- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-04-19
- Bylos Nr.
- I-5178-142/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05927-2015-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Margarita Stambrauskaitė, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- L. S.
- Atsakovas
- Valstybės garantuojamai teisinės pagalbos tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
- Advokatai
- Agata Aganauskienė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Margaritos Stambrauskaitės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjai L. S., viešo teismo posėdžio metu išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos L. S. skundą atsakovams Valstybės garantuojamai teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo ir turtinės žalos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
L. S. (toliau – pareiškėja) 2015 m. gruodžio 18 d. kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 1–6, 10–25), prašydama: 1) panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – Tarnyba) 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. (1.7)S-3325-4260-15 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (toliau – Tarnybos sprendimas); 2) priteisti dėl Tarnybos darbuotojų kaltės patirtus 860,18 Eur dydžio nuostolius (turtinę žalą); 3) priteisti 13,96 Eur bylinėjimosi išlaidų (toliau – skundas).
Pareiškėja skunde nurodo, kad skundžiamu Tarnybos sprendimu buvo atsisakyta jai suteikti antrinę teisinę pagalbą, t. y. surašyti kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 12 d. nutarties. Paaiškina, kad į Tarnybą pareiškėja kreipėsi 2015 m. spalio 16 d., o Tarnyba 2015 m. spalio 26 d. pareiškėjos prašymą su priedais persiuntė advokatei Agatai Aganauskienei dėl išvados pateikimo. Nurodo, kad 2015 m. lapkričio 23 d. pareiškėja Tarnyboje gavo jai nepalankų Tarnybos sprendimą, todėl pareiškėja neteko galimybės kasacine tvarka apskųsti Vilniaus apygardos teismo nutartį, t. y. tinkamai apginti savo pažeistas teises. Tarnybos sprendime buvo klaidingai nurodyta, kad pareiškėja kreipėsi į Tarnybą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarčių, nes pareiškėja siekė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui apskųsti Vilniaus apygardos teismo nutartį. Be to, Tarnyba nepateikė pareiškėjai advokatės Agatos Aganauskienės išvados, sprendimą surašė ne ant firminio blanko, Tarnybos sprendimas nebuvo pasirašytas Tarnybos direktorės. Paaiškina, kad Tarnyba netinkamai vykdė savo pareigas ir tada, kai su prašymu į Tarnybą kreipėsi pareiškėjos sutuoktinis J. V. S. Nurodo, kad dėl Tarnybos vykdyto piktnaudžiavimo pareiškėja patyrė 860,18 Eur nuostolių, todėl prašo juos priteisti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėja palaikė savo skundą ir prašė jį tenkinti. Atkreipė dėmesį į tai, kad advokatei Agatai Aganauskienei pareiškėja buvo įteikusi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. vykdomąjį raštą, kuris buvo be teismo darbuotojų parašų ir be herbinio teismo antspaudo, tačiau Tarnyba to tinkamai neįvertino. Pasak pareiškėjos Tarnyba nebendradarbiavo su pareiškėja, o Tarnybos neatvykimas į teismo posėdį įrodo, kad Tarnyba pripažįsta savo kaltę. Teismo posėdžio metu pareiškėja pateikė teismui papildomus dokumentus (t. II, b. l. 1–76).
Atsiliepimas
Tarnyba atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 93–96). Nurodo, kad skundžiamas Tarnybos sprendimas buvo priimtas įvertinus pareiškėjos pateiktus dokumentus ir atsižvelgus į advokatės Agatos Aganauskienės pateiktą išvadą, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjai yra neperspektyvus. Atkreipia dėmesį, kad Tarnyba nenustatė jokių priežasčių, kurioms esant būtų galima kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, nes pareiškėja nepateikė objektyvių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą. Tarnybos nuomone, pareiškėja neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, todėl jos skundas turėtų būti atmestas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje Tarnybos atstovas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką Tarnyba informuota tinkamai (t. I, b. l. 175). 2016 m. kovo 16 d. teisme gautas Tarnybos prašymas bylą nagrinėti Tarnybos atstovui nedalyvaujant (t. I, b. l. 177).
