Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Valdimaro Bavėjano, Albino Bielskio ir Laimos Garnelienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių I. D. bei K. S. atstovui advokatui Linui Stanislavui Bagdonui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių I. D. bei K. S. atstovo advokato Lino Stanislavo Bagdono ir nuteistojo A. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 165 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 6 (šešiems) mėnesiams,

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą laisvės atėmimo bausme 15 (penkiolikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos taikant bausmių apėmimą ir dalinį jų sudėjimą, griežtesne bausme (BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktas) apimant švelnesnes bausmes (BK 165 straipsnio 1dalis, 167 straipsnio 1 dalis, 198 straipsnio 1 dalis), o po to paskirtas bausmes pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą ir BK 149 straipsnio 1 dalį iš dalies sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 16 (šešiolika) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistojo A. B. nukentėjusiosioms I. D. ir K. S. priteista po 2 060 Eur turtinės ir po 30 000 Eur neturtinės žalos.

Iš nuteistojo A. B. valstybei nepriteista 356,09 Eur proceso išlaidų už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2013 m. birželio mėn. iki 2014 m. gruodžio 26 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) N. D. sodyboje, kurioje dirbo ir gyveno, savo mobiliojo ryšio telefone „HTC Desire“ įrengta vaizdo kamera per langus iš lauko pusės slapta filmavo B. M., I. ir N. D. vonios kambarius, kuriuose tuo metu buvo K. S., I. D. bei N. D., taip pat savo telefone įrengta vaizdo kamera slapta fotografavo kieme buvusias I. D. ir K. S., tokiu būdu neteisėtai rinko informaciją apie privatų K. S., I. D. ir N. D. gyvenimą bei gautą informaciją – fotonuotraukas ir filmuotą medžiagą laikė savo gyvenamojoje patalpoje esančiame kompiuteryje „ITG 07690“, taip pat savo skaitmeninėje USB laikmenoje „ADATA“.

Taip pat jis laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 25 d. iki 2013 m. gruodžio 26 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, ir 2014 m. sausio 2 d., apie 01.10 val., neteisėtai, slapta, prieš savininkų I. D. ir N. D. valią pro neužrakintas pirmo aukšto terasos duris įsibrovė į jų gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) tuo pažeidė I. ir N. D. būsto neliečiamumą.

Taip pat jis laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 25 d. iki 2013 m. gruodžio 26 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) N. D. sodyboje, kurioje dirbo ir gyveno, pro neužrakintas pirmo aukšto terasos duris slapta neteisėtai įsibrovęs į I. ir N. D. gyvenamąjį namą ir įsijungęs virtuvėje buvusį I. D. nešiojamą kompiuterį „Samsung“ bei antrame aukšte esantį stacionarų kompiuterį „BMS Expert“, iš jų neteisėtai pasisavino neviešus elektroninius duomenis – skaitmenines fotonuotraukas, kuriose užfiksuotos B. M., K. S., I. D. privataus gyvenimo akimirkos, šiuos duomenis nukopijavo į savo skaitmeninę USB laikmeną „ADATA“ ir laikė joje iki 2014 m. sausio 10 d., kuomet minėta USB laikmena buvo iš jo paimta asmens kratos metu.

Taip pat jis 2014 m. sausio 2 d., apie 00.30 val., (duomenys neskelbtini) N. D. sodyboje, kurioje dirbo ir gyveno, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, atėjo prie B. M. gyvenamojo namo įėjimo durų, pabeldė į jas keletą kartų, o B. M. atidarius duris, jėga įsibrovė per duris į namą, po to panaudojo prieš B. M. fizinį smurtą – tyčia rankomis suėmė B. M. už kaklo ir rankos, tempė link savęs, po to pastūmė, jai nukritus ant grindų ir atsitrenkus veidu, suėmė B. M. už rankos, nutempė į miegamojo kambarį, paguldė į lovą ir, neleisdamas atsikelti, jėga numovė B. M. pižamos kelnes, tada užgulęs ją savo kūno svoriu, prieš jos valią atliko vieną lytinį aktą, įvesdamas savo lytinį organą į B. M. lytinius organus, šiais veiksmais, panaudodamas fizinį smurtą ir padarydamas B. M. nubrozdinimus nosies nugarėlėje ir kairės akies voke, paviršinius odos nubrozdinimus ir kraujosruvas kairio žasto ir alkūnės srityje, ją išžagino.

