti galiojantį pareiškėjos pasą (dokumentams pateikti buvo nustatytas pakankamai ilgas vienų metų terminas), o Migracijos departamento teikimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo buvo surašytas 2021 m. balandžio 21 d., todėl pareiškėjos teiginiai, kad Migracijos departamentas ciniškai, iš esmės priėmęs neigiamą sprendimą, reikalavo iš pagyvenusios ir sergančios moters pratęsti paso galiojimą, taip jai sukeldamas didelių nepatogumų, yra akivaizdžiai melagingi. Be to, pastebi, kad aplinkybės, susijusios su paso pateikimu, neturėjo įtakos skundžiamam įsakymui priimti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
4. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VRM ministrės 2021 m. gegužės 14 d. įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę pareiškėjai I. M., gim. (duomenys neskelbtini) PAR.
5. Byloje nustatyta, kad pareiškėja I. M. 2018 m. kovo 4 d. kreipėsi į Departamentą dėl pilietybės atkūrimo.
Pareiškėja siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę remdamasi tuo, kad jos mama G. M. L. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė (Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis).
Kartu su prašymu pareiškėja pateikė paso kopiją; gimimo liudijimą, kuriame nurodyta, kad I. S. gimė (duomenys neskelbtini) PAR, motina G. M. L., tėvas H. S. (H. S.); santuokos liudijimo kopiją, kuriame nurodyta, kad I. S., gim. (duomenys neskelbtini) PAR, 1954 m. liepos 9 d. ištekėjo už G. M. (G. M.), gim. (duomenys neskelbtini).
Pareiškėja taip pat pateikė kitus dokumentus, taip pat savo dukterėčios, t. y. brolio dukters Kathleen J. K., gim. (duomenys neskelbtini), sutikimą pilietybės atkūrimui naudoti dokumentus, esančius jos pilietybės atkūrimo byloje; Kathleen J. K. Lietuvos Respublikos pilietybė atkurta 2015 metais.
6. Departamentas 2021 m. balandžio 21 d. teikimu Nr. 13P-145 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – Teikimas) pasiūlė VRM ministrei nepatenkinti I. M. prašymo atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nes ji neatitinka Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti.
Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą ir jos pateiktus dokumentus, taip pat Departamente turimus ir gautus dokumentus, be kita ko, konstatavo, kad nėra dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 nuostatuose, patvirtinančių, jog pareiškėjos motina G. M. L., gim. (duomenys neskelbtini) Rokiškyje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, todėl pareiškėja negali būti laikoma palikuone pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį.
7. VRM ministrė 2021 m. gegužės 14 d. Įsakymu, vadovaudamasi Pilietybės įstatymo 9 straipsniu bei 32 straipsnio 2 punktu ir atsižvelgdama į Departamento Teikimą, nusprendė nepatenkinti pareiškėjos prašymo atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.
8. Pareiškėja su Įsakymu nesutinka ir skundžia jį teismui bei prašo įpareigoti atkurti jai Lietuvos Respublikos pilietybę.
9. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (10 dalis); teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (17 dalis).
Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (2 straipsnio 7 dalis).
Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nustatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (2 punktas); yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 punktas); yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 punktas). Asmens, išvykusio iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvoka apibrėžta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje. Asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., yra suprantamas kaip iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Naujai įtvirtinta sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.
Taip pat Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (38 straipsnio 5 dalis). Be to, Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.
10. Byloje nustatyta, kad I. M. šiuo metu yra Australijos pilietė; ji iki Pilietybės įstatymo įsigaliojimo nebuvo įgijusi Lietuvos Respublikos pilietybės.
Pareiškėja siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę remdamasi tuo, kad jos mama G. M. L., gim. (duomenys neskelbtini) Rokiškyje, buvo Lietuvos Respublikos pilietė iki 1940 m. birželio 15 d. (Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis).
11. Nagrinėjamu atveju aktualu, ar pareiškėjos motina G. M. L. gali būti laikoma asmeniu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį.