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – skundžiamo Tarnybos sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas bei pareiškėjos reikalavimo priteisti 860,18 Eur turtinės žalos atlyginimą pagrįstumas.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).
Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjos skundas dėl turtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus Tarnybos (jos tarnautojų) veiksmus, turtinės žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp Tarnybos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios turtinės žalos. Neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pareiškėja turtinės žalos atsiradimą kildina iš Tarnybos sprendimo, kuriuo, kaip minėta, buvo atsisakyta pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (2014 m. gruodžio 11 d. redakcija) (toliau – Teisinės pagalbos įstatymas) 18 straipsnio 1 dalimi, norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia Tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus. Taigi, būtent pareiškėjui, pageidaujančiam pasinaudoti antrine teisine pagalba, tenka pareiga pagrįsti konkretaus poreikio ir pakankamų prielaidų kreiptis į teismą su tam tikro turinio reikalavimu egzistavimą.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2015 m. spalio 19 d. Tarnyboje buvo užregistruotas pareiškėjos 2015 m. spalio 16 d. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą (toliau – prašymas), kuriame pareiškėja nurodė: „Vilniaus miesto apylinkės teismas išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-24007-595/20156 dėl antstolio Andriaus Bublio veiksmų vykdomosiose bylose Nr. 0042/15/00444, Nr. 0042/15/00443 ir 2015 m. birželio 3 d. nutartimi skundą atmetė. Minėta nutartis buvo skundžiama Vilniaus apygardos teismui, kuris 2015 m. spalio 12 d. nutartimi pirmos instancijos nutartį paliko nepakeistą. Su priimtomis nutartimis nesutinku, todėl noriu kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą dėl nutarčių panaikinimo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes man reikalinga antrinė teisinė pagalba procesiniams dokumentams parengti.“ (t. I, b. l. 97).
Žemesnės instancijos teismas
Tarnyba 2015 m. spalio 26 d. raštu Nr. (1.7)-SD-2421-15 „Dėl išvados pateikimo pagal prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą“ (toliau – raštas) (t. I, b. l. 119) kreipėsi į advokatę Agatą Aganauskienę, prašydama per 10 dienų nuo šio rašto gavimo dienos pateikti išvadą, ar nėra Teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintų pagrindų, kuriems esant antrinė teisinė pagalba yra neteikiama. Minėto rašto kopija buvo skirta ir pareiškėjai, informuojant ją apie advokatės Agatos Aganauskienės darbo vietos adresą bei tai, kad sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjai pagal jos pateiktą prašymą, Tarnyba priims tik gavusi minėtą išvadą iš advokatės. Be to, šiame rašte buvo nurodyta, kad prie rašto advokatei pridedama pareiškėjos prašymo ir papildomų dokumentų kopijos (iš viso 22 lapai).
Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad Tarnyba 2015 m. lapkričio 11 d. gavo advokatės Agatos Aganauskienės 2015 m. lapkričio 9 d. išvadą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (toliau – išvada) (t. I, b. l. 120–121). Šioje išvadoje advokatė nurodė, kad susipažino su Tarnybos pateikta medžiaga, taip pat su pareiškėjos advokatei pateikta medžiaga (t. y. antstolio Andriaus Bublio 2015 m. liepos 10 d. patvarkymu Nr. 0042/15/00443M3, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. vykdomuoju raštu) ir nustatė, kad nėra nei vieno Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – Civilinio proceso kodeksas) 346 straipsnio 2 dalyje numatyto pagrindo kasaciniam skundui. Išvadoje buvo nurodyta, kad antstolių procesinių veiksmų teisėtumas buvo iš esmės patikrintas apeliacinės instancijos civilinėse bylose Nr. 2S-1733-781/2015 ir Nr. 2S-1734-781/2015. Advokatė išvadoje nurodė, kad pareiškėjos reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, todėl antrinė teisinė pagalba yra neteiktina.