Taip pat jis 2014 m. sausio 2 d., apie 00.50 val., (duomenys neskelbtini) N. D. sodyboje, kurioje dirbo ir gyveno, esančiame B. M. gyvenamajame name, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, iš karto po įvykdyto B. M. išžaginimo, pastarajai pasakius, kad apie išžaginimą ji praneš N. D., siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą – B. M. išžaginimą, tyčia suspaudė rankomis B. M. kaklą iš priekio, padarydamas jai nubrozdinimus kaklo odoje, gerklų kremzlių sužalojimus, šiais veiksmais sutrikdė jai kvėpavimą, dėl ko B. M. įvykio vietoje užduso ir mirė, tokiu būdu tyčia nužudė B. M., siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiųjų atstovo advokato L. S. Bagdono apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o nuteistojo A. B. – atmetamas.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė, o nuteistajam A. B. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

Panagrinėjus nuteistojo parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime ir teisme, matyti, kad jie nėra nuoseklūs, nuolat kinta. Jau duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu A. B. mėgino juos pritaikyti prie parodymų davimo metu byloje nustatytų aplinkybių. Apklausiamas pirmą kartą 2014 m. sausio 11 d. nuteistasis parodė, kad B. M. tik pastūmė, neprisipažino ją smaugęs, teigė, jog B. M. namo duris užrakino raktu, kurį prieš metus laiko rado ūkiniame pastate, kuriame gyveno, prie pečiaus ir laikė jį savo spintelėje, o užrakinęs B. M. namo duris, raktą išmetė į šiukšlių konteinerį (t. 2, b. l. 124–125). Paaiškėjus, kad asmens kratos metu pas A. B. rastoje USB laikmenoje yra fotonuotraukos, nukopijuotos iš I. ir N. D. gyvenamajame name esančių kompiuterių, nuteistasis papildomoje 2014 m. vasario 7 d. apklausoje parodė, kad iš tikrųjų rakto nuo B. M. namo neturėjo, o išėjęs iš jos namo, nuėjo patikrinti, ar nėra užrakintos terasos durys į I. ir N. D. namą, nes žinojo, jog šeimininkai kartais pamiršta jas užrakinti. Įėjęs į I. ir N. D. namą, rado raktų ryšulį, grįžo prie B. M. namo ir, suradęs tinkamą raktą, užrakino duris, po to visus raktus padėjo į vietą (t. 2, b. l. 126–127). Be to, apie B. M. smaugimą ir lytinius santykius A. B. ėmė pasakoti tik byloje gavus teismo medicinos specialisto išvadą, patvirtinančią B. M. mirties priežastį – mechaninį uždusimą suspraudžiant kaklą rankomis, ir teismo biologinio DNR tyrimo specialisto išvadą, patvirtinančią, kad ant paklodės, B. M. pižamos kelnių, tampono ir tepinėlių su B. M. makšties turiniu rasta spermos (t 1, b. l. 194; t. 2, b. l. 9–17). Po šių išvadų gavimo A. B. papildomoje 2014 m. spalio 21 d. apklausoje parodė, kad pirmų apklausų metu nurodė ne visą tiesą apie 2014 m. sausio 2 d. įvykius, todėl nori nuoširdžiai papasakoti visą tiesą. Nuteistasis parodė, kad eidamas į B. M. namus ketino su ja pasimylėti, o pastarajai nesutikus, jis supyko ir už megztinio dešine ranka stipriai patraukė B. M. link savęs. Šiai nukritus ant grindų, suėmė ją už rankų, pakėlė ir pasakė, kad jis ne mažas vaikas ir, jeigu jie susitarė, tai ir turi eiti. B. M. nuėjus į miegamąjį ir atsistojus prie lovos, jis ją pastūmė ir ši nukrito ant lovos, gulėjo ant nugaros ir prašė mylėtis kitą kartą, tačiau jis nesutiko, nes norėjo mylėtis, kada pats nori, o ne ji. B. M. nusirengė