Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-2489-261/2021

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-03-03
Bylos Nr.: eA-2489-261/2021
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02906-2020-4
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Stasys Gagys (pirm.), Gintaras Kryževičius (pirm.), Romanas Klišauskas
Pareiškėjas: S. C. G., D. M. G., C. A. K., E. R. K., D. M. K., Z. A. R., M. J. R., S. I. G.
Atsakovas: Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija
Trečiasis asmuo: Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos

Kategorijos

10.1Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimas

Administracinė byla Nr. eA-2489-261/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02906-2020-4Procesinio sprendimo kategorija 10.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. kovo 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. C. G. (S. C. G.), D. M. G. (D. M. G.), C. A. K. (C. A. K.), E. R. K., D. M. K. (D. M. K.), Z. A. R., M. J. R. (M. J. R.) ir S. I. G. (S. I. G.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro (toliau – ir Ministras) 2020 m. liepos 23 d. įsakymą Nr. 1V-736 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – ir 2020 m. liepos 23 d. įsakymas); 2) panaikinti Ministro 2020 m. rugpjūčio 18 d. įsakymą Nr. 1V- 812 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – ir 2020 m. rugpjūčio 18 d. įsakymas); 3) įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau – ir atsakovas, Ministerija) pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo išnagrinėti iš naujo, kai bus išnagrinėta civilinė byla, teisminio proceso Nr. 2-68-3-10753-2020-9; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjai nurodė, kad skundžiamais įsakymais Ministras nusprendė netenkinti jų prašymų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Nesutikdami, paaiškino, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas), išnagrinėjęs jų pateiktus dokumentus, 2020 m. sausio 28 d. raštu informavo, kad jų pateiktų dokumentų nepakanka jų motinos / senelės / prosenelės T. G. (taip pat žinoma kaip T. (E.) G.) Lietuvos Respublikos pilietybei ir išvykimui iš Lietuvos patvirtinti, todėl nurodė pateikti papildomus šias aplinkybes – Respublikos pilietybę ir išvykimą – patvirtinančius dokumentus. Kadangi jie papildomų dokumentų, galinčių tiesiogiai ir neginčijamai patvirtinti motinos / senelės / prosenelės iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, neturi, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje suteikta teise, 2020 m. balandžio 14 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad T. G. (taip pat žinoma kaip T. (E.) G.), gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 30 d. sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad T. G. (taip pat žinoma kaip T. (E.) G.) (gimusi (duomenys neskelbtini), Lietuvoje)) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Nors Departamento apeliacinis skundas dėl šio sprendimo Vilniaus apygardos teisme nebuvo išnagrinėtas, Departamentas pateikė atsakovui teikimus dėl pareiškėjų Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo, o atsakovas priėmė skundžiamus aktus. Pilietybės atkūrimo nagrinėjimas turi būti stabdomas, iki bus išnagrinėta byla teisme dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį, vadovaujantis teisingumo, protingumo, efektyvumo, ekonomiškumo principais bei taikant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 100 straipsnio 3 dalį pagal analogiją.

3. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad nepagrįsti Departamento motyvai, jog nėra pateikti dokumentai, patvirtinantys, jog T. E. G. buvo J. I. G. (J. I. G.) ir B. G. duktė, dokumentai, kad T. E. G. keitė vardą į T. G. ar T. H. G.. Departamentui yra pateikta Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2011 m. balandžio 14 d. pažyma Nr. (P1-1996)P2-2449, kad Kauno gubernijos rabinato archyviniame fonde Kauno žydų bendruomenės gimimo metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) Kaune gimė J. I. ir B. duktė T. E. G.. Pateikta 2011 m. spalio 31 d. Pietų Afrikos Respublikos vidaus reikalų departamento išduoto patvirtinimo kopija, kurioje nurodoma, kad T. E. G. (taip pat žinoma kaip T. E. G.) pasikeitė savo vardą, t. y. jį padarė anglišką (T. (T.) G.), po to, kai atvyko į Pietų Afriką. Taip pat nurodoma, jog T. (T.) G. susituokė su M. R. (M. R.) bei vėlesniais metais pridėjo prie savo vardo dar vieną anglišką vardą ir tapo T. H. R.. Minimu raštu patvirtinama, kad T. E. G. (taip pat žinoma kaip T. E. G.), gimusi (duomenys neskelbtini) Kaune, Lietuvoje (pagal Lietuvos įrašus), ir T. (T.) H. R. (merg. G.), gimusi (duomenys neskelbtini) Kaune, Lietuvoje (pagal Pietų Afrikos įrašus), yra viena ir ta pati moteris, kuri susituokė su M. R. ir kuriai buvo suteikti nesutrumpinti Pietų Afrikos vardai T. H. R.. Nepagrįsti teiginiai, kad Jungtinės Karalystės nacionaliniame archyve saugomo 1920 m. gruodžio 22 d. Keleivių, vykusių laivu „C. C.“ iš Jungtinės Karalystės į Pietų Afrikos uostą, sąrašo (toliau – ir Sąrašas), į kurį įrašyta pareiškėjų motina / senelė / prosenelė ir jos pilietybė yra nurodyta „Lietuvos“, kopija nėra pakankama pilietybei patvirtinti, nes Lietuvos archyvuose nėra duomenų, kuriais remiantis jos pilietybė Sąraše galėjo būti nurodyta kaip Lietuvos. Analogiški įrodymai (keleivių sąrašai) bendrosios kompetencijos teismų yra pripažįstami netiesioginiais turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės įrodymais. Iš Departamento rašto dėl pareiškėjo S. I. G. Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo turinio akivaizdu, kad Sąrašas (t. y. oficialus užsienio valstybės išduotas dokumentas, patvirtintas dokumentų tvirtinimo pažyma Apostille), kaip pareiškėjo senelės pilietybę patvirtinantis dokumentas, apskritai nebuvo vertintas.