2015 m. lapkričio 19 d. Tarnyba priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo nusprendė atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai (t. I, b. l. 122–123) dėl atstovavimo neperspektyvumo ir pareiškėjos reikalavimų akivaizdaus nepagrįstumo. Tarnybos sprendime buvo pakartotas išvados argumentas, kad nėra priežasčių, kurioms esant galima kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą (nėra kasacijos pagrindų). Nesutikdama su tokiu Tarnybos sprendimu, pareiškėja kreipėsi į teismą.
Pareiškėja Tarnybos sprendimo neteisėtumą, be kita ko, sieja su sprendimo formos ir turinio trūkumais.
Pasak pareiškėjos, Tarnybos sprendime buvo klaidingai nurodyta, kad pareiškėja kreipėsi į Tarnybą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarčių, nes pareiškėja siekė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui apskųsti Vilniaus apygardos teismo nutartį. Šis pareiškėjos argumentas yra nepagrįstas, nes, kaip minėta, pareiškėjos pasirašytame prašyme buvo nurodyta: „Su priimtomis nutartimis nesutinku, todėl noriu kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą dėl nutarčių panaikinimo“ (t. I, b. l. 97). Taigi, pareiškėją prašymą suformulavo ne tik dėl Vilniaus apygardos teismo nutarties, bet ir dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarčių apskundimo.
Pasak pareiškėjos, Tarnyba nepateikė pareiškėjai advokatės Agatos Aganauskienės išvados, sprendimą surašė ne ant firminio blanko, Tarnybos sprendimas nebuvo pasirašytas Tarnybos direktorės.
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio 2 ir 3 dalis, individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka; aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu, o pagal 8 straipsnio 1 dalį, aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Tarnybos sprendime nurodyti tiek faktai, tiek ir teisės aktų nuostatos, kuriomis remiantis sprendimas buvo priimtas. Tarnybos sprendime iš esmės buvo pakartoti advokatės išvados argumentai, todėl Tarnyba neprivalėjo atskirai šią išvadą pateikti pareiškėjai. Tarnybos sprendimas patvirtintas antspaudu ir pasirašytas tam įgaliojimus turinčio asmens, t. y. Teisės skyriaus vedėjos Loretos Minkevičienės pagal Tarnybos direktorės Anželikos Banevičienės 2015 m. liepos 16 d. įgaliojimą Nr. T-13-15 (t. I, b. l. 124). Tarnybos sprendimas turi ir kitus dokumentams privalomus rekvizitus (dokumento rengėjo pavadinimą, dokumento datą, dokumento registracijos numerį). Tarnybos sprendime buvo aiškiai išreikšta Tarnybos valia (dėl atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą), jame nurodyta apskundimo tvarka. Taigi, Tarnybos sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatyme nustatytus individualaus teisės akto reikalavimus, todėl vien tai, kad Tarnybos sprendime nėra nurodyti Tarnybos rekvizitai (Tarnybos adresas, telefono, fakso numeriai, elektroninio pašto adresas, kodas) nėra laikytinas esminiu Tarnybos sprendimo turinio trūkumu, sudarančiu pagrindą minėtą sprendimą panaikinti. Tarnyba visapusiškai ir išsamiai išanalizavo visas pareiškėjos prašymui išnagrinėti reikšmingas aplinkybes bei detaliai ir aiškiai motyvavo jo faktinį bei teisinį priėmimo pagrindą ir savo sprendimą atsisakyti teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą, Tarnybos sprendimas priimtas ir tinkamai pasirašytas tam įgalioto subjekto, todėl atitinka teisės aktų reikalavimus, keliamus tokių sprendimų turiniui ir formai.
