- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-14
- Bylos Nr.
- 1A-283-337-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-89-1-00039-2011-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Vanagas, Algirdas Gaputis, Bronė Vidzėnienė
- Nukentėjusysis
- K. K.
- Nuteistasis
- L. Č.
- Advokatai
- Kęstutis Rakauskas
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas), Algirdo Gapučio ir Bronės Vidzėnienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal L. Č. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo L. Č. pripažinta kalta pagal LR BK 138 str. 1 d. ir nuteista laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Iš L. Č. K. K. priteista 1500 Lt nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. Č. nuteista už tai, kad ji 2010-12-29 apie 19.00 val. Utenoje, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini)-o namo trečio aukšto koridoriuje medine lazda vieną kartą sudavė K. K. į veidą ir dėl apatinio žandikaulio kairės pusės lūžimo padarė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą.
L. Č. skundžia Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. nuosprendį, prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti, priimti naują nuosprendį - ją išteisinti.
Šalies argumentai
L. Č. nurodo, kad su skundžiamu nuosprendžiu nesutinka, nes teismas byloje ištirtus įrodymus įvertino tendencingai, šališkai ir pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, kas sąlygojo neteisėto bei nepagrįsto nuosprendžio priėmimą.
Nurodo, kad ji K. K. smūgių į veidą nesudavė, žandikaulio nesulaužė. Nurodo, kad gindama sūnų Z. Č., atsinešta medine lazda, iš nugaros pusės du kartus sudavė nukentėjusiajam, kliudė jo dešinį petį ir nugarą. Teigia, kad teismas nepagrįstai šiais jos parodymus nesivadovavo, kadangi juos patvirtino liudytojai N. Š. ir Z. Č., be to, ir pats nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad ji jam be kitų smūgių sudavė lazda į nugarą, tačiau vėliau šiuos parodymus pakeitė. Nurodo, kad nukentėjusiojo parodymai yra nenuoseklūs, paneigti kitų liudytojų parodymais.
Nukentėjusysis K. K. ikiteisminio tyrimo metu aiškino, kad ji jam iš priekio sudavė pagaliu į žandikaulį ir jis nugriuvo, kuomet bandė keltis, ji jam vėl sudavė pagaliu į tą patį žandikaulį, po to, jam stojantis, ji jam sudavė pagaliu tris kartus į nugarą. Teisme nukentėjusysis aiškino, kad ji jam iš priekio sudavė tik vieną kartą - per galvą, į kairį žandą. Tačiau kodėl nukentėjusysis pakeitė savo parodymus, teismas netyrė ir nesiaiškino. Nors teisme nukentėjusysis prisipažino, jog dalis kūno sužalojimų neturi nieko bendra su jos suduotais smūgiais, tačiau teismas tokių nukentėjusiojo teiginių taip pat netyrė. Teigia, kad iš nurodytų parodymų matyti, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu dėl lazda suduotų smūgių skaičiaus melavo, kas patvirtina faktą, kad jis gali ją apkalbėti ir teigdamas, kad ji jam sudavė vieną smūgį lazda į žandikaulį.
Teigia, kad teismo išvada, jog nukentėjusiojo K. K. parodymus patvirtina įvykį mačiusi liudytoja N. Š., nepagrįsta, kadangi ji nurodė visiškai kitas įvykio aplinkybes nei pats nukentėjusysis. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja nurodė, kad ji du kartus trenkė pagaliu K. K. iš nugaros pusės per pakaušį, nurodė, kad vėliau K. K. grįžo į kambarį sumuštu veidu, sakė, kad jam skauda kaktą ir žandikaulį, ant kaktos buvo iššokęs guzas. Apeliantė teigia, kad suduodama smūgius tiesia, ilga lazda iš nugaros pusės į pakaušio sritį, ji nei nukentėjusiojo kaktos, nei žandikaulio sužaloti negalėjo. Be to, liudytoja N. Š. nepatvirtina nukentėjusiojo K. K. parodymų, jog jis griuvo koridoriuje. Nurodo, kad teismas minėtų prieštaravimų nepašalino, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog visuma ištirtų įrodymų patvirtina jos kaltę.