pižamą, pasakiusi, kas jis vėliau pasigailės, jis taip pat nusirengė savo drabužius ir jie lytiškai santykiavo natūraliu būdu be prezervatyvo. Po lytinio akto jie apsirengė ir ėjo link išėjimo durų. B. M. staiga pasakius, kad apie viską bus papasakota N. D., jis išsigando ir sudavė B. M. virš krūtinės ties kaklo sritimi. Nuo smūgio B. M. nukrito ant grindų ir apsvaigo. Jis nunešė ją į miegamąjį ir paguldę ant lovos. Išsigandęs, kad bus apkaltintas išžaginimu, stovėdamas šalia lovos pasilenkė prie B. M. ir suėmęs kaklą dešine ranka bei užgulęs visu svoriu smaugė ją, kol iš nosies pradėjo bėgti kraujas, o iš burnos – baltos pūtos. Supratęs, kad pasmaugė B. M., apsuko ją ant šono ir užklojo, norėjo sudaryti vaizdą, kad ji miega. Aiškino, kad su B. M., jai sutikus, pirmą kartą lytiškai santykiavo 2013 m. rudenį, kai važiavo su ja obuolių į jos dėdės sodybą (duomenys neskelbtini) rajone. Be to, po šio karto jie dar keletą kartų mylėjosi pas B. M. namuose, kai D. buvo išvažiavę (t. 2, b. l. 132–133). Baigus ikiteisminį tyrimą ir A. B. susipažinus su visais bylos duomenimis, jis teisme vėl pakeitė ankstesnius parodymus. Teisiamajame posėdyje nuteistasis neigė lytiškai santykiavęs su B. M. ir smaugęs ją. Iškėlė versiją, kad buvo tik suėmęs už kaklo, kai nešė B. M. į miegamąjį, tačiau kaklo nespaudė, tai galėjo atsitikti dėl kūno svorio. Be to, nurodė, kad jokių intymių santykių su ja neturėjo ir anksčiau. Patvirtino, kad teisingi yra būtent teisme duoti parodymai, o 2014 m. spalio 21 d. tyrėjai duoti parodymai yra neteisingi, nes tyrėja darė spaudimą, liepė prisipažinti (t. 3, b. l. 5–7).

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas skyrė daug dėmesio nuteistojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, analizei. Pažymėjęs jų nuoseklumą ir prieštaringumą, padarė motyvuotą ir pagrįstą išvadą, kad A. B. teisme duotus parodymus paneigia, o minėtus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtina kiti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, t. y. nukentėjusiomis byloje pripažintų B. M. dukrų I. D. ir K. S., liudytojų J. I. ir V. Ž., kurios buvo nužudytosios artimiausios draugės, kitų liudytojų, gyvenančių sodyboje, parodymai, taip pat kita rašytinė bylos medžiaga.

Į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kad jo ikiteisminio tyrimo metu 2014 m. spalio 21 d. duoti parodymai yra neteisingi dėl tyrėjos jam daryto psichologinio spaudimo, iš esmės jau atsakyta skundžiamame nuosprendyje. Pirmosios instancijos teismas šią A. B. versiją pagrįstai atmetė remdamasis kategoriškais liudytojos G. S., atlikusios A. B. apklausą ikiteisminio tyrimo metu, parodymais. Šios liudytojos suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad minėtoje A. B. apklausoje, kaip ir visose kitose ikiteisminio tyrimo metu atliktose apklausose, dalyvavo ta pati gynėja advokatė I. Maldeikienė. Be to, 2014 m. spalio 21 d. duotus parodymus A. B. pakartojo ir po galutinio pranešimo apie įtarimą įteikimo, t. y. 2014 m. gruodžio 18 d. apklausoje (t. 2, b. l. 134–137). Apie tai, kad jam buvo daromas psichologinis spaudimas ir vėlesnėje apklausoje, nuteistasis neužsimena. Kaip matyti apklausos protokolų, gynėja taip pat neturėjo pastabų dėl kokių nors neteisėtų tyrėjos veiksmų, vykdant apklausas.

