- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-10-18
- Bylos Nr.
- 1A-581-885/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-31730-2021-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Arūnas Bartkus, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė
- Nuteistasis
- A. V.
- Advokatai
- Gintautas Danišauskas
- Kategorijos
- 1.1.6.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.1.9.2Uždraudimas naudotis specialia teise (BK 68 str.)
- 1.1.9.8Turto konfiskavimas (BK 72 str.)
- 1.2.25.6Kitos BK XXXIX skyriuje numatytos nusikalstamos veikos
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Dzedulionio ir Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. ir jo gynėjo advokato Gintauto Danišausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2022 m. liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2021 m. rugsėjo 12 d. 23.10 val. iki 2021 m. rugsėjo 13 d. 16.14 val. (1 para), vieną kardomojo kalinimo dieną prilyginant 2 MGL baudai ir A. V. paskirta galutinė 58 MGL (2 900 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 68 straipsniu, A. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas du metus naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones.
Nuosprendžiui įsiteisėjus, A. V. priklausantis automobilis „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskuotinas valstybės nuosavybėn.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. V. vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, kai jam nustatytas daugiau negu 1,5 promilės neblaivumas, o būtent: jis, 2021 m. rugsėjo 12 d., nuo 22.38 val. iki 23.36 val., (duomenys neskelbtini), vartojo alkoholį po 2021 m. rugsėjo 12 d. apie 22.38 val., (duomenys neskelbtini), įvykusio eismo įvykio, kurio metu jo vairuojamu automobiliu „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervažiuota ir mirtinai sužalota pėsčioji T. V., iki eismo įvykio aplinkybių nustatymo, kai 2021 m. rugsėjo 23.36 val., policijos pareigūnas tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 2,31 promilės etilo alkoholio koncentracija, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. V. ir jo gynėjas advokatas (toliau – ir apeliantai) prašo: 1) pripažinus, kad skundžiamas nuosprendis nėra teisingas, jį pakeisti ir A. V. išteisinti, kadangi nuteistojo veiksmuose nėra būtinojo nusikalstamos veikos požymio – kaltės; 2) nustačius, kad A. V. padarė nusikalstamą veiką, taikyti laidavimo institutą be užstato; 3) nekonfiskuoti automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendžio 2-ame puslapyje aprašytų aplinkybių iš tikrųjų nebuvo, o tai rodo nepakankamą teismo dėmesį, skirtą tikrų faktinių aplinkybių aiškinimuisi, bei paviršutinišką duomenų traktavimą.
2.2. Remdamiesi suformuota kasacinio teismo praktika bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatomis, apeliantai teigia, jog apeliacinės instancijos teismas yra įpareigotas nustatyti esminius BPK pažeidimus nepaisant to, ar dėl jų gautas skundas. Taip pat teismas turi patikrinti ar tokie pažeidimai neturėjo neigiamos įtakos tam asmeniui, dėl kurio skundo yra nagrinėjama byla. Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti ar pirmosios instancijos teismo baigiamajame akte nėra padaryta jokių esminių pažeidimų, kuriuos savo praktikoje yra konstatavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT). Apeliantai pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, ištirti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į bylos aplinkybes, galinčias turėti reikšmės teismo išvadoms pagrįsti, ar įrodymų visumos pakanka tokioms teismo išvadoms padaryti ir pan. Taip apeliacinės instancijos teismui kyla pareiga iš esmės patikrinti skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą.