Tam, be kita ko, svarbu apskritai išsiaiškinti, kaip turi būti suprantama Pilietybės įstatyme minima formuluotė „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo“, t. y. ar tokia įstatymo formuluotė turėtų būti suprantama kaip: 1) apimanti asmenis, kurie bent dalį laikotarpio nuo 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę priėmimo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę; ar 2) taikoma tik tiems asmenims, kurie, neatsižvelgiant į tai, kada buvo įgyta pilietybė, būtent 1940 m. birželio 15 d. vis dar turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
Žemesnės instancijos teismas
12. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 (taip pat žr. 2021 m. vasario 24 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2616-520/2021; 2021 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2489-261/2021; 2021 m. balandžio 21 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2809-624/2021; 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-3437-415/2021), aiškindamas Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 ir 17 dalyse esančias formuluotes „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens“ ir „iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens“, yra nurodęs, jog lingvistinis ir sisteminis anksčiau pacituotų teisės normų aiškinimas suponuoja išvadą, kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie būtent 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys. Tas pats buvo pakartota ir LVAT 2018 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-5365-502/2018.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019, be kita ko, pažymėjo, kad nenustatytas pagrindas nukrypti nuo minėtos LVAT nutartyse suformuotos praktikos (nutarties 66 punktas).
Taigi, pagal paminėtą teismų praktiką, akivaizdu, kad asmuo turi būti laikomas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę būtent 1940 m. birželio 15 d.; jeigu asmuo turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę anksčiau nei 1940 m. birželio 15 d., tačiau suėjus šiai datai Lietuvos Respublikos pilietybės jau neturėjo, jis negali būti laikomas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Tad siekiant tinkamai išspręsti šį ginčą, svarbu išsiaiškinti, ar pareiškėjos motina G. M. L. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę būtent 1940 m. birželio 15 d.
13. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius dokumentus, kuriais pareiškėja grindžia savo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, daro išvadą, kad šių dokumentų nepakanka nustatyti bylai reikšmingą aplinkybę, jog pareiškėjos motina G. M. L. 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
13.1. Kauno apskrities archyvo 2012 m. gruodžio 7 d. pažymoje dėl gimimo nurodyta, jog Rokiškio miestiečių valdybos dokumentų fonde esančioje metrikų knygų ištraukų byloje yra įrašas, kad (duomenys neskelbtini) Rokiškio miestiečiui L. M., B. sūnui, gimė duktė G. M..
Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014 m. lapkričio 10 d. pažymoje nurodyta, kad Rokiškio apskrities ir Panevėžio apygardos žemės tvarkytojų archyviniame fonde Rokiškio miesto Radulės bei Pagojės priemiesčio činšo teisių 1925–1940 m. byloje yra: Rokiškio m. činšininkų bei nuomininkų sąrašas (be datos), kuriame eil. Nr. 117 įrašytas L. M., valdęs žemės sklypą; Rokiškio m. valdybos miesto činšininkų bei ilgamečių nuomininkų 1931 m. vasario 4 d. sąrašas, pateiktas Panevėžio apygardos žemės tvarkytojui, kuriame įrašytas L. M.. Pastaboje nurodyta, kad daugiau jokių žinių apie M. L. (L.) gyvenimą Rokiškio m. bei dokumentų, patvirtinančių, kad jis buvo Lietuvos Respublikos pilietis, archyvuose saugomuose fonduose nerasta. Lietuvos gyventojų surašymo iki 1940 m. dokumentai į archyvą saugoti neperduoti.
Žemesnės instancijos teismas
1920 m. gruodžio 4 d. keliaujančių (plaukusių laivu) iš Londono į PAR sąraše minima G. M. L., 22 metų, grafoje „country of which citizen or subject“ (anglų kalba), išvertus į lietuvių kalbą – „valstybė, kurios pilietis ar subjektas“, nurodyta „Lithuania“ (anglų kalba), lietuvių kalba – „Lietuva“.
