Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jolantos Gailevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės E. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. balandžio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų E. B. ir R. B. patikslintą ieškinį atsakovui S. G. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

4. Apeliaciniu skundu ieškovė E. B. prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. balandžio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

4.1. Apeliantės teigimu, teismas, aiškindamas CK 6.54 straipsnio 5 dalį, pažeidė CK 6.54 straipsnio 1–4 dalių nustatytą įmokų paskirstymo tvarką, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-611/2017 pateiktais šios normos išaiškinimais, nes šių bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos. Teismas neteisingai nustatė įrodinėjimo šioje byloje naštą, pasisakęs, kad būtent ieškovai (kreditoriai) turėjo įrodyti, jog nesutiko su skolininko (atsakovo) pasiūlyta įmokų paskirstymo tvarka, kuri neva buvo pakeista į kitą, nei nustatyta įstatyme, t. y. gautas pinigines įmokas pirmiausia įskaitant kaip pagrindinės prievolės (paskolos) grąžinimą.

4.2. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad skolininkas (atsakovas) 2019 m. gegužės 28 d. pavedimu atlikdamas 71 825,76 Eur įmoką pateikė kreditoriui pasiūlymą dėl įmokų paskirstymo kitaip, nei nustatyta CK 6.54 straipsnio 1–4 dalyse, ir kad kreditorius tos dienos banko pavedime nurodytą tekstą suprato būtent kaip tokį skolininko pasiūlymą. Apeliantės teigimu, 2019 m. gegužės 28 d. piniginio pervedimo paskirtyje nurodytas tekstas ieškovų nebuvo ir negalėjo būti suprastas kaip skolininko pasiūlymas pakeisti įstatyme nustatytą piniginių įmokų paskirstymo tvarką. Ieškovai tai suprato būtent kaip sutartinės prievolės įvykdymą iš dalies dar ir dėl to, kad skolininkas (atsakovas) nurodė, jog ši piniginė įmoka užtikrinta hipotekos sutartimi. Ta aplinkybė, kad atsakovas nesiėmė jokių veiksmų panaikinti hipotekos sutartimi jo nekilnojamajam turtui nustatytą hipoteką, nurodytą minėto pavedimo paskirtyje, ieškovams (kreditoriams) leido būti tikriems, jog atsakovo prievolei mokėti pinigines įmokas pagal paskolos sutartį, užtikrintą hipoteka, taikoma įstatyme nustatyta piniginių įmokų paskirstymo tvarka. Teigia, kad 2019 m gegužės 28 d. banko pavedimo tekstinėje dalyje nurodytas įrašas neatitinka CK 6.167 straipsnio 1 dalyje nurodyto reikalavimo ofertai būti pakankamai apibūdintai, joje nebuvo nurodytas joks akceptavimo terminas. Pažymi, kad tylėjimas arba neveikimas savaime nelaikomi akceptu.

4.3. Apeliantės vertinimu, teismo sprendimas yra prieštaringas. Apeliantė nurodo, kad kreditoriaus teisė sutikti su įmokų paskirstymo tvarka negali būti paneigta ir (ar) įrodinėjama skolininko neinformavimu apie įmokų paskirstymo tvarką. Tokią tvarką nustato įstatymas. Apeliantė nurodo, kad skolininkas turi įrodyti, jog buvo susitarimas šią įstatymo nustatytą tvarką pakeisti kreditoriaus sutikimu.

5. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas S. G. prašo palikti Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. balandžio 26 d. sprendimą nepakeistą. Esminiai atsiliepimo argumentai:

5.1. Atsakovo vertinimu, teismas turėjo pagrindą manyti, kad ieškovai priėmė atsakovo siūlomą kitokį, nei numatyta įstatyme, įmokų paskirstymą. Atsakovo vertinimu, teismas įrodinėjimo pareigą paskirstė tinkamai – atsakovas pateikė įrodymus, kad jis sumokėjo pagrindinę skolą (2019 m. gegužės 28 d. mokėjimo tekstas, pateiktas susirašinėjimas, ilgas ieškovų reakcijos laikas), o ieškovai nepateikė jokių įrodymų apie nesutikimą su pagrindinės skolos padengimu. Toks nesutikimas pareikštas po daugiau kaip 2 metų.