Taigi nuteistojo A. B. teisme duoti parodymai, paneigiantys jo paties ikiteisminio tyrimo metu 2014 m. spalio 21 d. ir 2014 m. gruodžio 18 d. duotus parodymus dėl B. M. išžaginimo, pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertinti kritiškai, nes jų nepatvirtino kiti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, o netgi priešingai – juos paneigė. Nuteistojo teisme duotais parodymais pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi tik tiek, kiek jie atitiko kitas byloje nustatytas faktines aplinkybes.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Pagal BK 149 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Teismų praktikoje pripažįstama, kad objektyvieji išžaginimo požymiai reiškiasi lytiniu santykiavimu prieš nukentėjusiojo asmens valią esant bent vienam alternatyviam veikos padarymo būdui: 1) panaudojant fizinį smurtą, 2) grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, 3) kitaip atimant galimybę priešintis, 4) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Subjektyvusis išžaginimo požymis – kaltė – reiškiasi tiesiogine tyčia: kaltininkas suvokia, kad jis lytiškai santykiauja su nukentėjusiuoju prieš jo valią, pasipriešinimui įveikti panaudojęs fizinį smurtą ar grasinimus tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis arba pasinaudojęs bejėgiška nukentėjusiojo būkle, ir nori tokių lytinių santykių (kasacinė nutartis Nr. 2K-199/2013).

