Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-08-29 · Civilinė byla Nr. 2-2048/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-08-29
Bylos Nr.
2-2048/2013
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02540-2012-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rasa Gudžiūnienė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės ,,Disona“
Trečiasis asmuo
uždarajai akcinei bendrovei ,,Giransa“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Kategorijos
  • 110.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. 2-2048/2013Proceso Nr. 2-55-3-02540-2012-1Procesinio sprendimo kategorijos: 110.3; 122.4(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugpjūčio 29 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus parkai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 5 d. nutarties, kuria netenkintas minėto atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo civilinėje byloje Nr. 2-27-577/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Disona“ ieškinį atsakovams likviduojamai uždarajai akcinei bendrovei ,,Vilniaus parkai“ ir Vilniaus miesto savivaldybei dėl sutarties nutraukimo ir nuostolių priteisimo, byloje dalyvaujant tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei ,,Giransa“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai bei pagal atsakovo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus parkai“ priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Disona“ ir trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Giransa“ dėl nuomos mokesčio priteisimo ir sutarčių nutraukimo.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo klausimas.

Byloje Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartimi buvo nutarta ieškovo UAB ,,Disona“ ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilniaus parkai“ 2 223 911,67 Lt vertės nekilnojamąjį turtą.

Atsakovas LUAB „Vilniaus parkai“ kreipėsi į teismą, prašydamas pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir ieškovo reikalavimų sumai areštuoti LUAB „Vilniaus parkai“ nuosavybės teise priklausantį estrados pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu: (duomenys neskelbtini)). Nurodė, kad ieškovo reikalavimų įvykdymo užtikrinimui yra areštuota 12 atsakovo valdomų nekilnojamojo turto objektų. Tokios laikinosios apsaugos priemonės yra neprotingos ir neproporcingos siekiamiems tikslams, nepagrįstai riboja atsakovo veiklą ir suvaržo jo interesus. Atsakovo nuomone, būtų tikslinga pakeisti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, t.y. panaikinti 12 nekilnojamojo turto objektų areštą ir ieškovo reikalavimų įvykdymo užtikrinimui areštuoti kitą atsakovui priklausantį nekilnojamojo turto objektą, kurio bendra vertė yra 4 934 000 Lt.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė ir trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija su prašymu pakeisti laikinąsias apsaugos priemones sutiko. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju arešto taikymas 12 LUAB „Vilniaus parkai“ valdomų nekilnojamojo turto objektų, esant galimybei apsunkinti tik vieną iš jų, yra akivaizdžiai neprotingas ir neproporcingas siekiamiems tikslams bei nepagrįstai riboja LUAB „Vilniaus parkai“ veiklą ir neproporcingai suvaržo jo interesus. Ieškovui neturėtų būti svarbu, koks konkrečiai turtas yra areštuotas, jeigu tenkinama sąlyga, kad areštuoto turto vertė yra 2 223 911,67 Lt.

Ieškovas UAB „Disona“ nesutiko su pateiktu prašymu. Nurodė, kad analogiškas prašymas jau yra išspręstas ir teismų atmestas kaip nepagrįstas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-08-27 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-10291-541/2012, kuri palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2012-12-27 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2SA-325-450/2012. Taip pat ieškovas pažymėjo, kad estrados pastatas, kuriam prašoma uždėti areštą, yra nelikvidus. Jis yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje, t.y. minėto nekilnojamojo turto valdymui, naudojimui ir disponavimui taikomi papildomi reikalavimai ir apribojimai, nustatyti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme ir kituose teisės aktuose. Be to, minėtas pastatas yra ilgam laikui išnuomotas UAB „Solmina“ ir nuomos sutartis yra įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Šios aplinkybės apriboja šio pastato realizavimą. Estrados pastato vertė du kartus viršija taikytino arešto mastą, todėl, pakeitus laikinąją apsaugos priemonę, areštuojama galėtų būti tik šio pastato dalis, o pastato dalies realizavimas taip pat būtų sudėtingas ir neefektyvus.

Trečiasis asmuo UAB „Giransa“ iš esmės pritarė ieškovo išdėstytiems argumentams.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 5 d. nutartimi nutarė atsakovo LUAB „Vilniaus parkai“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo netenkinti.

Teismas nurodė, jog estrados pastato vertė yra 4 934 000 Lt, kuri viršija teismo nutartimi nustatyto arešto sumą, todėl, pakeitus laikinąją apsaugos priemonę, areštuojama galėtų būti tik estrados pastato dalis, o tokio specifinio nekilnojamojo turto objekto realizavimas būtų komplikuotas, todėl galimybė areštuoti estrados pastato dalį darytų tokį areštą neefektyvų. Be to, šis turtas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje, taip pat pastatas ilgam laikui išnuomotas UAB „Solmina“. Tai reiškia, kad šis turtas apsunkintas atitinkamomis prievolėmis bei jam taikomi specialių įstatymų nustatyti apribojimai. Teismo nuomone, šios faktinės aplinkybės suteikia objektyvų pagrindą išvadai, kad pagal pareiškėjo LUAB „Vilniaus parkai“ prašymą panaikinus areštą jau areštuotam turtui bei pritaikius areštą išimtinai pareiškėjo nurodytam turtui, t.y. estrados pastatui, būtų pažeisti suinteresuoto asmens UAB „Disona“ interesai, nes realiai nebūtų užtikrintas suinteresuoto asmens pareikštas ieškinys.

Be to, teismas nurodė, kad atsakovas, teigdamas, jog arešto uždėjimas ant 12 nekilnojamojo turto objektų nepagrįstai riboja įmonės veiklą ir neproporcingai varžo interesus, nenurodė konkrečių aplinkybių ar argumentų, kaip nekilnojamųjų objektų areštas riboja atsakovo veiklą.

Taip pat teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu klausimu jau yra pasisakęs ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-08-27 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-10291-541/2012, kuria buvo atmestas pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų civilinėje byloje pagal pareiškėjo LUAB „Vilniaus parkai“ skundą dėl antstolio D. S. veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 32-330/2012, suinteresuoti asmenys: antstolis D. S., išieškotojas UAB „Disona“, UAB „Giransa“, Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Vilniaus apygardos teismo 2012-12-27 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2SA-325-450/2012 pirmos instancijos teismo nutartis buvo palikta nepakeista. Tiek pirmos, tiek apeliacinės instancijos teismas minėtose nutartyse nesutiko, kad turto areštas riboja atsakovo LUAB „Vilniaus parkai“ veiklą ar neproporcingai varžo jos interesus.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas LUAB „Vilniaus parkai“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 5 d. nutartį ir tenkinti atsakovo prašymą pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir esamo reikalavimo sumai areštuoti LUAB „Vilniaus parkai“ nuosavybės teise priklausantį estrados pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas savo išvados, kad estrados pastato realizavimas būtų komplikuotas, nemotyvavo. Tai, kad ieškinio reikalavimų užtikrinimui būtų areštuota tik estrados pastato dalis, skirtingai negu konstatavo teismas, nedaro arešto neefektyvaus, nes dalis pastato jau ir taip yra areštuota. Areštavus pastato dalį šioje byloje, padidėtų dalis areštuoto estrados pastato. Nekilnojamojo turto išnuomojimas bei jo buvimas nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje, skirtingai negu konstatavo teismas, niekaip neapsunkina jo perleidimo galimybės, jei tokia būtinybė kada nors atsirastų. Nuomos sutarties buvimas neapriboja galimybės pastatą perleisti, taip pat Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme nėra numatyti jokie apribojimai objektų, kurie yra nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos teritorijoje, perleidimui. Be to, vykdant Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartį, jau yra areštuotos išnuomotos patalpos bei yra areštuoti 6 objektai, kurie yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje, taigi, vadovaujantis teismo logika, jų visų pardavimas taip pat turėtų būti komplikuotas ir neaišku, kuriais kriterijai remiantis, vieni nekilnojamieji turto objektai, esantys nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos teritorijoje, laikytini tinkamais arešto objektais, o kiti – ne.Arešto taikymas 12 atsakovo valdomų nekilnojamojo turto objektų atžvilgiu yra akivaizdžiai neprotingas ir neproporcingas siekiamiems tikslams bei nepagrįstai riboja atsakovo veiklą ir neproporcingai suvaržo jo interesus. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius yra priėmęs įsakymą dėl leidimo LUAB „Vilniaus parkai“ viešo konkurso būdu parduoti prekybos patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovas šio įsakymo negali įvykdyti dėl taikomo turto arešto, o tuo yra apribojama apelianto veikla. Estrados pastato areštas atitiktų ekonomiškumo, teisingumo bei proporcingumo principus, ieškovo reikalavimų įvykdymas būtų užtikrintas ir ieškovo interesai nebūtų pažeisti. Nagrinėjant apelianto skundą dėl antstolio veiksmų, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismuose nebuvo nagrinėjamos ir vertinamos aplinkybės, kad ne tik estrados pastatas yra išnuomotas bei yra nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos teritorijoje, bet ir kiti areštuoti objektai, be to, nebuvo vertinama, kad šios aplinkybės nepaneigia tokio turto realizavimo galimybės.

2013 m. rugpjūčio 22 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas apelianto prašymas dėl papildomų įrodymų prijungimo. Apeliantas nurodo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. liepos 10 d. sprendimu „Dėl UAB „Vilniaus parkai“ likvidavimo atšaukimo“ buvo nuspręsta atšaukti UAB „Vilniaus parkai“ likvidavimo procedūrą. Apeliantas teismui pateikė išrašo iš Juridinių asmenų registro kopiją, patvirtinančią, jog Juridinių asmenų registre 2013 m. rugpjūčio 2 d. buvo panaikintas įrašas apie apelianto likvidavimą.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė ir trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo atskirąjį skundą tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Ieškovo teisėms užtikrinti nėra ir neturi būti svarbu, koks konkrečiai apelianto turimas turtas yra areštuotas, jeigu tenkinama sąlyga, kad areštuoto turto vertė yra 2 223 911,67 Lt. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymą gali užtikrinti tiek 12 LUAB „Vilniaus parkai“ valdomų nekilnojamojo turto objektų areštas, tiek ir vieno nekilnojamojo turto – estrados pastato, kurio vertė – 4 934 000 Lt, atitinkamos dalies areštas. Turto nuoma bei buvimas nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos teritorijoje neįtakoja jo perleidimo galimybės, todėl teismo išvada, kad, atsižvelgiant į nurodytas turto ypatybes, tenkinus apelianto prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, ieškovo padėtis pablogės, yra nepagrįsta. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. liepos 17 d. yra priėmęs įsakymą dėl leidimo LUAB „Vilniaus parkai“ viešo konkurso būdu parduoti prekybos patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini). LUAB „Vilniaus parkai“ likvidavimo terminas buvo nustatytas iki 2012 m. spalio 1 d. Tam, kad likviduojama įmonė galėtų atsiskaityti su kreditoriais, būtina parduoti nekilnojamąjį turtą, o dėl taikomo arešto to padaryti neįmanoma, tuo yra apribojama apelianto veikla.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas UAB „Disona“ prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 5 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Apelianto pateiktas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo yra tapatus jo pateiktam skundui dėl antstolio veiksmų, dėl kurio yra priimtos ir įsiteisėjusios Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-08-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-10291-541/2012 ir Vilniaus apygardos teismo 2012-12-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 2SA-325-450/2012. Pagal CPK 279 straipsnio 4 dalį, įsiteisėjus teismo nutarčiai, draudžiama reikšti tuos pačius reikalavimus tuo pačiu pagrindu. Be to, minėtose teismų nutartyse nustatytos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais nagrinėjamoje byloje. Taigi, nagrinėjamoje byloje nebereikia įrodinėti teismų nustatytų aplinkybių, kad, atsižvelgiant į tai, jog estrados pastato vertė viršija teismo nutartimi nustatyto arešto sumą, kad šis turtas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos teritorijoje, kad jis ilgam laikui išnuomotas UAB „Solomina“, t.y. turtas yra apsunkintas atitinkamomis prievolėmis ir jam taikomi specialių įstatymų nustatyti apribojimai, todėl pritaikius areštą išimtinai estrados pastatui, būtų pažeisti UAB „Disona“ interesai, realiai nebūtų užtikrintas ieškinys.Estrados pastato areštas neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių tikslo, t.y. neužtikrina būsimo teismo sprendimo realaus įvykdymo, nes estrados pastatas yra nelikvidus. Pastato buvimas nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje, jo apsunkinimas ilgalaike nuoma (nuomos mokestis yra tik (duomenys neskelbtini) Lt per mėnesį, t.y. itin nedidelis), didelių investicijų į rekonstrukciją (9 767 937 Lt) būtinybė, sąlyginai didelė pastato vertė, siekianti beveik 5 mln litų, specifinė pastato paskirtis – koncertams ir pasirodymams rengti, mažina potencialių pirkėjų skaičių, t.y. iš esmės apriboja šio pastato realizavimą. O galimybė aprašyti ir vėliau realizuoti tik estrados pastato dalį, daro tokį turto areštą visiškai neefektyvų.

Atmestinas atskirojo skundo argumentas, jog LUAB „Vilniaus parkai“ dėl taikomo arešto negalint parduoti prekybos patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), yra apribojama apelianto veikla. Apeliantas pagal savo įstatus neužsiima nekilnojamojo turto pirkimu-pardavimu, todėl draudimas disponuoti nekilnojamuoju turtu negali varžyti jo įprastinės veiklos, nes šį turtą valdyti ir juo naudotis – gauti pajamas iš nuomos, organizuoti renginius ir pan., apeliantas gali netrukdomai.

Nors dalis areštuotų pastatų yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje, jie yra atstatyti ir rekonstruoti, todėl lengviau realizuojami negu estrados pastatas, be to, šiuos pastatus UAB „Disona“ subnuomoja iš LUAB „Vilniaus parkai“ ir jie buvo areštuoti tam, kad nebūtų perleisti iki ginčo išsprendimo.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą trečiasis asmuo UAB „Giransa“ prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 5 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais kaip ir ieškovo UAB „Disona“ atsiliepimas į atskirąjį skundą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str. 2, 3 d., 338 str.).

Byloje sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo klausimas. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas atsakovo prašymas pakeisti taikomas laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmiausia pažymėtina dėl ieškovo UAB „Disona“ ir trečiojo asmens UAB „Giransa“ išsakytų argumentų, jog šioje byloje atsakovo LUAB „Vilniaus parkai“ reiškiamas reikalavimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo yra tapatus jau išnagrinėtoje civilinėje byloje (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-08-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-10291-541/2012 ir Vilniaus apygardos teismo 2012-12-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 2SA-325-450/2012) reikštiems reikalavimams. Kaip matyti iš nurodytų nutarčių, nagrinėtoje civilinėje byloje buvo ginčijamas antstolio patvarkymas, taigi, teismai sprendė dėl antstolio priimto patvarkymo atsisakyti pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones teisėtumo. Nagrinėjamoje byloje atsakovas reiškia reikalavimą dėl teismo nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Tokia teisė yra numatyta CPK 148 straipsnio 1 dalyje. Galimybė kreiptis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo egzistuoja viso proceso metu ir jos neriboja byloje antstolio atliekami veiksmai, todėl nesutiktina su ieškovo ir trečiojo asmens UAB „Giransa“ argumentais dėl reikalavimų tapatumo. Atsižvelgiant į tai, toliau apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas byloje esančius duomenis ir atsižvelgdamas į atskirojo skundo argumentus, vertina, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo.

Pagal CPK 148 straipsnio 1 dalį, teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas atlieka tiek ieškovo, tiek atsakovo teisių apsaugos funkciją: jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis, ir priešingai, jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys atsakovo interesus, atsakovas gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jų mastą. Pastebėtina, kad keičiant pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, svarbiausia, kad būtų efektyviai užtikrinti pareikšti reikalavimai, nes pažeista ar ginčijama subjektinė teisė realiai apginama tik tada, jeigu įgyvendinamas teismo procesinis sprendimas, kuriuo patenkinami reikalavimai. Todėl teismas, spręsdamas prašymą pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita, turi įvertinti, ar pakeitus laikinąsias apsaugos priemones teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės arba nepasidarys nebeįmanomas, ar pakeičiamos laikinosios apsaugos priemonės atitiks jų taikymu siekiamus tikslus.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 12 d. nutartimi, tenkindamas ieškovo prašymą, nutarė ieškovo reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti UAB „Vilniaus parkai“ 2 223 911,67 Lt vertės nekilnojamąjį turtą, o atsakovo nekilnojamojo turto nesant ar esant nepakankamai, iš esmės neviršijant pareikšto ieškinio sumos – 2 223 911,67 Lt areštuoti atsakovo kilnojamąjį turtą ir/ar turtines teises, esančius pas atsakovą ir/ar trečiuosius asmenis, o jo nesant ar esant nepakankamai, ieškinio sumai areštuoti pinigines lėšas, esančias atsakovo bankų ir/ar kitų kredito įstaigų atsiskaitomosiose sąskaitose bei atsakovo UAB „Vilniaus parkai“ kasoje, tačiau leidžiant atsakovui atsiskaityti su ieškovu bei atlikti operacijas su atsiskaitomosiose sąskaitose bei įmonių kasose esančiomis lėšomis, išmokant įmonių darbuotojams su darbo santykiais susijusias išmokas ir mokant mokesčius valstybei, uždraudžiant turtą perleisti tretiesiems asmenims. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmosios instancijos teismas nurodytoje nutartyje nenurodė išsamių areštuojamo turto duomenų, nes nutarties priėmimo dienai jam nebuvo žinoma, kiek ir kokio turto turi atsakovas. Konkretų areštuojamą turtą aprašė antstolis ir, vykdydamas šią teismo nutartį, areštavo 12 atsakovo valdomų nekilnojamojo turto objektų. Atsakovas savo prašymą pakeisti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės grindžia argumentu, kad viso atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto areštas riboja jo veiklą, nepagrįstai varžo jo interesus, kai tuo tarpu, atsakovo manymu, ieškovo reikalavimų įvykdymo užtikrinimui visiškai pakaktų dalies vieno nekilnojamojo turto – estrados pastato, esančio (duomenys neskelbtini), kurio viso vertė sudaro 4 934 000 Lt, arešto.

Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių keitimo pagrindą sudaro naujai paaiškėję duomenys ir teismui pateikiami įrodymai, kuriais grindžiamas šalies prašymas (CPK 178 str.). Civiliniame procese vyraujantys rungimosi ir dispozityvumo principai lemia, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12,178 str.). Nagrinėjamu atveju apeliantas, įrodinėdamas laikinųjų apsaugos priemonių keitimo būtinybę, privalo pagrįsti savo prašymą ne vien deklaratyviais teiginiais, kad jam priklausančio turto atžvilgiu taikytinas areštas nepagrįstai riboja jo veiklą ir neproporcingai varžo interesus, tačiau šiuos teiginius pagrįsti objektyviais duomenimis, ypač atsižvelgiant į tai, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis visais atvejais vienokiu ar kitokiu būdu varžoma asmens, kurio atžvilgiu šios priemonės taikomos, veikla. Apeliantas tiek savo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, tiek atskirajame skunde yra nurodęs, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. liepos 17 d. yra priėmęs įsakymą dėl leidimo LUAB „Vilniaus parkai“ viešo konkurso būdu parduoti prekybos patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini), o dėl taikomo arešto to padaryti neįmanoma. Dėl šio argumento pažymėtina, kad, vadovaujantis paties apelianto teismui pateikta informacija, buvo nuspręsta atšaukti apelianto likvidavimo procedūrą, šiuo metu apeliantas neturi likviduojamos įmonės statuso ir tęsia komercinę veiklą. Apeliantas taip pat nurodo, kad neketina perleisti savo turto. Taigi, darytina išvada, kad poreikio ar būtinybės perleisti areštuotą turtą apeliantas neturi ar bent jau teismui tokių duomenų nėra pateikta. Pažymėtina, jog turto areštas draudžia tik nekilnojamuoju turtu disponuoti, t.y. jį perleisti kitiems asmenims ar kitaip jį suvaržyti (CPK 675 str. 3 d.). Atsakovo valdymo ir naudojimosi areštuotu turtu teisės nėra apribotos, taigi, apeliantas šį turtą gali naudoti, vykdydamas jame savo veiklą. Atsižvelgiant į nurodytą bei įvertinus, kad areštuota turto ne didesnei negu ieškovo reikalavimai, sumai, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog turto areštas kaip nors nepagrįstai ar neproporcingai ribotų apelianto interesus, tuo labiau, kad byloje nėra įrodymų, galinčių pagrįsti tokį apelianto argumentą.