Atsiliepimas

4. Atsakovas Ministerija atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Įstatymas reikalauja, kad pareiškėjai patys arba jų protėvis iki 1940 m. birželio 15 d. būtų turėję Lietuvos Respublikos pilietybę. Kita sąlyga – jei protėvis išvyko iš dabartinės Lietuvos teritorijos iki 1990 m. kovo 11 d. Šių dviejų sąlygų pareiškėjai nepagrindė. Pareiškėjų prašymų nagrinėjimas negalėjo būti sustabdytas pagal analogiją, nes viešojo administravimo subjektas įstatymo analogiją gali taikyti tik įstatymų nustatytais atvejais. Atsakovas vadovavosi tik Departamento teikimuose konstatuotais faktais.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjai nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių jų motinos / senelės / prosenelės T. E. G. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Jokių duomenų apie minėto asmens gimimo faktą ar gyvenimą Lietuvoje nėra. Atsižvelgęs į tai, konstatavo, kad nėra dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatose, patvirtinančių, kad pareiškėjų motina / senelė / prosenelė T. G. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, todėl pareiškėjai negali būti laikomi palikuoniais pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis). Jokie teisės aktai nenustato, kad bylos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo iškėlimas teisme sustabdo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą ir sprendimo priėmimą. Nustačius, kad pateiktų dokumentų ir papildomų paaiškinimų pakanka sprendimui priimti, Ministrui teikiami siūlymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir atsižvelgus į teikiamą siūlymą yra priimamas atitinkamas sprendimas.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad iš Departamento teikimų, kuriais remiantis priimti ginčijami aktai, akivaizdu, kad buvo įvertinti visi pareiškėjų pateikti dokumentai ir netgi atkreiptas dėmesys į svarbias aplinkybes, užfiksuotas pateiktuose dokumentuose. Įvertinęs dokumentus, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjų pateikti dokumentai patvirtino, kad J. I. G. 1898 m. ir 1908 m. gyveno Lietuvos teritorijoje, T. E. G. gimė (duomenys neskelbtini) Kaune, tačiau nepatvirtino nei J. I. G., nei B. G., nei T. E. G. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjai nepateikė jokių dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ar 5 dalyse, kurie patvirtintų, kad J. (J.) I. G. / G., I. s., gim. (duomenys neskelbtini) Kaune, B. G. / G., E. d., gim. ~ (duomenys neskelbtini) m., ir T. E. G. / G., gim. (duomenys neskelbtini) Kaune, turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., ir Lietuvos valstybės archyvuose nėra rašytinių dokumentų, įrodančių, kad šie asmenys iki 1940 m. birželio 15 d. gyveno Lietuvoje ir buvo Lietuvos Respublikos piliečiai. Be to, nors pareiškėjų pateiktame Pietų Afrikos vidaus reikalų departamento išduotame patvirtinime Nr. 15/2/1/1 (toliau – ir Patvirtinimas) yra nurodyta, kad T. E. G. pasikeitė vardą (pasidarė anglišką formą T. G.) po to, kai atvyko į Pietų Afriką, tai neįrodo vardo ir pavardės keitimo, nes su minėtu pareiškimu pareiškėjai notarui nepateikė dokumentų, liudijančių vardo ir pavardės keitimą. Taip pat nėra duomenų, kuriais remiantis Sąraše įrašytos B. G. ir vaikų galėjo būti nurodyta Lietuvos pilietybė. Šio Sąrašo vertimas į lietuvių kalbą yra netikslus: (7) stulpelio viršuje parašyta „country of which citizen or subject“ (angl.), tai, išvertus į lietuvių kalbą – „valstybė, kurios pilietis ar subjektas“ (pvz., asmuo be pilietybės ar užsienietis), todėl minėtas dokumentas neįrodo, kad T. E. G. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. 2018 m. spalio 31 d. Johanesburgo B. D. (Žydų konfesinis teismas) raštas nėra tinkamas dokumentas pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatas patvirtinti asmens turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020) bei patvirtinti anketinių duomenų keitimą iš „T. E. G.“ į „T. G.“ ar „T. H. G.“ pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad Johanesburgo B. D. (Žydų konfesinis teismas) sprendimas negali būti vertinamas kaip teismo sprendimas (tokiu atveju jam turėjo būti taikoma Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta užsienio teismų sprendimų pripažinimo tvarka) ar kaip archyvas, o jo išduoti dokumentai – kaip archyviniai dokumentai. Byloje nėra jokių dokumentų, iš kurių būtų matyti, kokiais dokumentais remdamasis B. D. (Žydų konfesinis teismas) išdavė minėtą pažymą, kuri yra informacinis pranešimas. Pareiškėjai teismui nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, kad negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Pareiškėjai nenurodė, kad minėtų dokumentų neturi ir kad kreipėsi į Johanesburgo B. D. (Žydų konfesinį teismą) dėl minėtų dokumentų pateikimo (nepateiktas susirašinėjimas su šiuo teismu). Pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį pateikta oficialių įrodymų sąvoka nėra jokių duomenų, kad B. D. (Žydų konfesinis teismas) būtų valstybės ar savivaldybių institucija.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino ir panaikino Ministro 2020 m. liepos 23 d. ir 2020 m. rugpjūčio 18 d. įsakymus bei įpareigojo Ministeriją pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo išnagrinėti iš naujo, priteisė iš Ministerijos pareiškėjams 22,50 Eur žyminio mokesčio.