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad byloje nenustatyta savigynos ir objektyvių išžaginimo požymių, sužalojimų lytiniuose organuose. Bylos medžiaga patvirtina, kad nurodyti apelianto argumentai paimti iš teismo medicinos eksperto, surašiusio specialisto išvadą, apklausos teisme. Ekspertas, apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad savigynos požymių nepastebėjo, objektyvių išžaginimo požymių taip pat nepastebėjo, sužalojimų lytiniuose organuose nebuvo matoma (t. 3, b. l. 125–126). Taigi akivaizdu, kad apeliantas, skunde nurodydamas, kad byloje nenustatyta objektyvių išžaginimo požymių, turi omeny ne objektyviuosius išžaginimo, kaip nusikalstamos veikos sudėties, požymius, kurių nustatymas yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija, o eksperto paminėtus objektyvius išžaginimo požymius nužudytosios kūne, tiksliau jų nebuvimą. Tačiau šių požymių nebuvimas, taip pat kaip ir savigynos požymių bei sužalojimų lytiniuose organuose nebuvimas nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo veikos atitikimo BK 149 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, t. y. išžaginimo, požymiams. Nuteistojo akcentuojami savigynos požymiai arba lytinių organų sužalojimai yra būdingi aukos aktyvaus pasipriešinimo kaltininko veiksmams atveju. Galimi atvejai, kai auka priešinasi ne itin aktyviai arba išvis nesipriešina, nes toks pasipriešinimas dėl kaltininko naudojamo fizinio ar psichinio smurto būna nuslopintas, tačiau tai nereiškia, kad lytiškai santykiaujama ne prieš nukentėjusiojo asmens valią. Nagrinėjamu atveju iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad B. M. pasipriešinimas lytiškai santykiauti buvo nuslopintas A. B. panaudojus fizinį smurtą. Tai patvirtina specialisto išvadoje konstatuoti B. M. kūno sužalojimai, padaryti per trumpą laiko tarpą prieš mirtį, ir paties nuteistojo parodymai dėl fizinio smurto panaudojimo B. M. atžvilgiu. Dėl šios priežasties apelianto minėtų požymių nebuvimas neturi teisinės reikšmės jo veikos kvalifikavimui pagal BK 149 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija atmeta nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kad įvykio vietoje rasta sperma nesutampa su jo DNR. Priešingai nei teigia nuteistasis, pagal specialisto išvadą rasta sperma yra netinkama asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, t. y. byloje nėra galimybės nustatyti, kieno yra įvykio vietoje rasta sperma. Nurodyti apelianto argumentai vertintini atsižvelgiant į kitas byloje nustatytas faktines aplinkybes ir visą įvykio situaciją, kryptingus nuteistojo veiksmus, siekiant lytinių santykių su moterimi. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, liudytoja J. I., pas kurią B. M. sutiko Naujuosius metus, nurodė, jog pas ją svečiuose B. M. buvo viena, apie 01.30 val. savo automobiliu išvažiavo namo, o grįžusi jai paskambino pranešti, kad parvažiavo, yra pavargusi ir eina miegoti; B. M. dukra K. S. ir jos sutuoktinis D. S. nurodė, kad 2014 m. sausio 1 d. iki 17 val. buvo atvykę pas B. M. į svečius, ji namuose buvo viena kaip įprasta, jautėsi gerai; sodyboje gyvenantys D. V., L. V., R. V. ir R. B. taip pat patvirtino, kad 2014 m. sausio 1 d. B. M. iš sodybos išvažiavusi nebuvo ir pas ją tą vakarą, išskyrus S. šeimą, niekas kitas atvykęs nebuvo. Teisėjų kolegija papildomai akcentuoja tai, kad spermos pėdsakai buvo rasti ant B. M. lovos paklodės ir pižamos, t. y. daiktų, naudojamų tik namuose. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad lytiniai santykiai įvyko B. M. namuose. Atsižvelgiant į tai, kad sodyba yra nuošali, vienkiemis, šalia nėra judrių kelių ir nevaikšto pašaliniai žmonės, į tai, jog bylai aktualiu laiku sodyboje buvusių asmenų teigimu pašalinių žmonių nebuvo, nesigirdėjo šunų lojimas, taip pat į paties A. B. parodymus, nepaisant to, jog rasta sperma yra netinkama asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad būtent A. B. atliko prievartinį lytinį aktą su B. M..

Kitų argumentų, susijusių su nepagrįstu nuteisimu pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, apeliantas nepateikia. Nors apeliantas ir neigia išžaginęs B. M., pirmosios instancijos teismo ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje aptartų bei įvertintų įrodymų visuma patvirtina jo kaltę padarius ši nusikaltimą, todėl A. B. pagrįstai pripažintas kaltu ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 149 straipsnio 1 dalį.

Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde prašo kitą jo veiką dėl B. M. nužudymo perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punkto (nužudymas siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą) į BK 129 straipsnio 1 dalį (paprastas nužudymas) ir sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą atsako tas, kas nužudė siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą. Nužudymas siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą reiškia tai, kad buvo žudoma turint tikslą nuslėpti bet kurį kitą padarytą nusikaltimą. Iš apeliacinio skundo matyti, kad minėtas prašymas grindžiamas tik tuo, jog, nenustačius B. M. išžaginimo fakto, nėra pagrindo konstatuoti, kad A. B. nužudė ją siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą. Teisėjų kolegija dėl B. M. išžaginimo jau pasisakė, sutikdama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad A. B. kaltė dėl B. M. išžaginimo byloje įrodyta, todėl tenkinti apelianto prašymą dėl veikos perkvalifikavimo nėra teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo versiją, kad jis nenorėjo nuslėpti kito nusikaltimo. Minėta, kad pats A. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog išsigandęs, kad bus apkaltintas išžaginimu, smaugė B. M.. Be to, šiuos jo parodymus patvirtino ir kiti byloje surinkti įrodymai. Iš specialisto išvados matyti, kad B. M. mirties priežastis – mechaninis uždusimas spaudžiant kaklą rankomis iš priekio. Duodamas paaiškinimus teisiamajame posėdyje specialisto išvadą pateikęs teismo medicinos ekspertas kategoriškai nesutiko su nuteistojo teisme iškelta versija, kad jis B. M. galėjo netyčia uždusinti ją pakeldamas ir nešdamas į lovą. Ekspertas patvirtino savo išvadą dėl B. M. mirties priežasties, papildomai paaiškindamas, kad B. M. negalėjo uždusti ją keliant, nes reikėjo palaikyti suspraudus kaklą, be to, veido odoje buvo taškinės kraujosruvos, o taip negalėjo būti tik laikant žmogų už kaklo, reikėjo jėgos, spaudimo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos padaryta išvada, jog byloje nustatytos bylos faktinės aplinkybės, padarytų nusikaltimų eiga ir seka patvirtina, kad A. B. nužudė B. M. siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą – išžaginimą. Taigi A. B. pagrįstai pripažintas kaltu dėl B. M. nužudymo ir ši jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą.