2.3. Apeliantų nuomone, nuosprendžio 2-ame puslapyje esantys tikrovės neatitinkantys teiginiai iškreipia tikrovę, kadangi yra painiojami A. V. parodymai, t. y. tai, ką jis atsimena su tuo ką jis samprotauja apie save. Apeliaciniame skunde yra pabrėžiama, kad A. V. būsena, dėl staigaus ir labai didelio susijaudinimo, tuo metu pasireiškė stipriu ir giliu pergyvenimu, jam aptemo sąmonė ir jis negalėjo kontroliuoti ir valdyti savo elgesio. A. V., buvęs policijos pareigūnas, aiškiai supranta ir žino dėl ko yra kaltinamas bei būdamas normalios, adekvačios psichinės būsenos, niekada taip nebūtų pasielgęs. Kaip nurodė nuteistasis, jis neatsimena alkoholio vartojimo fakto, o prisimena tik tai, kad praėjus neadekvačiai būsenai, jis pastebėjo nugertą alkoholio butelį. Dėl to nesutiktina su nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis dėl kaltės nepripažinimo, kadangi A. V. negali pripažinti ar nepripažinti kaltės, nes pats to nežino. Apeliantai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs aplinkybes, turi nustatyti teisinių vertybių prioritetą: teisėtumo (nesąmoningai pavartotas alkoholis) santykį su teisingumu, t. y. ar asmuo, atlikęs įstatymo draudžiamus veiksmus nesant jo kaltės, gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
2.4. Cituodami nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu bei bylos nagrinėjime teisme metu duotus parodymus, apeliantai nurodo, kad teismas nepagrįstai vertina nuteistojo paaiškinimus kaip prieštaringus. Apeliaciniame skunde pažymima, kad A. V. teismo proceso metu nurodė priežastis, dėl ko gali kilti abejonės dėl nepakankamai objektyviai atliktų apklausų ikiteisminio tyrimo metu. A. V. šokas dėl motinos žūties bei baudžiamosios atsakomybės dėl jos žūties baimė nulėmė tai, kad alkoholio vartojimas po įvykio nebuvo nei jo, nei tyrėjų dėmesio centre. Nuteistasis apklausiamas tyrėjos buvo didžiulėje nervinėje įtampoje, atsakinėjo tik į tyrėjos klausimus arba pritardavo jos teiginiams nesigilindamas į jų turinį, kadangi tyrimas vyko dėl motinos žūties. Apeliantai pabrėžia, kad dar teisme A. V. nurodė, kad nuo mokyklos laikų jam sunkiai sekasi išsireikšti ir dažnai jis yra ne taip suprantamas. Kadangi tyrimas buvo atliekamas dėl visiškai kitos veikos, teisingiau būtų remtis A. V. parodymais teisme, o ne pirminiais jo paaiškinimais.
2.5. Apeliantai teigia, kad siekiant išsiaiškinti visas aplinkybes, susijusias su A. V. veika, būtina paskirti ekspertizę ar prašyti specialisto išvados dėl nuteistojo sugebėjimo, esant šoko ir neapsakomo susijaudinimo būsenoje, suvokti, ką ima nuo stalo ir geria bei ar jis galėjo prisiminti šį faktą vėliau. Nesant tokio tyrimo, teismo sprendimas iš esmės būtų paremtas ne teisingumu, o tik teismo imperatyvumu.
2.6. Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo išaiškinimais, apeliantai nurodo tai, kad formalus įstatymų, kitų teisės aktų nuostatų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Kai pagal faktines bylos aplinkybes ir visuotinai pripažintus teisės principus akivaizdu, jog sprendimas bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmenybę teikti bendrajai teisės sampratai.
2.7. Apeliantai taip pat prašo, tuo atveju, jeigu teismas priims sprendimą, kad A. V. iš tikrųjų padarė BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nuteistajam taikyti laidavimo institutą, nekonfiskuoti automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės. Apeliantų nuomone, net ir pripažinus tai, kad A. V. yra kaltas, šios poveikio priemonės netenka savo paskirties bei neturėtų jokio auklėjamojo poveikio, kadangi nuteistasis nevartoja alkoholio. Pirmosios instancijos teismas turėjo apklausti A. V. tėvą, kuris akivaizdžiai duoda objektyvius bei su sūnumi nesuderintus parodymus, kurie kartais yra priešingi nuteistojo parodymams. Be to, nuteistasis aiškiai nurodė, kad jis alkoholio niekada nevartoja.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.