Pareiškėja su Tarnybos sprendimu nesutinka taip pat ir iš esmės. 2016 m. sausio 15 d. teisme gautas pareiškėjos atsikirtimas į atsiliepimą (t. I, b. l. 125–143), kuriame pareiškėja nurodė, kad buvo pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Pasak pareiškėjos, šį pagrindą žinojo ir Tarnyba, nes pareiškėja advokatei Agatai Aganauskienei buvo pateikusi Civilinio proceso kodekso nuostatų (648 straipsnio 3 dalies) neatitinkantį vykdomąjį raštą, kurio pagrindu antstolis A. Bublys pradėjo vykdomąją bylą. Pareiškėjos nuomone, antstolis neturėjo teisės pradėti vykdyti vykdomojo dokumento, kuris buvo be parašų ir be teismo herbinio antspaudo.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo nuoseklioje praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama (LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2015 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2195-575/2015 ir kt.). Antrinės teisinės pagalbos teikimo ribojimai yra įtvirtinti Teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje.
Kaip minėta, Tarnybos sprendimas atsisakyti teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą yra priimtas, vadovaujantis Teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 punktu, numatančiu, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir 11 straipsnio 7 dalies 2 punktu, numatančiu, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą, t. y. spręsti, ar pareiškėjo reikalavimas apginti materialiąją teisę yra pagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis bylą. Tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, taip pat numatydamas tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti ne visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, o tik tokių, kuriems tokia pagalba būtiniausia, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (LVAT 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-714/2007, 2011 m. kovo mėn. 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-2853/2011, 2011 m. gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-684/2011, 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2177/2013 ir kt.). Todėl darytina išvada, kad Tarnyba, vertindama pareiškėjos reikalavimo ginti materialiąją teisę pagrįstumą, neperžengė įstatymų jai nustatytų ribų.
Teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktų taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą (LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010 ir kt.). Taigi šiuo atveju Tarnyba, gavusi pareiškėjos prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, turėjo vertinti, ar pagal pareiškėjos pateiktus dokumentus ir jos nurodytas faktines aplinkybes pakanka duomenų įstatymų reikalavimus atitinkančiam teismui teiktinam kasaciniam skundui parengti. Tuos pačius dokumentus nagrinėjamoje byloje vertina ir teismas, siekdamas nustatyti, ar Tarnybos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-24007-595/2015 (proceso Nr. 2-68-3-16697-2015-6) rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bylą ir 2015 m. birželio 3 d. priėmė nutartį atmesti pareiškėjos ir J. V. S. skundą dėl antstolio Andriaus Bublio veiksmų vykdomosiose bylose Nr. 0042/15/00444 (skolininkas J. V. S., išieškotojas UAB „Vilniaus energija“) ir Nr. 0042/15/00443 (skolininkė pareiškėja, išieškotojas UAB „Vilniaus energija“). Vilniaus miesto apylinkės teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, kad vykdomieji dokumentai antstoliui yra pateikti vykdyti neteisėti ar antstolio vykdomi neteisėtai (t. I, b. l. 116). Vilniaus miesto apylinkės teismas toje pačioje civilinėje byloje 2015 m. birželio 9 d. rašytinio proceso tvarka priėmė nutartį atmesti pareiškėjos ir J. V. S. prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – įpareigojimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto 2 pensijų skyrių sustabdyti išskaitymus iš pensijos skolos dengimui (t. I, b. l. 117–118). Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2S-1733-781/2015, 2S-1734-781/2015 (proceso Nr. 2-68-3-16697-2015-6) apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bylą ir 2015 m. spalio 12 d. priėmė nutartį atmesti pareiškėjos ir J. V. S. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 3 d. ir 2015 m. birželio 9 d. nutarčių (t. I, b. l. 108–114). Minėtoje nutartyje Vilniaus apygardos teismas, be kita ko, konstatavo, kad įsiteisėjusio Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-25006-608/2014 pagrindu išduotas 2014 m. rugsėjo 2 d. vykdomasis raštas turi visus jam būtinus elementus, parašus bei antspaudus, todėl yra vykdytinas ir nėra pagrindo teigti, kad antstolio vykdomas neteisėtai (t. I, b. l. 111). Nepaisant to, Tarnyba, siekdama išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti pareiškėjos prašymą, kreipėsi į advokatę Agatą Aganauskienę, prašydama pateikti motyvuotą išvadą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjai. Pareiškėja apskritai ginčija Tarnybos teisę kreiptis į advokatą išvados pateikimui, taip pat nurodo, kad Tarnyba neturėjo teisės perduoti advokatei jos asmens dokumentų.
Teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 9 dalis numato, kad Tarnyba, spręsdama dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, turi teisę prašyti advokato išvados, ar yra 11 straipsnio 7 dalyje nustatytų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų. Pagal Teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 5 dalį, Tarnyba, parinkdama advokatą, atsižvelgia į pareiškėjo siūlymą dėl konkretaus advokato paskyrimo, pareiškėjo gyvenamąją vietą, advokato darbo vietą, advokato darbo krūvį ir į kitas antrinės teisinės pagalbos teikimui reikšmingas aplinkybes. Taigi, byloje nėra duomenų, paneigiančių Tarnybos teisę dėl išvados pateikimo kreiptis į advokatę Agatą Aganauskienę (kurios darbo vieta Erfurto g. 30, Vilniuje, o pareiškėjos gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjos argumentai susiję su neteisėtai advokatei perduotais pareiškėjos asmens duomenimis (paso kopija) atmetami kaip nepagrįsti, nes, pasirašydama prašymą pareiškėja patvirtino, kad yra informuota, jog prašyme bei prie jo pridėtuose dokumentuose (įskaitant ir paso kopiją) pateikti ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys gali būti tvarkomi antrinės teisinės pagalbos teikimo tikslais (t. I, b. l. 101).
Konstitucijoje ir įstatymuose nustatyta įsiteisėjusio teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 22 d. sprendimas už akių įsiteisėjo 2014 m. rugpjūčio 26 d., todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Lidija Valentukonytė 2014 m. rugsėjo 24 d. išdavė išieškotojui UAB „Vilniaus energija“ 2014 m. rugsėjo 2 d. vykdomąjį raštą, kurį išieškotojas pateikė antstoliui vykdyti 2015 m. kovo 6 d. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos argumentai susiję su tuo, kad antstolis be pagrindo pradėjo vykdyti vykdomąjį dokumentą, nėra pakankama prielaida kasaciniam skundui pateikti, nes pareiškėja nepateikė Tarnybai duomenų leidžiančių daryti prielaidą, kad egzistuoja Civilinio proceso kodekso 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka, t. y., kad buvo materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kitų kasacijos pagrindų taip pat nebuvo nustatyta.
Pareiškėja teismo taip pat prašė perduoti bylą į prokuratūrą. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 109 straipsnio 1 dalį, jeigu teismas nustato proceso šalies veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui. Pasak pareiškėjos, Tarnyba yra susijusi su bylų klastojimu, nes tiek ant Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarčių, tiek ir ant Vilniaus apygardos teismo nutarties yra nurodytas civilinės bylos proceso Nr. 2-68-3-16697-2015-6, o vykdomajame rašte nurodytas visai kitas proceso Nr. 2-68-3-17711-2014-3. Šie pareiškėjos argumentai taip pat atmetami kaip nepagrįsti, nes antstoliui pateiktas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. vykdomasis raštas buvo išduotas civilinėje byloje Nr. 2-25006-608/2014 (proceso Nr. 2-68-3-17711-2014-3), kurioje buvo priimtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 22 d. sprendimas už akių pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovams L. S. (pareiškėjai) ir J. V. S., o pareiškėjos nurodytas proceso Nr. 2-68-3-16697-2015-6 yra susijęs su kita civiline byla, kurioje buvo nagrinėtas pareiškėjos ir J. V. S. skundas dėl antstolio veiksmų. Atsižvelgiant į tai, kad tai yra dvi skirtingos civilinės bylos, teisminio proceso numeriai taip pat yra skirtingi, todėl teismas neturi pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo dėl kreipimosi į prokuratūrą.