PAR vidaus reikalų ministerijos rašte nurodyta, kad G. M. L. gimė (duomenys neskelbtini) Rokiškyje, Lietuvoje, ir kaip Lietuvos pilietė 1920 metais išvyko į PAR laivu „SS Braemar Castle“ per Angliją turėdama lietuviškus kelionės dokumentus. Pietų Afrikos Respublikoje G. M. L. 1921 m. birželio 19 d. susituokė su H. S. (H. S.). 1940 m. balandžio 4 d. ji teisėtai natūralizavosi ir jos pavardė tapo G. M. S..
13.2. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš minėtų dokumentų matyti, jog pareiškėjos motina G. M. L. gimė Lietuvos Respublikoje, Rokiškyje (duomenys neskelbtini); jos tėvas, pareiškėjos senelis, buvo M. L., jis Rokiškyje valdė žemės sklypą. Taip pat matyti, kad G. M. L. 1920 metais (būdama pilnametė) išvyko iš Lietuvos Respublikos į PAR. Pietų Afrikos Respublikoje G. M. L. (duomenys neskelbtini) susituokė su H. S.. 1940 m. balandžio 4 d. ji teisėtai natūralizavosi ir jos pavardė tapo G. M. S.. Tačiau minėti dokumentai niekaip negali patvirtinti ir nepatvirtina, kad pareiškėjos motina 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Taip pat iš šių dokumentų akivaizdu, kad pareiškėjos motina G. M. L. nuo 1920 iki 1940 m. gyveno PAR; kitaip tariant, ji nuo 1920 metų iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje negyveno.
13.3. Svarbu pažymėti ir tai, kad jokie kiti byloje esantys archyviniai duomenys nepatvirtina, jog G. M. L. 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, taip pat kad ji turėjo Lietuvos Respublikos pasą, užsienio valstybės pasą ir pan.
13.4. LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio nuostatas pareiga pateikti dokumentus, patvirtinančius teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, tenka pareiškėjui (žr., pvz., 2021 m. sausio 13 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-5144-442/2020, jos 53 punktą).
Nagrinėjamu atveju pareiškėja daugiau nėra pateikusi jokių dokumentų, kurie leistų padaryti išvadą, kad jos motina 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė.
13.5. Taigi, byloje esančių dokumentų nepakanka nustatyti aplinkybę, kad pareiškėjos motina 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
Žemesnės instancijos teismas
14. Pažymėtina ir tai, kad tiek LVAT, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (tolau – ir LAT) praktikoje pabrėžiama, jog Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. (žr., pvz., LVAT 2020 m. balandžio 9 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020, 47 punktas; LAT 2018 m. vasario 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018, 23 punktas).
LAT taip pat yra konstatavęs, kad tarpukario Lietuvos Respublikos pilietybės teisinio reguliavimo nuostatos suteikia pagrindą daryti išvadą, jog asmuo, turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę pagal tuo metu galiojusių įstatymų normas, įstatyme nustatytais atvejais galėjo būti pripažintas ir praradusiu Lietuvos Respublikos pilietybę; iš nurodyto reglamentavimo darytina išvada, kad tai lemiančios priežastys galėjo būti susijusios su asmens išvykimu į užsienio valstybę, tam tikrų pareigų neatlikimu (registruotis, išsiimti asmens dokumentus), ryšio su Lietuvos gyvenimu nutrūkimu (žr., pvz., LAT 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020).
Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, priimtoje 1922 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatytas absoliutus dvigubos pilietybės draudimas, t. y. 9 straipsnyje buvo nustatyta, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis. 1928 m. gegužės 15 d. Konstitucija taip pat numatė dvigubos pilietybės draudimą. Galiausiai 1938 m. vasario 11 d. priimtoje Lietuvos Konstitucijoje, t. y. jos 13 straipsnio 1 dalyje, buvo nustatyta, kad pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės. Taigi, tarpukario Lietuvos Konstitucijos iš esmės draudė dvigubą pilietybę, t. y. tuo pačiu metu būti Lietuvos ir kitos valstybės piliečiu, išskyrus išimtinius atvejus; tad įgijus kitos valstybės pilietybę, būdavo prarandama Lietuvos pilietybė.