5.2. Atsakovas dėl argumentų, kad aplinkybė, jog atsakovas nesiėmė veiksmų panaikinti hipoteką, kreditoriui leido būti tikram, jog atsakovo prievolė mokėti įmokas pagal paskolos sutartį yra užtikrinta hipoteka, nurodo, kad ieškovai, manydami, jog atsakovas vis dar skolingas pagrindinės skolos dalį, galėjo gauti vykdomąjį įrašą ir jį įgyvendinti, o nusprendę vykdomojo įrašo neimti, jie tik dar kartą patvirtino, jog ir jie laikė pagrindinę skolą grąžinta.

5.3. Atsakovas pažymi, kad jei apeliacinės instancijos teismas pritartų visiems ar daliai apeliacinio skundo argumentų ir nuspręstų, jog yra pagrindas priteisti skolos dalį ieškovams, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad reikalaujama priteisti skola vis tiek siejama su netesybomis (0,2 procento dydžio delspinigiais) ir negali būti priteista visa, kadangi tai reikštų, jog atsakovui taikomos neprotingo dydžio netesybos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

7. Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį išdėstytas šalių pozicijas ir argumentus, nenustatė būtinybės skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pripažintina, kad skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis. Rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).

Dėl naujų įrodymų

8. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus įrodymus – 2022 m. gegužės 25 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą – ir prašo juos pridėti prie bylos. Apeliantė nurodo, kad rašytinis įrodymas patvirtina, jog ir po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo atsakovas nėra išregistravęs 2014 m. liepos 5 d. hipotekos sutartimi jo nekilnojamajam turtui nustatytos hipotekos.

9. Įrodymai byloje gali būti renkami ir teikiami iki bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 251 straipsnis). Papildomų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme ribojamas. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Vadovaujantis CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 4 dalimi, teikiant prašymą priimti naujus įrodymus turi būti nurodyti motyvai, pagrindžiantys naujų įrodymų pateikimo būtinybę.

10. Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Kadangi esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent tuo metu pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai.

11. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio ir pirmosios instancijos teisme 2022 m. balandžio 6 d. vykusio teismo posėdžio garso įrašo nustatyta, kad teismo posėdžio metu atsakovas patvirtino, jog hipoteka nėra panaikinta, ir nurodė, kad tam nebuvo poreikio, atsakovas hipoteką vertino kaip formalumą, jos nesureikšmino. Taigi nurodyta faktinė aplinkybė, kad hipoteka nėra panaikinta, buvo žinoma nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Dėl šios aplinkybės ginčo apeliacine tvarka nekilo. Apeliantė teikiamu nauju įrodymu iš esmės grindžia argumentus, kad tebesitęsia faktinė aplinkybė, kuri egzistavo ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, o apeliacinio proceso tvarka, atsižvelgiant į apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, yra tikrinamas pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu, vertintina, kad apeliantė nepagrindė, jog iškilo vėlesnė būtinybė pateikti naujus įrodymus. Teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindo taikyti CPK 314 straipsnyje numatytas išimtis, atsisako priimti ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktą naują įrodymą.

Dėl bylos esmės

12. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad ieškovai sutuoktiniai E. B. ir R. B. (paskolos davėjai) bei atsakovas S. G. (paskolos gavėjas) 2014 m. birželio 28 d. sudarė paskolos sutartį, pagal ją ieškovai atsakovui paskolino 248 000 Lt (71 825,76 Eur). Paskolos sutartyje nurodyta, kad šalių susitarimu suteikta paskola yra beprocentė. Nustatyta, kad atsakovas įsipareigojo gautą paskolą grąžinti iki 2018 m. birželio 30 d. Paskolos sutarties 3.5 punkte nustatyta, kad negrąžinus paskolos iki sutartyje nurodytos datos ar sutarties nutraukimo atveju paskolos gavėjas įsipareigoja mokėti delspinigius – po 0,2 proc. už kiekvieną uždelstą dieną nuo negrąžintos sumos. Įsipareigojimai, kylantys iš 2014 m. birželio 28 d. paskolos sutarties su būsimais jos papildymais, užtikrinti 2014 m. liepos 5 d. Plungės r. 1-ojo notarų biuro notarės patvirtinta sutartine hipoteka (paprastoji hipoteka), pagal ją atsakovas ieškovams įkeitė pastatą, adresu (duomenys neskelbtini); nurodytas prievolės dydis – 248 000 Lt (t. y. 71 825,76 Eur). Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas S. G. 2019 m. gegužės 28 d. mokėjimo nurodymu į ieškovės E. B. sąskaitą pervedė 71 825,76 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodė „Paskolos grąžinimas (Sutartinė hipotekos sutartis, 2014-07-05. 10.00 val. (duomenys neskelbtini))“.

