Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, sekretoriaujant Anetai Seržantovič, dalyvaujant pareiškėjui T. G., atsakovės atstovei Danguolei Kurčikovienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovėms Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“ ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo - Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamoje byloje taip pat galimas ir civilinės atsakomybės valstybei taikymas (Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalis, 6.271 straipsnis, 6.273 straipsnis ir kt.).

Biudžeto sandaros įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė. Pagal galiojančius teisės aktus rinktinei kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jai yra skirtos atitinkamų funkcijų vykdymui, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne rinktinei. Be to, remiantis Biudžeto sandaros įstatymo (įstatymo redakcija galiojusi iki 2010 m. sausio 1 d.) 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsniu, 7 straipsniu, Biudžetinių įstaigų įstatymo 8 str., rinktinei skiriamų valstybės biudžeto asignavimų valdytojas yra Policijos departamentas, kuris turi tam tikras įstatymų numatytas teises ir pareigas, susijusias su biudžeto asignavimų lėšų panaudojimo organizavimu.

Mano, kad vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje turi būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgalioto asmens. 2010 m. sausio 14 d. Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas potvarkiu dėl įgaliojimų atstovauti teismuose Nr. 13 įgaliojo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Teisės valdybos darbuotojus atstovauti Lietuvos Respublikos Vyriausybei (valstybei) teismuose nagrinėjant administracines bylas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Tai, kad tokio pobūdžio bylose turi būti traukiama atsakovu Lietuvos valstybė, patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007.

Tvirtina, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš rinktinės, tuo pačiu turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Vyriausybės, skirti tam reikalingus asignavimus, tam, kad rinktinė, būdama tiesioginiu pareiškėjo darbdaviu, turėtų finansinę galimybę sumokėti pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoką.

Remiantis rinktinės Finansų skyriaus duomenimis T. G. nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. dėl taikyto 70 proc. ribojimo neišmokėta 5 563,09 Lt. Nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2007 m. vasario 28 d. neišmokėtas darbo užmokesčio priedas pareiškėjui sudaro 3 796,60 Lt. Šiai neišmokėtai sumai prašo taikyti senaties terminą. Nuo 2007 m. kovo 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. neišmokėtas darbo užmokesčio priedas sudaro 1 766,49 Lt.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje (adm. byla Nr. A-1-638/2005) konstatavo, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Šį senaties terminą prašo taikyti pareiškėjo reikalavimų atžvilgiu, t. y. laikotarpiui nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. kovo 5 d.

Teismo posėdyje pareiškėjas skundą palaikė remdamasis jame nurodytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad T. G. dirba Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ Penktos kuopos postiniu.

Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiškėjui buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį.

Iš byloje esančių pažymų apie neišmokėtą darbo užmokestį (b. l. 13-14) matyti, kad 2004 m. vasario 1 d. - 2008 m. gruodžio 12 d. laikotarpiu pareiškėjui buvo neišmokėta 5 563,09 Lt priemokų ir priedų.

Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2007 m. spalio 1 d., buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga, priedai, priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007 m. spalio 1 d. galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009 m. sausio 1 d. į darbo užmokestį, apibrėžtą Valstybės tarnybos 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbas ir budėjimas, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime pripažino, kad:

1. Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime pažymėjo, pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Byloje konstatuota, kad nei Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje, nei kituose šio įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Atsižvelgus į Konstitucinio Teismo suformuotą poziciją, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra pagrįstas. Sutinkamai su Darbo kodekso 16, 93 straipsniais, įvertinus tai, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga, darbo užmokestis priteisiamas tiesiogiai iš pareiškėjo darbdavio. Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime yra pažymėjęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad ir vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo remiantis, konstatuotina, kad už netinkamą darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį.

Tai, kad 2010 m. patvirtintame biudžete policijos įstaigoms nebuvo numatytos lėšos darbo užmokesčio nepriemokai sumokėti, nepaneigia asmens teisės kreiptis į teismą ir ginti savo pažeistas teises. Pažymėtina, kad šių lėšų skyrimo atitinkamoms policijos įstaigoms klausimas nėra nagrinėjamos administracinės bylos dalykas.

Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, atitinkamu aiškinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t. y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį pareiškėjams turi būti priteisiama nesumokėto atlyginimo dalis, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis adm. byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis adm. byloje Nr. A756–859/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi, Darbo kodekso 298 straipsniu imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas adm. byloje Nr. A1-638/2005 pažymėjo, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Nagrinėjamu atveju T. G. į teismą dėl negauto darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2010 m. kovo 5 d.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio administracines bylas, yra konstatavęs, kad atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-64/2008; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2009), tokioje situacijoje pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva turi nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumą. Klau­si­mą, ar kon­kre­čios ieš­ki­nio senaties ter­mi­no pra­lei­di­mo prie­žas­tys yra svar­bios ir sudaro pa­grin­dą jį at­nau­jin­ti (Civilinio kodekso 1.131 straips­nio 2 da­lis), teis­mas tu­ri spręs­ti va­do­vau­da­ma­sis tei­sin­gu­mo, pro­tin­gu­mo ir są­ži­nin­gu­mo prin­ci­pais, at­si­žvelg­da­mas į ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no truk­mę (ben­dra­sis ar su­trum­pin­tas), gin­čo es­mę, ša­lių el­ge­sį, ieš­ki­nio se­na­ties tei­si­nio ins­ti­tu­to es­mę ir pa­skir­tį (Civilinio kodekso 1.5 straips­nio 3–4 da­lys, 2002 m. Civilinio proceso kodekso 3 straips­nio 6 da­lis) bei į ki­tas reikšmin­gas by­los ap­lin­ky­bes (2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, kai pareigūnų darbo užmokesčio teisinis reglamentavimas Konstitucinio Teismo buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir kai nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu šis reglamentavimas nebuvo keičiamas taip, kad neprieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms. Teismas, va­do­vau­da­ma­sis tei­sin­gu­mo, pro­tin­gu­mo ir są­ži­nin­gu­mo prin­ci­pais, taip pat atsižvelgdamas į ieškinio senaties trukmę, sprendžia, kad šiuo atveju ieškinio senaties terminas yra atnaujintinas. Analogiškai pasisakyta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartyje adm. byloje Nr. A756-1572/2010. Be to, pabrėžtina, kad trečiasis suinteresuotas asmuo neturi teisės prašyti taikyti senaties terminą pareiškėjo atžvilgiu.

Atsižvelgiant į tai, kad laikotarpis už kurį prašoma priteisti neišmokėtą darbo užmokestį viršija trejus metus, pareiškėjui iš Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ priteistina 3 154,23(10,29+234,19+528,19+54,30+115,24+133,63+108,30+232,46+176,53+173,36+18,46+128,10+63,30+61,56+1,70+94,60+819,60+102,30+17,56+80,56) Lt neišmokėto darbo užmokesčio už trejus kalendrinius metus (Darbo kodekso 298 straipsnis), juos skaičiuojant atgal nuo 2008 m. gruodžio 31 d. (paskutinės laikotarpio, už kurį buvo nesumokėtas pilnas darbo užmokestis, dienos).

Kaip jau buvo minėta, už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Pareiškėjo ir atsakovės Lietuvos valstybės, iš kurios jis solidariai prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, jokie darbo teisiniai santykiai nesiejo. Valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjo darbo organizavimą. Todėl reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką iš Lietuvos valstybės yra nepagrįstas ir atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atsakovų atstovė teisminio nagrinėjimo metu, taip pat trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime prašė atidėti teismo sprendimo vykdymą, atsižvelgiant į sunkią Lietuvos valstybės finansinę padėtį.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti. Tačiau tai yra teismo teisė, bet ne pareiga. Todėl įvertinus tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pobūdį, kad iš darbo santykių kylantiems reikalavimams paprastai yra taikytinas skubus priimtų teismo sprendimų vykdymas, priteistinos sumos dydį bei siekiant užtikrinti tinkamą darbuotojo, kaip silpnesnės šalies, teisių įgyvendinimą, jo interesų apsaugą, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atidėti sprendimo vykdymą. Be to, byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad atsakovė Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ neturi finansinių galimybių įvykdyti teismo sprendimo, kuriuo priteista pakankamai nedidelė lėšų suma.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-88 str. 1 d. 1, 4 p., 127 str. 1 d., teisėja

nusprendė:

pareiškėjo T. G. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti T. G. naudai iš Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ 3 154,23 Lt (tris tūkstančius vieną šimtą penkiasdešimt keturis litus 23 ct) neišmokėto darbo užmokesčio.

Kitoje dalyje T. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.