Šalies argumentai

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjai pateikė prašymus Ministrui per Departamentą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo vadovaujantis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalimis bei 7 straipsnio 4 punktu, kadangi pareiškėjos S. C. G. motina, pareiškėjų D. M. G., Z. A. R., M. J. R. ir S. I. G. senelė, o pareiškėjų C. A. K., E. R. K. ir D. M. K. prosenelė T. G., gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. į Pietų Afriką 1920 ar 1921 m. Departamentas 2020 m. sausio 28 d. raštu Nr. 10K-3565 paprašė pareiškėjų pateikti dokumentus, patvirtinančius T. E. G., gim. (duomenys neskelbtini) Kaune, iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą pilietybę, taip pat patikslinti, kada ji išvyko iš Lietuvos, ar ji ir (ar) jos tėvai išvyko iš Lietuvos būdami Lietuvos Respublikos piliečiai, bei pranešė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 988 redakcija), (toliau – ir Aprašas) 8 punktu pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas sustabdomas ir bus tęsiamas gavus nurodytus dokumentus. Rašte taip pat nurodoma, jog, pagal Aprašo 20.4 papunktį prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu asmuo per vienus metus nuo prašymo pateikti papildomų dokumentų, patvirtinančių Pilietybės įstatyme nurodytas aplinkybes, ir (ar) patikslinti duomenis išsiuntimo dienos nepateikia prašomos informacijos ar duomenų. 2020 m. balandžio 14 d. pareiškėja S. C. G. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad T. G. (taip pat žinoma kaip T. (E.) G.), gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. birželio 30 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad T. G. (taip pat žinoma kaip T. (E.) G.) (gimusi (duomenys neskelbtini) Kaune, Lietuvoje)) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas pareiškėjos S. C. G. Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti. Teismas šiame sprendime konstatavo, kad nors pareiškėja teismui nepateikė tiesioginių įrodymų, kurie leistų vienareikšmiškai nustatyti, jog pareiškėjos motinos T. G. (taip pat žinoma kaip T. (E.) G.) (gimusi (duomenys neskelbtini) Kaune, Lietuvoje)) pilietybė buvo Lietuvos, tačiau netiesioginiai įrodymai leidžia daryti pagrįstą prielaidą, jog T. G. gimė Lietuvoje, gyveno Lietuvoje iki 1920 m., kai iš Lietuvos išvyko į Pietų Afriką (Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 4 punktas). Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 9 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Žemesnės instancijos teismas

