- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-07
- Bylos Nr.
- 1A-134-574/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-18080-2018-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Mačionytė, Audrius Cininas, Vitalija Norkūnaitė
- Nuteistasis
- G. K.
- Nukentėjusysis
- N. Š.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vitalijos Norkūnaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 06 val., dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.
Nukentėjusiosios N. Š. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš G. K. nukentėjusiosios naudai priteista 300 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 320 Eur proceso išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. G. K. nuteistas už tai, kad 2018-02-14, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), tyčia sugriebė N. Š. už kairės rankos, patraukė ją link savęs ir taip sukėlė N. Š. fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu G. K. prašo nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti. Tuo atveju, jei byla nebūtų nutraukta, prašo jį išteisinti.
3. Nurodo, kad nebuvo pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kadangi byloje nėra nukentėjusiosios N. Š. pareiškimo dėl 2018 m. vasario 14 d. smurto ir sukelto fizinio skausmo, kaip teigiama kaltinamajame akte. Teismas perdavė bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje tik tuo pagrindu, kad posėdžio metu N. Š. išreiškė pageidavimą tęsti persekiojimą. Ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo pradėtas pagal N. Š. pareiškimą, kuriame ji nurodo, kad 2018 m. vasario 14 d. apie 15 val. 30 min. jis laukė jos prie darbo, įžeidinėjo, stūmė, neleido atsisėsti į mašiną. Pareiškime nėra aplinkybių, kurios leistų pradėti ikiteisminį tyrimą dėl fizinio skausmo sukėlimo. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį asmuo atsako tik tuo atveju, jei yra nukentėjusiosios skundas ar prokuroro reikalavimas. Pagal N. Š. 2018 m. kovo 22 d. pareiškimą ikiteisminis tyrimas negalėjo būti pradėtas. Tik 2018 m. balandžio 5 d. N. Š. apklausos protokole nurodyta, kad jis 2018 m. vasario 14 d. ją sugriebė ir patraukė, bet nei apie skausmą, nei apie mėlynes nenurodė. 2018 m. liepos 8 d. apklausos metu nurodė, kad jai ant rankos išliko mėlynės. N. Š. posėdyje išsakytas pageidavimas nagrinėti bylą, nepaneigia įstatyme įtvirtinto reikalavimo procesą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pradėti tik gavus nukentėjusiojo skundą ar pareiškimą. Nukentėjusiojo valia tęsti jau pradėtą baudžiamąjį procesą, teisiškai reikšminga gali būti tokiu atveju, kai ikiteisminis tyrimas atliktas nusikalstamų veikų kategorijoms, priskirtoms valstybiniam kaltinimui. Nesant proceso pradėjimo dėl galimai padarytų veikų pagrindo, visi procesiniai veiksmai yra neteisėti. Todėl byla turėjo būti nutraukta.
4. Išnagrinėtoje byloje neteisėtai pradėto ir baigto ikiteisminio tyrimo surinkti duomenys, kaip ir duomenys surinkti nagrinėjant bylą teisme, negali būti pripažinti įrodymais. Įrodymai turi būti gauti teisėtai, įstatymo nustatyta tvarka.
5. Nuosprendis grindžiamas nepatikimais nukentėjusiosios bei liudytojų parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu pati nukentėjusioji nenurodė, kad 2018 m. vasario 14 d. jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Taip pat liudytoja nukentėjusiosios sesuo S. M. ikiteisminio tyrimo metu nenurodė nei apie seseriai sukeltą skausmą, nei apie ant kūno buvusias mėlynes. Kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių sužalojimą ar skausmo sukėlimą, byloje nėra. Baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą galima tik nustačius, jog kaltininkas neabejotinai atliko įstatymo dispozicijoje nurodytus veiksmus, kurie įstatymų leidėjo pripažįstami kaip neabejotinai sukeliantys fizinį skausmą. Tokių įrodymų byloje nėra.
6. Liudytojų S. M. ir nukentėjusiosios sūnaus D. Š. parodymai apie tai, kad jie 2018 m. vasario 15 d. matė ant N. Š. rankos mėlynes, vertintini kritiškai ne tik dėl jų prieštaringo turinio (liudytojai skirtingai apibūdino mėlynių buvimo vietą ir jų kiekį), bet ir dėl to, kad S. M. apie šias aplinkybes nurodė tik duodama parodymus teisme, nors buvo apklausiama ir ikiteisminiame tyrime. Liudytojai yra suinteresuoti, turėjo pakankamai laiko suderinti parodymus. N. Š. net žiūrėdama vaizdo įrašą teismo posėdyje, negalėjo nurodyti momento, kada jis tariamai sugriebė jai už rankos. Peržiūrėjus filmuotą medžiagą, nei viename kadre nesimato, kad N. Š. būtų sukeltas fizinis skausmas. Duodama parodymus teisme, N. Š. parodė, kad jis sugriebė ją abiem rankomis, vėliau nurodė, kad griebė tik viena ranka ir mėlynės liko ant kairės rankos žasto. Vaizdo įraše nei vienos aplinkybės, kurias nurodė N. Š., nesimato, tačiau teismas nurodė, kad jos parodymais galima vadovautis.