Teigia, kad teismas, neištyręs, nepagrįstai atmetė jos ir liudytojos V. N. parodymus apie tai, kad 2011-12-30 vakare, apie 22 val. K. K. kambaryje buvo girtaujama, iš buto sklido muštynių triukšmas, trenksmai ir nukentėjusysis galėjo būti sužalotas ten vykusių muštynių metu, nes sekančią dieną buvo sutinusiu žandu. Teigia, teismas netinkamai įvertino liudytojo Z. Č. parodymus, kad neblaivus K. K. kabinėjosi, stumdė, o jam atstumus K. K. nuo savęs - jis griuvo. Tokie parodymai leidžia daryti prielaidą, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti ir pats, griūdamas bei atsitrenkdamas į koridoriaus sieną, betonines grindis. K. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad du kartus griuvo koridoriuje, tačiau, ar negalėjo nukentėjusysis tuo metu susižaloti, teismas netyrė.
Šalies argumentai
Apeliantė teigia, kad teismas buvo šališkas, kadangi be pagrindo nepatikėjo Z. Č., tiesiogiai mačiusio įvykį, parodymais, jog ji nukentėjusiajam sudavė du smūgius - į dešinį petį ir nugarą, gindama jį nuo nukentėjusiojo puolimo. Todėl mano, kad teismas, be pagrindo, netaikė BK 28 str. nuostatų. Teismas netinkamai įvertino konfliktinės situacijos pavojingumą, sumenkino jai ir jos sūnui grėsusio pavojaus pobūdį, K. K. veiksmus. Nurodo, kad situacijoje, kuomet K. K. kibo į viršutinius rūbus sūnui, su juo stumdėsi, kada keikdamasis ir grasindamas sumušti puolė prie jos, buvo būtinoji gintis ir ji turėjo teisę gintis, kėsinimasis į ją buvo realus ir akivaizdus. Mano, kad jos pasirinktas gynybos būdas, lazdos panaudojimas, atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą ir būtinosios ginties ribų ji neviršijo, todėl baudžiamoji byla jos atžvilgiu turėjo būti nutraukta.
Teismo posėdyje L. Č. ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apygardos teismas įvertinęs baudžiamojoje byloje suriktų ir ištirtų įrodymų visumą konstatuoja, kad L. Č. pagrįstai nuteista pagal BK 138 str. 1 d., t. y. už tai, kad ji nesunkiai sutrikdė sveikatą K. K.. Pirmosios instancijos teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, BPK 20 str. 5 d. numatytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.
Teismas pagrįstai konstatavo, kad L. Č. medine lazda vieną kartą sudavė K. K. į veidą ir tuo dėl apatinio žandikaulio kairės pusės lūžimo padarė nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Ši teismo išvada pagrįsta bylos įrodymų visuma. L. Č. apeliaciniame skunde keliama versija, jog ji nukentėjusiajam sudavė lazda tik į petį, bei kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats, ar būti sužalotas kitu metu, ji veikė būtinosios ginties sąlygomis, yra analogiška jos pasirinktai gynybos versijai pirmosios instancijos teisme ir yra paneigta pirmosios instancijos teismo išsamiu bylos įrodymų įvertinimu, su kuriuo apeliacinės instancijos teismas sutinka.
Teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo K. K. parodymais, kad jam L. Č. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą suduodama smūgį lazda ko pasekoje buvo sulaužytas žandikaulis. Jo parodymai dėl smūgio L. Č. jam suduoto smūgio į galvą, konkrečiai į žandikaulį, byloje yra nuoseklūs. Teisiamojo posėdžio metu K. K. paaiškino, kad L. Č. išėjusi iš buto jam sudavė smūgį į galvą, paaiškino, kad šis smūgis buvo suduotas į žandą, taip pat nurodė, kad jam parkritus, buvo suduoti smūgiai lazda į nugarą. K. K. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu visų jo apklausų metu nurodė, kad jam L. Č. įvykio metu sudavė jam smūgį lazda į žandą ( b. l. 5, 6).