12. Teismas, akcentuodamas Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje, 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 7 straipsnio 2–4 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pabrėžė, kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Teismas taip pat apžvelgė Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse, 32 straipsnio 2 punkte, 33 straipsnio 2 punkte, 38 straipsnio 6 dalyje nurodytą teisinį reglamentavimą bei įvertinęs skundžiamų įsakymų turinį bei pareiškėjų nesutikimo su šiais įsakymais argumentus, akcentavo, kad nagrinėdamas pareiškėjų prašymus Departamentas pareikalavo papildomų dokumentų ir dėl to, vadovaudamasis Aprašo 8 punktu, pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą sustabdė. Pareiškėjai, reaguodami į Departamento nurodymus, kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. E2YT-15940-1098/2020 2020 m. birželio 30 d. įsiteisėjusiu sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad T. G. (taip pat žinoma kaip T. (E.) G.) (gimusi (duomenys neskelbtini), Lietuvoje)) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

13. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Departamentas teikimais siūlydamas Ministrui nepatenkinti pareiškėjų prašymų, neišlaukė vienų metų termino, įtvirtinto Aprašo 20.4 papunktyje, skaičiuojamo nuo jo įpareigojimų pateikti papildomus dokumentus išsiuntimo. Tą padarė žinodamas, kad pareiškėjai ėmėsi aktyvių veiksmų šiems dokumentams gauti, tačiau šių aplinkybių nepaisė. Departamentas nepagrįstai ir pažeisdamas teisės aktų normas kreipėsi į Ministrą, o Ministras, tinkamai neištyręs ir neįvertinęs bei nepatikrinęs visų su prašymų nagrinėjimu susijusių reikšmingų aplinkybių, aktualių teisės aktų reikalavimų, priėmė nepagrįstus ir neteisėtus įsakymus.

14. Teismas akcentavo, kad Departamento teikimuose nurodoma, kad nėra pateikta dokumentų, patvirtinančių, jog T. E. G. buvo J. I. G. ir B. G. duktė, dokumentai, kad T. E. G. keitė vardą į T. G. ar T. H. G.. Šios išvados prieštarauja bylos medžiagai. Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2011 m. balandžio 14 d. pažyma Nr. (P1-1996)P2-2449 patvirtina, kad Kauno gubernijos rabinato archyviniame fonde Kauno žydų bendruomenės gimimo metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) Kaune gimė J. I. ir B. duktė T. E. G.. Dėl T. E. G. 2011 m. spalio 31 d. pavardės keitimo pasisakyta Pietų Afrikos Respublikos vidaus reikalų departamento išduotame patvirtinime nurodant, kad T. E. G. (taip pat žinoma kaip T. E. G.) pasikeitė savo vardą, t. y. padarė jį anglišką (T. (T.) G.), po to, kai atvyko į Pietų Afriką. Čia taip pat nurodoma, jog T. (T.) G. susituokė su M. R. bei vėlesniais metais pridėjo prie savo vardo dar vieną anglišką vardą ir tapo T. H. R.. Nurodytų duomenų nepripažinimas šiuo atveju nėra pagrįstas, nes juose nurodytos aplinkybės pasikartoja keliuose dokumentuose, kurie vienas kitam iš esmės neprieštarauja, todėl turi būti tinkamai įvertinami visų pateikiamų dokumentų kontekste.

15. Teismas vertino, kad Departamento teikimuose, kurie buvo pagrindas ginčijamiems įsakymams priimti, taip pat nepagrįstai teigiama, kad Jungtinės Karalystės nacionaliniame archyve saugomo 1920 m. gruodžio 22 d. Keleivių, vykusių laivu „C. C.“ iš Jungtinės Karalystės į Pietų Afrikos uostą, sąrašo, į kurį įrašyta pareiškėjų motina / senelė / prosenelė ir jos pilietybė yra nurodyta „Lietuvos“, kopija, nėra pakankama pilietybei patvirtinti. Departamentas tokį vertinimą grindžia galimai netiksliu dokumento vertimu, t. y. kad šiame dokumente nurodyta galimai ne Lietuvos pilietybė, o buvimas asmeniu be pilietybės (subjektu, angl. subject), tačiau šių teiginių nepagrindžia. Įrašo „Lietuvos“ skiltyje „valstybės, kurios pilietis ar subjektas“ buvimas parodo, kad išvykdamas asmuo kontrolės ir patikros metu pateikė oficialų šį įrašą patvirtinantį dokumentą, todėl ši aplinkybė negali būti traktuojama kaip neįrodanti pilietybės turėjimo. Tokiai išvadai padaryti turėtų būti pateikti akivaizdūs argumentai, įrodymai, remiantis to meto teisės aktais, kad Lietuvoje egzistavo specifinis subjekto (ne piliečio) statuso turėjimo dokumentas, taip pat turėtų būti pagrįsti įrodymais, pilietybės (asmenų be pilietybės) teisinio reglamentavimo analize. Neišsamus atsakovo ir trečiojo asmens pateiktų dokumentų vertinimas nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad T. (T.) G. Lietuvos Respublikos pasas nebuvo išduotas ir kad ji nebuvo pilietė.

