Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo O. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutarimo O. A. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu O. A. buvo pripažintas kaltu padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta galutinė administracinė nuobauda – 3 000 litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad O. A. apie pirmosios instancijos teismo posėdį pranešta nebuvo ir asmuo pirmosios instancijos teismo posėdyje nedalyvavo, paaiškinimų teisme nedavė, tačiau apeliacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėjama viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, todėl O. A. suteikta teisė teikti paaiškinimus bei kitus įrodymus dėl jam inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų.

ATPK 127 straipsnio 2 dalyje inter alia įtvirtinta, kad KET pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo vieno šimto iki dviejų šimtų litų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trijų iki šešių mėnesių.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtinta, kad pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET, užtraukia baudą vairuotojams nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų.

O. A. apeliaciniame skunde neigia savo kaltę padarius jam inkriminuojamus pažeidimus, argumentuodamas tuo, kad eismo įvykis įvyko dėl kito automobilio vairuotojo kaltės, o apeliantas eismo įvykio vietoje nepasiliko, nes jo automobilis stabdė visą eismą kelyje.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pasitraukimo iš eismo įvykio vietos atveju turi būti nustatyta tyčia, t. y. asmuo, sukėlęs eismo įvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už tai išvengti atsakomybės, iš eismo įvykio vietos pasišalino (žr. nutartis bylose Nr. N16-2330/2007, N63-2972/2010 ir kt.). Sprendžiant, ar asmens veika (pasitraukimas iš eismo įvykio vietos) pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliams padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio.

Byloje esanti medžiaga neabejotinai patvirtina, kad įvyko eismo įvykis, kurio metu automobiliui „Mercedes Benz C230“ buvo apgadintas kairės pusės galinio vaizdo veidrodėlis, užpakalinės kairės pusės durelės, užpakalinis kairės pusės sparnas, užpakalinio kairės pusės rato diskas, užpakalinis bamperis, o automobiliui „Rover 620“ buvo deformuotas priekinis kairės pusės sparnas (b. l. 8, 38-41). Iš liudytojų R. Š. ir R. S. rašytinių paaiškinimų matyti, kad jiems apvažinėjant kelkraštyje stovinčius automobilius, iš priekio atvažiavęs automobilis „Rover 620“ neleido pabaigti manevro, o kadangi nebuvo kur pasitraukti, jie sustojo, tačiau automobilis „Rover 620“ važiavo toliau, kliudė stovintį jų automobilį, bei jį apgadino. Pažymėjo, kad išlipęs automobilio „Rover 620“ vairuotojas vartojo necenzūrinius žodžius, todėl įtarus, kad jis gali būti neblaivus ir ėmus skambinti policijai, vairuotojas sėdo į automobilį ir nuvažiavo (b. l. 10, 11). Administracinėn atsakomybėn traukiamas O. A. savo paaiškinime pripažino, kad prasilenkti su priešpriešais atvažiuojančiais automobiliais buvo sudėtinga, todėl prasilenkiant su automobiliu „Mercedes Benz C230“ abiejų automobilių šoniniai galinio vaizdo veidrodėliai susilietė. Pažymėjo, kad buvo išlipęs iš automobilio, tačiau su automobilio „Mercedes Benz C230“ vairuotoju susitarti nepavyko, todėl, kadangi eismas buvo labai intensyvus, galimybės sustoti nebuvo, o padaryta žala buvo minimali, jis iš lėto kartu su visa automobilių kolona nuvažiavo (b. l. 9). Nors apeliaciniame skunde O. A. nurodo, kad eismo įvykis įvyko dėl automobilio „Mercedes Benz C230“ vairuotojo kaltės, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, tokius apelianto argumentus vertina kritiškai ir laiko juos asmens pasirinkta gynybine taktika, siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Sprendžiant iš byloje esančių duomenų, būtent O. A. veiksmai lėmė eismo įvykio kilimą, kadangi jis prasilenkdamas su priešpriešais atvažiuojančia transporto priemonę, nepaliko saugaus tarpo iš šono, kliudė kitą automobilį, dėl ko jį apgadino. Byloje nustatytos aplinkybės taip pat neabejotinai patvirtina, kad asmuo pasišalino iš eismo įvykio, su kuriuo yra susijęs, vietos pažeisdamas KET, dėl ko jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį. Nors apeliantas teigia, kad iš eismo įvykio vietos pasišalino todėl, kad jo automobilis stabdė intensyvų eismą, tačiau teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus laiko nepagrįstais. Taigi, vertindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo surinktų ir ištirtų įrodymų pakanka išvadai, kad O. A. suprato padaręs eismo įvykį, iš įvykio vietos pasišalino sąmoningai, suvokdamas, kad padarė žalą bei siekdamas išvengti atsakomybės.

Apeliantas, be kita ko, nurodo, jog yra II grupės invalidas, blogai vaikštantis, automobilis būtinas dalyvavimui visuomeniniame gyvenime. Pažymėtina, kad O. A. skirta minimali ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta nuobauda, todėl švelnesnės nuobaudos skyrimas galėtų būti siejamas su ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatų taikymu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl nuobaudos sušvelninimo yra ne kartą konstatavęs, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas visetas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (žr. administracinių teisės pažeidimų bylas Nr. N1-1396/2007, N17-103/2007). Nagrinėjamoje byloje tokių išskirtinių aplinkybių nenustatyta. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat – kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Taigi administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį ar jo šeimos interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu.

Remdamasi išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti teismo nutarimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 16, 18, 20, 46, 137 straipsnių pakeitimo, aštuonioliktojo skirsnio ir 128, 144 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 9 ir 10 straipsniais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

O. A. apeliacinio skundo netenkinti.

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.