Šalies argumentai
4. Teisiamojo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėjas nesutinka su A. V. atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, o pripažinus, kad A. V. vis dėlto padarė nusikalstamą veiką, prašo pritaikyti laidavimo institutą be užstato. Taip pat prašoma A. V. netaikyti baudžiamojo poveikių priemonių – automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimo ir uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones. Atsižvelgiant į tai ir byloje nenustačius kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, teisėjų kolegija pasisako tik apeliacinio skundo ribose.
Dėl A. V. nuteisimo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį
6. Apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamame nuosprendyje aprašytų aplinkybių iš tikrųjų nebuvo, kas akivaizdžiai rodo, jog pirmosios instancijos teismas nesigilino į faktinių aplinkybių nustatymą bei paviršutiniškai vertino surinktus duomenis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga bei įvertinusi skundžiamo nuosprendžio ir apeliacinio skundo motyvus, sprendžia, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra jokio pagrindo jį naikinti ar keisti šioje dalyje.
7. BK 281¹ straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio dar iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas.
8. Apeliantai nurodo, kad teismas neteisingai įvertino A. V. duotus parodymus, kadangi jis atsiminė tik bendrus įvykio momentus, o kitos nuteistojo apklausose nurodomos aplinkybės yra tik A. V. samprotavimai apie tai, kas galėjo įvykti. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliaciniame skunde dėstomais argumentais. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. V. parodymai, kaip teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, yra tarpusavyje prieštaringi, dėl to jie yra vertintini kritiškai kitų byloje surinktų duomenų visumoje.
8.1. Kaip matyti iš 2021 m. rugsėjo 13 d. apklausos protokolo (1 t., b. l. 55-56), A. V. nurodė, kad įvykio dienos vakarą kartu su tėvais išgėrė 4-5 stikliukus degtinės. Po eismo įvykio, grįžęs prie po automobiliu gulinčios motinos ir, jausdamas stresą, nubėgęs į namus užėjo į tėvo kambarį, pamatė ten stovinį 0,7 l talpos šiek tiek atgertą butelį degtinės, griebė tą butelį ir iš karto išgėrė daugiau nei pusę jo.
8.2. Apklaustas 2022 m. sausio 19 d. (1 t., b. l. 142-143), A. V. teigė, kad vakare jis prisijungė prie tėvų ir išgėrė gal 20 gramų paragavimui. Po įvykio, jis nubėgo į jų namus pakviesti tėvo, tačiau negalėjo šio prižadinti. Kadangi tuo metu jam temo akyse, jis pajuto stiprų troškulį ir griebė pirmą pasitaikiusį po ranka butelį, pradėjo iš jo gerti. Jis teigė, jog tuo metu nesuprato, kad tai degtinė, nes nejautė to skysčio skonio ar kvapo. Nurodė, kad atvykus pasieniečiams jį pradėjo vėl troškinti ir jis nuėjo vėl į namus, pamatė nugertą 0,7 l talpos degtinės butelį ir tada pagalvojo, kad tikriausiai prieš tai atsigėrė iš jo.
8.3. 2022 m. gegužės 18 d. apklaustas teisiamajame posėdyje (2 t., b. l. 26-27) A. V. paaiškino, kad vakare priėjo prie tėvų ir susidomėjęs paklausė ką jie geria, po ko tėvai jam davė paragauti. Jis prilietė prie lūpų, jam pasidarė kartu, pradėjo perštėti gerklę, dėl to jis pagalvojo, kad tai buvo degtinė. Po įvykio grįžęs į namus bandė prižadinti tėvą, tačiau tai padaryti jam nepavyko. Pradėjus temti akyse, jis negalėjo kvėpuoti, todėl nuo stalo pasiėmė kažkokį butelį, kadangi atsiminė, jog tokiose situacijose reikia vartoti daug skysčių, ir tada pradėjo daug gerti. Iš didelio streso neatsimena, kas vyko toliau. Be to, šioje apklausoje A. V. paaiškino, jog jo parodymų neatitikimai atsirado dėl stresinės situacijos, tuo metu jo galvoje viskas susimaišė ir apklausos protokolą pasirašė to nesuprasdamas.
9. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti A. V. parodymai neatitinka baudžiamosios bylos medžiagoje surinktų objektyvių duomenų. Nors sutinkama su apeliacinio skundo argumentais, kad tokio įvykio metu, kai nuteistasis mirtinai sužalojo savo motiną, jo reakcija į visa tai galėjo būti neadekvati bei stresinė, tačiau nesutinkama su teiginiais, jog A. V. įvykio metu nesuprato, kad jis vartojo alkoholį po įvykusio eismo įvykio. Šias teismo abejones sustiprina ir byloje esantis 2021 m. spalio 25 d. – 2021 m. spalio 26 d. kitų objektų apžiūros protokolas (1 t., b. l. 101-104), kuriuo apžiūrėti Bendrojo pagalbos centro (toliau – BPC) pateikti garso įrašai. Iš šios apžiūros metu surinktų duomenų matyti, kad po eismo įvykio A. V. skambino į BPC tris kartus – 22:34:33 val., 22:40:17 val. ir 22:49:37 val. Nors pokalbių metu pastebėtinas A. V. emocionalus elgesys, kurio metu nuteistasis vartoja necenzūrinius žodžius, vien tai neleidžia sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad įvykio metu A. V. nesuprato situacijos ar savo veiksmų. Pastebėtina, kad visų šių skambučių metu nuteistasis sugebėjo BPC operatoriui nurodyti įvykio vietą bei aplinkybes, taip pat atsakė į jam užduodamus klausimus bei atsiprašė už neadekvačius savo žodžius. Aplinkybę, kad A. V. suvokė situaciją ir savo atliekamus veiksmus patvirtina teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų L. V. ir A. B. parodymai (2 t., b. l. 69-70). L. V. paaiškino, kad įvykio vietoje su A. V. kalbėjosi, šis į jų klausimus atsakinėjo adekvačiai. A. B. pritarė kolegei bei nurodė, kad bendraujant su A. V. akivaizdžiai matėsi, kad jis neblaivus. Tai, kad A. V. ikiteisminio tyrimo metu nieko neverčiamas davė išsamius parodymus patvirtina teisme apklaustos liudytojos A. Z.-S. parodymai (2 t., b. l. 37-38). Liudytoja paaiškino, kad A. V. apklausose dalyvavo advokatas, apklausos protokolą skaitė tiek nuteistasis, tiek jo advokatas, abu asmenys neturėjo pastabų dėl protokolo. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju nėra pagrindo manyti, kad liudytojos A. Z.-S. parodymai yra nepatikimi.
10. Kaip matyti iš aptartų nuteistojo parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, A. V., apklaustas sekančią dieną po eismo įvykio, nurodė ganėtinai skirtingas aplinkybes nei tos, kurias nurodė vėlesnės apklausos metu ar teisme. Atsižvelgiant į tai, kad abiejose tyrimo metu atliktose apklausose dalyvavo gynėjai, kurie, pasak liudytojos A. Z.-S., A. V. davė patarimus ir pakankamai aktyviai dalyvavo apklausose, nėra pagrindo manyti, kad pirminiai nuteistojo parodymai yra netikslūs ar, jog jų turiniui buvo kaip kitaip daroma įtaka. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė priežasčių, dėl kurių būtų galima sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, jog A. V. nuo pat pradžių nesuvokė, kad jis po eismo įvykio vartojo alkoholį ir pirminės apklausos metu sutiko su tyrėjos sakomais teiginiais į juos nesigilindamas.
11. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad šiame kontekste pirmosios instancijos teismas privalėjo apklausti nuteistojo A. V. tėvą, kadangi šis davė objektyvius ir su sūnumi nederintus parodymus dėl sūnaus alkoholio vartojimo, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog minimas asmuo buvo apklaustas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Kaip matyti iš 2022 m. birželio 1 d. teisiamojo posėdžio protokolo (2 t., b. l. 37-41), šio posėdžio metu buvo apklaustas nuteistojo tėvas. Kadangi apeliacinio skundo motyvai akivaizdžiai prieštarauja byloje esantiems duomenims, nurodyti argumentai teisėjų kolegijos atmetami kaip nepagrįsti.