16. Teismas pažymėjo, kad nurodytais dokumentais rėmėsi ir Vilniaus miesto apylinkės teismas priimdamas 2020 m. birželio 30 d. sprendimą. Šie įrodymai patvirtino pareiškėjos motinos gimimą (gyvenimą) Lietuvoje, išvykimą iš Lietuvos būnant Lietuvos piliete faktus. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 30 d. sprendimas įsiteisėjo, todėl turi prejudicinę galią. Nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys (CPK 182 straipsnio 2 dalis). Įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (ABTĮ 16 straipsnio 1 dalis). Departamentas nurodė, kad CPK nustatyta tvarka ir terminais Lietuvos Aukščiausiajam Teismui teiks kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 9 d. nutarties, kuria paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 30 d. sprendimas, peržiūrėjimo. Šiuo momentu kasacine tvarka teismų sprendimai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nepanaikinti, jie yra galiojantys, todėl nėra pagrindo jais nesivadovauti.

17. Teismas konstatavo, kad priimant ginčijamus įsakymus buvo pažeisti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Pareiškėjų ginčijami įsakymai priimti tinkamai neišanalizavus faktinių bylos aplinkybių bei taikytinų teisės aktų nuostatų.

18. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, kad yra priimtas galutinis sprendimas byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, yra galimybė įvertinti papildomus dokumentus dėl T. (T.) G. Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo, Ministerija įpareigotina pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo išnagrinėti iš naujo (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

III.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

Atsiliepimas

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad teismas padarė akivaizdžius ir esminius materialinės ir proceso teisės normų pažeidimus, išvadas grindė prielaidomis, kurios prieštarauja byloje esantiems įrodymams, teismo sprendime motyvai išdėstyti nevisapusiškai ištyrus visas su byla susijusias aplinkybes. Teismas įrodymus vertino pažeisdamas teisės normas, nepagrįsdamas išvadų dėl jų įrodomosios vertės (patikimumo), sąsajumo, pakankamumo, jų nuoseklumo, galimų prieštaravimų, logiškumo, įrodymų šaltinių patikimumo ir tai turėjo įtakos įrodymų visumos vertinimo klaidingumui. Trečiasis suinteresuotas asmuo detalizuoja:

Žemesnės instancijos teismas

20.1. Teismas vadovavosi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 30 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo po to, kai buvo priimti ginčijami aktai. Departamentas rengia Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties, kuria paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 30 d. sprendimas, peržiūrėjimo, kadangi teismo sprendimas neatitinka naujausios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020). Departamento įsitikinimu, ginčijamo akto teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinamas pagal ginčijamo akto priėmimo metu turėtus dokumentus ir informaciją. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas;

20.2. Jokie teisės aktai nenumato, kad bylos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo iškėlimas teisme sustabdo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą ir sprendimo priėmimą. Departamentui nustačius, kad pateiktų dokumentų ir papildomų paaiškinimų pakanka sprendimui priimti, Ministrui yra teikiami siūlymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir atsižvelgus į teikiamą siūlymą yra priimamas sprendimas. Civilinės bylos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo iškėlimas nėra kliūtis Departamentui tęsti pareiškėjų prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimą;

20.3. Departamento 2020 m. sausio 28 d. raštu pareiškėjų atstovas buvo informuotas, kad pateiktų dokumentus, patvirtinančius T. E. G., gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir jos išvykimą iš Lietuvos. Kartu buvo prašoma patikslinti, kada T. E. G. išvyko iš Lietuvos, ar ji ir / ar jos tėvai išvyko iš Lietuvos būdami Lietuvos Respublikos piliečiai. 2020 m. gegužės 13 d. Departamente buvo gautas pareiškėjų atstovo 2020 m. gegužės 6 d. prašymas dėl papildomų dokumentų pateikimo, todėl pareiškėjų prašymų nagrinėjimas buvo tęsiamas. Taigi, Departamentas neturėjo pareigos laukti vienerius metus, priešingai – laukdamas, tik pažeistų prašymų nagrinėjimo terminus;