13. Byloje ginčas tarp šalių iš esmės kilo dėl atsakovo 2019 m. gegužės 28 d. pervestų lėšų paskirties ir paskirstymo vertinimo. Atsakovas teigia, kad jis 2019 m. gegužės 28 d. lėšų pervedimu ieškovams grąžino visą skolą, o ieškovai laikosi pozicijos, kad atsakovas negrąžino 25 857,27 Eur paskolintos sumos dalies, kadangi, vadovaujantis CK 6.54 straipsniu, iš pervestų lėšų pirmiausia buvo padengti 25 857,27 Eur delspinigiai, o likusia 45 968,49 Eur suma padengta tik dalis skolos.

14. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias atsiskaitymų eiliškumą, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-611/2017 pateiktais CK 6.54 straipsnio 5 dalies normos išaiškinimais, nes bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos.

15. Pažymėtina, kad jei šalys nėra susitarusios dėl įmokų paskirstymo, tokių įmokų paskirstymo eiliškumą reglamentuoja CK 6.54 straipsnio 1–4 dalių nuostatos. CK 6.54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausiai skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu. Antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą (CK 6.54 straipsnio 2 dalis). Trečiąja eile įmokos skiriamos netesyboms mokėti (CK 6.54 straipsnio 3 dalis). Ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti (CK 6.54 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacine tvarka nekilo ginčo dėl aplinkybės, kad šalys nebuvo sudariusios susitarimo dėl kitokios, nei numatyta įstatyme, įmokų paskirstymo tvarkos.

16. Šiuo atveju reikšmingas CK 6.54 straipsnio 5 dalies reglamentavimas, nustatantis, kad kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu nustatyta šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑101-611/2017, pateiktu išaiškinimu, kad CK 6.54 straipsnio 5 dalies nuostata reiškia, jog jeigu skolininkas, nesant šalių sutarties, pasiūlo kitokį įmokų paskirstymą ir kreditorius su tuo sutinka, įskaitydamas lėšas pagal skolininko pasiūlytą įmokos paskirstymo eiliškumą, laikoma, kad šalys susitarė dėl kitokio įmokų paskirstymo. Tačiau, nepaisant to, kokį įmokos paskirstymo eiliškumą nurodo skolininkas, kreditorius, jeigu su tuo nesutinka, turi teisę paskirstyti įmokas pagal CK 6.54 straipsnio 1–4 dalyse nurodytą eiliškumą arba, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą dėl įmokų paskirstymo, pagal sutartyje aptartą eiliškumą.

17. Vertinant apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-611/2017 pateiktais CK 6.54 straipsnio 5 dalies normos išaiškinimais, pažymėtina, kad nurodytoje kasacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje ginčas tarp šalių taip pat, kaip ir nagrinėjamoje byloje, buvo kilęs iš paskolos teisinių santykių ir šalys nebuvo susitarusios dėl skolininkės mokamų kreditorei įmokų paskirstymo eiliškumo, tad ginčui išspręsti buvo aktualus CK 6.54 straipsnio 5 dalies nuostatos taikymas. Nenustatyta pagrindo sutikti su apeliantės pozicija, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atsižvelgti į nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus dėl CK 6.54 straipsnio 5 dalyje numatytos kreditorius teisės atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką.

18. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog taikoma CK 6.54 straipsnio 1–4 dalyse nustatyta įmokų paskirstymo tvarka, aiškindamas CK 6.54 straipsnio 5 dalį, nesilaikė ir taip pažeidė CK 6.54 straipsnio 1–4 dalių nustatytą įmokų paskirstymo tvarką. Apeliantės pozicija, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra prieštaringas, iš esmės grindžiama argumentais, kad teismas šioje byloje neteisingai nustatė įrodinėjimo naštą, pasisakęs, kad būtent ieškovai (kreditoriai) turėjo įrodyti, jog jie nesutiko su skolininko (atsakovo) pasiūlyta įmokų paskirstymo tvarka. Apeliantė nurodo, kad skolininkas turi įrodyti, jog buvo susitarimas pakeisti įstatyme nustatytą tvarką su kreditoriaus sutikimu.

19. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2019 m. gegužės 28 d. mokėjimo nurodyme atsakovas į ieškovės sąskaitą pervedė 71 825,76 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodė „Paskolos grąžinimas (Sutartinė hipotekos sutartis, 2014-07-05. 10.00 val. (duomenys neskelbtini))“. Bylos duomenimis, atsakovo 2019 m. gegužės 28 d. mokėjimo nurodymu į ieškovės sąskaitą pervestos 71 825,76 Eur lėšos nebuvo grąžintos atsakovui, t. y. buvo priimtos. Taigi, tarp bylos šalių kilus ginčui dėl minėtu mokėjimo nurodymu pervestų lėšų paskirstymo (t. y. laikantis CK 6.54 straipsnio 1–4 dalyse nustatytos įmokų paskirstymo tvarkos ar pagal atsakovo nurodytą mokėjimo paskirtį), pirmosios instancijos teismas pagrįstai tyrė ir įvertino visumą bylos faktinių duomenų apie šalių bendradarbiavimą ir paskolos sutarties vykdymo aplinkybes.

20. Svarbu tai, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visumą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų (CPK 176, 185 straipsniai). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuojamoje praktikoje dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K?3?378/2009; 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K?3?426/2013; 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K?3?67/2014; 2016 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑281-686/2016; kt.).

21. Vertinat apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodinėjimo naštos nustatymo ieškovams, pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Vadovaujantis CPK 178 straipsniu, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Taigi pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę civiliniame teisiniame ginče dalyvaujantys asmenys turi įstatymo nustatytą procesinę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu. Atsižvelgiant į bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, nagrinėjamoje byloje ieškovams teigiant, kad jie gautą atsakovo įmoką paskirstė pagal CK 6.54 straipsnyje nurodytas įmokų paskirstymo taisykles, t. y. pirmiausia dengė delspinigius, o paskui skolą, jiems tenka procesinė pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami jų pareikšto ieškinio reikalavimai (CPK 178 straipsnis).

22. Apeliantė nurodo, kad skolininko pasiūlymas turi būti pateiktas aiškiai ir nedviprasmiškai. Apeliantės teigimu, atsakovo mokėjimo nurodymo paskirtyje nurodytas tekstas „paskolos grąžinimas“ kreditorių nebuvo ir negalėjo būti suprastas kaip skolininko pasiūlymas pakeisti įstatyme nustatytą piniginių įmokų paskirstymo tvarką. Apeliantė taip pat nurodo, kad ieškovai ginčo mokėjimą suprato būtent kaip dalinį sutartinės prievolės įvykdymą dar ir dėl to, kad atsakovas nurodė, jog ši piniginė įmoka užtikrinta hipotekos sutartimi. Vertinant šiuos apeliacinio skundo argumentus ir atsakovo 2019 m. gegužės 28 d. mokėjimo nurodyme nurodytą mokėjimo paskirtį, nurodančią, jog tai paskolos grąžinimas, kaip vieną iš aplinkybių, atsižvelgtina į tai, jog šiuo atsakovo mokėjimu pervesta pinigų suma (71 825,76 Eur) tiksliai atitiko negrąžintą paskolos sumą. Reikšminga aplinkybe pripažintina ir tai, kad paskolos sutartyje paskolos grąžinimo terminas buvo nurodytas 2018 m. birželio 30 d., taigi šalims 2019 m. gegužės 28 d. akivaizdžiai buvo žinoma aplinkybė, kad paskolos grąžinimo terminas praleistas. Taigi, tiek atsakovo nurodyta mokėjimo paskirtis, tiek atsakovo pervesta suma sudaro pagrindą pripažinti esant labiau tikėtina, kad atsakovas (skolininkas) vertino, jog ieškovams grąžina skolą. Vadovaujantis CK 6.54 straipsnio 5 dalies nuostata, atsakovui (skolininkui) nurodžius kitokią įmokos paskirtį, nei įmokos paskirstymas būtų nustatytas pagal CK 6.54 straipsnio 1–4 dalių nuostatas, kreditoriai (paskolos davėjai) turėjo teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad ieškovai, 2019 m. gegužės 28 d. gavę atsakovo pervestas 71 825,76 Eur lėšas, atsisakė priimti įmoką, atitinkančią paskolintą sumą, pagal atsakovo nurodytą paskirtį (t. y. paskolos grąžinimas) ir, kaip nurodo ieškinyje, iš gautų lėšų 25 857,27 Eur sumą įskaitė į delspinigius (CPK 177, 178 straipsniai).

23. Nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklostė prievoliniai paskolos teisiniai santykiai (CK 6.1–6.4 straipsniai, CK 6.870 straipsnis). Pažymėtina, kad kreditorius ir skolininkas privalo elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu (CK 6.4 straipsnis). Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Kiekviena šalis turi atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau ir vykdydama prievolę bendradarbiauti su kita šalimi (šalių pareiga kooperuotis) (CK 6.38 straipsnio 3 dalis). Įstatyme įtvirtinti sutarties vykdymo principai taip pat numato, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, o vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.200 straipsnio 1–2 dalys). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK 6.65 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, jeigu sutartis nenumato ko kita. Šalių 2014 m. birželio 28 d. sudarytos paskolos sutarties 3.8 punkte, be kita ko, taip pat numatyta, kad, vadovaujantis CK 6.65 straipsniu, paskolos davėjai, priimdami grąžinamą paskolos sumą, privalo duoti paskolos gavėjui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą. Taigi nagrinėjamu atveju bendradarbiavimo ir informavimo apie sutarties šalių atliekamus veiksmus pareigą iš esmės lemia ne tik bendrieji prievolių ir sutarčių vykdymo principai – sąžiningumo, protingumo, pareigos bendradarbiauti ir kooperuotis principai, tačiau ir šalių sudarytos paskolos sutarties 3.8 punkto nuostatos.

24. Byloje nenustatyta tokia aplinkybė, kad paskolos davėjai (ieškovai), priėmę atsakovo 2019 m. gegužės 28 d. mokėjimo nurodymu pervestas lėšas, paskolos gavėjui (atsakovui) išdavė pakvitavimą, kuriame būtų pažymėta apie įvykdytą prievolę ar įvykdytą tik pagrindinės prievolės dalį. Kaip tai teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nepateikta objektyvių duomenų, jog iki 2021 m. sausio mėnesio ieškovai būtų nurodę atsakovui, kaip konkrečiai 2019 m. gegužės 28 d. buvo paskirstyta atsakovo įmoka ir kad jis jiems liko skolingas konkrečią dalį paskolos sumos pagal 2014 m. birželio 28 d. paskolos sutartį. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančius ieškovo ir atsakovo elektroninio susirašinėjimo duomenis apie tai, kad buvo vedamos derybos dėl kompensacijos už pavėluotą paskolos grąžinimą bei mokėjimo terminų. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ieškovo bylos nagrinėjimo metu duotus paaiškinimus, jog ieškovai žodžiu informavo atsakovą, kad iš grąžintos sumos bus įskaityti delspinigiai, tačiau padarė išvadą, jog atsakovas nei apie apskaičiavimo metodiką, nei apie galutinę delspinigių įskaitymo sumą nebuvo informuotas.