12. Apeliaciniame skunde taip pat buvo prašoma paskirti teismo ekspertizę siekiant nustatyti ar A. V. galėjo, esant šoko ir stipraus susijaudinimo būsenoje, suvokti, ką ima nuo stalo ir geria bei ar jis galėjo šį faktą prisiminti vėliau. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad 2022 m. rugsėjo 13 d. vykusio teismo posėdžio metu gynėjas neprašė atnaujinti įrodymų tyrimo bei skirti minėtos ekspertizės, todėl teismas dėl šių skundo argumentų plačiau nepasisako.
13. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, A. V. nurodyti teiginiai, jog įvykio metu jis nesuvokė, kad geria alkoholį, yra tik nuteistojo pasirinkta gynybinė versija, kuri neatitinka kitų nagrinėjamoje byloje esančių ir teisme ištirtų įrodymų. Anksčiau aptarti bylos duomenys aiškiai ir nedviprasmiškai parodo, kad įvykio metu, nepaisant kilusios stresinės situacijos, nuteistasis A. V. suvokė, kad po eismo įvykio neteisėtai vartoja alkoholį ir, siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, proceso metu pasirinko poziciją, jog šių savo veiksmų jis nesuvokė ir tik antrą kartą grįžęs į namus suprato, kad išgėrė alkoholio. Vien tai, kad teismas nuteistojo parodymus vertino jam nepriimtina linkme ir priėmė kitokį sprendimą, negu tikėjosi gynyba nereiškia, jog šis teismo sprendimas savaime yra nepagrįstas ar neteisingas. Atsižvelgiant į tai, kad aptariamu atveju nekvestionuotinai nustatyta, jog A. V. po įvykusio eismo įvykio vartojo alkoholį ir tai suprato, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir nagrinėjamu atveju nėra pagrįsto pagrindo abejoti šia kvalifikacija.
Dėl A. V. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą
14. Apeliaciniame skunde prašoma tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad A. V. padarė BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, taikyti laidavimo institutą be užstato ir A. V. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nenustatytos visos BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytos privalomosios laidavimo instituto taikymo sąlygos, todėl šis apeliantų prašymas netenkinamas.
15. BK 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, ir; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir; 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
16. Nagrinėjamu atveju ginčijamas BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte apibrėžtos sąlygos buvimas. Teismų praktikoje sprendžiant dėl šių aplinkybių, kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas paties kaltininko parodymų bei jo pozicijos ikiteisminiame tyrime ar (ir) teisme nuoseklumas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-699/2017, 2K-176-303/2018), kaltės pripažinimo momentas, aplinkybės, kurioms esant kaltė pripažinta, teisėsaugos institucijoms suteikta pagalba, kaltininko pastangos sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, jo požiūris į padarytą veiką ir pan. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas tada, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Teismai taip pat pripažįsta, jog asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti visas pastangas atlyginti žalą, jei tokia padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176-303/2018, 2K-7-44-719/2021).
17. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta privalomoji laidavimo instituto taikymo sąlyga, t. y., negalima pripažinti, jog nuteistasis A. V. visiškai pripažino savo kaltę bei gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Nors jis prisipažino po eismo įvykio vartojęs alkoholį, tačiau kartu bandė įrodyti, kad šio fakto įvykio metu nesuvokė ir tik kiek vėliau suprato, kad butelyje, iš kurio atsigėrė, buvo degtinė. Be to, kaip matyti iš 2021 m. rugsėjo 13 d. apklausos protokolo, A. V. šios apklausos metu kaltės nepripažino. Tiek iš BK 40 straipsnio 2 dalies normų lingvistinio aiškinimo, tiek iš formuojamos teismų praktikos matyti, kad taikant laidavimo institutą turi būti nustatytos visos šioje straipsnio dalyje numatytos sąlygos (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-67-942/2019, 2K-102-303/2019). Teismui nenustačius bent vienos iš jų, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nėra galimas. Esant šių aplinkybių visumai, konstatuotina tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė netaikyti laidavimo instituto A. V. atžvilgiu.