20.4. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje esanti medžiaga prieštarauja Departamento teikimuose nurodomiems teiginiams, kad nėra pateikta dokumentų, patvirtinančių, jog T. E. G. buvo J. I. G. ir B. G. duktė, dokumentų, kad T. E. G. keitė vardą į T. G. ar T. H. G.. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 2 dalies kontekste pareiškėjų pateiktas Patvirtinimas neįrodė vardo ir pavardės keitimo, nes su minėtu pareiškimu pareiškėjai notarui nepateikė dokumentų, liudijančių vardo ir pavardės keitimą. Šiuo atveju teismas niekaip neįvertino ir nepasisakė dėl to, kad pagal Pilietybės įstatymą tai nėra tinkami įrodymai;

20.5. Skiltyje „valstybės, kurios pilietis ar subjektas“ yra rašoma arba pilietybė, arba šalis, iš kurios asmuo yra kilęs. Atsižvelgiant į tai, kad nėra jokių dokumentų dėl T. G. pilietybės, labiau tikėtina, kad minėtoje skiltyje buvo nurodoma iš kur asmuo yra kilęs. Departamentas, rengdamas teikimus, buvo atlikęs tarpukario teisės aktų analizę. Jau vien tai, kad tuo laikotarpiu egzistavo Pilietybės įstatymas, jame numatyta, kas laikomi piliečiais, minimi svetimšaliai, rodo, kad tuometinėje Lietuvos teritorijoje gyveno ne tik Lietuvos Respublikos piliečiai, o ir svetimšaliai;

20.6. Pozicija, kad Lietuvos Respublikoje gyveno tik Lietuvos Respublikos piliečiai, prieštarauja logikai, sisteminiam aiškinimui ir teisės aktams. Šiuo atveju reikalauti iš Departamento atlikti detalią analizę dėl svetimšalių statuso, kai yra sprendžiamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, yra nepagrįstas ir perteklinis reikalavimas. Būtent pareiškėjai turi pareigą įrodyti, kad jie turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, o ne Departamentas turi pareigą paneigti jų pateiktus duomenis;

20.7. Jeigu teismas nurodo, kad remiantis to meto teisės aktais Lietuvoje egzistavo specifinis subjekto (ne piliečio) statuso turėjimo dokumentas, teismas taip pat turėtų pagrįsti išvadas įrodymais, pilietybės (asmenų be pilietybės) teisinio reglamentavimo analize. Šiuo atveju teismas nebuvo iškėlęs tokio pobūdžio klausimo ir šių aplinkybių nesiaiškino;

20.8. Teismo teiginiai, kad 1920 m. asmenys patikros metu pateikdavo oficialų įrašą patvirtinantį įrodymą, nėra paremti jokiais objektyviais įrodymais. Asmuo galėjo keliauti ir su kitu asmeniu, kuriam buvo išduotas Lietuvos Respublikos pasas, tačiau toks asmuo nebuvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu;

20.9. Teismas neargumentavo, kokiais teisės aktais vadovaudamasis jis padarė išvadas dėl T. G. Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d., o tik apsiribojo pareiškėjų pateiktų dokumentų ir Pilietybės įstatymo nuostatų išvardinimu. Teismas privalėjo konkrečiai nurodyti Lietuvos Respublikos įstatymo nuostatas, galiojusias iki 1940 m. birželio 15 d., pagal kurias T. E. G. yra laikoma Lietuvos Respublikos piliete. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 išaiškino, kad „pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys“. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai pretenduoja atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, t. y. jie nori atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsisakant turimos Pietų Afrikos pilietybės;

20.10. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti išimtiniai, teismo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, nesant jokių duomenų apie asmens turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę 1940 m. birželio 15 d., ir nesant jokių objektyvių duomenų, kad asmenys apskritai galėjo būti Lietuvos Respublikos piliečiais, t. y. teismui nemotyvavus savo padarytų prielaidų, yra nesuderinamas su Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais;

20.11. Atsiradus praktikai, kad Lietuvos Respublikos pilietybė atkuriama net ir tiems asmenims (jų palikuoniams), dėl kurių jokių duomenų apie gyvenimą Lietuvoje, įgytą Lietuvos Respublikos pilietybę iki išvykimo iš Lietuvos, išlaikytą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., nėra, taip pat vadovaujamasi kitos valstybės religine santvarka paremtos institucijos nuomone, kuri nėra pagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, bus nepagrįstai išplėstas ratas asmenų, turėsiančių galimybę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Atsižvelgiant į tai, dviguba pilietybė taps nebe išimtinis atvejis, kaip aiškinama Konstitucinėje doktrinoje, tačiau paplitęs reiškinys.

Atsiliepimas

21. Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, priimti naujus įrodymus, kadangi šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (ABTĮ 142 str. 3 d.).