Kadangi nuosprendžio dalį dėl paskirtos bausmės skundžia tiek nuteistasis, tiek nukentėjusiųjų atstovas, teisėjų kolegija šiuo klausimu pasisako bendrai. Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę sušvelninti, o nukentėjusiųjų atstovas prašo skirti nuteistajam griežtesnę bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos.

Nukentėjusiųjų atstovo apeliacinio skundo dalis dėl paskirtos bausmės iš esmės grindžiama tuo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę už nužudymą, nepakankamai atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą aplinkybę – padaryto nusikaltimo pavojingumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai yra numatyti BK 54 straipsnyje. Visų pirma, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Sankcija kartu su BK bendrosios dalies nuostatomis nustato, kokios rūšies ir kokio dydžio, nurodant minimalų ir maksimalų dydį, bausmė gali būti skiriama už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą. Antra, BK 54 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose nurodytos aplinkybės, skirtos bausmei individualizuoti, t. y. skirdamas bausmę (parinkdamas sankcijoje nustatytą jos rūšį ir dydį) teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Nukentėjusiųjų atstovas siūlo atsižvelgti tik į vieną iš nurodytų aplinkybių, tačiau pagal teismų praktiką teismas, skirdamas bausmę, neturi teikti prioriteto nei vienai iš paminėtų aplinkybių (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-576/2006).

Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, susijusių su A. B. paskirtų bausmių individualizavimu, matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nurodytų aplinkybių visetą, nesuteikdamas prioriteto kuriai nors vienai iš jų. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad A. B. tiesiogine tyčia padarė vieną labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei, vieną sunkų nusikaltimą žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, du nesunkius nusikaltimus asmens privataus gyvenimo neliečiamumui ir vieną apysunkį nusikaltimą elektroninių duomenų ir informacinių sistemų saugumui; visi nusikaltimai baigti; A. B. nesusituokęs, iki suėmimo dirbo, Kauno tardymo izoliatoriaus charakterizuojamas teigiamai; administracine tvarka nebaustas, anksčiau neteistas; priklausomybės ir psichinėmis ligomis nesergantis; atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad išžaginimą ir nužudymą įvykdė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šių nusikaltimų padarymui.

BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje už kvalifikuotą nužudymą nustatytas terminuotas laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Pirmosios instancijos teismas už B. M. nužudymą nubaudė A. B. laisvės atėmimo bausme penkiolikai metų, t. y. bausmės dydį parinko didesnį nei sankcijoje numatytas vidurkis. Nukentėjusiųjų atstovo apeliaciniame skunde A. B., kaip pirmą kartą teisiamam ir nebaustam administracine tvarka, siūloma skirti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė neužtikrintų teisingumo principo įgyvendinimo, nes būtų per griežta. Kitos nukentėjusiųjų atstovo akcentuojamos aplinkybės, kad A. B. nužudė B. M. siekdamas paslėpti kitą nusikaltimą – jos išžaginimą, jau yra įvertintos kaip kvalifikuoto nužudymo, už kurio padarymą baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę bausmę, negu už paprastą nužudymą, požymis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad skirdamas bausmę teismas neturi atsižvelgti į tokias aplinkybes, kurios įstatyme numatytos kaip nusikalstamos veikos požymis ir panaudotos šios veikos kvalifikavimui.