7. Teismas, aprašydamas vaizdo įrašą ir konstatuodamas „sugriebimo ir patraukimo“ aplinkybes, nurodė „galimai patraukia“. Sąvoka galimai sudaro pagrindą teigti, kad teismas padarė tik prielaidą, o apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.
8. Konstatuodamas kaltinime nurodytų aplinkybių buvimą, teismas remiasi vaizdo įrašo 14-16 sek, nurodydamas, kad įrašas patvirtina, kad G. K. tiesia ranką link N. Š. bei ją suima ir šiek tiek (galimai) patraukia. Ši išvada yra nepagrįsta. Vaizdo įraše matosi, kad jo kairė ranka 14 sek. yra nuleista prie mašinos durelių, 15 sek. – ten pat, labai gerai matosi, kad jis nelaiko N. Š. rankos, nes matosi ne tik jos rankos žastas, bet ir visa ranka. 16 sek. N. Š. pakelia kairę ranką, pataisydama plaukus. Nei paėmimo už rankos, nei patraukimo visiškai nesimato.
9. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
10. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad G. K. ginčija ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumą bei nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.
11. Apeliantas nurodo, kad pagal N. Š. 2018 m. kovo 22 d. pareiškimą ikiteisminis tyrimas negalėjo būti pradėtas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kadangi byloje nėra nukentėjusiosios N. Š. pareiškimo dėl 2018 m. vasario 14 d. smurto ir sukelto fizinio skausmo. Tik 2018 m. balandžio 5 d. N. Š. apklausos protokole nurodyta, kad jis 2018 m. vasario 14 d. ją sugriebė ir patraukė, bet nei apie skausmą, nei apie mėlynes nenurodė. Su šiais skundo argumentais nesutiktina. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tai nuosprendyje nurodė ir pirmosios instancijos teismas, byloje yra du N. Š. pareiškimai (t. 1, b.l. 3, 8) ir pareiškimo patikslinimas (b.l. 9), tačiau nei viename iš jų nėra rašoma apie 2018-02-14 įvykį ir G. K. padarytą nusikaltimą. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Ikiteisminio tyrimo metu 2018-04-05 buvo apklausta N. Š., kuri apklausos metu parodė apie 2018 m. vasario 14 d. įvykį.
12. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo išvadai, kad nors nėra N. Š. pareiškimo dėl 2018 m. vasario 14 d. įvykio, tačiau buvo gautas nukentėjusiosios pareiškimas dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos, kurią galėjo padaryti būtent G. K., ir dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Vien tai, kad šiame pareiškime nebuvo nurodyti visi įvykiai, dėl kurių galėtų būti pradėtas ikiteisminis tyrimas G. K. atžvilgiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o tai padaryta vėliau, liudytojos apklausos metu, detalizuojant pareiškime pateiktą informaciją, negali būti laikoma esminiu proceso pažeidimu ir pagrindu nutraukti baudžiamąją bylą. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, nukentėjusioji pageidavo, kad procesas dėl 2018 m. vasario 14 d. įvykio būtų tęsiamas. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, kad, nagrinėjamu atveju, formalus baudžiamojo proceso įstatymo taikymas pažeistų esminius baudžiamojo proceso principus, dėl išsamaus nusikalstamų veikų atskleidimo ir tinkamo įstatymo pritaikymo, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas, nėra BPK 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyto pagrindo nutraukti baudžiamąjį procesą.
13. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas, padarytas įvertinus surinktus įrodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK numatytus įrodymų vertinimui keliamus reikalavimus. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio taisyklių, išsamiai ir nešališkai įvertino ne tik nukentėjusiosios N. Š. poziciją dėl bylos aplinkybių, bet ir visų surinktų duomenų visumą, palygino ir sugretino visus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrino juos BPK nustatytais proceso veiksmais, išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai atliko įrodymų tyrimą ir nuosprendį grindė BPK 20 straipsnio tvarka patvirtintais įrodymais, vertino visus byloje buvusius įrodymus ir motyvuotai pasisakė dėl ko vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus atmeta. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, visi byloje buvę duomenys buvo patikrinti teisiamajame posėdyje, dėl kiekvieno iš jų proceso šalys turėjo teisę teikti paaiškinimus bei argumentus. Įrodymų visumos vertinimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, nes teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
14. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusiosios parodymai, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, yra prieštaringi bei nenuoseklūs. Su šiais skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Apeliantas nurodo, kad tik 2018 m. balandžio 5 d. N. Š. parodė, kad jis 2018 m. vasario 14 d. ją sugriebė ir patraukė, bet nei apie skausmą, nei apie mėlynes nenurodė. Tai, kad nukentėjusioji 2018 m. balandžio 5 d. apklausos metu nenurodė apie 2018 m. vasario 14 d. jai sukeltą fizinį skausmą, įvertinus tai, kad ji davė parodymus ne vien apie 2018 m. vasario 14 d. epizodą, o buvo apklausiama dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje. Kaip matyti iš minėto protokolo, klausimas apie tai ar jai skaudėjo ar ne, užduotas nebuvo. Vėliau apklausta dėl esminių įvykio aplinkybių, nukentėjusioji davė iš esmės vienodus parodymus, kuriuos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Nukentėjusioji nurodė, kad fizinis skausmas jai buvo sukeltas G. K. sugriebus jai už rankos.