22. Pareiškėjai nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

Atsiliepimas

22.1. Trečiojo suinteresuoto asmens nurodytos aplinkybės nepaneigia fakto, kad Departamentas, nepaisydamas gero viešojo administravimo principo ir bendrųjų teisės principų, žinodamas apie tai, kad teisme, vadovaujantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalimi, nagrinėjama civilinė byla dėl pareiškėjų pilietybės atkūrimui juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pateikė atsakovui teikimus dėl pareiškėjų Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo. Todėl atsakovas, atsižvelgdamas į nepagrįstus teikimus, priėmė neteisėtus aktus;

22.2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 30 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-15940- 1098/2020, kuriuo nustatytas šiai bylai reikšmingas juridinę reikšmę turintis faktas, yra įsiteisėjęs ir turi prejudicinę galią, duomenų apie Lietuvos Aukščiausiajame Teisme priimtą nagrinėti kasacinį skundą nėra. Departamento įvardinti ketinimai apskųsti pareiškėjams palankų bendrosios kompetencijos teismo sprendimą kasacine tvarka šiai dienai nėra realizuoti ir apskritai nereiškia, ar bus įgyvendinti;

22.3. Nesutiktina, kad minėtas bendrosios kompetencijos teismo sprendimas neatitinka naujausios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, nes Departamento minima civilinė byla Nr. e3K-3-284-219/2020 nebuvo išnagrinėta iš esmės, t. y. kasacinės instancijos teismas perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Be to, šios civilinės bylos aplinkybės nebuvo analogiškos bendrosios kompetencijos teisme išnagrinėtos bylos dėl juridinio fakto nustatymo aplinkybėms;

22.4. Pilietybės įstatyme ar Apraše nėra reglamentuota, kad pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas turi būti sustabdomas iki bus išnagrinėta byla teisme dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį. Tačiau bendrųjų teisės principų pagrindu pareiškėjų prašymų nagrinėjimas turėjo būti sustabdytas. Tuo labiau, kad Departamentas 2020 m. sausio 28 d. gautu raštu informavo pareiškėjus, kad jų prašymų nagrinėjimas yra sustabdytas ir bus nutrauktas, jeigu papildomi dokumentai nebus pateikti per vienerius metus. Jokie teisės aktai neįpareigojo Departamento kuo skubiau priimti atitinkamą teikimą. Departamentas turėjo diskrecijos teisę pasirinkti elgesio variantą, vadovaudamasis bendraisiais protingumo, teisėtų lūkesčių ir kitais viešojo administravimo principais;

22.5. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neturėjo pareigos pasisakyti dėl Departamento akcentuojamo Patvirtinimo, kaip tinkamo įrodymo nagrinėjamos bylos kontekste, kadangi šis dokumentas kaip tinkamas įrodymas buvo pripažintas bendrosios kompetencijos teisme. Departamentas daro jokiais teisės aktais nepagrįstą išvadą, neva pareiškėjai notarui nepateikė dokumentų, liudijančių vardo ir pavardės keitimą. Minimas dokumentas yra išduotas Pietų Afrikos Respublikos Vidaus reikalų departamento, t. y., tvarkančios ir kaupiančios tokio pobūdžio informaciją valstybės institucijos, o notaras tik liudijo originalių dokumentų kopijų tikrumą, o ne vardo / pavardės pasikeitimo faktą. Departamento akcentuojamą Sąrašą Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas 2020 m. birželio 30 d. sprendimą, bei apeliacine tvarka bylą nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas įvertino kaip tinkamą asmens pilietybę patvirtinantį įrodymą;

22.6. Pagal 1919 m. gruodžio 5 d. Pasų įstatus (toliau – ir Pasų įstatai) „pasas yra asmens paliudymas“, t. y. asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas. Pasų įstatų 2–5 straipsnių kontekste kelionei tarptautiniu (okeaniniu) garlaiviu iš Jungtinės Karalystės į Pietų Afriką buvo būtinas asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas. Asmuo be tapatybę patvirtinančio dokumento negalėjo būti pervežamas, gauti vizos ar netgi patekti į šalį (Jungtinę Karalystę), iš kurios tranzitu keliavo į Pietų Afriką, ir negalėjo teisėtai atvykti į Pietų Afriką. Kadangi pagal nurodytą tarpukario reglamentavimą, galiojusį pareiškėjų motinos / senelės / prosenelės kelionės metu, asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas buvo nurodytas tik pasas, vadinasi įrašas – „Lietuvos“, galėjo atsirasti tik oficialaus asmens dokumento – paso – pagrindu ir galėjo reikšti tik pilietybę. Departamentas nepateikia argumentų, koks kitas dokumentas galėjo būti pateiktas kelionės į Pietų Afriką metu, kurio pagrindu galėjo atsirasti minimas įrašas.