1937 m. lapkričio 30 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę pakeitime, kuriuo įstatymas papildytas 7 paragrafu, buvo nustatyta, kad „Lietuvos pilietis, kuris gyvena užsienyje daugiau kaip dvejus metus be užsienio paso arba su negaliojančiu užsienio pasu, netenka Lietuvos pilietybės, išskiriant atsitikimus, kai Lietuvos piliečio gyvenimą užsienyje be užsienio paso ar su negaliojančiu užsienio pasu Vidaus Reikalų Ministeris pripažįsta pateisinamu. Šie asmenys gali atgauti Lietuvos pilietybę šio įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka“.
1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatymo 22 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad „Lietuvos pilietis gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos pilietybės, jeigu jis bent dvejus metus negyvena Lietuvoje ir nutrūksta ryšys su Lietuvos gyvenimu. Nutrūkusiu ryšius su Lietuvos gyvenimu laikomas pilietis, kai jis: 1) gyvena užsienyje be užsienio paso arba nustojusiu galios užsienio pasu arba 2) būdamas priimtas Lietuvos piliečiu 11 straipsnio sąlygomis išgyvena savo kiltojoje valstybėje bent dvejus metus be pertraukos“. Pagal šio įstatymo 26 straipsnį, pilietybės dėl netekimo ir atėmimo klausimus sprendė Ministrų Taryba vidaus reikalų ministro siūlymu.
15. Byloje nustatyta, minėta, kad pareiškėjos motina G. M. L. nuo 1920 m. iki 1940 m. gyveno PAR; byloje nėra jokių duomenų, kad ji gyvendama PAR būtų turėjusi užsienio pasą ar būtų kreipusis į Lietuvos Respublikos institucijas dėl asmens tapatybės dokumentų išdavimo. Be to, ji 1940 m. balandžio 6 d. buvo įgijusi PAR pilietybę; šio fakto neneigia ir pati pareiškėja.
Taigi, šios nustatytos aplinkybės, atsižvelgiant į minėtą teismų praktiką, taip pat į tarpukario teisinį reguliavimą, leidžia teigti, kad net jeigu pareiškėjos motina ir buvo įgijusi Lietuvos Respublikos pilietybę, tai ji bet kokiu atveju jos iki 1940 m. birželio 15 d. buvo netekusi.
Žemesnės instancijos teismas
16. Apibendrinant konstatuotina, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjos motina G. M. L., gim. (duomenys neskelbtini) Rokiškyje, 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, todėl pareiškėja negali būti laikoma palikuone pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis). Visa tai suponuoja išvadą, kad pareiškėja I. M. neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų, suteikiančių teisę jai atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.
17. Pareiškėja skunde nurodo, kad kartu su prašymu atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę buvo pateiktas ir sutikimas naudoti pareiškėjos dukterėčios, t. y. brolio dukters K. J. K., dokumentus; Lietuvos Respublikos pilietybė jai buvo atkurta 2015 metais.
Kaip matyti iš bylos, minėtam asmeniui Kathleen J. K. Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta VRM ministro 2015 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. 1V-230 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo“. Minėtas įsakymas buvo priimtas Departamento 2015 m. kovo 5 d. teikimo Nr. (15/3-5)13P-79 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo“ pagrindu. Šiame teikime, be kita ko, nurodyta, kad Kathleen J. K. senelė G. M. L., gimusi (duomenys neskelbtini) Rokiškyje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę. Taigi, Kathleen J. K. buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė dėl to paties asmens – G. M. L., gimusios (duomenys neskelbtini) Rokiškyje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos pilietybės, per kurį siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ir pareiškėja I. M. šioje byloje. Tad kyla klausimas, ar nepažeidžiamas pareiškėjos teisėtų lūkesčių principas, be to, ar paisoma asmenų lygiateisiškumo principo (Konstitucijos 29 straipsnis), kai iš esmės esant toms pačioms aplinkybėms ir veikiant tam pačiam Pilietybės įstatymui G. M. L., gimusios (duomenys neskelbtini) Rokiškyje, palikuonei, t. y. anūkei K. J. K., atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė, o kitai palikuonei, t. y. dukrai I. M., atsisakoma atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.