Dėl A. V. paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių – turto konfiskavimo bei uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones
18. Apeliaciniame skunde prašoma netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės – automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimo, kadangi minėta baudžiamojo poveikio priemonė netenka savo paskirties, nes nuteistasis nevartoja alkoholio. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami.
19. Turto konfiskavimas – viena iš BK IX skyriuje nurodytų baudžiamojo poveikio priemonių rūšių, kuria siekiama padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 dalimi, turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį, konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas (tiesiogiai ar netiesiogiai iš nusikalstamos veikos gautas bet kokio pavidalo turtas).
20. Aptariamu atveju byloje teisingai nustatyta, jog nuteistajam A. V. priklausanti transporto priemonė (1 t., b. l. 22) – automobilis „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo priemonė. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytas BK 72 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas pagrindas taikyti turto konfiskavimą. Remiantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją bei pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti pusiausvyra (proporcingumas). Skiriama baudžiamojo poveikio priemonė negali būti skiriama pernelyg švelni, kadangi tokiu atveju būtų nepakankama siekiant įgyvendinti įstatyme numatytą baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį.
21. Teisėjų kolegijos nuomone, vien tik tai, kad A. V. teigia nevartojantis alkoholio, nėra pakankama priežastis neskirti BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės. Šiame kontekste pabrėžtina tai, jog, pagal baudžiamąjį įstatymą, baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, jei yra pagrindas, privalomai skiriama kaltininkui kartu su bausme. Tai reiškia, kad turto konfiskavimas yra imperatyvus. Tik tais atvejais, kai nenustatoma, kad turtas, siejamas su nusikalstama veika, buvo pritaikytas nusikalstamai veikai daryti ar jo panaudojimas palengvino jos padarymą, šis turtas nusikalstamos veikos padarymo priemone nepripažįstamas, todėl negali būti konfiskuojamas. Visais kitais atvejais, nenustačius BK 72 straipsnio 5 dalyje nurodytų aplinkybių, vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą, daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, jeigu jie yra nurodyti BK 72 ir 72³ straipsniuose, yra konfiskuojami valstybės nuosavybėn.
22. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma neskirti A. V. baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, kadangi ši priemonė taip pat netenka savo paskirties bei neturėtų jokio auklėjamojo poveikio, kadangi A. V. nevartoja alkoholio. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo motyvais.
23. Baudžiamasis įstatymas numato, jog teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones – tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką (BK 68 straipsnio 1 dalis). Draudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones gali būti paskirtas nuo vienerių iki penkerių metų (BK 68 straipsnio 2 dalis). Kaip matyti iš skundžiamo Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2022 m. liepos 8 d. nuosprendžio, A. V. buvo skirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas vairuoti kelių transporto priemones du metus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas aptariamą baudžiamojo poveikio priemonę baudžiamojo įstatymo nepažeidė bei nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog A. V. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės dviejų metų terminas yra mažesnis nei BK 68 straipsnio 2 dalyje nurodyto termino vidurkis, todėl nelaikytina, kad paskirtas draudimas yra pernelyg griežtas ar neadekvatus padarytai nusikalstamai veikai. Vien tai, kad nuteistasis A. V. teigia nevartojantis alkoholio, kaip minėta anksčiau, nėra pakankamas pagrindas neskirti nurodytos baudžiamojo poveikio priemonės.
24. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog skundžiamas Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2022 m. liepos 8 d. nuosprendis priimtas nenukrypstant nuo formuojamos teismų praktikos, teisingai ir pagrįstai įvertinus visas bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, priimtas nepažeidžiant baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų normų, todėl jo keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. V. ir jo gynėjo advokato Gintauto Danišausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2022 m. liepos 8 d. nuosprendžio atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.