23. Atsakovas Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu sutinka.

24. Atsakovas nurodo, kad Departamento argumentas – ginčijamo akto teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinamas pagal ginčijamo akto priėmimo metu turėtus dokumentus ir informaciją – teisingas. ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad teismas tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas. Be to, teismų praktikoje suformuluota taisyklė, kad teismas nevykdo viešojo administravimo funkcijų, tai yra viešojo administravimo subjekto prerogatyva. Teismas ginčijamą sprendimą tikrina pagal tas teisės normas ir faktus, kurie egzistavo / buvo žinomi ginčijamo sprendimo priėmimo metu. Šiuo atveju byla išspręsta pagal faktą (bendros kompetencijos teismo nustatytą juridinį faktą), kuris tapo žinomas po ginčijamo sprendimo, jau esant teismo bylai. Teismas tą faktą pritaikė anksčiau, nei tą galėjo padaryti viešojo administravimo subjektas (Ministras). Jei po ginčijamo sprendimo priėmimo atsirado nauji faktai, pareiškėjai turėjo kreiptis į viešojo administravimo subjektą dar kartą, ką patvirtinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai, pateikti 2021 m. sausio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-5144-442/2020.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

25. Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio nuostatas pareiga pateikti dokumentus, patvirtinančius teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, tenka prašymą pateikusiam asmeniui.

26. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 patvirtinto Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo 8 punktu institucijos, priimančios ir nagrinėjančios asmenų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės ar pranešimus ir prie jų pridėtus dokumentus, turi teisę pareikalauti iš asmens pateikti šiuos dokumentus priimančioms ar nagrinėjančioms institucijoms papildomų dokumentų, patvirtinančių Pilietybės įstatyme nurodytas aplinkybes, ir (ar) patikslinti duomenis. Tokiu atveju Aprašo 17 punkte nustatytų terminų skaičiavimas nepradedamas, o pradėtas skaičiuoti terminas sustabdomas ir tęsiamas nuo papildomų dokumentų ir (ar) patikslintų duomenų gavimo atitinkamoje institucijoje dienos.

27. Migracijos departamentas 2020 m. sausio 28 d. raštu Nr. 10K-3565 paprašė pareiškėjų pateikti dokumentus, patvirtinančius T. E. G. pilietybės įgijimą iki 1940 m. birželio 15 d., ir dokumentus, įrodančius išvykimą iš Lietuvos. Taip pat nurodė, kad remiantis Aprašo 8 punktu, prašymo nagrinėjimas sustabdomas ir nustatomas vienerių metų terminas dokumentams pateikti jį skaičiuojant pagal Aprašo 20.4 papunktį nuo šio prašymo pateikimo dienos.

28. Tačiau šioje byloje ginčijami įsakymai „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ buvo priimti 2020 m. liepos 23 d. ir 2020 m. rugpjūčio 18 d., t. y. nepasibaigus nustatytam vienerių metų terminui papildomiems dokumentams pateikti ir pažeidžiant pareiškėjų teisę teikti papildomus dokumentus.

29. Tuo buvo pažeistas administracinei procedūrai taikytinas nuoseklumo principas, kylantis iš teisėtų lūkesčio apsaugos principo, įpareigojantis administravimo subjektą įgyvendinti asmens teises, įgytas teisės pagrindu.

30. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, jog teisėtų lūkesčių apsaugos principas reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendintos (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimus).

31. Šio ginčo atveju nuoseklumo principo nepaisymas lėmė tai, kad priimant įsakymus buvo pažeista Aprašo 8 punktu nustatyta prašymo nagrinėjimo procedūra, turėjusi užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, nes Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-15940-1098/2020 buvo nustatyta, kad T. G. (taip pat žinoma kaip T. [E.] G.) (gimusi (duomenys neskelbtini), Lietuvoje)) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

32. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalimi nustatyta, kad jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.

33. Teismo sprendimu nustatyti faktai yra duomenys, patvirtinantys teisę į pilietybę, todėl jie turėjo būti vertinami nagrinėjant pareiškėjų prašymą, nes Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 30 d. sprendimas buvo priimtas iki atsakovui priimant pareiškėjams nepalankius įsakymus ir nepasibaigus nustatytam terminui teikti papildomus dokumentus.

34. Atsakovas pažeidė prašymo nagrinėjimo bei įsakymų priėmimo procedūrą (žr. nutarties 32 punktą), todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą panaikinti skundžiamus įsakymus kaip neteisėtus (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir įpareigoti pakartoti prašymo nagrinėjimo administracinę procedūrą.

35. Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pilnai įvertino faktines aplinkybes ir iš esmės ginčą išsprendė teisingai, todėl teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Trečiojo suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysRomanas KlišauskasGintaras Kryževičius