Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. A. apeliacinius skundus dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo K. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. A. nuteistas už tai, kad sukėlė fizinį skausmą, o būtent: 2016 m. birželio 17 d., apie 15 val., (duomenys neskelbtini), tyčia vieną kartą kauptuko kotu sudavė savo seseriai G. V. į kairę pažastį ir vieną kartą kauptuku bei keturis kartus kauptuko kotu sudavė G. V. sugyventiniui S. T. į dešinę koją, taip nukentėjusiesiems G. V. ir S. T. sukėlė fizinį skausmą.

Apeliaciniuose skunduose nuteistasis K. A. nurodo, kad su Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu nesutinka, nes (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate jam nebuvo leista pasiimti raštu surašyto teksto – „paskutinio žodžio“, be to, pasakyti paskutinio žodžio jam neleido ir sesuo, nukentėjusioji G. V.. Teigia, kad nukentėjusiųjų parodymai yra melagingi, tai suprasdama liudytoja į posėdį nevyko, nurodė, kad mirė giminaitis. Mano, kad anksčiau už tokį nusikaltimą jis būtų buvęs nuteistas 15 parų arešto, o ne laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatų. Spręsdamas K. A. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas įstatymo pažeidimų nepadarė, teisingai kvalifikavo nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką.

Akivaizdu, kad teismas pripažino K. A. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą. Nuteistojo skundo argumento, kad nukentėjusiųjų parodymai yra melagingi, bylos duomenys nepatvirtina, priešingai, bylos duomenys šį argumentą paneigia. Iš nukentėjusiųjų G. V. ir S. T. parodymų matyti, kad jie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nuosekliai nurodė esmines įvykio aplinkybes, nuosekliai teigė, kad 2016 m. birželio 17 d. suduodamas smūgius kauptuku K. A. sukėlė jiems fizinį skausmą (1 t., b. l. 30–31, 35–37, 38–39, 42–44; 2 t., b. l. 181–182, 182–183). Nukentėjusieji savo parodymus patvirtino ir suvesti į akistatą su K. A. (1 t., b. l. 73–76, 84–87), jų parodymus taip pat patvirtina liudytojo G. S. parodymai (2 t., b. l. 183) bei rašytiniai bylos įrodymai: policijos komisariato duomenys apie įvykio įregistravimą (1 t., b. l. 7), pareiškimai apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolai (1 t., b. l. 8–14, 19–25), todėl abejoti nukentėjusiųjų parodymų teisingumu nėra pagrindo. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad pats nuteistasis K. A. teisiamajame posėdyje savo kaltę pripažino iš dalies ir nurodė, jog nukentėjusiesiems su kauptuku davė „kur papuolė“, „tada jiems abiem kliuvo iš kauptuko koto“. Paaiškino, kad jis S. T. sudavė apie penkis kartus, o savo sesei – vieną kartą. Dėl šio įvykio nukentėjo ir G. V., ir S. T. (2 t., b. l. 180–181).

Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą teisme baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nebuvo padaryta, priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, K. A. buvo suteiktas paskutinis žodis ir niekas pastarajam pasakyti paskutinį žodį netrukdė, jis šia teise pasinaudojo (2 t., b. l. 186). Be to, teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti duomenys liudija, kad pats kaltinamasis pažeidinėjo teismo posėdžio tvarką. Duomenų, kad (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate būtų buvusios pažeistos apelianto teisės, byloje nėra.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas kaltinamiesiems teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, ir skiriama bausmė būtų adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė už nusikalstamą veiką atitiktų tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir kaltininko asmenybę. Tinkamai įvertinta kaltininko asmenybė yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga.

K. A. padarė nesunkų nusikaltimą (BK 140 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), nusikalto būdamas anksčiau teistas šešis kartus (2 t., b. l. 1–8), teistas ir už nusikalstamą veiką, padarytą prieš tuos pačius nukentėjusiuosius (2 t., b. l. 9–18), ne kartą teistas už grasinimą nužudyti ir žmogaus terorizavimą, naują nusikaltimą padarė neišnykus teistumui, praėjus vos keliems mėnesiams po jo paleidimo iš laisvės atėmimo vietos, yra daug kartų baustas administracine tvarka ir turi galiojančių administracinių nuobaudų (2 t., 34–45 b. l.), nedirba (2 t., b. l. 93), (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos charakterizuojamas neigiamai, kaip nedirbantis, dažnai būnantis neblaivus, agresyviai nusiteikęs, be to, net ir būdamas blaivus, besielgiantis neadekvačiai: mieste dažniai vaikštantis apsiginklavęs peiliu arba kirviu, grasinantis praeiviams ir juos gąsdinantis, dažnai įsiveliantis į muštynes (2 t., b. l. 89, 91), jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Pastebėtina, kad minėtus K. A. charakterizuojančius duomenis patvirtina ir tai, kad pastarasis nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė, agresyviai elgėsi net ir būdamas blaivus (1 t., b. l. 17), jis be jokios priežasties sumušė du žmonės, iš jų – ir savo seserį, o pastarosios sugyventiniui sudavė vieną kartą kauptuku, jo aštria dalimi, bei keturis kartus kauptuko kotu į koją, sukeldamas fizinį skausmą, be to, kaip matyti iš nukentėjusiųjų ir liudytojo G. S. parodymų, po smūgių sudavimo S. T. koja kraujavo, taigi, galima manyti, kad tik atsitiktinumo dėka nekilo sunkesnės pasekmės.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas minėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus K. A. už padarytą nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę, didesnę negu BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis. Nagrinėjamu atveju daryti išvadą, kad paskirta bausmė aiškiai per griežta, nėra pagrindo. Priešingai, konstatuojama, kad skundžiamu nuosprendžiu K. A. paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, ji atitinka nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo K. A. apeliacinį skundą atmesti.