25. Vertinant apeliantės teiginius, kad ieškovai atsakovo mokėjimą galėjo suprasti kaip dalinį sutartinės prievolės įvykdymą dar ir dėl to, jog atsakovas nurodė, kad ši piniginė įmoka užtikrinta hipotekos sutartimi, įvertintina ir tai, jog rašytiniais įrodymais byloje nustatyta, kad ieškovai (kreditoriai) 2019 m. gegužės 28 d. Plungės r. 1-ojo notarų biuro notarei pateikė prašymą atlikti vykdomąjį įrašą pagal sutartinę hipoteką, jame nurodė, jog skolininkas ir įkaito davėjas – S. G., negrąžintos skolos dydis – 71 825,76 Eur, delspinigiai – po 0,2 proc. už kiekvieną uždelstą dieną nuo negrąžintos sumos, skaičiuojami nuo skolos grąžinimo termino pabaigos dienos iki prašymo atlikti vykdomąjį įrašą pateikimo dienos. Ieškovai minėtu prašymu prašė išduoti vykdomąjį įrašą ne tik dėl pagrindinės skolos, bet ir dėl delspinigių. Kaip nurodyta anksčiau, šalims 2019 m. gegužės 28 d. akivaizdžiai buvo žinoma aplinkybė, kad paskolos grąžinimo terminas praleistas. Apeliantė neginčija byloje pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad ieškovai, sužinoję, jog 2019 m. gegužės 28 d. atsakovas į ieškovės sąskaitą pervedė 71 825,76 Eur (t. y. sumą, lygią negrąžintos paskolos sumos dydžiui), su prašymu nieko nebedarė ir vykdomojo įrašo negavo. Jei ieškovai, kaip teigia ieškinyje, 2019 m. gegužės 28 d. iš atsakovo gautos 71 825,76 Eur sumos dalį (25 857,27 Eur) įskaitė kaip delspinigius ir vertino, kad atsakovas liko jiems skolingas dalį pagrindinės skolos – 25 857,27 Eur, ieškovai turėjo pagrindą kreiptis dėl vykdomojo įrašo atlikimo dėl likusios skolos dalies. Nors apeliantė akcentuoja, kad atsakovas ginčo mokėjimo paskirtyje, be kita ko, nurodė, jog ši piniginė įmoka užtikrinta hipotekos sutartimi, taip pat vėliau atsakovas (skolininkas) nesiėmė jokių veiksmų panaikinti hipotekos sutartimi jo nekilnojamajam turtui nustatytą hipoteką, tačiau, kaip nustatyta anksčiau, patys ieškovai prašymo atlikti vykdomąjį įrašą pagal sutartinę hipoteką dėl, kaip teigia ieškinyje, likusios skolos nebeteikė.

26. Byloje esančių duomenų visuma nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti įrodyta aplinkybę, jog 2019 m. gegužės 28 d. įskaitydami gautą atsakovo 71 825,76 Eur mokėjimą ieškovai vadovavosi būtent CK 6.54 straipsnio 1–4 dalių nuostatose nustatyta įmokų paskirstymo tvarka. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka ir pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo padarytą labiau tikėtiną išvadą, jog 2019 m. gegužės 28 d. ieškovai priėmė iš atsakovo paskolos mokėjimą ir sutiko, kad su jais tą dieną buvo iki galo atsiskaityta pagal pagrindinę prievolę (CPK 176, 185 straipsnis).

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes, byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino šalių paaiškinimus ir kitus byloje esančius faktinius duomenis bei padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas dėl įrodinėjimo dalyko, atsižvelgdamas į visumą byloje esančių įrodymų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos duomenys sudarė pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui pripažinti, jog 2019 m. gegužės 28 d. ieškovai priėmė atsakovo pervestas lėšas kaip pagrindinės skolos sumos grąžinimą (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo padaryti priešingas išvadas.

28. Atsakovas byloje buvo pareiškęs prašymą iš esmės ieškovų pareikštam reikalavimui priteisti netesybas (delspinigius) taikyti ieškinio senaties terminą (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Apeliaciniu skundu ieškovė neginčija pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, kuriomis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismui konstatavus, jog ieškovai 2019 m. gegužės 28 d. priėmė atsakovo įmoką kaip pagrindinės skolos grąžinimą, ieškovai yra praleidę CK 1.125 straipsnio 5 dalyje nustatytą sutrumpintą 6 mėnesių terminą reikalavimui dėl netesybų pareikšti. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė nenurodė savarankiškų konkrečių nesutikimo su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis argumentų, teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

29. Teisėjų kolegija nenustatė teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo, įrodinėjimo naštos paskirstymo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Taip pat nenustatyta pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ar pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias įmokų paskirstymą, ar nepagrįstai rėmėsi kasacinio teismo formuojama praktika. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, dėl to jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

30. Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93, 302 straipsniai). Ieškovės apeliacinio skundo netenkinus, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Atsakovas įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, dėl to atsakovo bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismas 2022 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.