Dėl atskirojo skundo argumentų, susijusių su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo išvados, jog estrados pastato, kuriam areštą prašo taikyti apeliantas, realizavimas būtų komplikuotas ir apelianto argumentų, kad tokia teismo išvada apskritai yra nepagrįsta, pirmiausia pažymėtina, kad apelianto argumentus, susijusius su galimybėmis realizuoti estrados pastatą, reikia vertinti, atsižvelgiant į laikinosioms apsaugos priemonėms keliamą tikslą – realiai užtikrinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Nors sutiktina su apelianto argumentu, kad nei pastato apsunkinimas nuomos teise, nei jo buvimas nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje nepanaikina jo perleidimo galimybės, visgi sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokio turto realizavimas yra komplikuotas. Ilgalaikė nuoma reiškia, kad naujasis pastato savininkas negalėtų pats laisvai valdyti ir naudotis šiuo pastatu, nes įsigytų pastatą su apsunkimu, kadangi nuomininkui, pasikeitus pastato savininkui, išliktų teisė naudotis pastatu nuomos teise. O pastato buvimas nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje reiškia, kad pastatui taikomi specialių įstatymų nustatyti apribojimai (Kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 str. 1 ir 5 d.). Teismas šiame kontekste taip pat reikšmingais laiko ieškovo argumentus, kad estrados pastatui reikalinga rekonstrukcija, kurios vertė, preliminariais duomenimis, galėtų siekti daugiau kaip 9 mln litų, be to, būtų areštuojamas ne visas pastatas, o tik jo dalis, kas savaime realizavimą daro sudėtingesnį. Visos šios aplinkybės apsunkintų išieškojimo procesą ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju. Remiantis tuo, darytina išvada, kad pakeitus laikinąsias apsaugos priemones apelianto prašomu būdu būtų pažeisti proporcingumo ir teisingumo principai, nes atsakovo interesams būtų suteikiamas prioritetas, kadangi būtų apsunkinta galimybė realiai įvykdyti galimai ieškovui palankų teismo sprendimą.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsakovo prašymo pakeisti laikinąsias apsaugos priemones netenkino, nes, pirma, atsakovas neįrodė, kad esamos laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai ar neproporcingai varžo jo teises bei teisėtus interesus, kas galėtų sąlygoti jų keitimą ir, antra, atsakovo prašoma taikyti vietoj šiuo metu taikomų laikinoji apsaugos priemonė – estrados pastato dalies areštas realiai neužtikrintų efektyvaus teismo sprendimo vykdymo.

Esant nurodytiems argumentams, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Tuo pačiu teismas pažymi, kad, kaip minėta, galimybė kreiptis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo egzistuoja viso proceso metu. Laikinųjų apsaugos priemonių keitimo pagrindą sudaro naujai paaiškėję duomenys ir teismui pateikiami įrodymai, kuriais grindžiamas šalies prašymas.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Rasa Gudžiūnienė