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad K. K. apeliantę apkalba, nes jo parodymai dėl smūgių ir jų skaičiaus buvo nenuoseklūs. Nors iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti iš tiesų matyti, kad K. K. nurodė skirtingą jam suduotų smūgių į galvos sritį ir nugarą skaičių ( b. l. 5., 6.), tačiau tai nesudaro pagrindo abejonėms dėl L. Č. kaltės padarius K. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą sužalojant jam kairės veido pusės žandikaulį. Tai, kad ji be kitų smūgių sudavė smūgį nukentėjusiajam ir į galvos sritį, kaip minėta, K. K. nurodė, tiek tyrimo metu, tiek teisme. Jo paaiškinimus patvirtina liudytojų R. R., N. Š., R. A., V. K. parodymai, kurie nurodė, kad iš karto po įvykio K. K. sakė, kad jam skauda žandą bei matė jį sumuštu veidu, ištinusiu žandu ( b. l. 111-113; 167-169). Liudytoja N. Š. nurodė, kad matė, kaip L. Č. smogė nukentėjusiajam pagaliu per galvą, po smūgio K. K. nugriuvo ( b. l. 147-149). Tai, kad buvo suduotas smūgis lazda į galvą, ši liudytoja patvirtino apklausiama ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Pirmosios instancijos teisiamo posėdžio metu K. K. nepaneigė, kad jam buvo suduoti smūgiai ne kartą, nurodė, kad jam buvo suduoti smūgiai ir į nugarą ( b. l. 134-136). Specialisto išvada Nr. G36/11(08) byloje patvirtina nukentėjusiojo paaiškinimus, kad jam L. Č. sudavė smūgį į žandą, ja nustatyta, kad K. K. padaryti sužalojimai - apatinio žandikaulio kairės pusės lūžimas, kuris padarytas kietais bukais daiktais, kontakto su kūnu metu, galimai užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku – 2010-12-29 ( b. l. 10). Be to, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklaustas ekspertas S. F. paaiškino, kad nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis, jam apatinis žandikaulis galėjo būti sužalotas - lūžti ( b. l. 134-136). Tokiu būdu, byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad K. K. buvo sužalotas būtent skundžiamu nuosprendžiu nustatytomis aplinkybėmis, o apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai apie nukentėjusiojo galimą susižalojimą ar sužalojimą kitomis aplinkybėmis nėra pagrįsti bylos duomenimis ir dėl to atmetami.
Nepagrįstas ir apeliantės teiginys, kad ji veikė būtinosios ginties sąlygomis. Bylos įrodymų visuma nepatvirtina, kad L. Č. veikė būtinosios ginties situacijoje - K. K. puolė jos sūnų Z. Č., o po to ir ją, išėjusią į koridorių. Šį jos gynybos argumentą pirmosios instancijos teismas ištyrė ir teisingai į vertino kaip nepagrįstą. Bylos įrodymai patvirtina, kad tarp Z. Č. kilo tik žodinis konfliktas. Byloje nėra duomenų, kad K. K. būtų vartojęs ar kėsinęsis pavartoti fizinį smurtą prieš L. Č. ar jos sūnų. Tai patvirtina byloje apklausta konfliktą tiesiogiai mačiusi liudytoja N. Š.. Ji nurodė, kad K. K. ir Z. Č. ginčas buvo tik žodinis, tuo tarpu į koridorių išėjusi Z. Č. motina L. Č. trenkė K. K. pagaliu per galvą ( b. l. 147-149). Be to, iš baudžiamojoje byloje esančios K. K. administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos matyti, kad dėl 2010-12-29 įvykio L. Č. 2010-12-30 kreipėsi su pareiškimu į Utenos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, dėl to, kad 2010-12-29 K. K. necenzūriniais žodžiais iškeikė jos sūnų Z. Č., paaiškinime nurodė, kad iškeikė ir ją (administracinio teisės pažeidimo b. l. 5, 6). Tai, kad būtų vartojamas smurtas, L. Č. nenurodė. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, L. Č. versija, kad ji veikė būtinosios ginties sąlygomis, yra nepagrįsta.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
L. Č. apeliacinį skundą atmesti.