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovių atstovo apeliaciniame skunde taip pat skiriamas dėmesys teismų praktikos, parenkant bausmes už analogiškus nusikaltimus, aptarimui. Tačiau apelianto pateikti konkretūs teismų praktikos pavyzdžiai kaip tik patvirtina šioje byloje priimto nuosprendžio dalies dėl bausmės A. B. skyrimo pagrįstumą ir teisingumą. Vienoje iš nukentėjusiųjų atstovo nurodomų bylų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atmetė pagal BK 129 straipsnio 5, 6 ir 9 punktus nuteisto asmens kasacinį skundą, kuriuo buvo prašoma sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę (kasacinė nutartis Nr. 2K-392/2006). Tačiau nurodytoje byloje nustatytos aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių, t. y. minėtoje byloje nurodytas nusikaltimas buvo įvykdytas ypač žiauriai: dėl savanaudiškų paskatų du asmenys buvo spardomi, mušami akmeniu, o vienas iš jų ir smaugiamas, jiems suduota labai daug smūgių. Todėl nurodyta byla nelaikytina tinkamu pavyzdžiu šiuo atveju. Kitoje apelianto nurodytoje byloje asmuo apygardos teismo buvo nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 11 punktus laisvės atėmimu trylikai metų už tai, kad, išžaginęs nukentėjusiąją, turėdamas tikslą nuslėpti padarytą nusikaltimą, pririštai prie medžio, negalinčiai pasipriešinti ir esančiai bejėgiškos būklės nukentėjusiajai virve užveržė kaklą ir pastaroji nuo uždusimo mirė. Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, ir atkreipė dėmesį į tai, kad apygardos teismas skirdamas bausmę už nužudymą nepakankamai atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą aplinkybę – padaryto nusikaltimo pavojingumą, tačiau pats galutine ir neskundžiama nutartimi apygardos teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę trylikai metų pagriežtino tik iki šešiolikos metų, bet ne iki gyvos galvos, kaip nagrinėjamu atveju prašo nukentėjusiųjų atstovas (kasacinė nutartis Nr. 2K-201/2007). Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje A. B. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą nubaustas laisvės atėmimu penkiolikai metų.

Nuteistasis A. B. mano kitaip nei nukentėjusiųjų atstovas. A. B. apeliaciniame skunde nurodyta, kad jam paskirta bausmė yra per griežta, tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Įvertinus pirmiau nurodytas aplinkybes, A. B. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą ir pagal 149 straipsnio 1 dalį paskirtos šiek tiek viršijančios atitinkamų straipsnių sankcijose nustatytus vidurkius laisvės atėmimo bausmės nėra aiškiai per griežtos. Už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės pagrįstai, nepažeidžiant BK 63 straipsnio reikalavimų, subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu. Galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešiolikai metų taip pat nėra aiškiai per griežta. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Kita nukentėjusiųjų atstovo apeliacinio skundo dalis yra susijusi su civilinių ieškinių išsprendimu. Nukentėjusiosios I. D. ir K. S. šioje byloje pareiškė civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodydamos, kad dėl motinos B. M. išžaginimo ir nužudymo patyrė didelį dvasinį šoką ir stresą, didelius išgyvenimus. Nukentėjusiosios prašė priteisti joms iš A. B. po 300 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (t. 2, b. l. 50–53, 70–73). Skundžiamu nuosprendžiu civiliniai ieškiniai patenkinti iš dalies, priteisiant nukentėjusiosioms iš A. B. po 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiųjų atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti nukentėjusiosioms tik 10 proc. prašomos priteisti neturtinės žalos akivaizdžiai prieštarauja bet kokiai logikai, nes priteistas neturtinės žalos dydis yra neadekvatus patirtiems išgyvenimams ir skausmui. Atstovas taip pat pažymi, kad nukentėjusiosioms neturtinė žala buvo padaryta ne tik dėl jų motinos nužudymo, tačiau ir dėl kitų A. B. padarytų nusikalstamų veikų.