Pareiškėja atsikirtime atkreipė dėmesį į tai, kad Tarnybos pateiktą atsiliepimą pasirašė galimai neegzistuojantis asmuo Loreta Minekvičienė, todėl toks atsiliepimas turėtų būti atmestas, o Tarnybai skirta bauda už teismo apgaudinėjimą. Teismas neturi pagrindo abejoti Tarnybos per Lietuvos teismų elektroninį paslaugų portalą pateikto dokumento pasirašymo tikrumu, o Teisės skyriaus vedėjos Loretos Minkevičienės Tarnybos atsiliepime nurodyta pavardė „Minekvičienė“ teismo vertintina kaip korektūros klaida (rašymo apsirikimas). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos argumentai susiję su Tarnybos vykdomu teismo apgaudinėjimu atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėja tiek teismui pateiktame skunde, tiek atsikirtime, tiek ir teismo posėdžio metu nurodė daug informacijos apie pareiškėjos sutuoktinio J. V. S. 2012 m. gruodžio 12 d. Tarnybai pateiktą prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo civilinėje byloje dėl privalomosios testamento dalies priteisimo (ieškovas – J. V. S., atsakovė – M. I. S.). Šiuo aspektu teismas sutinka su Tarnybos atsiliepime nurodytu argumentu, kad aplinkybės susijusios su pareiškėjos sutuoktiniu J. V. S. nėra susijusios su šioje byloje skundžiamu Tarnybos sprendimu, priimtu pareiškėjos (o ne jos sutuoktinio) atžvilgiu.
Kaip minėta, pareiškėja taip pat nurodė, kad Tarnybos atstovo nedalyvavimas teismo posėdyje įrodo, kad Tarnyba pripažįsta savo kaltę. Šis pareiškėjos argumentas atmetamas kaip nepagrįstas, nes administraciniame procese šalių dalyvavimas teismo posėdžiuose yra neprivalomas. Tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 72 straipsnio reikalavimais, atsiliepime privalėjo pateikti teismui informaciją, ar atsakovas dalyvaus bylą nagrinėjant teismo posėdyje ir tokią informaciją teismui pateikė (t. I, b. l. 96). Taigi, Tarnybos nedalyvavimas teismo posėdyje jokiu būdu negali būti vertinamas taip, kad Tarnyba nebepalaiko atsiliepime nurodytų savo argumentų, juo labiau tai nereiškia, kad Tarnyba sutinka su pareiškėjos skundu.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi pareiškėjos Tarnybai pateikto prašymo ir prie jo pridėtų dokumentų turinį, taip pat įvertinusi minėtoje advokatės išvadoje išdėstytas ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad Tarnyba pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje neperspektyvus, kadangi pareiškėja iš esmės nepateikė pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą teigti, jog egzistuoja Civilinio proceso kodekso 346 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti kasacijos pagrindai. Tuo tarpu Civilinio proceso kodekso 346 straipsnio 1 dalis aiškiai numato, kad kasacija galima tik tuo atveju, kai yra šiame straipsnyje išvardyti pagrindai. Taigi, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjos pateikta informacija ir dokumentai leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti pareiškėjos prašomą įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą, nes nėra prielaidų, pakankamų kasaciniam skundui paduoti. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Tarnyba skundžiamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai atsisakė teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą. Akivaizdu, kad teisinės pagalbos suteikimas tokioje situacijoje neatitiktų bendrųjų Teisinės pagalbos įstatyme apibrėžtų jos teikimo sąlygų, taip pat akivaizdžiai prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos efektyvumo ir ekonomiškumo, draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principams, įtvirtintiems Teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnyje.
Nustačiusi, kad Tarnybos sprendimas yra teisėtas (nėra esminės Civilinio kodekso 6.271 straipsnio taikymo sąlygos – neteisėtų veiksmų), teisėjų kolegija neturi pagrindo svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimo ir tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo.
Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija pareiškėjos skundą atmeta kaip nepagrįstą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos L. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.