15. Liudytojai S. M. ir D. Š. nurodė, kad ant nukentėjusiosios rankos matė kraujosruvas. Įvertinus jų duotų parodymų turinį matyti, kad nors liudytojai S. M. ir D. Š. skirtingai apibūdina kraujosruvas, tačiau jie nesudaro pagrindo abejoti šių liudytojų parodymų dalimi, kurie sutampa su nukentėjusiosios parodymų dalimi apie patį fizinio smurto panaudojimo faktą. Ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. balandžio 5 d. apklausta nukentėjusioji N. Š. parodė, kad 2018 m. vasario 14 d. K. atvažiavo prie jos darbo ir jai išėjus į lauką, jis priėjo prie jos bei sugriebė jai už rankos patraukdamas link savęs, dėl ko ji pajuto skausmą (t. 1, b.l. 19-20). Papildomų apklausų 2018 m. liepos 18 d. ir rugpjūčio 14 d. nukentėjusioji papildomai nurodė, kad nuo G. K. sugriebimo jai už rankos, ant kairės rankos liko mėlynės (t. 1, b.l. 70-71, 82). Teismo posėdžio metu nukentėjusioji nurodė, kad G. K. suėmė už kairės rankos, dėl ko ji juto skausmą ir rankos dalyje tarp peties ir alkūnės liko mėlynės, kurias matė jos sūnus ir sesuo (t. 1, b.l. 187-191). Iš liudytojos S. M. ir D. Š. parodymų matyti, kad liudytoja S. M. buvo įvykio vietoje ir įvykį filmavo ir matė kaip G. K. suėmė jos seseriai už rankos, sekančią dieną po įvykio matė ant N. Š. kairės rankos kraujosruvas. Nukentėjusioji paaiškino, kad kraujosruvos liko nuo G. K. smurto. Liudytojas nukentėjusiosios sūnus D. Š. parodė, kad ant N. Š. kairės rankos matė mėlynes sekančią dieną po įvykio, apie tai, kad jos atsirado dėl G. K. smurto jis sužinojo vėliau iš mamos N. Š. pasakojimo, nes ji nenorėjo jam sakyti, kad kraujosruvas padarė G. K. (t. 1, b.l. 187-189).
16. Teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiosios ir minėtų liudytojų parodymais, nes jie yra nuoseklūs, iš esmės neprieštaringi, vieni kitus patvirtina, šie asmenys buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ta liudytojų parodymų dalimi, kurią patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nukentėjusiosios parodymus patvirtina byloje esantis vaizdo įrašas, iš kurio matyti kaip G. K. tiesia ranką link N. Š. kairės rankos. Priešingai nei nurodo, apeliantas, vaizdo įrašas patvirtina nukentėjusiosios nurodomas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, taip pat įvertino ir aplinkybę, kad nuo 2018 m. sausio mėnesio G. K. ir N. Š. bendravo būtent daugiausiai G. K. iniciatyva, tai patvirtina byloje esantys garso įrašai ir jų išklotinė, iš kurios matyti, kad vieno iš susitikimų (ne įvykio dieną) su G. K. metu, nukentėjusioji sako „<...> paleisk <..> po tavęs man mėlynės lieka“, todėl nėra pagrindo netikėti iš esmės logiškais N. Š. parodymais.
17. Patikrinus pirmosios instancijos teismo atliktą byloje surinktų įrodymų vertinimą, negauta duomenų, kad nukentėjusioji būtų melagingai apkaltinusi G. K. smurtavimu, t.y. sugriebimu už rankos. Nors pagrindiniai įrodymai yra nukentėjusiosios ir liudytojų S. M. ir D. Š. parodymai, tačiau jų parodymai esminėse detalėse vieni kitus patvirtina ir paneigia nuteistojo nurodomas aplinkybes, kad fizinio smurto nukentėjusiosios atžvilgiu jis nenaudojo.
18. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra nustatyta, kad po to, kai G. K. suėmė nukentėjusiajai už rankos, ją link savęs patraukė, todėl iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalintina įrodyta pripažinta aplinkybė, kad G. K. patraukė nukentėjusiąją link savęs.
19. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo G. K. apeliacinį skundą atmesti.