18. Visų pirma, pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, jog teisės aktai nesikeitė, tačiau Departamentas priėmė skirtingus sprendimus G. M. L., gimusios (duomenys neskelbtini) Rokiškyje, palikuonių atžvilgiu; kitaip tariant, susidarė situacija, kad esant toms pačioms (nepasikeitusioms) faktinėms aplinkybėms ir galiojant nepakeistiems teisės aktams, vieniems G. M. L. palikuonims Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta, o kitiems (pareiškėjai) – ne. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog priėmus LVAT 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, pasikeitė bylai aktualios Pilietybės įstatymo nuostatos aiškinimas, dėl kurio ir susidarė minėta situacija. Taigi nors teisės aktai ir nebuvo pakeisti, tačiau pasikeitė vienas iš teisės šaltinių – priimtas teismo precedentas, turintis reikšmės minėtų teisės normų aiškinimui.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. gruodžio 5 d. nutartyje (87 nutarties punktas) administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019 konstatavo, kad LVAT 2017 m. spalio 31 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, kurioje buvo išaiškinta, kaip turi būti taikomos Pilietybės įstatymo nuostatos, t. y. įstatyme minima formuluotė „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo“, valstybės institucijoms kyla pareiga vadovautis šia LVAT praktika; taigi po minėtos nutarties įsigaliojimo Migracijos departamentas pagrįstai teikimuose vadovavosi LVAT pateiktais Pilietybės įstatymo nuostatų išaiškinimais. Išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pareiškėjų teisėti lūkesčiai nebuvo pažeisti (nutarties 88 punktas).
Taigi, remiantis minėtais LVAT išaiškinimais, darytina išvada, kad ir šioje byloje vien tai, jog pareiškėjos dukterėčiai buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė, o pareiškėjai – ne, nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeisti pareiškėjos teisėti lūkesčiai ar lygiateisiškumo principas. Nagrinėjant pareiškėjos prašymą, jau buvo vertinama, ar jos motina turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę būtent 1940 m. birželio 15 d. Anksčiau užteko konstatuoti, kad atitinkamas asmuo turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę bet kuriuo laikotarpiu iki 1940 m. birželio 15 d.
19. Pareiškėja skunde nurodo, kad buvo šiurkščiai pažeistas VAĮ 3 straipsnis, t. y. jame išvardyti gerojo administravimo principai. Teigia, kad jau iš esmės priėmus neigiamą sprendimą iš pagyvenusios ir sergančios moters buvo reikalaujama pratęsti paso galiojimą ne mažiau kaip metus, taip sudarant jai didelių nepatogumų.
Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad pareiškėja nenurodė, kokie konkrečiai principai, įtvirtinti VAĮ 3 straipsnyje, buvo pažeisti. Antra, Departamentas prašė pareiškėjos pateikti privalomą dokumentą, t. y. galiojantį asmens pasą. Šis reikalavimas buvo teikiamas iki Departamento Teikimo surašymo. Tad nepagrįstas pareiškėjos teiginys, kad Departamentas reikalavo paso, kai jau buvo priimtas neigiamas sprendimas. Tad pareiškėjos priekaištai dėl gero administravimo principo pažeidimo, teisėjų kolegijos nuomone, yra nepagrįsti. Be to, šis Departamento veiksmas, jeigu ir laikant jį netinkamu, iš esmės nedaro jokios įtakos ginčijamo įsakymo teisėtumui ir pagrįstumui.
20. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad skundžiamas įsakymas, kurio turinį sudaro Teikimas, iš esmės atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus; jis yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o motyvacija yra pakankama ir adekvati.
Skundžiamą įsakymą priėmė kompetentingas subjektas (Įstatymo 32 straipsnio 2 punktas); jį priimant iš esmės buvo laikytasi esminių procedūrinių reikalavimų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.
21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, tad jo naikinti nėra jokio pagrindo; netenkinus pagrindinio skundo reikalavimo dėl Įsakymo panaikinimo, netenkinamas ir išvestinis pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atlikti veiksmus. Taigi, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos I. M. skundą dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.