Teisėjų kolegija tik iš dalies sutinka su nurodytais šio apelianto argumentais. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis ir teismų praktika, išsamiai atskleidė neturtinės žalos sampratą ir išvardijo neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus. Skundžiamame nuosprendyje teisingai nustatyta, kad nukentėjusiosios dėl A. B. padarytų nusikaltimų, kai buvo išžaginta ir nužudyta jų motina B. M., su kuria jas siejo itin glaudus dvasinis ryšys, patyrė civiliniuose ieškiniuose nurodytus padarinius, ilgalaikius neigiamus dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, emocinį stresą, kitus besitęsiančius nepatogumus, susijusius su sveikatos pablogėjimu ir bendravimo galimybių sumažėjimu. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai atsižvelgė ne tik į nukentėjusiųjų, bet ir pagrįstus nuteistojo interesus, taip pat į suformuotą teismų praktiką savo pobūdžiu panašiose bylose, todėl neturtinės žalos dydį pagrįstai sumažino nuo prašomų priteisti 300 000 Eur kiekvienai nukentėjusiajai iki 30 000 Eur. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, šį neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas nustatė kompensuodamas nukentėjusiųjų dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, emocinį stresą, kitus besitęsiančius nepatogumus, patirtus tik dėl B. M. išžaginimo ir nužudymo. Nukentėjusiosios pateiktuose ieškiniuose taip pat akcentavo, jog jų dvasinius ir psichologinius išgyvenimus sustiprina tai, kad pas įtariamąjį A. B. buvo rasta USB laikmena, kurioje jis laikė labai atviras asmenines nukentėjusiųjų ir jos motinos nuotraukas, paimtas iš vienos iš nukentėjusiųjų asmeninio kompiuterio, be to, pas A. B. buvo rasta slapta filmuota intymi medžiaga, kurioje nukentėjusiosios užfiksuotos vonios ir tualeto patalpose. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiais A. B. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiosioms taip pat buvo padaryta neturtinė žala, kuri turi būti joms atlyginta. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.114 straipsnis žmogaus privatų gyvenimą priskiria asmeninėms neturtinėms teisėms ir vertybėms, t.y. ekonominio turinio neturinčioms ir neatskiriamai susijusiomis su jų turėtoju teisėms (CK 1.115 straipsnio 1 dalis). Taigi, nukentėjusiosioms priteistinas neturtinės žalos atlyginimas už tai, kad A. B. slapta rinko ir pasisavino informaciją apie privatų pačių nukentėjusiųjų, bet ne jų motinos B. M. gyvenimą, nes, kaip jau minėta, neturtinė žala šiuo konkrečiu atveju skirta kompensuoti asmeninius, t. y. su pačiu asmeniu, susijusius išgyvenimus, o ne už kitų žmonių išgyvenimus. Tokiu būdu, atsižvelgiant į pirmiau minėtas aplinkybės, taip pat vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nukentėjusiosioms I. D. ir K. S. iš nuteistojo A. B. papildomai priteistina po 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Dėl šios priežasties skundžiamas nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 4 punkto pagrindu, t. y. iš dalies netinkamai išsprendus byloje pareikštus civilinius ieškinius.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, BPK 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 2 d. nuosprendį pakeisti – padidinti nukentėjusiosioms ir civilinėms ieškovėms I. D. ir K. S. iš A. B. priteistą neturtinės žalos atlyginimą iki 31 000 Eur kiekvienai.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.